Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIEPOS ĮVAIZDIS LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ IR POETŲ KORINIUOSE

     Daug liaudies dainų dainelių apie liepą sukaupta tautosakos archyvų fonduose. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos sektoriaus duomenimis, pagal dažnumą liaudies dainose populiariausios yra liepos. Jų kūrybinio panaudojimo dainose užrašyta apie 300. (Antrąją vietą po liepų dainose užima ąžuolų ir beržų įvaizdžiai).

     Dainoje "Augo girioj ąžuolėlis” poetiškai nusakoma vaikino-ąžuolėlio ir merginos - liepužėlės vieta šeimoje, gyvenime. Apibūdinama jų busimojo darbo, ateities prasmė. Dainuojama, kad ąžuolėlis-sūnaitėlis bus Lietuvos kareivėlis, liepužėlė-dukterėlė bus verpėja, audėjėlė.

Ešelonas buvo labai ilgas. Kiekviename vagone buvo jaunų, senų ir mažų, vyrų ir moterų. Kai kuriuose vagonuose buvo ir dar negimusių. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais.

     Liepaitė liaudies dainose dažnai lyginama su našlaitėle, kuri irgi, tarsi liepa vieniša siūbuojanti laukų platybėse ar tarp kitų medžių, vargsta tarp svetimų žmonių. Liepos visur traktuojamos švelniai, malonybiškai. Dažniausiai per liepos personifikacijas, alegorijas, simbolikos variantus reiškiami žmogaus jausmai, pergyvenimai, jo dvasinės, moralinės būsenos niuansai. Dainoje "Augo liepelė” iškyla liepos ir žmogaus išgyvenamo amžiaus klausimas: liepos lapeliai nukris ir vėl ataugs kiti, o motulė, tėvelis, brolelis, seselė numirs — nebebus kitų...

     Adomas Mickevičius poemos "Ponas Tadas” komentaruose nurodo, kad Naugarduke, netoli nuo bažnyčios, augo labai senos liepos. Poetas prisimena milžinišką liepą prie Holovinskio rūmų Steblene. Poetas jautrumo ir šilumos kupinas parašė eilutes apie jaunystės artimiausius palydovus — medžius, prisiminė ir liepą: "Ar tebestovi liepa nuostabaus didumo? Jos ūksmėje erdvės nebuvo niekad stoka: ten būdavo porų bent šimtas žaidžia, šoka”.

     Gražiai, spalvingai mūsų poeto A. Baranausko poemoje "Anykščių šilelyje” apdainuojami liepynai, bitynai, kaimiečių meilė senosioms liepoms. Liepos praktinę naudą, paskirtį, jos būtinybę namų apyvokoje plačiai aprašė lietuvių istorikai rašytojai S. Daukantas, M. Valančius, M. Katkus.

     Klasiko auksinės plunksnos vertą liepos įvaizdį sukūrė V. Krėvė-Mickevičius. "Du seniu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena — žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje aukščiausia...”

     Liepos įvaizdis sutinkamas lietuvių rašytojų kūriniuose — A. Vienuolio-Žukausko, I. Simonaitytės, J. Paukštelio, J. Baltušio, V. Dautarto, R. Budrio, R. Sadausko ir kitų prozos bei poezijos kūriniuose.

     Liepa savo išoriniu grožiu iškyla ir tapybos, grafikos, vitražo, taikomosios dailės, liaudies menininkų darbuose. Pagal dainų tekstus apie liepas yra nemaža muzikinių melodijų. ("Tiesa”)

EIŠIŠKIŲ MUGĖ

     Eišiškėse praėjusį rudenį turgaus aikštėje buvo surengta mugė. Kviesliai skelbė, kad tokio renginio dar niekas Lietuvoje nematė. Iš tiesų tokia liaudies mugė Lietuvos rajonuose surengta pirmą kartą.

     Mugei Eišiškės pasirinktos neatsitiktinai. Dar 1672 m. miestelis gavo teisę rengti tris muges per metus. Jos buvo didžiausios pietryčių Lietuvoje. Ypač Eišiškės garsėjo arklių ir gyvulių prekyba. Buvo sakoma, kad Eišiškių turguje galima nusipirkti "kiaulę didesnę už karvę”.

