Spausdinti

K. J.

     A.a. kun. Karolio Garucko, S.J., meilė jaunimui buvo tokia nuoširdi, skaidri ir šilta, kad jos negalėjo paslėpti. Todėl tiek jauniausias jaunimas — pradžios mokyklų vaikai, tiek vidurinių, tiek ir universitetų studentija jį labai pamilo. Nors valdžios liepiama vyskupijos vadovybė jį mėtė po mažutes parapijėles provincijoje, miškuose, bet ir ten jaunimas jj surasdavo ir lankydavosi pasitarti, atlikti rekolekcijų, giedoti chore, patarnauti mišioms. Iš Lietuvos gautuose žmonių atsiminimuose apie kun. Garucko veiklą yra skyrelis "Tėvelis ir jaunimas”. To skyrelio mintimis norime pasidalinti ir su "Laiškų lietuviams” skaitytojais.

     Tėvelis labai mylėjo jaunimą, o ir jaunimo buvo mylimas. Jam mielai eidavo tarnauti mišioms, o kai buvo uždrausta jauniems eiti prie altoriaus, tada jų dar daugiau būdavo, nors už tai Tėvelis buvo tampomas po įstaigas, baramas ir grasinamas (taip buvo jam esant Ceikiniuose 1963 -1979 m.).

     Ruošdamas vaikus Pirmajai Komunijai, jis visus pakviesdavo tarnauti mišioms, truputį pamokęs nors priklaupti, mišiolą perkelti. .. Pirmajai Komunijai ruošdavo ilgokai, beveik visą vasarą, pradėdamas gegužės mėnesį. Motinoms skundžiantis, kad negalinčios vaikų taip dažnai vedžioti, nes yra visokių vasaros darbų, jis patardavo: "Tai šventą dieną ateisite į bažnyčią, ir tada jie pasimokys katekizmo”. Ir dar paaiškindavo: "Jei vaikas išmoks poterius tik kaip eilėraštį, tai nedaug turės naudos. Reikia, kad priprastų eiti į bažnyčią, aktyviai dalyvauti mišiose. Dažnai eidamas, išgirsta pamokslų, sužino daugiau apie tikėjimo tiesas, nes dabar nėra religinių knygų, niekas mokykloje apie Dievą nemoko, tik brukamas ateizmas”.

     Vasaromis pasikviesdavo pagalbininkų vaikams katekizuoti, bet ir pats įsiterpdavo ir mokydavo, įdomiai aiškindamas katekizmą, ir kartais vaikus paklausdavo praktiškų dalykų, pvz.: "Ar visada reikia sakyti visą teisybę, kurią žinai?” Vaikai atsakydavo: "Visada”. — "Ar Dievo reikia labiau klausyti, ar žmonių”. Atsakymas: "Dievo”. Tada jis klausdavo: "Jei būtų uždrausta viešai melstis, ir kunigas slaptai laikytų mišias, tuo metu ateitų valdžios pareigūnai kunigo suimti. Kaip pasielgtumėte? Ar pasakytumėte, kad čia, tame kambaryje, jis yra, kad jie išsivedę kunigą nukankintų?” Vaikai tyli. Tada kunigas vėl klausdavo: "Ar galima nemeluoti ir teisybės nepasakyti, paslaptį išlaikyti?” Vaikai vėl nežino. Tada jis papasakoja atsitikimą iš Bažnyčios persekiojimo Meksikoje.

     "Praneša, kad valdžios pareigūnai ateina ieškoti kunigo, kuris tuo metu slaptai mokė vaikus tikėjimo tiesų. Jam tuoj parodė kitą išėjimą. Pareigūnai, neradę kunigo kambary, ėmė ieškoti aplinkui ir pastebėjo jį bėgant upės link. Pradėjo jį vytis. Kunigas, pribėgęs prie upės, rado pilietį plaukiojant ir meškeriojant. Paprašius tas geras žmogus duoda kunigui savo drabužius. Kunigas įlipa į valtelę ir sau ramiai meškerioja. Netrukus prie upės pribėgo ieškotojai. Tuoj sėdo į kitą valtelę ir, smarkiai irdamiesi, dairosi, ar nepamatys kur nors plaukiančio misionieriaus. Ką tik čia buvo, tai turėtų būti netoliese. Kunigas pasuka valtelę į krantą, ir jie susitinka, bet, jo nepažindami, klausia:

     'Ar nematei, kur čia 'ilgaskvernis’ nuplaukė?’

