VYTAUTAS BAGDANAVlClUS, M.I.C.
6. TRIDENTO VISUOTINIO BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO ĮTAKA LIETUVOS KATALIKYBEI
Galima sakyti, kad lietuviškoji visuomenė kitokios krikščionybės ir neturi, kaip tą, kuri buvo suformuota Tridento visuotiniame Bažnyčios susirinkime. Šis Bažnyčios susirinkimas viduramžinį krikščionybės palikimą apvalė nuo to, kas buvo netinkama.
Būtų per aukštas šiems svarstymams klausimas, ar ir kiek turėjo įtakos nominalistinė filosofija Tridento susirinkimo nutarimams. Šis susirinkimas nesileido svarstyti psichologinių tikėjimo klausimų. Pagrindinis jo rūpestis buvo rasti teisingus tikėjimo formulavimus kai kurioms tikėjimo tiesoms protestantizmo sukeltai opozicijai. Tačiau negalima išleisti iš akių, kad nominalizmo atstovaujamos Dievo ir žmogaus sampratos nebūtų pasilikusios visiškai be įtakos Tridento suformuluotai krikščionybei. Žmogus čia buvo suprastas greičiau kaip dvasiškai neveiklus, o Dievas — kaip užimantis daugumą žmogaus vaidmenų. Kai žmogus pasidarė dvasiškai neveiklus, tai negalėjo tai neatsiliepti ir jo liturgijoje. Visai kas kita buvo II Vatikano susirinkime. Čia buvo daug dėmesio kreipta į tai, kaip rasti ryšį ir geresnį priėjimą prie tikėjimo tiesų tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime.
Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas buvo labai audringas. Jis buvo ir nutrūkęs, ir suskilęs. Reikia net stebėtis, kad jis visiškai neiširo tarp šių skirtingų įtakų: politinės valdžios, reformos šalininkų, centrinės vadovybės šalininkų ir vyskupų vaidmens šalininkų.
Tačiau vienu atžvilgiu susirinkimo dalyviai buvo vieningi — smerkdami grubų Liuterio pasisakymą prieš mišias kaip aukojimą. Mišiose, pasak susirinkimo, jungiasi Kristaus auka su tikinčiųjų pasiaukojimu, ir tai yra užbaigiama bendru pokyliu. (Hubert Jedin, "Krisis und Abschluss dės Tridenter Konzils”, 1964, 48 psl.). Tai, galima sakyti, yra ir lietuviškosios katalikybės išraiška.
Tačiau, kad šis nutarimas lietuviškoje visuomenėje pasidarė realybe, tai turėjo reikšmės kitas Tridento nutarimas, būtent įsteigimas vyskupinių kunigų seminarijų, kaip privalomos sistemos ruoštis kunigystei. Pirmiau kandidatas į kunigus galėjo įvairiais būdais įsigyti reikiamo teologinio ir humanistinio mokslo ir, tai patikrinus, būti įšventintas kunigu. Tiesa, viduramžiais buvo garsių universitetų su teologinėmis studijomis, tačiau daugumui kunigų jie nebuvo prieinami. Kunigų seminarijų įsteigimą reikia laikyti pačiu reikšmingiausiu Tridento susirinkimo pasiekimu (H. Jedin, 47 psl.). Lietuviškai krikščionybei tai yra pagrindinės reikšmės dalykas. Lietuviškos krikščionybės nešėju pasidarė ne kas kitas, o tik parapijos kunigas.
Kunigų seminarijų įsteigimas buvo reikšmingas visai Bažnyčiai. Pasak Jedin, tai buvo pats reikšmingiausias Bažnyčios reformos veiksmas, kurį Tridento susirinkimas yra atlikęs. Jis sukūrė pastoracinę kunigija (Jedin, 75 psl.).
Jungmann, tyrinėdamas liturgijos istoriją, pastebi, kad tridentinė liturgijos reforma aktyvaus pasauliečių dalyvavimo mišiose nepasiekė. Mišiose aktyvūs pasiliko tik kunigas ir mišių patarnautojai. Pasauliečiai mišiose dalyvavo tik iš tolo. Beveik geriau tuo atveju buvo viduramžiais. Tada švenčių mišios būdavo užbaigiamos populiariais Kristaus kančios ar šventųjų gyvenimų vaidinimais (Jungmann, 144 psl.). Šie vaidinimai buvo populiarūs net Prūsuose, prieš čia ateinant reformacijai (V. Bagdanavičius, "Aukojimas Prūsuose šešioliktojo šimtmečio pradžioje”, Aidai, 1984, 341 psl.). Kalvinistai ir Melanchtonas, stipriai pasisakydami prieš tuose vaidinimuose atsirandančius nepadorumus, šią kultūrinę veiklą Vakarų Europoje sustabdė, bet Tridento susirinkimas šių vaidinimų nepasmerkė.
