VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

4. BAROKINĖ LITURGIJA

     Labai vertinamas krikščioniškos mišių liturgijos istorikas Juozas A. Jungmann, S.J., pradėdamas kalbėti apie barokinę liturgiją, susitinka su klausimu, ar barokinei dvasiai buvo leista įeiti į krikščioniško pamaldumo sritį ir pasireikšti panašiai, kaip viduramžiai pasireiškė, formuodami senąją sakramentų liturgiją ("The Mass of the Roman Rite”, vol. 1, Benzinger Brothers, N.Y., 142 psl.). Iš tikrųjų barokas nesidomėjo liturgija. Kontrastas tarp senosios liturgijos ir baroko dvasios buvo toks didelis, kaip tarp dviejų skirtingų pasaulių. Nauja gyvybės dvasia žemę ir dangų panėrė į vieną sūkuringą audrą. Tai dvasia, kuri buvo skirtinga nuo ramios ir didingos romėniškos maldos. Negana to, tai buvo laikai, kada krikščioniška teologinė ir religinė mintis buvo patekusi į reformacijos ir kontrareformacijos sūkurį. Ir tuo būdu ji buvo skirtinga nuo senosios Romos tradicijos taip labai, kaip tik buvo galima krikščioniško apreiškimo rėmuose. Tai sudarė naują bazę katalikiškam mokymui (Jungmann, 142 psl.).

     Tačiau kaip tik ši naujos formos katalikybė buvo lietuviškos krikščionybės apaštale. Iš to išeina bent pora labai reikšmingų išvadų. Visų pirma, lietuviškos katalikybės negalima laikyti siaura prasme viduramžiška. Ir antra, norint suprasti ir įvertinti lietuviškos krikščionybės bruožus, negalima praleisti iš akių barokinio krikščionybės sąjūdžio.

Magdalena Stankūnienė    Jūratė, 1987

     Atkreipkime dėmesį į atskirus barokinės liturgijos bruožus. Baroko laikais, atsižvelgiant į labai aštrų liuteranizmo pasisakymą prieš mišias, kaip aukojimą, barokinėje krikščionybėje buvo labiau išryškintas Svenč. Sakramentas be betarpiško sąryšio su mišiomis. Švenč. Sakramento garbinimas liturgijoje atsistojo pirmoje vietoje. Į mišias pradėta žiūrėti tik kaip į priemonę atsirasti Švenč. Sakramentui.

     Barokiniu laikotarpiu mišios išgyveno tam tikrą skaidymosi procesą. Iš mišių pradėjo atsiskirti pamokslas ir Komunijos priėmimas. Būdinga, kad pamokslas šiuo laikotarpiu pasidarė savaiminga religinių apeigų dalis. Tai išreiškė net architektūra. Tai liudija senosios bažnyčios, kuriose sakykla yra greta altoriaus, o bažnyčiose, kurios buvo statytos baroko laikais, sakykla buvo nukelta į bažnyčios navą, visiškai nepriklausomai nuo altoriaus. O Lietuvoje kitokių bažnyčių mes ir neturime. Visose mūsų bažnyčiose sakykla yra iškelta aukštyn bažnyčios navoje. A. Jungmann apie tai rašo: "Galingas baroko pamokslas išėjo anapus mišių ir pareikalavo sau atskiro laiko. Jis peraugo mišias ir savo turiniu retai ką bendro turėjo su mišiomis. Pamokslininko pulpitas, kuris viduramžiais buvo prie altoriaus, dabar pavirto į sakyklą navoje” (148 psl.).

     Taip pat anapus mišių išėjo Komunijos priėmimas. Lietuvoje buvo net nepriimta dalinti per iškilmingas sekmadienio mišias. Apskritai Komunijos dalinimas Lietuvoje ligi paskutinių laikų buvo atliekamas ne mišiose.

     Tačiau jeigu baroko laikais iš mišių atsiskyrė pamokslas ir Komunija, tai jose labai sustiprėjo muzikos vaidmuo. Muzika šiuo laikotarpiu mišioms užmetė labai įspūdingą savo drabužį. Muzikos vaidmuo krikščioniškoje liturgijoje išaugo anapus tinkamų proporcijų. Daugiabalsis choras užėmė mišiose ankstesnį choralinį giedojimą. Atsirado net nauja muzikinė forma, mišių tekstų muzikinis apipavidalinimas. Ilgainiui muzikinės mišios išvirto savaimingu koncertu, nieko bendro neturinčiu su mišių liturgija (Jungmann, 148 psl.).