     Kaip manote, ką kunigas atsakė? Ar jis prisipažino, kad tai jis pats? Pagalvokite. Buvo Įvairiu atsakymų. Vieni sakė, kad kunigas prisipažino, kiti manė, kad kunigas sakė jo nematęs. Tada kun. Garuckas pasakė: "Toks buvo misionieriaus atsakymas: 'Ieškokite, jis čia netoli’. Taip pasakęs, jis pro juos išlipo į krantą, o jie, dar paspaudę valtį, nuplaukė tolyn. Tik po gero pusvalandžio susiprotėjo, kad tai buvo tas pats jų ieškomasis. Grįžta atgal, bet šis jau žmonių paslėptas”.

     Vaikai atsidūsta. Vadinasi, nemelavo, bet ir teisybės nesakė. Fariziejai kelis kartus norėjo Kristų sugauti kalboje, pvz., klausdami, ar dera mokėti mokesčius ciesoriui. Kristus tiesiai neatsakė, o paprašė parodyti mokesčių pinigą. Paskui juos paklausė: "Kieno čia parašas ir paveikslas?” Jie atsakė: "Ciesoriaus”. Tada Kristus pasakė: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui”. Ir jie neturėjo už ką jį apkaltinti.

     Tėvelis pamokydavo vaikus mišioms tarnauti, gražiai priklaupti, pats parodydamas, kaip negražu, kada klaupiama svyruojant, griūvant, susirietus. Daugelis, pradėję mišioms tarnauti nuo mažens, kartais tarnaudavo net ir grįžę iš kariuomenės.

     Būdavo gražu, kai prieš mišias pradeda virsti iš zakristijos baltomis kamželėmis pasipuošę pirmiausia mažieji, paskui didesni, išsirikiavę maždaug pagal ūgį per visą presbiterijos plotį. Tėvelis stovėdavo vidury tarp didžiųjų, kurie būdavo net visa galva už jį aukštesni. Kai būdavo daugiau studentų iš Vilniaus, tai sudarydavo ir antrą eilę.

     Pirmajai išpažinčiai klausyti pakviesdavo iš kur nors svečią kunigą, bet tai būdavo tik suaugusiems, o vaikai apguldavo Tėvelio klausyklą. Tačiau ir paaugusieji nenorėdavo eiti išpažinties pas svetimus kunigus. Per vienus atlaidus parapietė Valerija taip pasakojo: "Kiek šiandien privargau su vaikais, net išprakaitavau! Svečių kunigų užimtos klausyklos, tai mūsiškis nesėda, o vaikai prie svetimų neina. Aš juos pasistatau ant galo ir pirma savęs apglėbus varau, varau, jau lieka kokie trys žmonės iki langelio. Jie staiga tik šmurkšt, ir pabėga iš eilės. Tada aš juos susigaudau ir vėl statau į eilę. Paeis, paeis kiek pirmyn, bet, radę patogų momentą, ir vėl pabėga. Netekusi kantrybės, juos smagiai 'aptaisiau’, apibariau ir pagaliau šiaip taip privariau. Kitą kartą einu per atlaidus į bažnyčią pro susėdusius ant suolo berniukus. Paklausiau, ar jau buvę išpažinties, nes arti mišių laikas. Jie atsakė, kad išpažinčiai tai jau pasiruošę, bet išpažinties eis į zakristiją pas savo Tėvelį. Po pamaldų Tėvelis sako: 'Tie mano ministrantai — tai kurtiniai — išsigalvojo per atlaidus eiti išpažinties zakristijoje. Šiandien ateinu rengtis mišioms, o Vladas prašo atsisėsti į klausyklą. Maniau, kad atves iš bažnyčios kokį kurčiąjį. Ogi jie! Visi išsirikiavo į eilę, net truputį susivėlinau mišioms’.