Po Tridento susirinkimo atsirado alegorinis būdas dalyvauti mišiose. Jo pradininkas yra kard. Bellarminas, kuris sudarė mišių veiksmų alegorinį aiškinimą. Pvz., Tėve mūsų kalbėjimas mišiose reiškia paskutinius Kristaus žodžius ant kryžiaus; ostijos laužymas — Kristaus šono pervėrimą ir t.t. Senose lietuviškose maldaknygėse buvo toks simbolinis mišiose dalyvavimo būdas. Toks aiškinimas ne visus patenkino. Dalyvavimas mišiose, giedant giesmes, pasak Jungmanno, atsirado ne be protestantų įtakos (146 psl.).
Taigi tenka manyti, kad lietuviška katalikybė yra tridentinės kilmės. Ji neturi kai kurių būdingų viduramžinės krikščionybės bruožų. Išimtį sudaro galbūt tik lauko kryžiaus keliai, kuriuos liudija du miestai: Žemaičių ir Sūduvos Kalvarijos. Greičiausiai čia jie yra kalavijuočių ir kryžiuočių kilmės, nes tik šie ordinai turėjo paprotį eiti kryžiaus kelius lauke, kaip savo ryšio su kryžiaus žygiais Palestinoje išraišką. Vėliau kryžiaus kelių kultą ugdė pranciškonai, bet kryžiaus keliai buvo einami jau bažnyčios viduje.
Tridento susirinkimas tvirtai iškėlė Kristaus reikšmę, išryškindamas sakramentų vaidmenį krikščioniškame gyvenime. Tačiau jis apleido ar neįstengė prieiti ligi žmogaus vaidmens išryškinimo krikščioniškame gyvenime. Kaip tik tuo yra būdinga lietuviška katalikybė — savo sakramentine praktika, bet ne kultūriniu krikščionišku pasireiškimu.
Pagal Tridento susirinkimo mokslą, sakramentinė malonė yra žmogaus gaunama pačiu atliktu veiksmu—"ex opere operato”. Tuo šis susirinkimas norėjo pasisakyti prieš protestantų perdėtą sakramentų teikėjo galimo nuodėmingumo išryškinimą. Ir nuodėmingo kunigo teikiamas sakramentas duoda Dievo malonę. Tačiau šis mokslas paliko nuošaly sakramentą priimančio asmens aktyvumą. Ši situacija kaip tik atitinka nominalistų skelbtą pažiūrą, kad žmogaus protinis aktyvumas religinėje srityje yra nereikšmingas (plg. P. Fransen, "Intelligent Theo-logy”, I, 86 psl.) Taip pat, pagal Occamo mokslą, į mišias buvo žiūrima tik ieškant jų vaisių, t.y. norint ką nors dvasiškai gauti, o ne tiek jose asmeniškai pasireikšti (ten pat, 108 psl.). P. Fransen daro išvadą, kad Tridento susirinkimas nedavė atsakymo į svarbesnius religinius priekaištus (t.p., 128 psl.). "Tridento reakcija prieš reformaciją ir įvairius Bažnyčios puolimus anais šimtmečiais buvo ta, kad Bažnyčios branduolį sudaro hierarchija ir kunigai”(t.p., 49 psl.).
