Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

NEBŪKIME PER DIDELI PURISTAI

     Nėra gera per daug vartoti tarptautinių žodžių ar skolinių, jeigu mes savo kalboje jiems turime gerų atitikmenų. Bet kartais be tokių svetimos kilmės žodžių labai sunku arba ir visai neįmanoma išsiversti. Šį klausimą tiesiogiai ar netiesiogiai yra palietęs L. Dambriūnas savo straipsnyje "Bendrinė kalba išeivijoje” ("Gimtoji kalba”, 1963 m., Nr. 2, 3-4).

     "Bendrinė, kaip ir apskritai, kalba niekada nėra galutinai užbaigtas kūrinys, kuris tiktų jei ne visiems, tai bent labai ilgiems laikams. Kalba, kaip žinoma, kinta, kintant pačiam gyvenimui. Bet ji gali kisti dviem linkmėm — pažangos, tobulėjimo ir atžangos, smukimo linkme. Tatai priklauso nuo kultūrinės linkmės tų žmonių, kurie tą kalbą vartoja. Gi pačių kalbos vartotojų kultūrinis lygis, jų kultūriniai polinkiai didžia dalimi priklauso nuo aplinkos, kurioje jie gyvena. Tauta, gyvendama laisvą, nepriklausomą gyvenimą, turi tinkamas sąlygas kurti savo originaliai kultūrai, o tuo pačiu ir savo originaliai bendrinei kalbai, kuri yra tos kultūros išraiška. Kai tauta nėra laisva, ji negali laisvai kurti ir savo originalios kultūros, o tuo pačiu ir savo originalios bendrinės kalbos. Net ir geriausiu atveju viešpataujanti tauta primeta pavergtai tautai ne tik savo valdžią, savo gyvenimo būdą, bet ir savo specifinę terminologiją bei kitas kalbos savybes. O ką bekalbėti apie tokį atvejį, kai pavergėjas sąmoningai stengiasi pavergtą tautą bei jos kalbą silpninti, jos originalumą slopinti.

     Savaime suprantama, kad šiuo metu Lietuvoje normali bendrinės kalbos raida yra geroka; sutrukdyta. . . Suprantama taip pat, kad bendrinei lietuvių kalbai normaliai vystytis nėra tinkamų sąlygų ir už Lietuvos ribų. Lietuviai, kaip ir visi išeiviai, atsidūrę kuriame nors kitame krašte, gyvena labai nepalankioje kalbiniu atžvilgiu aplinkoje. Vietinė valstybinė kalba stipriai veikia atsineštines imigrantų kalbas įvairiais atžvilgiais. Ypač neišvengiama ateiviams valstybinės kalbos terminologija krašto vietovių, administracinės struktūros, švietimo, susisiekimo bei kitose kasdieninio gyvenimo srityse. Jau vien ši terminologija suteikia ateivių kalbai specifinį atspalvį, kuriuo ji skiriasi nuo savo tėvynėje vartotos kalbos. Todėl ir lietuvių bendrinė kalba, atsinešta iš tėvynės, naujoje vietoje negali išlikti visai nepakitusi. Pirmiausia ji papildoma nauja tam tikrų sričių terminologija. Joje atsiranda daugiau skolinių iš valstybinės kalbos. .. Tie skoliniai bei kitos naujovės nėra, žinoma, kažkas ypatinga, kas iš esmės pakeistų kalbą. Skolinių juk turi kiekviena kultūrinė kalba. Ir mūsų bendrinė kalba jau seniai naudojasi įvairiais skoliniais. Jų turime labai senų ir naujų, paskolintų iš artimų kaimynų ir iš nekaimyninių šalių. Žymią dalį sudaro vadinamieji tarptautiniai žodžiai, vartojami daugely kultūrinių kalbų. Todėl, neišvengę tų skolinių praeityje, mes negalime jų visai išvengti ir dabartyje, ypač gyvendami išeivijoje. Šio rašinio tikslas kaip tik ir yra pasiaiškinti, ką mes galime pasisavinti iš vietinės (šiuo atveju anglų) kalbos ir kokiu būdu, kokia forma pasiimtas dalykas vartotinas. Bendras nusistatymas turėtų būti, kad priimamos tos naujovės bei tie skoliniai, kurie mūsų bendrinei kalbai būtini ar kurie šio krašto aplinkybėmis pateisinami. Ir atvirkščiai, nepriimtinos tos naujovės, kurios nepateisinamos nei pačioje mūsų kalboje, nei gyvenamoje aplinkoje. Štai keletas atvejų, kur su tomis naujovėmis tenka susidurti.

