Spausdinti

     Iš visos Lietuvos, net iš tolimųjų rajonų, suplaukė į miškų apsuptus Ceikinius didžiulė minia žmonių. Buvo daug ir jaunimo. Daugiau kaip 120 kunigų ir du vyskupai. Kam jie čia susirinko? Laidoti 71 metų kunigo, Ceikinių klebono, Karolio Garucko, S.J. Nei laikraščiai nerašė, nei radijas neskelbė jo mirties, o vis tiek kone žaibo greičiu nuskriejo žinia apie jo mirtį, ir pradėjo žmonės traukti į jo šermenis ir laidotuves, nors buvo Didžioji Savaitė, prieš pat Velykas, kada kunigai turėjo daug darbo ir savo parapijose, ir su rekolekcijomis, ir su pasiruošimu Velykų apeigoms. Turbūt turėjo būti nepaprastas kunigas tas Karolis, kurį parapiečiai tik "Tėveliu” vadino. Jau atiduota spaudai medžiaga jo gyvenimui nušviesti, o čia spausdiname vieną iš keturių laidotuvėse pasakytų pamokslų. Jaunųjų kunigų vardu kalbėjo kunigas Algirdas Keina. Gavome jo pamokslą, įrašytą į magnetofono juostelę. Gaila, kad kai kurios vietos labai neaiškios ar kažkokio triukšmo sugadintos, todėl vieno kito sakinio trūksta. Tas vietas pažymime daugtaškiais. Jau pačioje pamokslo pradžioje neaišku, kokia Šv. Rašto vieta cituojama. Kalbama apie "dvasią”. Toliau paduodame pamokslininko žodžius.

J.K.

     Šių žodžiui dvasia visą laiką gyveno garbingos atminties Tėvas Karolis Garuckas. Tūkstančius valandų jis išgyveno. Buvo norima jį užskleisti mažame Lietuvos kampelyje Palūšėje, Paringyje, Ceikiniuose, bet jo dvasia pripildė ne tik Ceikinių parapiją, ne tik aplinkinių parapijų tikinčiųjų širdis. Jo dvasia gaivino visą mūsų tautą. Pagaliau jo dvasia ir jo vardas žinomas plačiame pasaulyje. Prieš Kalėdas, paskutines savo gyvenime, jis gavo iš Vokietijos 32 sveikinimo laiškus. Jo vardas skamba radijo bangomis. Ir jūsų susibūrimas aiškiai kalba, kad čia visus sukvietė ne kažkoks išskaičiavimas, bet nuostabiai didinga kunigiška ir tėviška velionio Karolio dvasia.

     Tėvas Karolis buvo daugiau negu kunigas. Jis buvo apaštalas. Atlaikyti pamaldas, patarnauti tikintiesiems — tuo dar neišsibaigia kunigo misija. Bažnyčios pašaukimas yra tęsti didįjį Kristaus išganymo darbą — pažinti Evangeliją ir mokyti kiekvieną širdį gyvenime ja alsuoti bei gyventi. Ir T. Karolis, kur tik galėdamas, stengėsi ne tik skleisti Evangeliją, palydint brangius konfratrus ir tikinčiuosius, bet ir kiekvieną momentą ir kiekvienoje vietoje, kur tik atsirasdavo galimybė, kad žmogus pažintų Evangeliją ir jos tiesomis gyventų. Tomis tiesomis negyvenant, nebūtų tikro tikėjimo.

     Velionis Karolis buvo aukos vyras. Kiekvienas čia esančių gali aplankyti jo butą. Ką jis mums palieka? Kuklutį parapijos namą, kuklius savo rakandus, kuklius kambarėlius. Bet savo dvasia jis išsiveržė iš tų paprastų namelių ir šiandien užburia mus, o mes susikaupę stebimės, iš kur toji gyvybė. Jis nebojo jokių sunkumų. Jam ne kartą iš civilinės valdžios buvo grasinama kalėjimu. Jis drąsiai ėjo ir kitus drąsino. "O ko man bijoti? Aš turiu kunigystę! Aš turiu Evangeliją. Aš turiu širdį, mylinčią Dievą ir žmones. Gali surakinti mano rankas, bet mano sielos niekas nesurakins”. Ir jis drąsino savo konfratrus drąsiai eiti, drąsiai aukotis. Jis visiškai neturėjo sveikatos. Prieš pusantrų metų mano parapijoje vedė Advento rekolekcijas. Vakare pamačiau, kad jo kojos sutinusios ir veidas raudonas. "Tėveli, tu pavargai, Tau skauda”. O jis, kaip visuomet, juokaudamas atsakė: "Niekas nemato”. Pažiūrėt — paprastas senukas, bet kai atsistoja sakykloje ar prie altoriaus — tai ne senelio žodžiai, o žaižaruojanti ugnis, uždeganti kitus, kad ir jie šviestų, žibėtų, kad tėvynėje ir Bažnyčioje būtų šviesiau.

