Bruno Markaitis, S.J.

     Mes esame įpratę visą aplinkos plotmę skirti į du pasaulius: į vaiko pasaulį ir suaugusiojo pasaulį. Turbūt tuo norime pasakyti, kad vaiko pasaulis yra mikrokosmas, mažas pasauliukas, kuriame vyrauja neribota vaizduotė, žaismas ir žaislai, kur nėra atsakomybės ir rimtų problemų, kur maži, dar neišsivystę proteliai sugeba suprasti ir pasisavinti tik labai mažą didžiojo žinyno dalį. Kas kita su makrokosmu, didžiuoju suaugusiųjų pasauliu, kurį valdo apčiuopiama, į nieką neatsižvelgianti gyvenimo tikrovė, kur problemos yra tikros ir žiauriai rimtos, kur nebėra vietos vaizduotei ir svajonėms, nes kasdien į gyvenimo duris beldžiasi pareiga ir atsakomybė. Čia suaugusiojo išsivystęs protas, naudodamasis plačiomis žiniomis ir ilgu patyrimu, problemas ne tik supranta, bet ir joms sprendimą randa.

     Savaime aišku, kad šis skirtumas remiasi bendrybėmis ir gerokai atsiduoda paviršutiniškumu. Bet ne paslaptis, kad gana dažnai vaiko ir suaugusiojo pasauliai yra taip suprantami ir apibrėžiami. Jei tokia samprata turi nemaža tiesos, tai ji, ypač kalbėdama apie vaiko pasaulį, praleidžia du dalykus. Pirma, labai didelį ir jautrų vaiko imlumą visa tam, ką jis mato ir girdi. Antra, vaiko inteligencija pabunda ir išsivysto tarp dvejų ir trejų amžiaus metų. Autoritetai tvirtina, kad, nežiūrint to fakto, jog visos kitos vaiko kūno ir dvasios galios vystosi ir toliau, vaiko inteligencijos augimas ir didėjimas sustoja prie neperžengiamo slenksčio į septintuosius amžiaus metus.

     Jei taip yra, tai atrodo, kad tėvų elgesys, žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko gyvenime ir vystymesi. Tėvų pavyzdys, visa tai, ką vaikas mato ir girdi, yra tikrovės, nulemiančios vaiko ateitį, pakreipiančios jo gyvenimo kelią viena ar kita kryptimi. Atrodo tikslu sakyti, kad labai dažnai tiek ateities lemtis, tiek gyvenimo kryptis — dėl tėvų pavyzdžio — pasilieka galutinės, nepakeičiamos ir neatšaukiamos tikrovės. Štai kodėl norėtųsi tvirtinti, kad tėvų pavyzdys yra vaiko laimės kalvis.

     Pirmiausia manytume, kad suaugusiems reikėtų vienu mostu nusikratyti labai netikslios ir visus klaidinančios sampratos, kad vaikas labai mažai supranta. Jei kartais kreipiamas dalinis dėmesys į mokyklos pirmapradžius, tai jaunesniems tenka labai ribota atida. Manoma, kad jie labai mažai ką pastebi; jei girdi, tai labai mažai supranta. Keista, kodėl jauni tėvai ir motinos, kurie draugams ir pažįstamiems giriasi savo kūdikių gudrumu, gabumu ir inteligencija, nepadaro savaime suprantamos išvados, kad jei vaikai rodo inteligenciją ir gabumą, tai jie be didelio vargo supranta tėvų žodžius ir veiksmus. Tiesa, kad kartais jie reikalingi paaiškinimo ir papildymo, bet dažniausiai jie sugeba įžvelgti ir į žodžių prasmę, ir į veiksmų vertę.

     Maži vaikai pasižymi labai dideliu ir jautriu imlumu visa tam, ką jie mato ir girdi. Čia norėtųsi atkreipti dėmesį vėl į du dalykus. Pirma, į didelį sugebėjimą pasisavinti. Antra, į labai švelnų ir trapų sielos jautrumą.

