Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei” (Rom 15,7).

     Šie šv. Pauliaus žodžiai skatina atnaujinti mūsų gyvenime tarpusavio brolišką meilę. Kas jį paskatino taip rašyti? Skirtingos kultūros ir religinis įvairumas, narių atsineštas iš savo praeities, galėjo sukelti pirmųjų krikščionių bendruomenėse nesutarimus ir vienybės stoką. Pavyzdžiui, graikų-romiečių srityse dalis žmonių yra buvę judaizmo išpažinėjai, kita dalis — buvę pagonys. Dėl to ten galėjo įsivyrauti tendencingas ir nepalankus nusistatymas prieš vieni kitus, kai reikėjo aiškintis kokius nors pamaldumo nuostatus.

     Toms problemoms įveikti šv. Paulius nerado labiau veikiančio pavyzdžio, kaip Jėzaus. Jėzus priimdavo ateinančius, visus lygiai, ar būtų jie judaizmo išpažinėjai, ar pagonys. Kai jie priėmė Evangeliją ir buvo jo atpirkti, tapo naujais žmonėmis. Kaip Jėzus darė, taip ir krikščionys turi priimti vienas kitą, nežiūrint skirtingos galvosenos.

     Evangelijos vaizduoja Jėzų žemiškame gyvenime, kaip palankiai priimantį visus. Jis priėmė ypač žemiausius, menkiausius, atstumtuosius. Net nusidėjėliai ir nuo Dievo nutolę ateidavo pas jį, tikėdamiesi būti priimtais. Ypač kančioje Jėzus parodė mums savo meilę be ribų. Net matydamas ir numatydamas mūsų nesupratimą, nedėkingumą ir neištikimybę, jis atleido ir mus priėmė su begaline meile.

     Jėzus parodė mums, jog mylėti reiškia priimti kitus tokius, kokie jie yra, taip kaip jis kiekvieną mūsų priėmė. Tai reiškia, kad turime kitus priimti su jų trūkumais, idėjomis, asmeniškumais. Suprantama, kad savo viduje turime jiems paruošti vietą, pirma pašalindami iš ten iš anksto susidariusią nepalankią nuomonę, teisimą, egoizmą. Tai galėtų mums atrodyti kaip sunkiausia krikščionio misijos dalis, nes ji yra priešinga mūsų nuodėmės sugadintai prigimčiai.

     Kiekvienas mūsų esame skirtingi asmenys ir, be to, egoistai, vieni su kitais nesugyvename. Mes instinktyviai šalinamės nuo kitų, arba juos atstumiame baimindamiesi, kad jie apsunkins, slopindami mūsų nepriklausomumą, patogumą, mūsų asmenį. Šaknis visų nusižengimų prieš asmenį yra kaip tik tas nesuvaldomas instinktas, dėl kurio žmonija šiaindieną kenčia. Mes galime suminėti keletą labiau matomų to blogio pasekmių. Civilinės kovos, visokie karai, rasių diskriminacija, abortai, eutanazija ir t.t.

     Jėzus buvo Tėvo siųstas gelbėti žmoniją, kiekvieną žmogų, suvienyti Dievo vaikų šeimą. Jėzus tai darė, priimdamas mus tokius, kokie esame. Priimdamas tą varganą ir nuodėmingą žmoniją, jis nugalėjo neapykantą ir visas kliūtis, įnešdamas istorijon naują jėgą, vienintelę, kuri įgalina mus nugalėti visus mūsų susiskaldymus. Tuo būdu jis davė Tėvui begalinę garbę ir džiaugsmą.

     Kaip mes galėtumėm pagal tuos mąstomus žodžius gyventi? Priimdami artimą su visomis jo teisėmis. Kiekvienas artimas turi teisę gyventi, dirbti, gauti teisingą atlyginimą, turėti nuosavybę, laisvę, jis turi teisę tikėtis pagarbos, teisingumo, supratimo, atidos. Tie žodžiai prašo mus meilingai priimti kūdikį, tik ką pradėtą įsčiose, taip kaip ir seną, ligonį, varguolį, neišsivysčiusi, atstumtąjį, kiekvieną kitokį, negu mes. Taip pat tie žodžiai primena priimti mūsų priešus ir priešginas. Be to, jie mums sako, kad didžiausią garbę duodame Dievui, nuoširdžiai stengdamiesi priimti artimą. Taip darydami, mes dedame pagrindus visuotiniam broliškumui ir vienybei plisti ir teikiame didžiausį džiaugsmą Dievui. Kai tikra vienybė visus jungia — kaip žinome — Jėzus ateina į mūsų tarpą ir jo buvimas su mumis viską transformuoja. Tad pasistenkime kiekvieną artimą tikrai priimti, trokšdami darbuotis, kad tarpusavio meilė įsiviešpatautų.

Iš anglų kalbos išvertė  Kostas Paulius