     Velionis buvo skausmo vyras. Pirmiausia jis daug kentėjo dėl Bažnyčios. Jeigu mes kam pasakytume, kad jis turi teisę kvėpuoti, bet neduotume oro, ar jis galėtų pasinaudoti ta teise? Taip jis suprato ir Bažnyčios padėtį. Bažnyčiai reikia laisvės. Bažnyčiai reikia spaudos. Bažnyčiai reikia pasinaudoti moderniomis priemonėmis, kad galėtų laisvai skleisti dievišką šviesą. Bažnyčiai priklauso ne tik seneliai, bet jai priklauso kiekviena širdis, pradedant mažyčiu kūdikiu. Matydamas, kaip sunku skleisti Evangeliją jaunimui, kokios ateistų vartojamos priemonės, kokios nenugalimos kliūtys, jis nerimo. Man teko kunigauti Švenčionyse ir pažinti jį 16 metų. Kiekvieną kartą jaučiau jo neapsakomai susopusią, suskaudusią širdį dėl esamos Bažnyčios padėties. Jam sunku buvo matyti, kaip skleidžiama netiesa Bažnyčios ir kunigų adresu... Reikia kelti žmones aukštyn, reikia augti ir šeimoms, ir tautai, ir visuomenei, ir valstybei.

     Jis kentėdavo dėl pasitaikančių nesklandumų bei šešėlių kunigų gyvenime. Jam būdavo sunku sutikti su mintimi, kaip galima dėl aukštesnės vietos išduoti aukščiausius ir brangiausius krikščioniškus principus, dėl kurių Kristus ištiesė savo rankas ant kryžiaus ir aukojo savo gyvybę. Tie principai yra visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindas ir čia, ir amžinybėje. Jis smelkdavosi į kiekvieno kunigo širdį. Eidavo savo malda, pavyzdžiu ir žodžiu prašydamas: "Broliai, aukštyn širdis! Mums reikia šviesti, mums reikia prasmingai gyventi!”. ..

     Velionis buvo švyturys. Vienam iš čia esančių kunigų buvęs įgaliotinis Rugienius pasakė: "Nebūk toks, kaip Garuckas”. Štai, brangieji, ką mums rodo toks jūsų susibūrimas, dalyvaujant tokiam gražiam konfratrų būriui? Ar jus čia sutraukė kokio nusikaltėlio ir išdaviko laidotuvės, ar žmogaus, atidavusio viską, kas brangiausia — sveikatą ir gyvenimą, kad tik iš jūsų veidų nedingtų šypsena, kad jūsų šeimose būtų džiaugsmas, kad tauta galėtų būti visada laiminga ir čia, ir amžinybėje.

     Ir kodėl velionis civilinės valdžios buvo nemėgstamas ir nemylimas? Net jam mirus, kai kurie nenurimo, net ir mirusiojo bijojo. Viename kolūkyje buvo susirinkimas, ir pirmininkas pasakė darbininkams: "Jūs šiandien turite būti darbe. Niekas nedalyvaukite laidotuvėse!” Kai jis buvo pašarvotas ir viena moteriškė ėjo jo aplankyti, tai ją užsipuolė: "Kokią turi teisę eiti prie kunigo?” Ji atsakė: "Aš einu prie žmogaus, kuris švietė visai mūsų apylinkei savo meile, auka ir gerumu”.

     Tėvas Karolis priklauso prie didžiųjų žmonių. . . Prisiminkime mūsų tautos didįjį sūnų vysk. Valančių. Muravjovas žadėjo jam kartuves. O dabar net ir ateistinėje spaudoje jis minimas, kaip vienas iš šviesiausių ir didžiausių mūsų tautos ir mūsų krašto žmonių. Arba, pavyzdžiui, Indijos tautos sūnus Mahatma Gandhi buvo kankinamas, daug metų sėdėjo kalėjime, pagaliau niekšo ranka jį nužudė. Kodėl? Dėl to, kad jis buvo didis! Ir kai jį nužudė, tauta pravirko: užgeso šviesa, ir pasidarė tamsu.

