Spausdinti

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Kai kurie klausia, kam jiems skaityti Šv. Raštą. Juk sekmadienio mišiose girdime net tris Šv. Rašto skaitinius ir jų paaiškinimus per pamokslą. Ypač neaišku, kokia nauda iš Senojo Testamento skaitymo. Juk ten aprašyti įvykiai buvo žydų tautoje prieš du ar tris tūkstančius metų. Kokia mums iš to skaitymo gali būti nauda? Šiame rašinyje pasistengsime trumpai į šiuos klausimus atsakyti, juos paryškinti.

     Šv. Raštas — tai Dievo žodis, tiesiogiai įsakytas ar darbais bei įvykiais pareikštas ir surašytas knygoje, graikiškai vadinamoje Biblija. Kun. A. Rubšys sako, kad Šv. Raštas yra Dievo pokalbio su žmogumi padarinys. Šiame rašinyje daug pasinaudosime kun. A. Rubšio knygomis: "Raktas į Senąjį Testamentą” ir "Raidė užmuša, dvasia gaivina”.

     Transcendentinis, anapus esąs Dievas apsireiškia savo tvariniui, sueina į pokalbį su žmogumi. Taip jis rodo rūpestį žmogumi, duoda jam savo nurodymų, įsakymų, teikia pagalbą ir pažada ją teikti ateityje. Žmogus įtiki apsireiškiantį Dievą, vienaip ar kitaip atsiliepia, paklusdamas jo įsakymams, o kartais ir neigdamas juos. Per tokius apsireiškimus ir pokalbius amžių būvyje žmogus daug ką sužino ne tik apie Dievą ir jo valią savo gyvenimui, bet priima ir patį Dievą bei galią tapti sudievintu jo vaiku (plg. Jn 1,21).

     Žmogaus valios pareiškimas raštu prieš mirsiant arba ir anksčiau apie savo turto palikimą ir padalinimą vaikams vadinamas testamentu. Taip ir Dievo Tėvo valios pareiškimas savo vaikams, savo tvariniams vadinamas Testamentu. Kadangi jis yra iš senųjų laikų, tai vadinamas Senuoju Testamentu, nes yra dar kitas naujesnių laikų testamentas. Jį vadiname Naujuoju Testamentu.

     Šv. Raštas taip pat yra apsireiškiančio Dievo ir su tikėjimu jį priimančio žmogaus sąveikos aprašymas, jo išganymo istorija.

     Skaitydamas Šv. Raštą, tikintysis vis pajunta, kad Dievas myli žmogų. Užtat II Vatikano susirinkimo dalyviai konstitucijoje apie Apreiškimą (21-22) skelbia: "Dievo žodis slepia savyje galingą jėgą, kuri yra tikėjimo atrama, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasios šaltinis”. Tikinčiam ir Dievu pasitikinčiam skaitytojui Šv. Raštas nėra kažkokių šaltų, abstrakčių tiesų ar buvusių įvykių prirašyta knyga, bet Asmuo, t.y. pats Dievas per jį kalbantis, meilę rodantis, skatinantis ir įspėjantis. Taip apie jį rašoma laiške Žydams (4,12): "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų — juk visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą”.

SENAJAME TESTAMENTE MUMS PAREIKŠTAS DIEVO ŽODIS

     Jau minėjome, kad kai kuriems nėra aišku, kam jie turėtų skaityti S. Testamentą, kur yra aprašyti įvykiai, buvusieji prieš tūkstančius metų. Dievas juk nekalbėjo man, bet tų laikų žydams.

     Į tai jau prieš 50 metų atsakė žinomas teologas Karl Rahner, S.J., savo disertacijoje "Hoerer des Wortes”. Tokia yra jo trumpai išreikšta mintis: žmogus yra ir turi būti žodžio klausytojas. Mat žmogus yra istorinė ir socialinė būtybė. Visur žmogus naudojasi kitų žmonių pasiektomis žiniomis (socialinis žmogaus pobūdis) ir anksčiau gyvenusių žmonijos kartų mokslu bei patirtimi. Užtat ir religinėje srityje žmogus turi tai daryti — priimti tai, ką ankstyvesnės kartos sužinojo, pačiam Dievui apreiškiant.

     Be abejo, S. Testamento knygose yra daug Dievo išrinktosios žydų tautos priešistorės (Nojaus, Abraomo, Jokūbo, Mozės ir kitų patriarchų laikų) ir istorijos (ypač Dovydo, Saliamono ir kitų žydų karalių laikų) aprašymų. Jose yra daug senųjų Rytų tautų išminties ir eschatologinių tų tautų raštų panaudojimo ar įtakos.

     Tačiau S. Testamento knygose yra išsakyta ir žydų tautos savimonė: Dievas per išrinktus įkvėptuosius žmones kalba jai; jos tikėjimas vienu Dievu, pasaulio ir žmogaus Sutvėrėju; pasitikėjimas Dievu jos kelionėje iš vargingos praeities (iš Egipto vergijos, iš Babilono tremties, iš okupantų graikų ir romėnų priespaudos) ir iš sunkios dabarties į pažadėtąją, bet dar nepažįstamą ateitį (į pažadėtą Palestinos šalį, į Mesijo karalystę).