     Tarprajoninėje mugėje šalčininkiečiai ir pabandė išryškinti senosioms mugėms ir turgums būdingus kūrybinius elementus, paversti šį renginį pasižmonėjimo ir pasilinksminimo vieta. Ant karčių, kaip seniau ant viršaus užverstų ienų, puikavosi pamauti ąsočiai, pinti dirbiniai. Savo meną rodė virėjai, medžio drožėjai, rungtyniavo kaimo muzikantai. Čia pat buvo žaidžiamas senovinis šalčininkiečių sportinis žaidimas — pikeris. Veikė loterija.

     Kas norėjo, mugėje galėjo pasidairyti ar nusipirkti, o nagingesni — ir šio bei to išmokti.

     Tokias šventes Eišiškėse numatyta rengti kasmet. Vertėtų prisiminti Plungėje, Raseiniuose, Rietave ir kitose Lietuvos vietose anksčiau vykusias muges. Tokius renginius mėgsta žmonės, be to, tai būtų įdomi naujų liaudies talentų ieškojimo forma. ("Tiesa”)

800 KŪRINIŲ IŠ MEDŽIO

     Ipolito Užkurnio vardą ir kūrinius pažįsta ir mieste, ir kaime. Miklios meistro rankos prakalbina medį, puošia gimtąjį kraštą, įamžina mūsų laikmečio įvykius. Ablingos, Mažosios Riešės ir Šalčininkėlių atminimai, M. K. Čiurlionio kelias, Alytaus rajono Obelijos kolūkis. .. Ipolitas Užkurnis šiose ir daugelyje kitų vietų paliko gyventi savo kūrinius. Meistras per dvidešimt metų jau išdrožė daugiau kaip 800 kūrinių. Suruošė dvylika parodų, kurias aplankė tūkstančiai žmonių, susipažindami su jo drožiniais, su liaudies meistro kompozicijomis iš ąžuolo kelmo, garsių mūsų rašytojų ir kultūros veikėjų portretais. ("Tiesa”)

KAIMO KAPELŲ VARŽYTUVĖS

     Praeitų metų gruodžio mėn. pradžioje Kauno sporto halėje septynioliktą kartą buvo surengtos kaimo kapelų varžytuvės "Grok, Jurgeli”, kuriose dalyvavo trylika geriausių Lietuvos kapelų.

     Penkis varžytuvių koncertus stebėjo 18 tūkstančių žiūrovų iš visos Lietuvos. Tiek žmonių galėjo sutalpinti Kauno sporto halė. Norinčių buvo penkis, šešis kartus daugiau.

     Kylantis kaimo kapelų meistriškumas padėjo įsigyti tarp žmonių didžiulį populiarumą. Kapelos stengėsi, kad žiūrovas neliktų tik stebėtoju, bet įsijungtų į šokius ir žaidimus. Pagrindinė konkurso dovana buvo įteikta Kauno energetikų kultūros namų kaimo kapelai. Jos vadovas Vytautas Kliučinskas.

     Be kaimo kapelų, šventėje dalyvavo Veterinarijos akademijos folklorinis ansamblis ir liaudies muzikantai. Muzikantų muzikantu pripažintas Antanas Zaremba. ("Tiesa”)

A. ZMUIDZINAVIČIAUS MUZIEJUS

     Pradžioje praeitų metų gruodžio mėnesį A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus darbuotojai iškilmingai pasveikino pusmilijoninį lankytoją. Šiandien A. Žmuidzinavičiaus muziejuje yra daugiau kaip 800 dailininko paveikslų, piešinių ir taikomosios dailės kūrinių. Kasmet iš privačių rinkinių muziejus nuperka 1-2 naujus A. Žmuidzinavičiaus darbus. Pastaraisiais metais muziejus įsigijo meno mėgėjus labai sudominusį paveikslą "Liūdna šalis”, kuris buvo nutapytas 1910 m. Labai gražus ir visų atkreipiantis dėmesį yra neseniai nupirktas peizažas "Žiema”. Netrukus šiuos kūrinius bus galima pamatyti dailininko kūrinių ir rinkinių muziejaus salėje, kur yra ruošiama dailininko 110-osioms metinėms skirta paroda.