     Taigi lietuviška liturgija neturėjo progos išmokti senojo choralinio giedojimo, bet iškart neįstengė pasisavinti nė daugiabalsio giedojimo, kuris kilo labiau miestiškose ar kunigaikštiškose aplinkose. Dėl to pradžioje Lietuvos bažnyčiose buvo rasta gera išeitis: bendras mišių dalyvių giedojimas. Tačiau 19-me šimtmetyje atsirado bažnytiniai chorai, kurie stengėsi išstumti bendrą mišių dalyvių giedojimą.

     Viduramžinę tradiciją Lietuvos bažnyčiose galbūt atliepia tik "Marijos valandos”, kurias atgiedodavo vargonininkas prieš sekmadienio mišias. Vertas dėmesio taip pat visuotinis giedojimas per laidotuves ir kitomis progomis. Jų tekstai, ačiū Dievui, yra išlikę gausiose "kantičkose”. Dabar būtų tik muzikų teoretikų uždavinys išaiškinti, ar tos melodijos buvo viduramžių vienbalsių giedojimų palikimas, ar tai buvo jau barokinės daugiabalsės muzikos savaimingas suprastinimas.

     Kai muzika bažnyčioje darėsi nepriklausoma nuo mišių, tai giedotųjų vieta, senovėje buvusi prie altoriaus, buvo nustumta prie vargonų (Jungmann, 149 psl.).

     Būtų verta padaryti ir literatūrinę "kantičkų” giesmių apžvalgą. Galbūt jose yra išlikusių viduramžinių giesmių. Taip manyti yra pagrindo, nes tos "kantičkos” buvo pradėtos spausdinti Mažojoje Lietuvoje, kur krikščionybė buvo priimta pora šimtmečių anksčiau. Sugretinus senus protestantu giesmynus su "kantičkomis”, galbūt atsidengtų viduramžinės krikščionybės palikimas Lietuvoje. Ir pats "kantičkų” vardas primena lotynišką žodį "cantica” — giesmės.

     Dėl muzikos įsigalėjimo mišiose atsirado ir skirtingas žodis aptarti mišių dalyviui. Užuot sakius dalyvauti mišiose, atsirado pasakymas išklausyti mišias (Jungmann, 149 psl.). Ir lietuviškame žodyne tik toks mišiose dalyvavimo būdas yra žinomas.

     Tik 18-me šimtmetyje atsirado giedotinės mišios. Tuo pačiu metu atsirado ir bažnytiniai chorai. Jie tuoj virto mados dalyku. Jie išstūmė bendrą bažnytinį giedojimą (Jungmann, 155 psl.). Bendrą giedojimą per mišias Jungmann laiko liturginiu požiūriu nedaug prisidedančiu prie aktyvaus dalyvavimo mišiose. Jo manymu, tai nedaug skiriasi nuo rožančiaus kalbėjimo per mišias. Tas paprotys atėjęs iš seniau.

     Barokas suteikė ir naują reginį dalyvaujančio žmogaus akims. Viduramžių pabaigoje tikinčiojo akių dėmesys buvo nukreiptas į konsekruotą ostiją. Baroko bažnyčių statytojai pasiūlė mišių dalyviui kitą dėmesio centrą — pasaulio grožį. Bažnyčios erdvė pasidarė puošni salė, kurios sienos spindėjo įvairiais reljefais, marmuru ir auksu. Lubų tapyba, plastikos, kapiteliai bei karnizai atrodė lyg susisiekią su dangiška garbe. Tačiau nuo to santykis tarp pasauliečio ir dvasininko ne artėjo, bet greičiau tolo. Presbiterija, kuri seniau buvo nedaug pakilusi nuo navos, dabar buvo pakelta aukščiau. Atsiradęs kupolas visai bažnyčios erdvei suteikė aukštyn kylantį visumos vaizdą.