     Mažas vaikas mokosi įvairiais būdais, bet pagrindinis turbūt bus pamėgdžiojimo būdas. O pamėgdžioti jis pamėgdžioja visus. Savaime aišku, kad dažniausiai ir ištikimiausiai jis pamėgdžioja tuos, su kuriais jis nuolat gyvena, nuo kurių labiausiai priklauso, kuriuos karščiausiai myli, būtent savo tėvus. Iš pradžių pamėgdžiojimas gali būti tik išorinis žodžio ar veiksmo pakartojimas, nesupratus jų prasmės ir vertės. Bet šiek tiek vėliau jis gali tapti suprastu ir pasisavintu papročiu, žodžio ar veiksmo mastu. Tokiu būdu, kas prasideda mechanišku žodžio ar veiksmo pakartojimu, gali pasibaigti organiška vaiko galvosenos ir elgesio dalimi.

     Taip, vaikas mokosi įvairiais būdais. Ypač šiais laikais mūsų gyvenamajame krašte vaikas išmoksta daug ir greitai. Mes čia nenorime svarstyti mokyklinės sistemos gerųjų pusių ar ribotumų. Mums svarbi moderni žinių perteikimo metodika, ypač žodžio ir sąvokos perteikimas apčiuopiamu ir suprantamu vaizdu. Šios priemonės vaiko sąmonę ir supratimo galią pažadina labai anksti. Nenuostabu, kad šiandien vis dažniau ir dažniau susitinkame mažų vaikų, kurių žodynas apima tokius žodžius ir sąvokas, kokios prieš kelias dešimtis metų nebuvo aiškios net kai kuriems gimnazistams.

     Antras dalykas, kuriam turėtų būti skirtinas ypatingas dėmesys, yra švelnus ir trapus vaiko sielos jautrumas. Jo vidaus pasaulis yra kaip ką tik atsivėręs gėlės žiedas, kuriuo galima gėrėtis, bet kuris bijo fizinio kontakto, šiurkščios ir nedraugiškos atmosferos. Savaime aišku, kad maži vaikai labai dažnai rodo savo elgesiu ir palinkimais daug savanaudiškumo ir visiško į kitus neatsižvelgimo. Jų prigimtis, kai asmuo dar nėra visiškai išsivystęs, remiasi instinktu daug stipriau ir priklausomiau negu suaugęs ir subrendęs žmogus. Bet vaiko siela yra labai jautri aplinkai, įspūdžiui, pergyvenimui. Labai dažnai ji yra atvira knyga, į kurią žmonės, ypač tėvai, rašo pasiliekantį, neišdildomą, nepamirštamą testamentą. Labai dažnai tie ženklai, įspūdžiai, pergyvenimai, kuriuos vaiko širdin įspaudžia tėvų žodis ar veiksmas, pasilieka nuolatinio vėlesnio gyvenimo palydovai, granitinės normos, pagal kurias bus vertinamas gyvenimas ir žmonės, idealai ir vertybių prasmė.

     Gražūs ir kilnūs pergyvenimai, šventi ir įkvepiantys įspūdžiai bus ta vaisinga dirva, kurioje išaugs, subręs ir atneš derlių vertingas žmogus. Jų įtakoje vaikas pajus stiprų ir didėjantį norą tapti geresniu, naudingesniu, teigiamesniu asmeniu. Meilė, kilnūs jausmai ir dorybingas pavyzdys bus tie veiksniai, kurie mažame vaike ugdys pastovų ir nenugalimą gėrį. Antra vertus, tie pergyvenimai, kuriuos bus persunkęs savanaudiškumas ir tėvų nuolatinės silpnybės, tie įspūdžiai, kuriuose nebus vietos šventumui ir įkvėpimui, pasės mažo vaiko širdyje grūdą, iš kurio išaugs ne rugiai kasdieninei ateities duonai, bet piktžolės, kurios be pasigailėjimo nustelbs ribotus gėrio bandymus prasimušti pro vešlią nuolatinio savanaudiškumo sieną.

