Spausdinti

Šankara

HIMNAS DANGIŠKAJAI MOTINAI

Kaip šauktis turėčiau,
Kad kelią laimėčiau,
Kuriuo aš pasiekčiau, o Motin, tave!
Karščiausiai maldausiu,
Gal laimės tos gausiu
Kaip, Motin, bent kartą išvysti tave!

Kaip ženklą tą rasti,
Kurs gali nuvesti
Palaimos keliu pas tave, nežinau;
Bet tu savo kelią,
Kai širdį man gelia,
Parodyt galėsi, tikrai numanau.

Aš gimęs aklybėj,
Neturto nuogybėj,
Kad gera daryčiau, stokoju jėgų.
Lyg proto netekęs,
Tavim nesu sekęs,
Ilsėjęsis tykiai prie kojų tavų.

Atleiski mums kaltę,
Kuo mes nusikaltę,
Atleisk savo vaikui, pasaulio šviesa!
Mes sūnūs netikę,
Šion žemėn įnikę,
Bet tu dangiškoji, tu Motin gera!

O, Motin šventoji,
Ties sostu tavuoju
Tau, garbę beteikia sūnų daug gerų.
Iš tų, kur gyvena,
Tave dar kiek mena,
O, Motin, blogiausias sūnus aš esu.

Skubu aš tą mintį
Po kojų paminti,
Jog motina mano jau man nepadės;
Mes sūnūs netikę,
Šion žemėn įnikę,
Bet motiną blogą kas rasti galės.

O, Motin pasaulių,
Kodėl gi apgaulė
Neleido prie kojų suklupt pas tave?
Kodėl neskubėjau,
Kodėl tau nedėjau
Aukos, kur pagerbti galėtų tave!

Bet tu, Motinėle,
Paskatinsi vėlei
Liepsningai kūrentis man ugnį širdies.
Mes sūnūs netikę,
Šion žemėn įnikę,
Bet motiną blogą kas rasti galės.

Vertė A. TYRUOLIS

Šankara (Šankaracarya), gyvenęs 788-820 m. po Kr., indų filosofas ir poetas, vienas iš žymiųjų induizmo reformatorių. Savo raštuose skelbė Visatos sielą (Advaita-Vedanta). Parašė komentarus “Bhagavadgitai” (Vydūno vertimas į lietuvių k.) ir “Upanišadoms”. Rašė himnus Šivai, Višnai, Dėvi (t.y. dangiškajai arba dieviškajai motinai), maldaudamas nuodėmių atleidimo. Būdinga, kad populiarioji Maironio giesmė “Marija, Marija” turi panašią metriką (amfibrachinius šešiaeilius pagal formulę aabccb), bet tik vokiškoj Otto von Glasenappo versijoj, nes sanskritiškas originalas (antrašte “Devi-aparadha-ksamapana-stotram”, t.y. “Himnas prašant dieviškąją motiną atleidimo už įžeidimus”) sueiliuotas nerimuotais ketureiliais su vad. “vidiniu rimu”. Kadangi Glasenappo vertimas rinkiny “Indische Gedichte” (Indiški eilėraščiai) tepasirodė 1925 m., o Maironio eilėraštis buvo įdėtas jau į pirmąją “Pavasario balsų” laidą (1895), reikia manyti, kad eilėdarų panašumas yra atsitiktinumo reikalas. Maironio vertimai iš indų “Rigvedos” buvo atlikti jau vėlesniais laikais ir V. Zaborskaitės teigimu (jos studijoj “Maironis”, Vilnius, 1968), buvę versta greičiausiai iš lenkų kalbos, nors yra žinių, kad galėjo būti versta ir iš vokiečių kalbos (Maironis ypač mėgęs Goethės ir Šilerio poeziją. Čia Šankaros himno vertimas duodamas pagal minėto Glasenappo versiją abiejų kūrinių, kad ir atsitiktinio palyginimo reikalui. A. T.