     A. Žmuidzinavičius paliko nemažą velnių rinkinį. Prieš ketverius metus, kai muziejaus patalpos išsiplėtė, velnių rinkinys buvo perkeltas į atskirą muziejaus dalį — antrąjį aukštą.

     Vasaros mėnesiais dailininko A. Žmuidzinavičiaus muziejų kasdien apžiūri apie pustrečio tūkstančio žmonių. ("Tiesa”)

S. DAUKANTUI ATMINTI PAPILĖJE ATIDAROMAS MEMORIALINIS MUZIEJUS

     Paskutinius ketverius savo gyvenimo metus S. Daukantas praleido Papilėje. Namas, kuriame gyveno liaudies švietėjas, istorikas ir rašytojas, restauruotas. Jame bus įsteigtas memorialinis muziejus. Šiam darbui talkina Akmenės raj. kraštotyrininkai, Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvos centrinis valstybinis istorijos archyvas ir kitos žinybos.

("Tiesa”)

M. K. ČIURLIONIO KŪRYBOS PALIKIMAS

     Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi beveik visi išlikę, teisingiau, šiuo metu žinomi Čiurlionio tapybos ir grafikos kūriniai, piešimo albumėliai, didžioji dalis laiškų bei muzikos kūrinių rankraščių. Šiuo metu saugyklos fondus vis papildantis M.K. Čiurlionio meninis palikimas rodo, kad šis turtas dar gali būti išbarstytas pas mums nežinomus asmenis Lietuvoje ar už jos ribų.

     Visą neįkainojamą M. K. Čiurlionio kūrybos palikimą, esantį jo vardo muziejuje Kaune, tvarko kvalifikuoti, kruopštūs Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno muziejinių vertybių restauracinio centro grafikos skyriaus darbuotojai.

     Šiais metais, konservuojant "Pasaulio sutvėrimo” ciklo paveikslus, aukščiausios kategorijos restauratorė A. Želvienė, nuėmusi senąjį paklijavimo kartoną nuo XIII-tojo paveikslo nugarėlės, nelauktai atrado mums nežinomą Čiurlionio tapytą peizažą. Tai tarp kitko jau trečiasis šios restauratorės analogiškas atradimas (ji atidengė K. Šimonio ir J. Rustemo kūrinius).

     Naujai atrastasis peizažas yra nutapytas tempera, kaip ir antroje kartono pusėje — "Pasaulio sutvėrimo” ciklo XIII-tasis paveikslas. Pagal visas aplinkybes jis turėtų būti sukurtas 1905 ar 1906 metais, suprantama, prieš sukuriant "Pasaulio sutvėrimo” minėtąją dalį. Vargu ar tai būtų šio ciklo variantai (čia nėra ciklui būdingos idėjos). Galbūt pačiam Čiurlioniui šis kiek anksčiau tapytas jo darbas pasirodė nesąs svarbus, ir neturėdamas po ranka tuščio popieriaus lapo (o gal neapsižiūrėjęs), kitą jo pusę panaudojo kuriamam ciklui. ("Literatūra ir menas”)

PIRMASIS OPEROS SPEKTAKLIS LIETUVOJE ĮVYKO PRIEŠ 350 METŲ

     Lietuvos valstybiniame - akademiniame operos ir baleto teatre paminėta 350-ties metų sukaktis nuo pirmojo operos spektaklio Lietuvoje.

     Prieš tris su puse šimtmečio italų aktorių trupė Vilniaus žemutinės pilies rūmų teatre pastatė nežinomo kompozitoriaus operą "Elenos pagrobimas”. Libretas ir spektaklio aprašymas, išdėstyti dviejose nedidelėse knygose, išliko iki mūsų dienų. Vėliau pilies teatro scenoje buvo pastatytos dar dvi operos. Praslinkus 270 metų, Vilniuje nuskambėjo pirma lietuviška nacionalinė opera — Miko Petrausko "Birutė”.

     Pirmojo operos spektaklio 350-tųjų metinių proga įvyko koncertas, kuriame septynioliktojo - dvidešimtojo amžiaus klasikų ir mažiau žinomų kompozitorių kūrinius atliko Lietuvos liaudies artistai: N. Ambrazaitytė, V. Daunoras, E. Kaniava ir kt.