     Dažnai tėvai nusiskundžia, kad vaikai, kuriems buvo duotas geras išauklėjimas, kilni pasaulėžiūra ir šventi principai, nuėjo kreivais keliais. Ne tik nusiskundžia, bet neretai su ašaromis klausia, kodėl taip atsitiko. Juk jie gerą grūdą į derlingą žemę bėrė, o užaugo piktžolės. Mes čia nesiimame duoti neklaidingo atsakymo nei bendriems, nei atskiriems atvejams. Bet galbūt bent kai kuriais atvejais nebuvo laiku ir pakankamai atkreiptas rimtas ir pastovus dėmesys į tuos gyvybingiausius ir svarbiausius žmogiškojo asmens vystymosi metus, kai mažame kūne ir trapioje sieloje pabudo inteligencija ir didelis jautrumas kiekvienam žodžiui bei veiksmui. Galbūt mažas vaikas girdėjo žodžius, matė veiksmus, liudijo scenas, kurie jo mažame pasaulyje pasirodė baisiais milžinais, šlykščiomis šmėklomis, kurios jo širdyje pasėjo baimę, nepasitikėjimą, įdiegė nusivylimą ir nuolatinį kartėlį. Gal buvo momentų ir nelaimingų atsitikimų, kurie sužeidė jo širdį, paliko neužgyjančias, atsinaujinančias žaizdas, kurios kraujuoja ir kraujuodamos prisiekia kerštą tiek tėvams, tiek kiekvienam suaugusiajam.

     Mažą ir jauną širdį lengva įskaudinti, užgauti, sužeisti. Tas žaizdas sėkmingai gydo didžiulė ir pasiaukojanti tėvų meilė, šilta ir saugi aplinka, žmogiško švelnumo ir supratimo perteklius. Jei nedėkingos gyvenimo aplinkybės ir neatidėliotinos pareigos tėvų laiką vaikams labai apriboja, kartais jų keliai per daug anksti išsiskiria, ir jie jau niekad bendros kalbos neberanda.

     Kartais kalbėdami apie kunigus arba vienuolius, žmonės išsireiškia, kad, girdi, tai esąs labai sunkus pašaukimas, reikalingas labai didelio pasišventimo bei pasiauiojimo Dievui ir artimui. Nesunku sutikti, tad pašaukimas, kuris stengiasi žemėje įgyvendinti dangų siekiančius Kristaus idealus, yra sunkus, reikalaująs iš žmogaus nuolatinės aukos, nepalaužiamos dvasios stiprybės, visiško savęs išsižadėjimo ir atsidavimo pasirinktiems idealams. Jei kunigas ar vienuolis kasdien stengiasi būti ištikimas savo šventam pašaukimui, jo gyvenimas yra sunkus. Jį palengvina idealizmas, entuziazmas, Viešpaties malonė ir iš jos išplaukiantis įkvėpimas pasiaukoti ir nuolat gera daryti; bet nėra abejonės, kad šitaip suprastas kunigiškas ar vienuoliškas pašaukimas yra sunkus.

     O kaip yra su vedusiais? O kaip yra su jaunais vyrais ir jaunomis merginomis, kurie pasirenka moterystės pašaukimą? Ar tas pašaukimas yra lengvas, ar sunkus? Ar jis taip pat remiasi dideliu pasišventimu ir pasiaukojimu? Atsakymas yra trumpas ir aiškus. Moterystė yra sunkus pašaukimas, kurio idealų įgyvendinimas yra neįmanomas be kasdieninės aukos ir savęs išsižadėjimo, be neišsemiamos dvasios stiprybės, neįsivaizduojamas be drąsios ir dosnios širdies, kuri duoda ir neskaičiuoja, aukojasi ir nepriekaištauja, kenčia ir mato prasmę, myli ir supranta. Krikščioniškosios moterystės idealas taip pat dangų siekia, nes jis stovi ant dieviškojo įstatymo pagrindų, nesuprantamas be nuolatinės aukos, stengiasi dviejų asmenų meilės vaisingumu duoti subrendusį, naudingą ir kilnų žmogų ne tik žemei, bet ir dangui. Užtai, ne vienas, matydamas nuolatines tėvų pastangas, vargus ir sunkenybes, išmintį bei ribų nežinančią kantrybę, kasdieninį pasiaukojimą vaikų gerovei ir nuolatines pastangas savo žodžiu ir pavyzdžiu įskiepyti juose tikrąjį gėrį, grožį ir tiesą, mano, kad krikščioniškoji moterystė yra sunkesnis pašaukimas už kunigystę.

