Dr. Algis Norvilas
2.KALBA LAIKO TĖKMĖJE
Pažvelkime dabar į kalbos raidą išeivijoje kitu atžvilgiu. Čia norime pažiūrėti, kaip kalbos vartojimas keičiasi laikui bėgant. Apytikrį kalbos vartojimo keitimosi vaizdą galima susidaryti, sugretinus įvairių bendruomenių kalbinę patirtį ilgesniame laiko tarpe.6
Toks sugretinimas parodo, kad kalbos vartojimo eigą galima suskirstyti į maždaug tris laikotarpius, kiekvienam nustatant ir apytikrį metų skaičių. Pirmas yra gimtosios kalbos laikotarpis, kuris tęsiasi apie 40 metų, po to eis dvikalbis laikotarpis, apimąs maždaug 35 metus, ir pagaliau ateina vietinės kalbos laikotarpis, kuriam galima skirti apie 25 metus.
Gimtosios kalbos laikotarpis prasideda su išeivių bangos atsiradimu naujame krašte. Žiūrint į mūsąją dypukų (pokario išeivių) bangą, šis laikotarpis, galima sakyti, prasidėjo apie 1950 metus, kada didesnė tremtinių dalis jau kūrėsi naujuose kraštuose. Atsidūrus išeiviams naujame krašte, nė klausimo nekyla, kokia kalba turėtų vykti išeiviškasis gyvenimas. Savaimingai vartojama sava kalba, nes toji kalba yra visiems ir suprantama, ir prieinama. Dar daugiau, ji net įgauna brangumo bei meilumo atspalvį, nes tampa prarastos tėvynės simboliu, jos konkretumo nešėja.
Šis ankstyvesnis išeivijos laikotarpis paprastai yra paženklintas dideliu kalbiniu intensyvumu. Viena, esant kalbiškai atskirtai nuo aplinkinės bendruomenės, ir antra, siekiant sukurti savą tautinį veidą, išeivijoje suklesti plačiašakė kalbinė bei tautinė veikla.
Gražiai šio laikotarpio pulsą bei užmojus aprašo Ramojus Butėnas savo prisiminimuose, prasmingai pavadintuose "Dienai riedant vakarop”.7 Išeivija, rodos, atsiduria veiklos sūkuryje. Kuriasi lituanistinės mokyklos, atgyja parapijos, steigiasi meno sambūriai, gyvai reiškiasi redakciniai kolektyvai. Tiek veiklon pasineriama, jog atrodo, kad, Juozo Girniaus žodžiais, nutautimo "pavojaus vis dar nebūtų, lyg jis dar už kalnų. . ,”8
Tačiau jau pats pavadinimas "Dienai riedant vakarop” sako, kad išeivijos veidas keičiasi. Būtų klaidinga manyti, kad šis pavadinimas pranašauja išeivijos galą. Anaiptol. Išeivija dar užsiliks daug daug metų. Kokia ji bus laiko būvyje — ar kūrybinga, ar lūkuriuojanti — tai jau kitas klausimas.
Šio pavadinimo prasmė iš tikrųjų yra kita. Jis prasmingai nusako artėjančią pirmojo laikotarpio pabaigą — to laikotarpio, kada vyravo lietuvių kalba, kada visur girdėjosi lietuviškas žodis. Šis laikotarpis jau, atrodo, eina į pabaigą; jau sparčiai artėja antrasis, dvikalbis, laikotarpis.
Šis dvikalbis laikotarpis, mūsų apskaičiavimu, turėtų formaliai prasidėti 1990 metais. Tačiau visi ženklai rodo, kad jau esame šio laikotarpio pradžioje. Lituanistinėse mokyklose jau veikia klasės lietuviškai nekalbantiems, vasaros metu organizuojamos "angliukų” (lietuviškai nekalbančiųjų) stovyklos, daugelyje bendruomenės skyrių yra vartojama anglų kalba, jaunesniųjų suvažiavimai kartais vedami anglų kalba, naujai pasirodę žiniaraščičai (pvz., Tulpė-Times) paprastai būna dvikalbiai ir daugelis kitų.
Taigi, įsigalėjus dvikalbiam laikotarpiui, šalia gimtosios kalbos pradedame lygiagrečiai vartoti ir gyvenamo krašto kalbą. Kuo toliau šiame laikotarpyje pažengiame, tuo daugiau gimtoji kalba traukiasi iš gyvenamosios erdvės, užleisdama vietą gyvenamo krašto kalbai.
Pagrindinė gimtosios kalbos nykimo priežastis yra nepakankamas jos išmokimas jaunesniųjų tarpe. Nepajėgdami gimtąją kalbą laisvai vartoti, jaunesnieji pradeda gręžtis į aplinkos kalbą. Todėl lygiagretus kalbų vartojimas šiame laikotarpyje apskritai ir vyksta kartų rėmuose — vyresni dar vartoja lietuvių, jaunesni — gyvenamo krašto kalbą. Prisideda prie vietinės kalbos įsigalėjimo ir mišrios vedybos. Esant asmeniui, kuris lietuvių kalbos nemoka, prie jo prisitaikoma, pereinant prie vietinės kalbos. Tačiau apie čia keliamus klausimus vėliau bus dar ne kartą pasisakoma.