     Taip, galutinį žodį tars Dievas, o čia, žemėje, istorija. Juk nesvarbu, kad Mahatmos Gandhi gyvybę nutraukė. Jis gyvas. Jo svajonės išsipildė. Tikėkime, kad ir Karolio Garucko troškimai išsipildys. Tikrai ateis laikas, kai tautos įsitikins, jog be Dievo gyventi negalima. Garsusis vokiečių ateistas Nietzsche kartą išsitarė: "Dabartinis nekrikščionis dar nežino, ką reiškia būti nekrikščioniu”. Po tų jo žodžių įvyko antrasis pasaulinis karas, ir žmonija įsitikino, ką reiškia būti nekrikščioniu.

     Šia proga leiskit pacituoti turbūt paskutinį Tėvo Karolio laišką, rašytą iš Švenčionių ligoninės. "Pasaulyje yra tamsybių ir apgaulės. Būtų liūdna, jei tarp visų tamsybių nebūtų tikrų šviesulių. Bet taip nėra. Kiek daug gražių pavyzdžių, tikrų švyturių yra ir mūsų laikais. Ir ne kažin kur toli, bet čia pat, mūsų tėvynėje. Tamsuma, lyg paveikslo rėmai, išryškina geruosius. Gali būti žmogui sunku, kai gyvenime daug kas žūsta. Bet krikščionio gyvenime taip nėra. Jeigu mes ką nors aukojame, būdami Dievo malonėje, su gryna intencija, tai vieną kartą pasirodys vaisiai. Nesvarbu, jeigu mes patys jų ir nematysime. Mes žinome iš tikėjimo, kaip kviečių grūdas, pasėtas į žemę, Dievo malonės saulei veikiant, kartą neš šimteriopą vaisių. Reikia tik turėti kantrybės ir mokėti laukti. Dievas duos augimą tinkamu laiku. Ak, koks gražus mūsų tikėjimas! Gražus pavasaris, bet taip pat gražus ir ruduo. Gražu gyventi, gražu ir mirti, kad amžinai gyventume. Mes tikime, kad mirusiems galima padėti, o mirusieji — mums. Krikščionio mirtis yra tik perėjimas iš vieno kambario į kitą, iš vieno krašto iškeliavimas į kitą”.

     Kai aš jį aplankiau jau paskutinį kartą Švenčionių ligoninėje, atsisveikindamas jam pasakiau: "Tėveli, būk tvirtas”. Jis man atsakė: "Kunige Algi, pavargau. Dabar tęskite jūs mano darbą”. Taip, mums, brangieji, šiandien netinka nutilti prie T. Karolio karsto. Tai būtų velionio įžeidimas. Mums reikia susikaupti, suprasti jo dvasią, jo troškimus, ilgesius, jo darbą, jo auką ir, kiek jėgos leis, tęsti. Tęsti tai, kas buvo šventa, dieviška, brangu Dievui, Bažnyčiai, tautai ir kiekvienam žmogui jo gyvenime.

     Tardamas šį žodį jaunųjų kunigų vardu, prisimenu, kad velionis dažnai kalbėdavo apie kunigystės didingumą žodžiu, o dar labiau savo pavyzdžiu ir savo asmenybe. Tėvas Romualdas Blažys man pačiam parodė kelią iki altoriaus, o velionis Karolis parodė, koks turiu būti kunigas. Esu tikras, kad jis ir šiandien kalba savo pavyzdžiu, savo gyvenimu, sakydamas, kokie mes, broliai, turime būti kunigai šiandien, mūsų laikais.

     Brangūs tikintieji, neverkime, o gyvenkime tuo, ką jis visa savo siela, visa prigimtimi jums spinduliavo ir skleidė. Mokykite taip gyventi savo vaikus. Didžiausias ir patogiausias kelias, didžiausias turtas kiekvienam jūsų vaikui, jaunuoliui, anot mokslininko Menskio, yra "ne mokslas, nes tai tik šalikelė; pagrindinis kelias — tai dora ir tikėjimas”.

     Sesės, broliai, kurie čia esate, gyvenkime ta dvasia, ir padarysime laimingas savo šeimas. Laiminga, dora, tikinti šeima — laiminga ir tauta!

     Šiandien jau pavargot. Karolio dvasia šviečia kaip saulė, ir tikime, kad ji švies ir toliau. "Pasitikėjau tavimi, Viešpatie, ir nebūsiu sugėdintas per amžius”. Visi mes, čia susibūrę, jaučiame, kad šitie žodžiai visu pilnumu tinka velioniui Karoliui Garuckui.