Spausdinti

H. S. BRAUN, O.M.Cap.

     Laimė! Koks tai užkerintis žodis! Jis manęs nepaleidžia. Turiu ieškoti laimės. Tavo, Viešpatie, mąstytojai man įrodinėja, jog taip ir turi būti. Girdi, aš jokiu būdu negalįs neieškoti laimės. Jie man porina, jog taip, kaip mano protas nustatytas tiesai pažinti, ir niekad negalįs pasitenkinti melu, taip ir mano valia esanti nustatyta veržtis į gėrį, į tai, kas man atrodo, yra man gera ir kas iš tiesų yra gera. Juk ir mano akys nustatytos spalvoms bei formoms regėti, ne kam kitam, nori ar nenori. Panašiai ir mano valia, jei ji nėra apsnūdusi ir neveikli, ji turinti siekti gėrio, ir ta mano amžinai drebėdama ko nors ieškanti neramuolė draugužė vargiai gali užmigti ir nieko nebenorėti. Valia negalinti niekad norėti siekti ko nors blogo, kas būtų ničnieko vertas, visiškai neigiamas dalykas. Net ir nuodėmės geisdama, valia negeidžianti jos tik dėl to, kad yra nuodėmė, bet geidžia, kad ir nuodėmėje yra nors silpnas gėrio spindulėlis, gėrio, kurs valiai atrodo vertingas. Blogis, kaip blogis, visada yra visiškai bevertis, tačiau nė vienas žmogaus veiksmas nėra vispusiškai blogas. Jis yra gėrio ir blogio lydinys. Valia ir kabinasi už to, kas tame lydinyje jai atrodo gera, verta. Ir kai tik aš kame nors pamatau ką nors gero, taip ir ima valios rankos drebėti tai pasičiupti. Mano valios sritis siekia tiek pat toli, kaip ir proto sritis, todėl ir valios siekimams nėra ribų, kaip jų nėra protui. Visada dar lieka daugiau daiktų ir tiesų, negu jau žinau, ir protas veržiasi jas surasti ir suprasti. Panašiai lieka daugiau vertybių-gėrybių, kurių dar neturiu, kurios man būtų geros, ir todėl mano valia nori jas turėti. Ji niekada nepasotinama, niekada nėra tiek patenkinta, kad nieko daugiau nebenorėtų, nebesiektų. Valia jokiu būdu nesitenkina gėrio gabalėliais, laimės trupinėliais. Ji geidžia viso gėrio, nors jis būtų ir beribis. Tik, deja, dažnai ieško to gėrio ten, kur jo nėra ir negali rasti. Vienas vokiečių rašytojas (Hoelderlin, Yperion) rašė: "Ak, Tu, kurio aš šaukiausi, lyg Tu būtum kažkur aukščiau už aukščiausias žvaigždes, kurį aš vadinau dangaus ir žemės Kūrėju ir savo vaikystės dienų dievaičiu, Tu nesupyk, kad aš Tave pamiršau! Kodėl žemė nėra tokia skurdi, kad galėčiau dar ko nors kito geresnio ieškoti?!”

     O, Viešpatie, aš negaliu šitaip galvoti! Man žemelė yra tikrai per daug skurdi. O jeigu ji dar net dešimt kartų būtų turtingesnė, linksmesnė ir gražesnė, man vis tiek reiktų dar ko kito už jos ieškoti, o tas "kažkas kitas” esi Tu. Ir turtingiausia, gražiausia bei linksmiausia žemė nepasotintų mano laimės alkio. Ir tas laimingasis Svajotojas toliau turėjo prisipažinti: "Aa, žmogelio laukinei krūtinei neįmanoma jokia žemiška tėviškė”. Tai aš gana liūdnai pats patyriau. Todėl ta šėlstanti žmogaus krūtinė ieško Tavęs, ir nerimsta tas niekad nepasotinamas laimės alkis. Šitame galo niekad nepasiekiančiame alkyje tūno galima turėt begalybė. Gal taip yra todėl, kad aš esu Tavo, o Begalini, atvaizdas. Gal todėl ir negaliu niekad pasitenkinti jokiu ribotumu.