     Altoriaus vaidmuo barokinėje statyboje taip pat pasikeitė. Viduramžinėje statyboje altorius buvo tas dalykas, į kurį visa statyba kreipė dėmesį. Baroko statytojai, bažnyčios erdvę pripildydami pojūčius dominančiais vaizdais ir išplėšdami ją galerijomis bei nišomis, nukreipė maldininko dėmesį nuo altoriaus. Dėl to liturgija darėsi panašesnė į spektaklį (Jungmann, 150 psl.). Tai pastebėjo ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje tyrinėtojas A. Spelskis, sakydamas: "Perėję koplyčias, pastebime, kad dominuoja šoninių sienų ir skliautų figūros, bet ne altoriai” ("Po baroko skliautais”, "Vagos” leidykla, Vilnius 1967 m., 13 psl.).

     Barokinė liturgija neskatino artimesnio pasauliečių bendradarbiavimo su kunigu per mišias. Tiesa, ir viduramžyje buvo stipriai laikomasi pažiūros, kad mišių kanonas yra ne pasauliečiams. Pasauliečiui per mišias pasiliko tik individualus pamaldumas (Jungmann, 144 psl.).

     Prasidėjęs apšvietos laikotarpis liturgiją suprato tik kaip priemonę visuomenės dorinimui ar moraliniam perspėjimui. Apšvieta skatino per mišias giedojimą gimtąja kalba. Tai kaip tik buvo praktikuojama Lietuvoje. Gimtosios kalbos klausimas liturgijoje yra taip senas, kaip seniai šviesuomenė liovėsi naudojusi lotynų kalbą savo reikalams (Jungmann, 145 psl.).

5. NOMINALISTINĖ FILOSOFIJA

     Norint geriau ir teisingiau suprasti lietuvišką katalikybę, reikia atsižvelgti į įvairius katalikiškosios dvasios reprezentantus Vakarų krikščionijoje naujaisiais amžiais. Katalikų tikėjimo tiesos yra neklaidingai aptartos, tačiau jų aiškinimas ar pritaikymas gyvenimui vyksta, laikantis tų filosofinių galvosenų, kurios, kaip povandeninės srovės, savaip nudažo tikinčiųjų gyvenimą.

     Taip naujųjų amžių pradžioje Vakarų Europos katalikiškuose sluoksniuose įsigalėjo savita galvosena, kuri mokyklose nėra ligi šiol labai ryškiai aptarta ir išryškinta, bet kuri turėjo didelės podirvinės reikšmės krikščionybės apiforminimui. Ta filosofinė sistema yra vadinama nominalizmu.

     Kas yra būdinga tai galvosenai? Yra nelengva tai aptarti. Nominalizmo kūrėjai ir oficialūs šalininkai neduoda bendresnių jo apibūdinimų. Atrodo, kad arčiausiai tiesos bus ją pavadinti tokia galvosena, kur nėra organiško ryšio tarp žmogaus dvasios ir jo realaus gyvenimo. Žmogaus dvasia yra kažkas dieviška ir visiems žmonėms bendra, o jo konkretus gyvenimas, kuris, nors turi pareigą prisiderinti prie dvasios vadovavimo, bet vidinio ryšio su ta dvasia neturi.

     Norint susipažinti su nominalizmu, naudinga pažiūrėti į P. Sorokin nuomonę, kuris, atokiai stovėdamas nuo Vakarų Europos filosofinių krypčių, turi neužinteresuotą nominalistinės filosofijos vaizdą. Pažvelkime į jo posmą, kuriuo jis aptaria nominalistinį žmogų. Pagal nominalistinę galvoseną, "mūsų galvoje tebėra tik pavieniai vardai ir įspūdžiai, bet nėra sąvokų. Tai, kas vadinama sąvokomis, yra greičiau tik žodžiai ar simboliai, kuriuos mes naudojame, bet, juos naudodami, mąstome tik apie daiktus... Tai reiškia, kad bendrinės esmės neegzistuoja nei subjektų, nei objektų pasaulyje. Sąvoka yra stabas mūsų galvoje ir dėl to yra tik iliuzija, priklausanti nuo sąryšio su įvairiais įspūdžiais... Dėl to mūsų žodžiai yra tik žodžiai ir nieko daugiau” ("Social and Cultural Dynamics”, 326 psl.).

     Nesunku pastebėti, kad ši galvosena turėjo pasekmių visuomeniniam naujųjų amžių gyvenimui tuo būdu, kad pagrindinis visuomenės dėmesys buvo rūpintis tik asmens laime, o ne visuomenės gerove (Sorokin, 337-338psl.).