     Tokia yra ir visos žmonijos, ir daugumos paskirų žmonių religinė sąmonė. Iš ramios vaikystės ir paauglio metų, iš kaimo idilijos bei ramybės laimės ištroškusysis išeina, klajoja tartum po dykumą, pridaro blogybių sau ir kitiems, patenka į aistrų ir ydų vergiją. Ilgėdamasis laisvės ir laimės, jis šaukiasi Išgelbėtojo Dievo pasigailėjimo; gręžiasi nuo savo praeities ir pasigailėjimo sulaukia; su pasitikėjimu ir Dievo pagalba eina, veržiasi į šviesią ateitį.

     Šv. Rašto profesorius kun. A. Rubšys tai nusako šitaip: "Tačiau žvilgtelėjus į jį (Šv. Raštą) iš istorinių platumų, blankūs skaitiniai ir pasakojimai tampa prasmingi ir daugiasluoksniai. Mat Šv. Raštas, priartindamas kas buvo, rašo tuo pačiu ir apie tai, kas yra” (t.y. kas dabar gera, kas bloga, kas iš Dievo, kas iš blogio). Toliau jis rašo: "Gyvenime ryšku du nenumaldomi poreikiai: gyventi ant dabarties lopo (t.y. dabarties metu) ir viltingai veržtis į ateities akiračio platumas. Šv. Raštas, įkvėptoji tikėjimo knyga, priartindamas dabarties lopui (metui) anuos likiminius įvykius, įgalina jį gyventi Dievo ateities jėga dabartyje. Žmogaus gyvenime Dievo ateities jėga padaro dabarties lopą judančia prasmės ir laimės kryžkele”.

     Kitais žodžiais tariant, skaitydamas tuos S. Testamento knygose likiminius žydų tautos įvykius, nūdienis skaitytojas suvokia jiems parodytą Dievo išmintį, gerumą ir suteiktą pagalbą. Tad ir jis pradeda pasitikėti Dievu. Ne kartą patiria nuostabią jo pagalbą. Jis jaučiasi dabar patenkintas, laimingas, žino savo darbų vertę ir prasmę ateičiai. Jis gyvena savo laimės ir gyvenimo prasmės kryžkelėje, drąsiai žengdamas ateitin, pasitikėdamas visagaliu Dievu ir jo tėviška apvaizda.

     Istorinės knygos (Jozuės, Teisėjų, Makabiejų) be gausių žinių apie Izraelio istoriją, duoda suvokti ne tik Dievo ranką dideliuose pasaulio įvykiuose, bet ir Dievo veiklią meilę savo išrinktajai tautai bei lėtą paruošimą naujajam Izraeliui, visuotinei tikinčiųjų bendruomenei. Jai ir jis priklauso, ir jis ta meile naudojasi.

     Išminties knygose (Jobo, Patarlių, Ecclesiastes, Ecclesiasticus, Išminties, iš dalies ir Tobijo, Baruko, Giesmių giesmės ir Psalmių, kuriose tiek maldų ir religinės poezijos) skaitytojas pajunta pirma rodomą išmintį prieš puikybę, vėliau dorybes prieš ydas, tikrąją religiją prieš netikrą. Rytų tautų išmintį, kuria pasinaudoja įkvėptieji rašytojai, galima pavadinti humanistine, o Izraelio — sudvasintu humanizmu. Jose žmogaus išmintis parodoma Dievo išminties perspektyvoje. Visokia išmintis paeina iš Dievo, nes tik jis vienas iš tikrųjų yra išmintingas. Ją galima išskaityti pasaulio ir žmonių sutvėrimo bei valdymo darbuose. Išminties knygose pavaizduota suasmeninta dieviška išmintis paruošia priimti įsikūnijusią Išmintį, Žodį Jėzuje Kristuje.

     Pranašų knygose stipriais žodžiais ir vaizdais iškeliamas E. Testamento teologijos monoteizmas, dorovė ir mesianizmas. Tikintis skaitytojas pajunta, kad ir jis čia yra įspėjamas, raginamas.

     Baigiame II Vatikano susirinkimo pastoralinės konstitucijos "Dieviškasis Apreiškimas” žodžiais (14,15), kurie perduoda šiame rašinyje iškeltas mintis: "Tai išrinktajai tautai Dievas apreiškė žodžiais ir darbais, kaip vienintelis tikrasis, gyvasis Dievas. Tokiu būdu Izraelis patyrė, kokiais keliais Aukščiausias veda žmones; pačiam Dievui kalbant pranašų lūpomis, tuos kelius jis vis aiškiau suprato ir vis plačiau skelbė kitoms tautoms... Tas šventųjų autorių išpranašautas, papasakotas ir paaiškintas išganymo planas yra užrašytas S. Testamento knygose, kaip tikras Dievo žodis. Nors tose knygose yra netobulumų ir laikinų dalykų, bet iš jų šviečia tikrai dieviška pedagogija. Krikščionys turi jas pagarbiai priimti... Tų Dievo įkvėptųjų knygų vertė yra nenykstanti: 'O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties’ (Rom 15,4)”.