Iš tų susirinkimo vertinimų neturime padaryti išvados, kad jis savo vaidmens neatliko. Jis jį atliko taip, kaip to laiko aplinkybės leido atlikti. Mūsų reikalui verti dėmesio du susirinkimo dalyviai. Jie yra verti dėmesio ne dėl to, kad būtų buvę patys reikšmingiausi, bet dėl to, kad mes, kalbėdami apie lietuvišką krikščionybę, ypač domimės šešioliktuoju šimtmečiu. Tie du asmenys yra kardinolai Gonzaga ir Hosius. Gonzaga buvo kilęs iš aktyviųjų renesanso sluoksnių. Jo motina Izabelė D’Estė buvo laikoma didžiąja renesanso ponia (Jedin, 21 psl.). Taigi į Tridento susirinkimą negalime žiūrėti kaip į svetimybę to meto kultūrinėms nuotaikoms. Kard. Stanislovas Hosius buvo Vilniaus pinigų kalyklos savininko sūnus. Jis buvo Ermlando vyskupas Prūsijoje. Tačiau jo ryšys su Vilniumi buvo gyvas, kai jis gyveno Romoje. Jis buvo laikomas vienu iš mokyčiausių susirinkimo dalyvių. Susirinkimo darbuose jis buvo labai aktyvus. Jo vardas dažnai sutinkamas susirinkimo aprašymuose. Taip pat jis ten buvo vienas iš popiežiaus delegatų. Jis stipriai atstovavo pažiūrai, kad mišiose būtų išlaikytas Dievui aukojimo pobūdis. Jo laikysena prieš liuteranizmą buvo labai aktyvi. Priežastis, dėl kurios jį čia minime, yra ir ta, kad jis, pasak H. Jedin, Lenkijoje be baimės veikė už katalikybės išlaikymą. Bet jeigu tai tiesa Lenkijai, tai nuosekliai yra tiesa ir Lietuvai, nes tada ir Lietuva, kaip Lenkija, galėjo pasidaryti protestantiška. Taigi šio vilniečio kardinolo (mirusio 1579 m.) mes taip pat neturime išskirti iš lietuviškos krikščionybės istorijos.
7. PROTESTANTIZMO ĮTAKOS KATALIKYBEI
Kalbant apie lietuviškos katalikybės šaknis, negalima iš akių praleisti protestantizmo. Ir tai dėl tos paprastos priežasties, kad jis lietuvių tautą veikė abiem savo pagrindinėmis formomis: liuteranizmu ir kalvinizmu.
Pirmiausiai sustokime prie liuteranizmo, kuris pasidarė tautinė religinė forma Mažosios Lietuvos lietuviams. Žinoma, mes čia galime sustoti tik prie vieno kito būdingesnio liuteranizmo bruožo, neaptariant išsamiau šio mokslo. Pasinaudosime labai vertinamo liuterono Ernst Troeltsch studija "The Social Teaching of the Christian Churches” (London, MacMillan, 1950, II dalis).
Troeltsch šitaip aptaria liuteranizmo ir katalikybės skirtumą doriškai visuomeninėje srityje: "Liuteriui yra būdinga, kad jis objektyvų dorinį apreiškimą randa pasakytą ne pamoksle nuo kalno, bet dešimtyje Dievo įsakymų. Jo galvosena, 10 Dievo įsakymų yra tas pat, kas prigimties dėsniai, kurie buvo patvirtinti ir išaiškinti Jėzaus ir apaštalų. Taip suprastas dekalogas pasidarė absoliučiai būdingas protestantiškai galvosenai, kaip prigimties teisės išraiška; tuo būdu protestantiška dorovė su juo susitapatino” (504 psl.). Pirminei krikščionybei 10 Dievo įsakymų buvo vos žinomi. Ji savo dorovės moksle rėmėsi tiesiog prigimties teise. Tačiau viduramžiais, prieš protestantizmą, 10 Dievo įsakymų buvo plačiai naudojami, kaip priemonė pasiruošti išpažinčiai (844 psl.).
Kristaus pamokslas nuo kalno su savo aštuoniais palaiminimais Liuteriui pasirodė nepriimtinas dėl to, kad ten nekalbama apie nuodėmes, o Liuteriui tai buvo didžiausio aktualumo dalykas. Galbūt prie tos minties jis priėjo dėl to, kad viduramžiais pamokslas nuo kalno buvo jungiamas su vienuoliniu gyvenimu, nuo ko Liuteris atsiribojo (845 psl.).
Nuo protestantizmo laikų ir katalikai į 10 Dievo įsakymų pradėjo žiūrėti kaip į pagrindinę dorovės išraišką. Pamokslo nuo kalno dorovė ir katalikiškoje visuomenėje buvo pamiršta. Tačiau W. Schmidtas į pamokslą nuo kalno žiūri kaip į krikščioniškojo gyvenimo konstituciją ir kaip į atsiribojimą nuo S. Testamento dvasios. Tai labai gyvai liudija nuolat pasikartojantys Jėzaus žodžiai: : "Seniesiems buvo pasakyta, o aš sakau...” W. Schmidtas į pamokslą nuo kalno žiūri kaip į atidengimą to, kas yra natūralu žmogaus širdyje. Visi jausmai, kurie kada nors glūdėjo žmogaus krūtinėje, kaip tylūs nujautimai ir stiprus, bet giliai pasislėpęs jaudinimasis, šios kalbos buvo pažadinti taip, kaip niekada panašiai žmonijoje nebuvo atsitikę” ("Ein Jesus Leben”, 112 psl.). "Čia buvo ne tiek kieti įstatymai, kiek viliojantys idealai” (115 psl.).
