(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašiny s)
Asta Kazlauskaitė
Ar ne Amerikos konstitucijoje aiškiai parašyta, kad Amerikos pilietis turi pasirinkimą, kurią religiją praktikuoti? Argi ne man tada tenka asmeniškai nuspręsti, ar sekti budistus, protestantus ar katalikus? Kodėl pasirinkau katalikybę? Gi prieš kelerius metus priėmiau sutvirtinimo sakramentą iš vyskupo Vincento Brizgio. Jis manęs klausė: "Ar nori būti katalikė?” — "Taip”, — tuo tarpu atsakiau. O ką kita galėjau išdrįsti sakyti? Tačiau tik dabar pradedu savo gyvenime daugiau ir dažniau matyti veikiantį Dievą.
Gyvenimo kelias nelygus, paklydimų daug. Aš kartais įsivaizduoju, kad Dievas veda mane savo ranka. Kai viesulai ardo gyvenimo tvarką ir, rodos, kad tuoj viskas sukris ant galvos, kažkaip staiga saulutė ir vėl prašvinta.
Prisimenu pasakojimą apie žmogų, kuris sapne stebėjo smėlėtą krantą ir smėlyje įspaustus pėdsakus — savo ir Dievo. Toliau pamatė, kad viena eilė pėdsakų dingo ir tik viena eilė liko. Žmogus klausė: "Dieve, kodėl Tu mane palikai sunkiausiomis mano gyvenimo valandomis?” O Dievas atsakė: "Ne, sūnau, tada aš tave nešiau ant savo pečių”.
Ypač moksluose man kartais pasitaiko nepaprastai vargingi laikotarpiai. Tokiomis progomis aš minty kartoju: "Stengsiuos išsilaikyti. Tuoj visa tai praeis. Dieve, palieku save Tavo rankose”. Ir nuostabus dalykas tada atsitinka! Staiga darbai palengvėja, ir jaučiu savyje naują energiją! Dirbu ne sau, bet kitam — Dievui — o jis man padeda.
Dievas nėra svetimas ar nepasiekiamas. Jis mano maldas išklauso, nes aš širdingai Juo pasitikiu. Jis yra kaip geriausias draugas, kuris nenori matyti manęs nuliūdusios, bet nori man tiktai gero. Taip kaip su geriausiu draugu kalbėčiau, taip ir pasitariu su Dievu. Jeigu man nesiseka, aš prašau pagalbos; jeigu man kas patinka, aš dėkoju; jeigu liūdna, aš meldžiu, kad Dievas duotų man jėgos iškentėti. O Dievas niekad nenukreipia ausies.
Dievo Tėvo kairėje sėdi Motina Marija. Ji man irgi nesvetima. Dažnai meldžiuosi Marijai, kad mus globotų, stiprintų ir vestų. Man gražiausia giesmė tai yra Maironio "Marija, Marija”, kurios žodžiai — "Mes klystantys žmonės, maldaujam malonės, nupuolančius stiprink ir vesk” — mane labai paveikia. Aš jaučiu šventųjų galią ir savo menkumą.
Yra šventųjų, į kuriuos galima melstis su specialiomis problemomis. Pavyzdžiui, šventieji Antanas ir Judas padeda surasti pamestus daiktus. Aš kartą pamečiau brangų žiedą didelėje parduotuvėje. Karštai meldžiausi, ir vieną dieną, po kelių savaičių, stebuklingai kažkas jį man sugrąžino. Šis įvykis žymiai paveikė mano galvoseną apie krikščionybę, ir tapau labiau religinga.
Krikščionims, žinoma, yra privaloma gyventi pagal Dievo nurodytus įstatymus. Vienas įsakymas liepia švęsti sekmadienį. Aš kiekvieną sekmadienio rytą dalyvauju šv. mišiose, beveik be paliovos. Augant ir bręstant, man darosi lengviau suprasti įvairias mišių maldas, skaitymus ir pamokslus. Jau priėjau prie to taško, kada man patinka mišiose dalyvauti, nes iš to gaunu ramų jausmą. Dievas sakė: "Kai bent du ar trys susirenka mano vardu, ir aš ten esu”. Tie, kurie mišiose tikrai šlovina Viešpatį, jaučia Jo buvimą. Tie, kurie nedalyvauja "visa mintimi, visais jausmais” — deja, nėra tokie laimingi.
Krikščionybė yra gyvenimo būdas. Jeigu žmogus yra tikras krikščičonis ir jaučia Dievo meilę, tai būna lengva tą meilę perduoti kitiems. Dievas nori, kad su savo artimu susigyventumėme. Jeigu sekame jo pavyzdžiu, kaip galime suklysti?
Iš visų krikščionybės bruožų, svarbiausias yra Dievu pasitikėjimas. Jis pats yra pažadėjęs, kad žmogaus neapleis. Visuomet reikia tai prisiminti. Dėl to aš ir esu krikščionė — nes tvirtai tuo tikiu.