Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 5,17).

     Šie šv. Pauliaus žodžiai laiške korintiečiams atbaigia mintį, kuri atskleidžia slėpiningą jėgą, verčiančią jį apaštalauti: jo intensyvią meilę Jėzui. Tuo pačiu jis stipriai įspėja kai kuriuos bendruomenės narius, kurie savo elgesiu rodė, jog nesuvokė Jėzaus mokymo pilnos apimties; jie nesuprato, kad Jėzus atėjo, norėdamas pakeisti mūsų gyvenimą radikaliai.

     Šv. Paulius norėjo priminti jiems, jog Jėzus mirė, kad mes taip pat mirtumėm su juo "senajam pasauliui” ir prisikėlė, kad ir mes prisikeltume su juo "naujajam pasauliui”. Jėzus atidavė savo gyvybę, norėdamas padaryti visus žmones Dievo vaikais, jo dieviško gyvenimo dalininkais, padaryti mus naujais žmonėmis.

     Šv. Paulius sako, jei asmuo yra Kristuje, tai Kristus gyvena jame, tada jis yra jau kitoks asmuo, visiškai naujas: naujas savo galvosena, mylėdamas, elgdamasis. Toks atsisako visko, kas priklauso senajam pasauliui, ir pradeda statyti naująjį, pagal Jėzaus mintį ir jo širdies troškimą.

     Tad jei mes tikrai supratome Evangelijos gerąją naujieną, kurios šv. Paulius laikosi, negalime daugiau teisti pagal pasaulišką galvojimą. Mes daugiau negalime rūšiuoti žmones pagal jų privilegijas, rasę, klasę ar kultūrą. Mes negalime pateisinti visuomenės, suskilusios į daugelį frakcijų ir priešingų blokų. Iš tikrųjų mes negalime elgtis su žmonėmis pagal patinkamumo, oportunizmo ar egoizmo matą. Jėzus mylėjo mus ne dėl kokių mūsų nuopelnų ar savybių. Jo meilė buvo laisva nuo bet kokio savanaudiškumo, ir ji mus atnaujino. Jėzus nori, kad ir mes turėtumėm jo meilę, kuri gali transformuoti pasaulį ir kuri nelaukia, kol bus mylima, bet pati pradeda mylėti pirma.

     Čia mąstomi žodžiai atskleidžia mums naują ir nuostabią realybę, kurion mes buvome įjungti mūsų krikšto dieną. Toji realybė mūsų gyvenime pildysis, jei mes leisime Jėzui mumyse gyventi. Jo gyvenimas yra be galo turtingas savo universalumu ir nepaprasta meile.

     Mes visada turime būti labai budrūs, niekada neleisdami sau spręsti pagal atrodymą, visada prisimindami, kad kiekviename asmenyje yra Dievo vaiko garbingumas ir orumas, ir kad kiekvienas yra mūsų brolis ar sesuo Kristuje.

     Mumyse nuolat tūno užsislėpęs polinkis rūpintis tik savimi. Geriausias būdas atsikratyti jo — turėti nuoširdų ir mylintį atidumą kitiems, padedant jų reikaluose. Jėzus kaip tik ir nori, kad mylėtumėm kitus, kaip jis mus mylėjo. Jei mes stengsimės taip daryti, pastebėsime, kaip palaipsniui nyksta susiskaldymas, dėl kurio taip kenčia mūsų šeimos, bendruomenė ir visuomenė.

    Net Kristaus mistiniame kūne, Bažnyčioje, mes esame nutolę vienas nuo kito. Argi nenorėtumėm padaryti įnašą visiškam susivienijimui skirtingų krikščionių bendruomenių? Mes galime tai daryti dabar, gyvendami vienybėje su visais krikščionimis pagal antro laiško korintiečiams šios ištraukos mintį. Visi kartu mes galime būti įrankiai kūrimui naujo pasaulio, kurį Jėzus pradėjo savo prisikėlimu.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius