Dr. Algis Norvilas

     Prieš kiek laiko, besikalbant su vienu ankstyvosios išeivijos atstovu, prisiminėme pokario laikotarpį, kada kūrėsi naujieji ateiviai. Sugužėjus naujiesiems ateiviams Amerikon, netrūko trinties su pirmosios išeivijos lietuviais. Pasitaikydavo, kad vieni ir kiti viens kito nesuprato, neatjautė kits kito padėties. Tad ir dabar vyresniesiems nesunku prisiminti, kiek naujiesiems ateiviams sukeldavo juoko anksčiau atvykusių archaiška lietuvių kalba, gerokai atmiešta anglų kalbos įtaka. Dar ir man, tada tik vaiku esant, per miglą prisimena girdėti karas (automobilis), auza (namas), ruimas (kambarys), stryta (gatvė) ir kiti žodžiai.

     Mano bičiulis tada papasakojo tokį epizodą iš to ankstyvojo laikotarpio. Kartą grupelei naujųjų ateivių šaipantis iš tos pirmūnų kalbos, jų klausėsi vienas ankstesnis ateivis, gal kiek vyresnio amžiaus, "gaspado-riško” tipo žmogus. Pasiklausė, pasiklausė, palingavo galvą ir prasitarė: "Palaukit, palaukit, pažiūrėsime, kaip jūs su savo anūkais susikalbėsite”.1

     Ir kas tada būtų tikėjęs, kad, prabėgus vienam kitam dešimtmečiui, ir pokario ateiviams kalbos klausimas iškils kaip vienas pirminių rūpesčių. Ar kas numatė, kad ne taip tolimoje ateityje bus jaudinamasi, jog pasitaiko jaunų tėvų, kurie, palydėdami vaikus į lituanistinę mokyklą, su jais kalbasi vien angliškai.

     Šio rašinio tikslas kaip tik ir yra pažvelgti į kalbos likiminę raidą išeivijoje. Aiškinant šią raidą, pirmiausia bus stengiamasi ją kritiškai įvertinti bei suprasti. To čia bus siekiama, pasiremiant dvikalbiškumo studijomis bei tyrimais, kurių šiuo metu yra susitelkęs nemažas skaičius. Ypač bus atsižvelgiama į Einar Haugeno, Wallace Lamberto ir Joshua Fishmano veikalus, papildant juos, kur reikia, ir kitų autorių darbais.2 Taip pat bus įtraukiami ir bendrinių autorių pasisakymai bei pastabos.

     Už šito kritiško priėjimo stovi įsitikinimas, kad tik atskleidus tikrovę tokią, kokia ji yra, galima galvoti ir apie kalbos raidos paveikimą.3 Pradėjus suprasti, kas su kalba išeivijoje įvyksta, galima imtis priemonių šią kalbą pakreipti mums norima kryptimi. Nors apie kokį pilnutinį tikrovės supratimą dar nė iš tolo negalima svajoti, tačiau apytikris vaizdas jau yra prieinamas.

     Iš karto reikėtų pasakyti, kad šiuose svarstymuose bus vengiama jausminės priemaišos, kuri neretai pasitaiko, nagrinėjant išeivijos padėtį. Dažniausiai šis jausmingumas pasireiškia pesimizmo, o rečiau optimizmo atspalviais.4 Tačiau tiek vienas, tiek ir kitas jausmas iš savęs nieko prasmingo apie išeivijos padėtį negali pasakyti. Nekritiškas pesimizmas iš esmės yra neįdomus. Pvz., kalbėjimas apie išeivijos galą, kaip kartais mėgstama daryti, yra tiek pat apšviečiantis, kiek pareiškimas kaimynui, kad jis turėsiąs mirti. Bet nepamatuotas optimizmas taip pat yra tuščias. Pvz., pranašavimas, kad išeivijai pavojaus nėra, nugirdus kur lietuviškai kalbantį vaiką, yra lygus burbulų pūtimui.

     Kad šie jausmai yra nuolatiniai išeivijos gyvenimo palydovai, užginčyti negalima. Ten, kur jie sukelia abejingumą bei nusivylimą, jie išeivijos gyvavimą žlugdo, o ten, kur tarnauja kaip akstinas didesniam darbui bei pasitikėjimui, jį pratęsia. Į šiuos jausmus čia bus žvelgiama kaip į vieną iš daugelio kitų su išeivijos gyvenimu susijusių reiškinių, stengiantis suprasti jų reikšmę.

     Aplamai imant, kalbos likimas čia bus svarstomas epizodiniu būdu. Pagrinde bus laikomasi nusistatymo, kad kalba yra neperskiriamas asmens ir bendruomenės reiškinys. Tačiau, negalint kalbos likiminės raidos išeivijoje visiškai aprėpti, į ją bus žvelgiama vis paskirais atžvilgiais. Pirma aptarsime kalbą bendruomeniškos apimties akiratyje. Toliau pažiūrėsime į šeimos vaidmenį kalbą perteikiant. Ir pagaliau paliesime asmens ir kalbos santykį.

1. KALBOS LIKIMINIS CIKLAS

     Jau apytikriai žinoma, koks likimas laukia kalbą išeivijoje. Kalba, atsidūrusi išeivijoje, paprastai sunyksta trijų generacijų laikotarpyje. Šį kalbos likimą E. Haugen yra išreiškęs kalbos likimo ciklu, kurį matome pateiktame brėžinyje.5

Dvikalbystė

     Immigrantų kalba (Kl), perkelta į naują kraštą, susiduria su vietine kalba (K2). Pradžioje šis sąlytis yra nedramatiškas. Imigrantai, paprastai susitelkę savose gyvenvietėse, kuriasi be didelio dėmesio vietiniams gyventojams, o kartais net ir sąmoningai juos ignoruodami. Kiek kalbos viena kitą veikia, šis poveikis yra vienakryptis, einąs iš gimtosios kalbos į vietinę kalbą. Todėl, kur vietinė kalba pradedama pasisavinti, ji yra stipriai veikiama gimtosios kalbos tarimo bei gramatinių formų atžvilgiu. Šis vienakryptis gimtosios kalbos veikimas brėžinyje yra išreikštas strėlelėmis, vedančiomis nuo K1 į K2.

     Netrukus ateiviai pradeda naujame krašte įsipilietinti. Gyvenvietės prasiskiedžia, vaikai pastoviai lanko vietines mokyklas. Susidaro padėtis, kurią E. Haugen pavadina diglossia. Tai graikų kilmės žodis, reiškiąs dviejų kalbų buvimą šalia viena kitos toje pačioje erdvėje. Jis taikomas apibūdinti kalbų padėtį tokiose vietose kaip Montrealis.

     Tačiau ši padėtis ilgai nesitęsia. Kaip matome iš brėžinio, strėlelės atsikreipia priešinga kryptimi — iš K2 į K1. Tai reiškia, kad vietinė kalba pradeda jau veikti ateivių kalbą. Vis labiau ateiviai pasiduoda gyvenamo krašto kalbai, kuri neatlaidžiai skverbiasi į jų kalbinį pasaulį.

     Ilgainiui, vietinės kalbos įtakoje, daugumas ateivių tampa dvikalbiais. Tad naujo krašto kalba pasidaro ir jų kalba. Tokiu būdu naujosios kalbos įtaka dar labiau pradeda spausti atsivežtą ateivių kalbą. Pastaroji vis labiau silpnėja ir silpnėja, iki pasiekia visiško sunykimo tašką. Iš Kl pereinama į K2.

     Be abejo, šis modelis yra labai abstraktus. Pvz., iš tikrųjų tokio sunykimo taško nėra. Greičiau būtų galima kalbėti apie kalbos vartojimo nustojimą, nors pati kalba atskiruose asmenyse dar gali lūkuriuoti daug daug metų. Tačiau tegul šis modelis mums tarnauja kaip rėmai, kurių apimtyje galėsime kelti vis naujus klausimus, siekiant suprasti ateivių kalbos padėtį išeivijoje.

1    Panašų atvejį mini ir J. Girnius. 2r. Juozas Girnius, “Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje” Lietuva, nr. 2 (1952), p. 103. Nors parašytas dar pirmaisiais išeivijos metais, šis straipsnis nei kiek nėra praradęs savo aktualumo. Priešingai, tiesiog nuostabu, kiek tada pateiktos įžvalgos yra pasitvirtinusios.

2    Be abejo, ir pačiam skaitytojui būtų įdomu po kai kuriuos šių autorių veikalus pasidairyti. Labiau žinomi yra šie: Jashua Fishman, Language Loyalty in the United States (The Hague: Mouton, 1966); Einar Haugen, The Norwegian Language in America (Bloomington: Indiana University Press, 1969); Wallace E. Lambert straipsnių rinkinį galima rasti Language, Psychology, and Culture (Stanford, CA: Stanford University Press, 1972).

3.    Ypač J. Girnius pabrėžia tikrovės sklaidos svarbą, norint išeivijos likimą apčiuopiamai pažinti. 2r. Girnius, “Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje”, p. 106; taip pat Juozas Girnius, “Tauta ir tautinė ištikimybė (Chicago: Draugas, 1961), p. 289-290. Čia tas pats reikalavimas yra taikomas kalbos likimui pažinti.

4.    Apie pesimizmo—optimizmo prasmę bei reikšmę išeivijoje plačiausiai yra rašęs J. Girnius. Žr. Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 289-294.

5.    Einar Haugen, “Language Problems and Language Planning: The Scandinavian Model”, randamas P.H. Nelde, red., Languages in Contact and Conflict (Wiesbaden: Franz Steiner Verlag, 1980).