Spausdinti

     Duok, Dieve, kad aš, visiškai savęs išsižadėjęs, kaskart vis labiau Tavyje ir Tavo šventojoje valioje paskęsčiau. Gerai jaučiu, kad tik tada žmogus tikrą Dievo vaikų laisvę įgyji, kada, išsinėręs ir savimeilės kailio, apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu; kada, savęs, šio pasaulio ir piktosios dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą; kada, sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose. Kaip tada pasidaro protas aiškus, dvasia laisva, širdis plati ir atvira! Tik tada iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės yra broliai, o žmonija — tai tik viena šeimyna. Ir pradedi karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. Įmanytum — visą kraują po lašelį atiduotum, kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo ir prie Bažnyčios atvestum, kad su Kristumi juos suvienytum. Kada Dievo meilė, į mūsų širdį įžengusi, ją praplečia, tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės be jokių skirtumų, ar tai luomų ar tautos, į ją sutelpa.

     Kuomet žmogaus siela, Šv. Dvasios pagauta, pakyla ir nuskrieja į tas aukštybes, kur Švenč. Trejybė savo amžinybėje neapsakoma, neišreiškiama, begaline garbe spindi, šviečia, ir kuomet nuo tų aukštybių apmeti akimi šį pasaulį, kaip jis atrodo menkutis, mažas! Iš tų amžinybės aukštybių į šį pasaulį žvelgdamas, išmoksti, kaip pridera įvertinti kiekvieną šios žemės daiktą ir kiekvieną savo vietoje pastatyti; išmoksti daiktais, kaip įrankiais, naudotis didesnei Dievo garbei. Ką tai padės amžinybei, didesnei Dievo garbei, Bažnyčios gerovei, sielos išganymui, mano pažangai? Duok, Dieve, kad į viską žiūrėčiau iš amžinybės aukštybių ir viską amžinybės svarsčiais sverčiau. Reikia į viską žvelgti amžinybės žvilgsniu.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1987 m. birželio mėn. 28 d. paskelbtas palaimintuoju.

     Atsidėjus reikia visur ieškoti Dievo ir stengtis jam įtikti. Bet Viešpats Dievas taip yra malonus ir geras, kad jis pirmutinis mūsų ieško. Savo malone jis mus kelia, žadina, kad pabustume iš dvasinio susnūdimo. Jis nuolat mus skatina ir ragina, kad dirbtume jo garbei. Jis mus veda ir traukia aukštyn į tobulybę ir prie visokiu gerų darbu sielų išganymui bei Bažnyčios labui. Tik nereikia kliudyti ir trukdyti Dievo malonės įtakai, nereikia daryti kliūčių Dievui mūsų sieloje. Priešingai, reikia pašalinti tas kliūtis, reikia pasiduoti Dievo malonei. Reikia sutraukyti, nieko nebojant, vieną paskui kitą tuos pančius, tas virves ir virvutes, kurios mūsų sielą laiko pririšusios prie mūsų savimeilės, prie mūsų kūno ištaigų, prie mūsų valios visokių užgaidų, prie mūsų proto žemiško išmanymo ir neduoda jai pakilti. Reikia sutraukyti ir sudaužyti tuos pančius, kurie mus laiko prirakinę prie šio pasaulio daiktų ir daiktelių bei visokių menkniekėlių, suvaržę tuščios garbės geismų ryšiais. Reikia numesti šalin nuo savo pečių tą sunkią naštą, kurią mums yra užkrovęs nereikalingas atsižvelgimas į tuščią žmonių nuomonę, kuri taip dažnai mus, kaip sloga, slegia. Reikia drąsiai numėtyti nuo savo kelio tuos visus gramozdus, paniekinti tas visas baidykles, kurias mums prieš akis mėgsta statyti kryžiaus, kentėjimų, vargų ir bėdų, persekiojimų nepasisekimų baimė. Žodžiu, reikia nebijoti apmirti, kaip tam grūdui, kurį mini Evangelija, įbertam į žemę. Kol grūdas nebus apmiręs, jis vienas nenaudingai gulės žemėje; tiktai kada bus apmiręs, jis išduos gyvybę ir atneš keleriopą vaisių.

     Kada žmogus bus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tik tada jis atgims Dieve ir gausių vaisių išduos. Kas taip savo sielą pragaišins Dieve ir dėl Dievo, atras ją vėl, tik šventą, skaisčią, sudievintą, ir išganys ją, o per ją daug kitų. O kas, įsikirtęs į savimeilės virves, laikysis savo sielos, liks vienas sau gulėti, kaip anas sudžiūvęs grūdas. "Kas myli savo gyvybę — ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui” (Jn 12,25). Jei tik mes tikrai ieškosime Dievo ir visiškai būsime pasidavę jo valiai, tai, be abejo, Viešpats Dievas prie visko mus prives. Ne visi šventieji išsyk pašoko iki aukšto tobulybės laipsnio. Daug šventųjų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, vargę, priėjo prie aukštesnio šventumo laipsnio. O priėjo dėl to, kad nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino jo valiai, nestatė kliūčių jo malonei; tik drąsiai, noriai, veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas iš jų pareikalaudavo; nesibijodavo viską Dievui pašvęsti, paaukoti. Užtat ir Dievas juos prie visko privedė: prie tobulybės ir prie gerų, naudingų darbų Bažnyčiai ir sieloms.