     Kai paklausiu paprastų, nė kiek nekomplikuotų ir problemų nekamuojamų žmonių, ar jie pritaria tokioms Tavo mąstytojų mintims, tai visi atsako pritarią. Visi ieško laimės. Kiekvienu atveju laimė yra gėris, vertybė. Net ir žudikas nežudo tiktai kad žudytų, o žudo, norėdamas ką nors laimėti-gauti ir savo malonumą patenkinti nors vieną kitą valandėlę. Ir vagis nevagia padaryti žalą apvagiamajam. Jis vagia savo labui. Visi medžiojam savo laimę, tik mes negalim sutarti, kame ta laimė randama. Vienas ieškom jos vienur, kitas — kitur. Kokie mes, Viešpatie, esame pasimetę laimės ieškotojai!

     Kartais sakoma, jog laimė turinti daug vardų. Iš tiesų, jei gatvėje susitikęs berniūkštį paklausčiau, kas jam būtų laimė, tai gaučiau keisčiausių atsakymų. Vienam laimė būtų saldainis ar apelsinas, kitam cigaretė. Paklausęs jauną vyruką, pamatyčiau gal išsitraukiant iš piniginės savo mylimos mergaitės fotografiją. Subrendusio, gyvenimo viršūnėje stovinčio vyro laimė galėtų vadintis "pinigai” ar "valdžia”. O senelio paklausęs, išgirsčiau bene keisčiausią atsakymą — "grabas”, ir, kaip atsiprašydamas, gal cituotų Šilerį: "Į vandenynus jaunuolis išlekia burių šimtais, sugrįžta į uostą senelis gelbėjimosi valtele”. Na, o jeigu po dešimties metų paklausčiau tų pačių asmenų, kokiu vardu dabar vadinasi jų laimė, ar jie rado savo išsvajotąją laimę, tai gal tik tas senelis būtų ją radęs, deja, jo paklausti jau nebegaliu. Kiti gal trumpiausiai atsakytų — ne, arba apgailestautų leidęsi apgaunami laimės pažadų ir sakytų, jog laimės vardas visai kitas, negu jie tikėjo. Ak, Viešpatie, kokie mes, vargšeliai, kvaili!

     Dabar man visai aišku, jog tai, ką mes vadiname laime, nešiojame tik tol, kol jos neturime. Laimė niekada nėra tai, ką turime. Visada mes vaikomės blizgantį, visomis spalvomis žibantį muilo burbulą. Ir mes tai laikome tikru. Jam pašvenčiam valandų valandas, visas savo jėgas, dažnai ir savo garbę, ir kraują. Rodos, jau esame visai arti arti, jau galime ranka ją pasiekti, kai vos tik piršto galiuku paliečiame, tas mus žavėjęs burbulas susprogsta, ir rankoje belieka mažytis vandens lašeliukas, o tas jau nė kiek nebepanašus į laimę. Kada tik paklausiu laimę neva radusį žmogų, ar jis dabar esąs tikrai laimingas, tai sako: "Neverta dėl to burnos aušinti”. Jis rastosios laimės nė kiek nebebrangina ir, savaime suprantama, šoka vaikytis kitią muilo burbulą ir vėl tą patį žaidimą kartoti. Viešpatie, kokie mes kvaili!

     Tai gal iš viso nėra to, ką mes "laime” vadiname? Gal tik nelabasis mus už nosies vedžioja? Ar niekuomet nesibaigs ta "laimės medžioklė”? Yra taip galvojančių. Jie paskęsta apkartimo vandenyse, bekraščiame nusiminime. Bet, Viešpatie, nejaugi tai būtų tiesa, jog mūsų laimės ieškojimai būtų tik muilo burbulai? Tokiu atveju tektų pavydėti gyvuliams jų likimo. Tada aš, žmogus, būčiau visų sutvėrimų didžiausias vargšas. Gyvulys nejaučia laimės alkio, jeigu tokį ir turėtų. Gyvulys tik gyvuoja, maitinasi, dauginasi, saulėjasi, džiaugiasi, jei taip galima sakyti, patenkinęs savo instinktus, ir nieko daugiau negalvoja, nesvarsto, jei ir būtų buvęs apviltas ar apsivylęs. Jis nenutuokia, kas yra tas didžiulis apsivylimas. Mažų mažiausiai jis nenusimano, kad jo laimės alkis yra pasmerktas bankrutuoti. Jis nė nemėklina esąs skurdus vargingas sutvėrimas.