     Pirmiausia naujame krašte susiduriame su valstybinių įstaigų pavadinimais. Pagal jau nusistovėjusį įprotį lietuviname paprastai angliškus terminus ar jų dalis, bet nekeičiame lotyniškųjų. Todėl ministerijas čia vadiname departamentais, nors Lietuvoje tai reiškė tik ministerijos skyrių. Sakome: valstybės departamentas (Department of State), gynybos departamentas (Department of Defense), žemės ūkio departamentus, vidaus reikalų departamentas, teisingus/no departamentas ir t.t. Panašiai ministe-rius vadiname sekretoriais, nes jie čia taip vadinami. Sakome valstybės sekretorius (Secretary of State), gynybos sekretorius ir t.t. Išimtį čia sudaro teisingumo ir pašto departamentų viršininkai. Pirmasis vadinamas generaliniu prokuroru (Attorney General). Bet kadangi prokuroras nedaug ką čia mums pasako, tai jį galima vadinti ir teisingumo ministeriu. Taip pat ir pašto valdytoją, kuris čia vadinamas Postmaster General, galima vadinti pašto ministeriu. Under Secretary lietuviškai bus pasekretorius, o Assistent Secretary — sekretoriaus padėjėjas. Suprantama, kad kitų valstybių įstaigas bei jų vadovus vadiname ministerijomis bei ministeriais, jei tose šalyse jie taip vadinami, pvz., Kanadoje.

     Ministeriu kabineto vadovus vadiname premjerais ar ministeriais pirmininkais (Prime Minister) pagal tai, kaip jie kuriame krašte vadinami. Vokietijoje ministeris pirmininkas vadinamas kancleriu. Įvairių kraštų parlamentus ir vadiname parlamentais arba specifiniais pavadinimais, jeigu jie tokius turi. Pvz., JAV parlamentą vadiname Kongresu, kurį sudaro senatoriai ir Atstovų Rūtų nariai. Šiuos pastaruosius (kongresmanus) galime vadinti kongresininkais, kaip polismanus vadiname policininkais. Atstovų Rūmų vadovą (Speakerį) galime vadinti pirmininku. Lietuvos ir Lenkijos parlamentai, kaip žinoma, vadinami seimais. Miestų galvas Lietuvoje vadinome burmistrais, šį vokiškos kilmės pavadinimą (Buergermeister) pasiskolinę iš lenkų (burmistrz). Čia mūsų laikraščiai vartoja majoro (ang. mayor) ar mero (prc. maire) pavadinimus. Žinoma, nėra būtino reikalo kovoti dėl burmistro, kuris mūsų kalboje yra tiek pat svetimas, kaip ir meras (majoras), ir kuris šičia labiau pateisinamas praktiniais sumetimais. Be abejo, negalime apsieiti ir be maršalo (policijos viršininko JAV-se) ir šerifo (administracijos bei teismo pareigūno). Vartojamas dar ir aldermanas (miesto valdybos narys)”.

     Toliau L. Dambriūnas apie skolinius iš anglų kalbos taip rašo: "Ar nuostabu, kad turime skolinių iš anglų kalbos? Visai ne. Juk, be skolinių iš lietuvių tautos kaimynų (slavų bei germanų), turime eilę skolinių ir iš tolimesnių tautų, pvz., prancūzų kalbos. Štai jų keletas: alėja, balansas, bufetas, bulvaras, ekranas, estafetė, miražas, parašiutas, pomidoras, portfelis, redakcija, redaktorius, reklama, reklamuoti, seansas, tiražas, vitražas ir kt. Šiuos žodžius vartoja ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos. Tai irgi tarptautiniai žodžiai, kaip ir daugelis graikų bei lotynų kilmės žodžių. Panašių tarptautinių žodžių skolinių turime ir iš anglų kalbos. Štai jų žinomiausieji: beisbolas, biznis, boikotas, bosas, filmas, filmuoti, flirtas, flirtuoti, finišas, fokstrotas, folkloras, futbolas, interviu, lyderis, lincas, mitingas, partneris, piknikas, rekordas, reporteris, sportas, startas, streikas, streikuoti, trestas... arba naujausieji: buldozeris, eskavatorius, kombainas, konvejeris, radaras, tvistas ir kt. Pastaruoju metu laikraščiai ima vartoti marinas — karinio laivyno spec. dalinio (Marine Corps) karys ir šėras, kuris vartojamas vietoj taip pat svetimo žodžio akcija.

     Kai kuriems šių žodžių mes turime lietuviškus pakaitalus, pvz., verslas (biznis), baigmė (finišas), tautosaka (folkloras), pasikalbėjimas (interviu), vadas (lyderis) ir kt. Tačiau nelaikome barbarizmais, t.y. visai nevartotinais žodžiais, nė šių angliškųjų. Taip elgiamės tuo pačiu pagrindu, kaip ir vartodami lotyniškuosius progresas, evoliucija greta lietuviškųjų pažanga, raida ar prancūziškus balansas, paltas šalia pusiausvyra, apsiaustas”.

■ Popiežius Jonas Paulius II sausio 1 d. Šv. Petro bazilikoje pamoksle apžvelgė svarbiausius 1987 m. įvykius, jų tarpe paminėjo ir Lietuvos krikščionybės jubiliejų.