Pažvelgus į šį dvikalbį laikotarpį, kiek jis vyko praeityje, jame galima atpažinti dvi ypatybes. Pirma, šio laikotarpio metu neretai iškildavo kalbiniai konfliktai. Vyresnieji, matydami gimtosios kalbos nykimą, "piktindavosi, dažnai jam rodydami griežtą priešiškumą”.9 Pasitaikydavo net atvejų, kur būdavo ryžtamasi už kalbą kovoti iki kraujo aukos.10 O jaunesnieji, praradę gyvenimišką ryšį su gimtąja kalba, pradėdavo reikalauti anglų kalbos įvedimo į bendruomeninį gyvenimą, pvz., bažnyčion.11
Mūsuose tikriausiai tokio aštraus konflikto neteks matyti, nes lietuvių kalba nėra įgavusi stiprių institucinių pozicijų. Tačiau erzelio jau pradeda pasitaikyti: vyresnieji, reikšdami nusivylimą dėl lietuvių kalbos nevartojimo jaunesniųjų tarpe, o jaunesnieji, nerodydami didelio jautrumo kalbos puoselėjimui.
Antra šio laikotarpio ypatybė — tai pasitaikantis kultūrinis suklestėjimas. Apibūdindamas norvegų atvejį, Haugen nurodo, kad maždaug šiame laikotarpyje norvegų išeivijos bendruomeninis bei kultūrinis gyvenimas pasiekė savo gražiausio žydėjimo amžių, kai kuriems net sudarydamas iliuzinį išliekamumo įspūdį.12 Tačiau, kaip jis pats pastebi, šie žiedai jau nešė ir sunykimo sėklas, nes dar dešimtmetis kitas — ir norvegų kalba buvo pradėjusi savo merdėjimo laikotarpį.
Gal dvikalbiame laikotarpyje labiausiai ir išryškėja, J. Girniaus išsireiškimu, "pasalūniška nutautimo” tikrovė.13 Nors išorėje tautinė veikla bei kalba dar klesti, tačiau šaknyse ji jau pakirsta, jau beblėstanti.
Galima į šį dvikalbį laikotarpį ir kitaip pažiūrėti. Jame matome, kad kalbos riba jau yra pasistūmėjusi iki vidurinės kartos. Šiuo metu ji stovi maždaug 40-45 metų tarpe, vyresnieji, dar prisilaikydami lietuvių kalbos, jaunesnieji — perėję plačiu mastu prie anglų kalbos. Taigi nesunku matyti, kodėl pasitaiko kalbinių nesusipratimų. Bet taip pat galima suprasti, kodėl dar gali vykti ir tautinio klestėjimo. Mat išeivijai ateina vadovauti karta, kuri ne tik tautiškai pajėgi, bet ir gerai pažįstanti aplinkos gyvenimą.
Deja, kalbos riba nestovi vietoje. Ji su metais slenka pirmyn, palydėdama vis daugiau lietuviškai kalbančiųjų iš gyvenimo. Pagaliau įsigali vietinės kalbos laikotarpis, kurio pradžią numatome apytikriai 2025 metais.
Vietinei kalbai įsivyravus, gimtoji kalba lieka suprivatinta. Ji praktiškai nebetenka rolės viešame gyvenime. Jos vartojimas užsisklendžia asmeniškų santykių ribose, jei iš viso galima sutikti asmenų, kurie šią kalbą moka. Šiame laikotarpyje taip pat įvyksta gana greitas organizacinio gyvenimo sunykimas. Mat išeivijos atsparumas ateina per gimtąją kalbą vartojančiuosius, o šiems pasišalinus, išeivijos pastatas pradeda sparčiai pairti.
Pagaliau maždaug po šimtmečio, taigi apie 2050, jau pradedama dažnai pamiršti ir savo kilmę.
Prie šios kalbos vartojimo nykimo apžvalgos gal reikėtų pridėti dvi pastabas. Pirma, čia pateikti metų skaičiai yra tik apytikriai. Jie keičiasi pagal grupę, pridedant ar atimant 5-10 metų. Tačiau visur pastebima, kad po maždaug 60-80 metų išeivių kalba kaip ir pati išeivija pergyvena staigų nuosmukį.
Antra, nors dramatiški pasikeitimai, pvz., nauja ateivių banga, gilus nuotaikų pasikeitimas, gali išeivių kalbos nykimo eigą paspartinti ar prilaikyti, tačiau jos iš esmės nepakeičia. Norint kalbos likimą išeivijoje paveikti, būtina įsiskverbti į kalbos likimo sąrangą. Tik tada yra galima galvoti apie kalbos vartojimo pratęsimą.
IŠNAŠOS
6. Čia pavartoti šie stambesni šaltiniai: Dieter Cunz, Maryland Germans (Princeton: Princeton University Press, 1948); William Gehrke, “The Transition from the German to the English Language in North Carolina,” The North Carolina Historical Review, 12 (1935), 1-19; Haugen, The Norwegian Language in America.
7. Ramojus Butėnas, “Dienai riedant vakarop”. Draugas, nr. 146 (1986 liepos 29) — nr. 164 (1986 rugpjūčio 22), serijinis straipsnis.
8. Girnius, “Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje”, p. 103.
9. Cunc, Maryland Germans, p. 206.
10. Gehrke, “The Transition from the German to the English Language in North Carolina,” p. 14.
11. Haugen, The Norwegian Language in America, p. 238.
12. Ibid., p. 247.
13. Girnius, “Mūsų tautinių uždavinių akivaizdoje”, p. 103.