     Teatro vestibiulyje surengta paroda. Joje išstatyti pirmųjų operų leidiniai ir kita istorinė medžiaga, operos jubiliejui skirti tapybos darbai. ("Tiesa”)

TEATRO MIESTELIS KAUNE

     Gruodžio 1-ąją baigėsi Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus paskelbto Kauno dramos teatro ir filhamronijos pastatų urbanistinio projekto konkursas. Vienas įdomiausių pasiūlymų, pateiktų šiam konkursui, — pastatyti Kaune teatro miestelį. Jame turėtų būti dramos teatras, o taip pat 700 vietų kiemo teatras. Teatro aikštelėje įsikurtų teatro muziejus, knygynėlis, gėlių kioskas ir aktorių namai. Projekto autorių nuomone, tinkamiausia vieta tokiam meno miesteliui — Vilniaus gatvė.

     Laisvės alėjos pradžioje tokį meno miestelį įsivaizduoja kito projekto autoriai. Jų nuomone, teatro pastatas turėtų būti šalia jau esančios Vitražo ir skulptūros bei naujai statomos Paveikslų galerijos. Dar vieno projekto autoriai Kauno dramos teatrą ir filharmoniją siūlo statyti prie Požėlos ir M. Gogolio gatvių. Dviem kultūrinės paskirties pastatais sujungtų senąją ir naująją miesto dalį.

     Kuris projektas bus įgyvendintas? Atsakyti į šį klausimą pakviesti visi kauniečiai. ("Tiesa”)

KASDIENINĖ DUONA

     Žmonės reikalauja vis daugiau duonos ir pyrago gaminių iš aukščiausios rūšies miltų, o taip pat iš geriau sumaltų rugių. Politinio biuro buvo apsvarstyti ir priimti pasiūlymai gerinti duonos ir pyrago bei makaronų gaminių kokybę.

     Duonos kepimo pramonė pradės kepti naujų rūšių duoną — kokybiškesnę, skanesnę, kvapesnę, ne taip greit žiedėjančią. Tam reikės priedų, kokybiškesnių rūšių miltų. Pavyzdžiui, kepant naujų rūšių duoną, antros rūšies miltai bus pakeisti pirmos rūšies miltais, kai kuriais atvejais pirmos rūšies miltai — dar aukštesnės kokybės miltais. Ekonomistai apskaičiavo, kad kiekvieno žmogaus, kuris pirks tiek naujų rūšių duonos, kiek jos sunaudoja dabar, išlaidos padidės viena kapeika per dieną. Be to, šias išlaidas kompensuos naujų rūšių duonos didesnė maistinė vertė, jos koloringumas. ("Tiesa”)

VIEN KALBOMIS TRŪKUMŲ NEPAŠALINSI

     Sugretinus pernykštės ir šiemetinės rajoninės konferencijos nutarimus, pasidarė aišku, kad kai kurie profsąjungos rajono komiteto bei pirminių organizacijų vadovai kartais pamiršta, kad tai, kas nutariama, reikia vykdyti.

     Nepakankamai išnaudojamos galimybės darbo našumui kelti. Susirūpinimą kelia darbo laiko nuostoliai dėl sergamumo, kuris, beje, didėja. Skaičiuojant šimtui žmonių, šiemet per devynis mėnesius prarasta daugiau kaip po 500 darbo dienų. Dėl to kasdien į darbą šiemet neišėjo maždaug po 230 žmonių. Arba štai dėl girtavimo šiemet prarasta 700 darbo dienų. Žinoma, neliko nepasėti javai ar nenukąstos bulvės. Tačiau, trūkstant žmonių, vieni ar kiti darbai vėlavo, buvo atlikti paskubomis ir tai, be abejo, neigiamai atsiliepė į ūkinės veiklos rezultatus.