     Jei iš tiesų nebūtų jokios laimės, aš tai žinočiau. Bet, Viešpatie, negaliu tikėti, kad Tu būtum sutvėręs žmogų kančiai ir nusivylimui. Juk Tu, Dieve, nesi Dievas apgavikas. Nesi Dievas kankintojas, kurs būtų įdiegęs į mus laimės alkį, ir kad tas alkis-ilgesys kažko didingo, galutinio saugumo, tas begalinės laimės be jokio trūkumo troškimas būtų apviltas. Tegu gyvenimas apgautų mano galvą, mano širdis vis tiek sakytų: turi būti tai, ko aš ieškau. Turi būti ta didžioji laimė, kuri mane sklidiną pripildytų; laimė be jokių sąlygų — ji turi būti! Ji yra! Gal ne čia. Gal ne šio pasaulio paparčio žiede, bet tikrų tikriausiai ji klesti kitame pasaulyje, tenai aukštai aukštai, kur aš rengiuosi skristi!

     Štai, kaip aš pas Tave atsidūriau, Dieve, Vos tik mano siela suprato šio pasaulio melą, tuoj ir puolė į Tavo glėbį. Šitas pasaulis stumia mane nusiminiman. Bet taip nusiminęs, atsiduriu pas Tave, tikėdamas ir žinodamas, jog Tu esi mano ieškomoji didžiausioji laimė. Tu esi laimingas pats savyje. Esi laimės pilnybė, regėdamas savo paties tobuliausią gėrį, savąjį triasmenį meilės gyvenimą. Visą amžinybę esi ir būsi laimingas, ir niekas negali sudrumsti Tavo laimės. Ir kai Tu esi pilniausias laimės visų laimės ieškančiųjų sūkuryje, kurie vis veržiasi į tuštumas, kur laimės nėra, todėl Tu ir gali būt mano didžioji, saldžioji, stiprioji laimė. Tu pats, Dieve, davei man suprasti Tave, Tavo laimę ir Tavosios Trejybės laimės šnibždesius, tai niekas kitas, kaip tik Tu vienas ir esi mano laimė! Tu vienas esi toks didis, kad mano siela Tavyje randa pakankamą išsitekti vietą, kai visa kita yra per maža jai sutilpti. Visur kitur mano siela jaučiasi ankštai įsprausta ir suspausta. Tik Tu vienas esi be galo didesnis už mano begalinį laimės alkį ir todėl tik Tu vienas gali ją nuraminti, užpildydamas visus jos trūkumus. Visa kita palieka mane nepasotintą, jog, net visą visatą ryte surijęs, jausčiausi tuščias, tartum ji būtų ničniekas. Tu vienas, Viešpatie, esi tas mane žavįs, svaiginąs, apkerėjąs grožis.

     Bet jeigu tik Tu, Viešpatie, esi vienintelė mano laimė, tai kas yra visi man laimę peršantieji šio pasaulio daiktai? Ar turiu, maloniai jiems šyptelėjęs, atsukti nugarą? Ar jie gali man dar ką nors reikšti, būti ko nors verti? O gal turiu užsidaryt savo kambarėlyje, kaip vienuolis trapistas, kad niekas man nebekliudytų bendrauti su Tavimi? Ar negalima ieškoti jokios žemiškos laimės? Ar nevalia darbuotis ir veikti rojui sukurti mūsų žemelėje, nors tas rojus būtų tik labai labai kuklus?

     Nemanau, kad Tu, Viešpatie, to norėtum. Ar ne Tu pats sukūrei tuos muilo burbulėlius? Ar ne Tu kiši man į akis įvairius laimės pakaitalus? Argi Tu nenori, kad aš jais pasinaudočiau, tegu ir ribotai, pagal Tavo valią? Tikriausiai galima man jų ieškoti ir jais naudotis, tik turiu saugotis juose paskęsti, turiu atsiminti, jog žemės siūlomos "laimės” yra tik trupinėliai tikrosios Tavo Laimės, tik simboliai, kuriuose turiu regėti Tave spinduliuojantį, Tave, vienintele tikroji mano laime! Turiu atsiminti, jog laimę rasiu tik ten, kur Tu esi, kame yra Tavoji valia. Tada žemiškieji laimės blizgaliukai manęs neapgaus, niekad neapvils muilo burbuliukų švystelėjimai ar net iš Tavo apsiausto krentančių auksinių žvaigždučių mirgėjimai. Ir tai aš ieškosiu tik tikrosios laimės rankpinigių, tai ir man atsitiks, kaip Sauliui, kuris ieškojo asilės, o rado karališkąjį vainiką. Laimės ieškodamas, turiu vadovautis savo pranašu-sąžine, tiktai tada rasiu trokštamą laimės karalystę.