     Nominalizmas veikė dviem priešingomis kryptimis. Viena kryptimi jis ugdė su protu nesiskaitantį individualizmą, kita — su realiu gyvenimu nesiskaitantį dvasingumą.

     Mums čia nėra reikalo aiškintis visos nominalistinės filosofijos vertės, o tik žiūrėti, ką ji reiškė religiniam katalikiškam gyvenimui. Katalikai nominalistai nepriėmė visų nominalizmo teigimų. Bet katalikiškam gyvenimui tai reiškė tiek, kad tikėjimo tiesos, kurių katalikai nominalistai negalėjo išsižadėti, prarado organišką ryšį su konkrečiu žmogumi. Tai iš dalies pateisina, kodėl lietuviškajai katalikybei trūko ryšio su gyvenamąja tikrove.

     A. Occamo filosofija. Norėdami tai geriau suprasti, nepagailėkime laiko sustoti prie trijų pagrindinių katalikiškojo nominalizmo atstovų: W. Occamo, Durando ir D’Ailly. Tuo reikalu galima žvilgtelti į labai apžvalgią, bet retai sutinkamą Karl Werner studiją "Nominalisierende Psichologie der Scholastic dės Spaeten Mittelalters”, išleistą Vienoje 1882 metais.

     Occamo nuomone, Dievo buvimas žmogaus protui yra neprieinamas. Iš to eina dorinė išvada, kad, natūraliai žiūrint, žmogus gali nenorėti būti laimingu. Taip pat doriniame krikščionio gyvenime išmintis netenka savo reikšmės, o intelektualinės dorybės iš viso nustoja savo vaidmens (85 psl.). Dorybe gali būti laikoma ir nesąmonė (81 psl.). Dėl to iš tikėjimo praktikos iškrinta protingumo bruožas.

     Dėl šio galvojimo atsirado protiškai neaprėpiamo Dievo samprata. Dievas, Occamo supratimu, praktiškai pasidaro savivaliautoju. Jis gali apdovanoti amžina laime ir nereligingą žmogų, bet iš amžinos laimės gali pašalinti nekaltą žmogų.

     Protinė tamsa tada pasidaro krikščioniška vertybe (89 psl.). Dorinės vertybės pasilieka vien tikėjimo dalykas, be sąryšio su žmogiška išmintimi (87 psl.). Dėl šios priežasties Occamo galvosenos dėka iš krikščionijos dingo natūrali patirtis, kaip krikščioniška vertybė. Žmogaus dvasioje pasiliko tik Dievas (62 psl.). Žmogaus pažiūroms vadovauja pats Dievas. Ne tik tikėjimas, bet taip pat ir žmogaus kūryba gali vykti be žmogaus proto vadovavimo.

     Kalbėdamas apie žmogaus gimimo realybę, Occamas prieina išvados, kad tikslia prasme negalima sakyti, jog žmogus turi galią gimdyti. Žmogus gimdo tik pojūtinį žmogų, nes žmogaus siela yra betarpiškai sukuriama paties Dievo (51 psl.). Ši, rodos, labai pamaldi pažiūra griauna žmogaus asmens vienybę, nes žmogaus siela pasidaro nepriklausoma nuo jo pojūčių (49 psl.).

     Kadangi šioje galvosenoje žmogaus proto vaidmuo yra žymia dalimi išjungiamas, tai visas žmogaus vadovavimas yra pavedamas žmogaus valiai (60 psl.). Valios vaidmuo čia pasidaro toks didelis, kad net praktiško žmogaus žinojimo pagrindą sudaro jo noras arba intencija (66 psl.). Berods iš čia yra kilęs naujųjų amžių katalikų auklėjime pabrėžimas intencijos, kaip pridėtinio dalyko prie gero darbo.

     B.    Durando filosofija. Pasak Wernerio, Durando atstovaujama žmogaus sielos samprata yra negyvastinga. Dėl to žmoguje labiau išryškėja jo kūniškoji prigimtis. Durandui yra net svetima mintis, kad žmogaus siela būtų dvasia (17 psl.). Žmogui idėja yra tik nesuprantamybė. Dėl to žmogus negali pažinti daiktų ir aptarti idėjiškai (30 psl.). Tarp sąvokos ir patirtos tikrovės nėra ryšio. Pojūtiniai objektai žmogui prisistato betarpiškai, bet jie neturi nieko bendro su visuotine mintimi (24 psl.). Dėl to žmogus neturi galimybės svarstyti apie daiktų prasmę (22 psl.). Iš to daroma išvada, kad žmogui nėra galimybės Dievą pažinti iš kūrinių (18 psl.).