     Žieminiams kviečiams pakenkė žiema. Apie penktadalį Pasvalio rajono laukų dengė ledas, tose vietose javai išnyko. Lygiai pasvaliečiai, lygiai kiti žemdirbiai tuščius lopus mėgino pavasarį atsėti, bet sulopytas pasėlis niekad nebūna gražus. O miežiai? Po sėjos iki krūmijimosi jiems pritrūko vandens. Kalvų viršūnėse jie ilgai nesudygo, lygumose nesikrūmijo, augo retoki. Planuoto grūdų derliaus 28-29 centnerių iš hektaro nebuvo gauta. Daugelyje ūkių visiškai nepasisekė užauginti gerą derlių pagal intensyvią technologiją.

     Visiškai pasikeitė Lietuvoje dangus rugsėjo mėnesį. Lijo ir lijo, laukuose stovėjo kombainai, žemdirbiai laukė, kada galės prieiti prie likusio vasarojaus. Laukuose stovėjo sėjamosios. Tik žemdirbių atkaklumu javai nuimti, ne tiek daug liko neįsėtų žiemkenčių.

     Javai augo prasčiau, tačiau bulvės davė gerą derlių. Iki vėlumos žėlė ganyklos.

     Vasaros Lietuvos klimato zonoje beveik visos tokios: nuolat lietus trukdo darbus. Kartais sausros sulaiko augimą, kartais per šalta, kartais per maža saulės. Viena vasara gera dobilams, kita — javams. Taip ir slenka Lietuvos vasaros, kaip ant svarstyklių.

     Lietuvis žemdirbys su savo klimato įvairove, jo netikėtumais yra apsipratęs. Bet Lietuvos komunistų partija XIX-tame suvažiavime šaukė, kad trys derliai per dvejus metus! Žemdirbiai turi intensyviai auginti javus, gauti gerokai didesnį grūdų derlių! Pastebimai suintensyvinti žemės ūkio gamybą. KUR LOGIKA? ("Tiesa”)

MAŽAS DANGTELIS...

     "Tiesoje” inžinierius iš Lentvario Kęstutis Petkūnas rašo: "Sodų gėrybės žūsta ne todėl, kad nežinome ar nemokame jų panaudoti, o todėl, kad stokojame tam skirtų priemonių. Trūksta ne tik modernių našių vaisių surinkimo ir perdirbimo mašinų, bet ir buitinės technikos, paprasčiausių dangtelių stiklainiams”.

LIETUVOS ŽIRGAI

     Vienu metu atrodė, kad arklių laikai Lietuvoje negrįžtamai praėjo. Tačiau dabar jau visai aišku, kad ir šiame technikos, mašinų ir visokiausių mechanizmų amžiuje arklys surado savo vietą. Jis yra reikalingas ir labai naudingas. Ligi šiol nebuvo atvejo, kad pabjurusiu keliu daugelį kliūčių greičiau įveiktų kas nors kitas, o ne arklys.

     Technikos amžiaus žmogus pasiilgsta arklio Prie Šventosios, netoli Anykščių, tarp vaizdingų šilų įsikūręs "Arklio” muziejus sutraukia tūkstančius lankytojų. (Apie tai šiame skyriuje jau buvo rašyta). Vasarą per šventę, pavadinta "Bėk bėk, žirgeli!”, suvažiuoja arklių mylėtojai iš toliausių Lietuvos kampelių.

     Be paprastų darbininkų arklių, Lietuvoje auginama sportinių žirgų. Iš vienų kitų tarptautinių varžybų parsiveža medalius ir Lietuvos raiteliai. Pastaruoju metu ypač pasižymėjo dvi vilnietės jojikės — Rūta Sidabraitė ir Daina Gužaitė. Jos dažnai matomos per varžybas ir šventes. Kai suskamba muzika, jų žirgai ima šokti. Šoka, grakščiai kilnodami kojas, sutartinai sukdamiesi į vieną ar į kitą pusę. Šios dvi vilnietės rodo išjodinėjimą — žirginio sporto viršūnę, kruopštumo, kantrybės ir ilgų treniruočių vaisių.

     Šiandieninėje Lietuvoje, sakoma, yra apie 79 tūkstančiai arklių. Numatoma, kad arklių skaičius Lietuvoje gausės. Seniausia Lietuvos arklių veislė yra žemaitukai. Tai ištvermingi, darbštūs, nepaprastai patvarūs lietuvio bičiuliai. ("Kraštotyra”)