     Taip, Tu, Viešpatie, esi mano karalystė ir mano vainikas. Niekad nesitikėsiu iš jokio daikto, ko jis man negali duoti, visko tikėsiuos tik iš Tavęs.

     Kažkas yra pasakęs: "Nelaimingas yra tik praradusis Dievą ir atsidūrusis pragare”. Tai išvirkščioji pusė. Tik man atrodo, kad lengva pasakyti: "Dievas yra vienintelė laimė” ir todėl "vienintelė nelaimė Jo neturėti”, kai tą sakinį galima papildyti pridedant: "Kaip malonu šalia Dievo turėt dar kai ką daugiau!” Bet tas, kuris tą lengvą sakinį ištarė, tikrai nieko, ničnieko neturėjo šalia Dievo. Jis buvo gryniausias Dievo Apvaizdos klajūnas, nieko neturintis vaikinas, niekada nežinantis, ar, vakarui atėjus, ras kokią pastogę pernakvoti, ar kokia ranka pro atsargiai pravertas duris iškiš jam duonos riekutę alkiui apraminti. Jis buvo ligos, skausmo ir vargo kamuojamas, be jokios užuojautos šalčiams ir karščiams paliekamas, ir jis vadinosi Benediktas Juozapas Labre. Tai jis ir pasakė: "Ak, visa tai mažmožis, ne taip jau svarbu; visa tai nėra nelaimė. Yra tik viena tikroji nelaimė — neturėti Dievo. O Dievą turėti — tai yra tikroji laimė”. Viešpatie, koks tai sukrečiantis žodis. Negalėjo būti lengva jam tai sakyti. Tačiau ar neturi būti neapsakoma laimė turėti Tave, jei taip suprantama, kaip suprato Benediktas Juozapas, per Tave užmiršdamas savo nelaimes, užmiršdamas esąs visiškas neturtėlis varguolis. Bet ar jis tikrai buvo toks varguolis? Kas Tave, Viešpatie, turi, tas niekad nėra varguolis. Kas Tavęs neturi, niekad nėra turtuolis. Tegu turėtų geležinę sveikatą, turtų galybes, valdžią ir garbę, vis tiek jis liktų vargšas velniūkštis. Todėl Tavo šventieji yra genialiausios galvos, kaip ir tas šv. Pranciškus, įsimylėjęs tą trumputį atodūsį: "Mano Dievas, ir mano viskas!” Arba ir šv. Teresė, parašiusi: "Dio solo basta — Vieno Dievo pakanka”!

     Šventieji iš tiesų ir sugeba geriausiai naudotis gyvenimo malonumais — jie visur randa laimę. Net ir kryžių bei kentėjimus jie paverčia laimės išgyvenimais, ir ašaras liedami jie jaučia, jog kančia juos praturtina. Jie taip trokšta kentėjimų, kaip kiti malonumų ir pasimėgavimų. Mums, eiliniams žmoneliams, tokios kentėjimų metamorfozės yra beveik nesuprantamos. Bet kryžiaus kelią į triumfo kelią paverčiantieji drąsuoliai ar nėra visų mūsų išmintingiausieji laimės radėjai? Laimę, Tave Viešpatie, jie savyje nešiojasi. Kas Tavęs neturi, tas niekame laimės neranda.

     Viešpatie, atverk mano akis ir parodyk, jog Tu esi vienintelė tikroji mano laimė, jog visos kitos "laimės” yra tik monai, tik iliuzijos ar, geriausiu atveju, tik simboliai, tik rankpinigiai Tavosios Laimės. Pamokyk mane ir padėk man tuo supratimu persiimti iki kaulų smegenų.

     Ir nors sunku, bet prašau Tave, Viešpatie, tegu neaplenkia manęs nusivylimai, jei yra pavojus pamiršti Tave dėl žemiškos laimės krislelio. Padėk man sudaužyt į šukes visą žemiškąją laimę, jei pasineščiau svaigintis šio pasaulio taurelėmis. Netaupyk man to didžiojo nusivylimo šios žemės gėrių gabaliukais, nes tada aš tikriausiai į-krisiu Tau į glėbį, Tau, vienintele mano laime!

Išvertė kun. Jonas