     Kaip ten bebūtų, vienas dalykas yra aiškus, kad moterystės pašaukimas yra sunkus ypač dėl to, kad jis iš tėvų nuolat reikalauja gero pavyzdžio. Jei tėvų elgesys, žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko vystymesi ir gyvenime, tai nesunku suprasti, koks tas elgesys, kokie tie žodžiai ir veiksmai turėtų būti. Čia ir iškyla gero pavyzdžio klausimas bei milžiniška jo problema. Mat gyvenime nėra sunkesnio dalyko už nuolatinį gerą pavyzdį.

     Bet kaip gerą pavyzdį duos tas, kuris pats negeras? Kaip kantrybės mokys tas, kuris pats nekantrus? Kokiais žodžiais tėvas ar motina nusakys pareigos ar atsakingumo svarbą, patys būdami nepareigingi ir be atsakomybės jausmo? Veltui jie bylos apie gyvenimo išmintį, patys jos neturėdami. Veltui jie baus vaikus dėl neišlaikyto žodžio ar apleisto įsipareigojimo, jei jų pačių gyvenimas remsis melagyste ir pareigos apleidimu. Tokia bausmė iššauks baisų kerštą ne tik tėvams, bet ir visai aplinkai, visai bendruomenei.

     Todėl pirmiausia visi tie, kurie rengiasi moterystės pašaukimui, turėtų būti iš anksto ir labai rimtai įspėti, ko moterystė iš jų laukia. Jiems turi būti iš anksto pasakyta, kad moterystė yra aukštas idealas, kuris neįgyvendinamas be didelės ir nuolatinės aukos, be pastovios ir pasiliekančios meilės, be energingos dvasios stiprybės ir kantrios širdies drąsos. Ir kas svarbiausia, kad Didysis Kūrėjas, įdėjęs į vyro ir moters prigimtį gyvybės jėgą ir šaltinį, primena jiems šio stebuklo didybe ir amžinu prasmingumu, kad į tėvų rankas yra atiduotas ne tik žmogaus sūnus, bet ir Dievo vaikas. Mat tėvams patikėta ne medis, ne gėlė, ne paprastas gyvis, bet žmogiškas asmuo su savo amžinu likimu, kuris, išėjęs iš Dievo, pas Dievą grįžta. Medį galima apgenėti, nukirsti, sudeginti. Gėlę galima nuskinti. Gyvulį galima išdresiruoti arba kaimynui perleisti. Žmogiškasis asmuo, kad ir jaunaisiais metais, jau yra žmogus, kurio gyvybė yra šventa paslaptis, o jos išniekinimas arba prieš ją nusikaltimas yra paties prigimties įstatymo baudžiamas mirtimi. Visa tai reiškia, kad jaunas vyras ar jauna mergina, duodami šventą ir neatšaukiamą moterystės priesaiką, ją turi išreikšti ypač pareigos ir begalinės atsakomybės prasme.

     Milžinišką gero pavyzdžio problemą sudaro ypač tas faktas, kad didelis jaunų žmonių skaičius sukuria šeimas, visiškai nepasirengę sunkioms moterystės pareigoms, užtenkamai nesubrendę suprasti vyro ir žmonos bendradarbiavimo bei vienas kito papildymo uždavinių, užtenkamai neįsigilinę į šeimos ir auklėjimo tikslus bei priemones. Tokiu būdu moterystė jiems tampa paviršutinio bendradarbiavimo ir bendravimo periodas, kuris veda ne į augančią ir stiprėjančią meilę bei jos prasmingą vaisingumą, bet į galutinį dviejų širdžių atšalimą ir dviejų asmenų dvasinį išsiskyrimą. Ir vaikas, jų pačių kūnas ir kraujas, tampa jiems ne švento ir prasmingo gyvenimo tąsa su prasmingu gyvenimo tikslu, bet greičiau žaislas, greičiau apčiuopiama lytinio instinkto funkcija. Kai mes pasižiūrime ne į vieną išimtį, bet į didelį šeimų skaičių, nusigąstame matydami, kaip teisingas yra vieno anglų auklėtojo pasakymas, kad, girdi, galinčių vaikus turėti asmenų sąraše tėvai turėtų būti paskutinėje vietoje.