Liuteranizmas yra būdingas skirtumo išryškinimu tarp Dievo malonės ir praktiško gyvenimo. P. Fransen mano, kad tai neatsitiko be nominalistinės filosofijos įtakos. "Nėra abejonės, kad nominalizmas turėjo įtakos reformacijos kilimui; panašiai jis turėjo įtakos ir moderniam mokslų kilimui. Jis veikė ta kryptimi, kad didėtų skirtumas tarp intuityvaus ir abstraktaus pažinimo; jis ugdė dvišakumą tarp patirties ir formalumo” (Intelligent Theology”, III, 72 psl.). Tai veikė ne tik protestantizmą, bet ir katalikybę.
Liuteranizmas skelbė didelį pasitikėjimą Dievu, bet nepasitikėjimą žmogaus pastangomis. Negalima manyti, kad šis savo negalią pripažįstantis mokslas nebūtų veikęs žmonių ir anapus protestantų visuomenės.
Tačiau šis dvišakiškumas yra turėjęs ir teigiamų pasekmių. Viena iš jų buvo pedagogikos mokslo atsiradimas ir iškilimas. Viduarmžiais pedagogikos mokslo nebuvo. Viduramžių žmogus savo dorovės siekė kartu su savo krikščionišku tikėjimu, o naujaisiais amžiais, kai žmogaus vaidmuo religiniam pažinimui buvo nuvertintas, atsirado proga ir reikalas savo dorinimu rūpintis atskirai nuo religinės srities. Atrodo, kad protestantiškos visuomenės labai prisidėjo prie pedagogikos mokslo išryškinimo. Tai derinosi su liuteranizmo atstovautu individualizmu.
Kitaip šiuo atžvilgiu katalikiškas visuomenes veikė kalvinizmas. Jeigu liuteranizmui yra būdingas individualizmas, tai kalvinizmui yra būdinga bažnytinio bendruomeniškumo sąmonė. Mistinio Kristaus kūno idėja buvo gyva pirminiame kalvinizme. Katalikiškai visuomenei šią idėją, net su tam tikru būkštavimu, pateikė Pijus XII savo enciklikoje apie mistinį Kristaus kūną 1942 metais. Pasak jo, "šis mokslas toks gilus ir taip pavojingas, kad dėl to kai kas nuo jo traukiasi, kaip nuo uždrausto vaisiaus” (10 nr.).
Kalvinizmas reikšmingai prisidėjo prie pavojingos problemos sprendimo: įvertinti asmenį ir derinti jį į visuomenę (Troeltsch, II, 621). Ypač reikšmingai kalvinizmas yra pasireiškęs, kuriant demokratinę santvarką J.A. Valstybėse. Lietuvoje kalvinizmo įtaka šiuo atžvilgiu yra taip pat teigiamai pasireiškusi. Lietuvos kalvinistai 16-tame šimtmetyje, bendradarbiaudami su katalikais, kūrė Lietuvos statutus. (Apie tai žiūr. V. Bagdanavičiaus straipsnį Drauge "Trečiojo Lietuvos statuto ruošimo epopėja”, 1986 m. lapkričio 26-29 d.)*
Šia proga verta prisiminti, kad ir Jogaila, įvesdamas Lietuvoje krikščionybę, nevengė visuomeninių problemų. Jis sudarė įstatyminį pagrindą Lietuvos vidurinei klasei, pakviesdamas ją visuomeniniams uždaviniams. (Žiūr. V. Bagdanavičiaus straipsnį Drauge "Visuomeniniai Lietuvos krikšto padariniai”, 1986 m. birželio 28 d.). Be šito jo paskatinimo vargiai būtų suprantamas tiesiog jaunuoliškas lietuvių bajorų ir didikų entuziazmas kurti Lietuvos statutus. (B-d.)
■ JAV vyskupų konferencijos pirmininku išrinktas St. Louis arkivyskupas Lawrence May.
■ Rytų Vokietijoje, kaip paskelbė Berlyno kardinolas Meisner ir dešimt Rytų Vokietijos vyskupų, Bažnyčia ir tikintieji turi daug sunkumų.
■ Sovietų komunistinio jaunimo laikraštis “Kom-somolskaja pravda” apgailestauja, kad vis daugiau komjaunuolių tuokiasi bažnyčioje. Skatina prieš juos imtis priemonių. Laikraštis skelbia, kad komjaunuoliai neturi dalyvauti bažnyčių choruose.