     Nei Reškutėnuose, nei Kabeliuose, nei Ceikiniuose nebuvo zakristijono, bet berniukai gražiai viską aptarnaudavo ir viską išmokdavo. Ypač gražų neišdildomą įspūdį padarydavo Didįjį Šeštadienį, kai jau saulei leidžiantis eina į šventorių ugnies šventinti. Tėvelis apsuptas gal 40 berniukų ir ne mažiau mergaičių procesijos drabužiuose, sustoja prie ugnies šventoriuje, paskui įžengia į apytamsę bažnyčią, ir pamažu visų rankose užsidega žvakelės, Tėveliui sugiedojus 'Lumen Christi’ — Kristaus šviesa!”

     Velyknaktį jaunimas pasilikdavo per naktį adoruoti prie Kristaus grabo. Šiokiomis dienomis vis ateidavo berniukų patarnauti mišioms. Paliko malonų įspūdį, kai būdavo pamaldos vakarais (gegužės ar spalio mėn.). Nusirengę zakristijoje kamželes, dar atsiklaupia bažnyčičoje prie Dievo stalo. Kartais 6 ar 4 taip suklaupia, kad viduryje palieka vietos, kur atsiklaupia Tėvelis. Kurį laiką meldžiasi tyliai. Paskui kuris nors garsiai pasako intenciją, pvz., "kad visi uoliai lankytume bažnyčią”, o visi choru tada atkalba "Sveika, Marija”. Paskui kitas — "kad mes niekada Dievo neįžeistume!” Ir vėl "Sveika, Marija”. Toliau — "kad visi būtume blaivūs” ir taip toliau, iki kiekvienas pasako savo intenciją. Garsiai pasimeldę, dar minutėlę pasimeldžia tyliai. Bažnyčioje prieblanda, tik amžinoji lempelė spindi. ..

     Pakyla Tėvelis eiti. Kokia pora berniukų, paėmę į rankas didelį bažnyčios raktą, jau laukia, kol visi išeis, ir užrakina bažnyčios duris, atneša raktą į kleboniją, kur jau kiti būna su Tėveliu atėję. Čia sėda skambinti pianinu, o Tėvelis atneša gražių paveiksluotų knygų, parodo neseniai iš užsienio gautą žurnalą, papasakoja, kas jame rašoma. Pavaišina saldainiais, apdovanoja užsienietiškais pašto ženklais ar kitomis dovanėlėmis. Kai kurie berniukai, prie pianino pasilavinę, paskui pagroja nesudėtingas giesmes bažnyčioje. Kai imama ruošti vakarienę, jie išeina namo.

     1979 m. vasario mėnesį Tėvelis sirgdamas laikydavo mišias namuose, tai berniukai ateidavo patarnauti į kambarį. Jie paskaitydavo ir mišių skaitinius. Šventadieniais dar nueidavo laikyti mišių į klėtelę, kurioje buvo paruošę altorių ir pakūrendavome krosnį. Vieną sekmadienį prisirinko 10-11klasės gimnazistų. Paklausiau, gal visiems atnešti kamžų iš bažnyčios. Gintaras atsakė: "Aš netarnausiu”. Man buvo lyg nuostabu, nes jis nuo mažens tarnavo mišioms, dar nepasiekdamas užkelti knygos ant altoriaus. Paskui vis kasdien ateidavo, o spalio mėnesį garsiai vesdavo rožančiaus maldas, nes turėjo gražų, stiprų balsą, o dabar — ne.

     Mišių metu, dalindama giesmių lapelius, netyčia pastebėjau Gintarą, stovintį už krosnies kamputyje, o ašaros riedėjo skruostais... Aišku, jis negalėjo tarnauti. Nelabai mums sekėsi ir giesmės, kažkaip balsas dingdavo, o ir visi žmonės tyliai ašarojo.

     Po mišių Gintaras padėjo Tėveliui apsivilkti paltą ir sugrįžti per kiemą į kambarius.

     1979 m. vasario 28 d. Tėvelis paprašė Melagėnų kleboną palaidoti mirusią Cicėnienę. Jam bažnyčioje klausant išpažinčių, Cicėnienės anūkėliai dar prašėsi pas Tėvelį išpažinties. Tėvelis prašė atnešti iš zakristijos klauptuką ir juos išklausė savo kambary. Paskui su vaikais nusifotografavo. Tai buvo paskutinis kartas.