     Daugelyje atvejų tėvai yra ne auklėtojai, ne mylintys globėjai ir mokytojai, ne gero pavyzdžio ir gyvenimo išminties teikėjai, bet griovikai, lepintojai, žmonės be atsakomybės, be pareigos jausmo, be charakterio. Jie nevaldo liežuvio, nesiskaito su žodžiais. Baudžia vaikus ne tiek iš reikalo, kiek iš pykčio. Jų dvasinis ir religinis gyvenimas yra ne kartą pasityčiojimas iš visa to, kas šventa ir kilnu. Jų kalbos ir pasilinksminimai ne kartą yra ne tik piktinantys, bet ir necenzūriški. Maža gelbsti saugojimasis, kad vaikai neišgirstų, nes kas yra žmogaus širdyje, tas nesuvaldomai, nesulaikomai išsilieja į paviršių, į bendrą žmogaus elgesį, į jo nuomonę ir įsitikinimus. Evangelijoje skaitome įspėjančius žodžius: "Netoli aklasis ves akląjį. Greit jie abu įkris į duobę”.

     Moterystė ir krikščioniškas jos supratimas yra sunkus ir dangų siekiantis pašaukimas, kurį padaro ypatingai sunkų tas faktas, kad tėvams reikia nuolat duoti gerą pavyzdį. O kaip duos tas, kuris pats neturi?

     Kaip sėjos grūdą bers tas, kurio aruodai tušti?

     Todėl vedusiems, ypač jaunam tėvui ir jaunai motinai, reikia dažniau artintis prie tikrojo gėrio, grožio ir tiesos šaltinio. Tai yra ne kas kita, kaip jų nuolatinis santykis su Didžiuoju Kūrėju, su kuriuo juos jungia gyvybės ir kūrybos paslaptis bei stebuklinga jėga. Tėvai dalyvauja kuriančiojo Dievo paslaptyje. Ar nelogiška, kad jie dalyvautų ir dieviškame jo gyvenime, kurį jiems padarė prieinamą Kristaus atpirkimas? Šia prasme krikščioniškasis tikėjimas jų atveju yra ne tik noras ir sugebėjimas statyti, bet patys pamatai, ant kurių norima statyti savo ir vaikų ateities rūmus. Šia prasme Kristaus idealų įgyvendinimas šeimoje yra ne kas kita, kaip vaikų priėmimas ir auklėjimas Kristaus idealų dvasia.

     Nuolatinis santykis su Didžiuoju Kūrėju ir žmogiškąjį atpirkimą įvykdžiusiu jo Sūnumi turi turėti konkrečias formas, apčiuopiamą išraišką. Tai negali pasilikti vien tik graži teorija ir imponuojančių principų iškalbios formulės. Tiek teorija, tiek principai turi tapti kasdieninio gyvenimo žmogų gerinančiomis ir kilninančiomis tikrovėmis. Šia prasme tiek malda, tiek sakramentai yra ne tik bandymas prasmingai gyventi, bet taip pat antgamtinės malonės šaltiniai, kurie duoda pasišventusiam žmogui kasdieninių jėgų ir įkvėpimo duoti ir neskaičiuoti, aukotis ir nepriekaištauti, mylėti ir suprasti, kentėti ir matyti prasmę. Šitų malonės šaltinių rėmuose Kristus duoda žmogui kilnų norą savęs išsižadėti, jo dvasiai teikia neišsemiamą stiprybę, o jo širdžiai meilę, kuri remiasi noriu dosnumu ir nepajudinama drąsa.

■ Apie popiežių Pijų XII pasirodžius kaltinimams, kad jis negynęs žydų prieš nacius, net keletas žydų ėmė jį ginti. Lenkijos žydas dr. Joseph Lichten parašė knygą: “Pius XII and the Jews”, kur gina popiežių. Žydų istorikas Jeno Levai, gindamas Pijų XII, parašė knygą: “The Pope was not Silent”. Kanadoje gimęs žydas, Izraelio valstybės pareigūnas Pinchas E. Lapide, parašė ta tema veikalą: “Three Popes and the Jews”.