     Dorinis sprendimas ateina žmogui jau padarytas, ir žmogui pasilieka tik jį priimti. Dėl to žmogus neturi savo dvsinio "aš” (36 psl.). Durando žmogaus siela nėra asmuo. Dievas vadovauja žmogui be jo proto dalyvavimo. Žmogus negali išreikšti idėjos. Tai gali padaryti tik Dievas ir angelai. Žmogus gali tik priimti dieviškas idėjas, tačiau apie "kūrybingą dieviškų idėjų atkūrimą iš žmogaus pusės negali būti kalbos”. Šitokios filosofijos dėka krikščioniškoji teologija pasidaro tik vieno Dievo veikla ir tokiu būdu vien išganymo teologija (31 psl.).

     C.    D’Ailly filosofija. Kitas nominalistinės filosofijos atstovas vysk. Piere D’Ailly žmogaus protinę sielą suprato, kaip būtybę, kuri negali nei gimti, nei pasigadinti. Jis sakė, kad tai garantuoja katalikų tikėjimas (94ps.). Pojūtinė žmogaus siela nuo gyvulio sielos nesiskiria. Dėl to negalima norėti, kad žmoguje būtų vienybė tarp protinės ir pojūtinės sielos (93 psl.). Tad žmogus yra padalinta būtybė. Iš tikrųjų D’Ailly žmoguje skiria tris sielas: augalinę, gyvulinę ir protinę. Žmogaus įspūdžiai ir vaizduotės duomenys yra tik objektų įspūdžiai ir negali padėti žmogaus protui suvokti tikrovę. Didžiosios sąvokos, kurias žmogus turi, jam ateina ne iš pojūtinės patirties, bet tiesiog iš Dievo. Tokiu būdu žmogui yra atėjusios, pvz., šios sąvokos: kūrimas, begalybė, nemedžiagiškumas, nekūniškumas (103 psl.). D’Ailly filosofija siejasi su 12-13 šimtmečio mistika. "Intuicija, kilusi iš tikėjimo mistikos, turi jam užpildyti žmogaus teorinio pažinimo trūkumus”. Taip D’Ailly aptaria Karl Werner (117 psl.). D’Ailly mokslas buvo pasmerktas Paryžiaus universiteto. Konstancos visuotinis Bažnyčios susirinkimas taip pat buvo pasiruošęs D’Ailly mokslą pasmerkti, tačiau Lenkijos delegacija perkalbėjo popiežių Martyną V nuo to pasmerkimo susilaikyti. Kad Lenkijos delegacija sulaikė šio mokslo pasmerkimą Konstancos visuotiniame susirinkime (kuriame ir Žemaičių delegacija išpažino savo krikščioniškumą), galima įtarti, kad tais laikais jau būta nominalistinės galvosenos lenkiškoje katalikybėje.

     Būtų nuoseklu manyti, kad lietuviškoje katalikybėje taip pat atsirado nominalistinės dvasios.

     Trumpai galima pasakyti, kad nominalizmas yra galvosena, suvokianti žmogų, kuriam tikėjimo tiesos ateina be jo paties protinio tarpininkavimo ir be aktyvaus įsijungimo į tikėjimo tiesų kultūrinį apdirbimą. Šia filosofija galima išaiškinti tai, kad lietuviškoje krikščionybėje nebuvo atstovauta, pvz., Cistersų dvasia, kuri labai artimai jungė tikėjimo išpažinimą su jo visuomeniniu atstovavimu ir net kova už jį. Taip pat lietuviškoje krikščionybėje nėra pastebima nė pėdsako Premonstratiečių kanauninkų dvasios, kurie tikėjimą stengėsi jungti su kultūrine veikla.    (b.d.)

■ JAV Švietimo sekretorius William Bennett, kalbėdamas į mokyklų vadovus, pabrėžė reikalą, kad mokyklose duodamas seksualinis auklėjimas turi būti jungiamas su moraliniu auklėjimu, kitaip jis yra bevertis. Mokyklų klinikos, kurios be atodairos dalina gimimų kontrolės priemones, parodo ekstravagantišką aklumą, — pareiškė Bennett.