Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Kasmet minime skaudžiuosius birželio įvykius — masinį mūsų tautiečių trėmimą į Sibirą 1941 m. birželio mėnesį, o taip pat ir kitus išvežimus 1945-1949 m. Galvojame ir apie mūsų netiesioginį ištrėmimą — turėjome nuo Lietuvą užimančios raudonosios armijos pabėgti, tapti tremtiniais, pabėgėliais. Ta proga prisimename ir žydų tremtį Babilonijoje. Įdomu ir pravartu pavartyti bei paskaityti Šv. Raštą ir pažinti, kaip Dievas su ja elgėsi, kaip kalbėjo žydams tremtiniams per savo įkvėptus vyrus pranašus ar kitokiais būdais. Tai gali mums pateikti naują įžvalgą ir į mūsų tremtį, galime surasti palyginimų ir paskatų.

ANKSTYVOJI ŽYDŲ TREMTIS

     Daug kas žino apie žydų ištrėmimą į Babiloniją, bet mažai kam žinomi ankstyvesnieji žydų ištrėmimai iš Samarijos į Asirijos imperijos kraštus. Mat po garsiojo žydų karaliaus Saliamono mirties žydų valstybė suskilo į Pietinę arba Judo karalystę su sostine Jeruzalėje ir Šiaurinę arba Izraelio karalystę su sostine Samarijos mieste. Asirų karalius Šalmansenas apgulė Samariją ir užėmė 721 m. pr. Kr., daugelį žydų išvarydamas į tremtį. Apie tą ankstyvojo žydų ištrėmimo laiką stipriai veikė pranašai: Amosas (apie 750 m. pr. Kr.), Ozėjas (apie 746 m.) ir Izaijas. Tačiau jų Dievo vardu duoti įspėjimai nebuvo žydų priimti. Pranašas Izaijas guodėsi, kad iš visų žydų tam tikra dalelė išsilaikys ištikimi Sandorai ir Jahvei, kad pasiliks Likutis. Panašiai ir kiti pranašai guodėsi tuo Likučiu.

Humoristinę meninę programą atlieka Rasos Šoliūnaitės-Poskočimienės vadovaujama “Spindulio” teatro grupė.   J. Tamulaičio nuotr.

     Tačiau Pietinėje arba Judo karalystėje pranašų Sofonijo ir Izaijo ¡spėjantys žodžiai iš Dievo buvo kiek priimti. Judo karalius Ezekijas (715-687 m.) įvykdė šiokią tokią religinę reformą. Pranašo Izaijo raginamas pasitikėti Dievu, jis neatidarė priešui miesto vartų, kai asirų kariuomenė apsupo Jeruzalę. Vieną naktį (704 m.) stebuklingu būdu žuvo 180.000 Salmanasaro kariuomenės vyrų. Asirų kariuomenė tuoj pasitraukė, ir Jeruzalė buvo išgelbėta.

     Tai mes galime palyginti su savo tauta, su komunistine Rusija, užkariavusia tiek kraštų, užėmusia mūsų tėvynę, išgabenusia tiek daug lietuvių į Sibiro tremtį, netiesiogiai privertusią ir mus pačius tapti tremtiniais-pabėgėliais. Ateina į galvą mintis apie mūsų tautos Likutį. Nežinia, kaip ilgai gyvuos Sovietų sąjungos imperija, kiek išliks tėvynėje ir išeivijoje biologiškai ir dvasiškai su kitomis tautomis nesusimaišiusių lietuvių.

     Kokia bebūtų ateitis, mes galime su Dievo pagalba pasiekti, kad išliktų ir mūsų tautos Likutis, gal didesnis tėvynėje, mažesnis išeivijoje. Iš tremties, ypač iš Babilonijos, grįžęs į Judėją žydų Likutis atkūrė izraelitų religinę ir tautinę bendruomenę. Gal ir lietuvių Likučiui yra Dievo numatyti panašūs uždaviniai.

PRANAŠIŠKI ŽODŽIAI TĖVYNĖJE LIKUSIEMS

     Judo karalius Manases po savo tėvo Ezekijo mirties greit pradėjo garbinti pagonių dievus, skriausti silpnuosius ir t.t. Jam kovoje kritus, motina karalienė Atalija dar blogiau elgėsi. Jaunutis karalius Jošijas, kunigų ir kitų ištikimų izraelitų skatinamas, įvykdė stiprią religinę ir socialinę reformą, bet ji diduomenės ir turtingųjų buvo panaudota tautiniams tikslams, t.y. išvystyti gyvą, išdidžią tautinę sąmonę: izraelitai yra išrinktoji Dievo tauta, Jahve gyvena Jeruzalės šventykloje, vykdant Toros-Įstatymo paliepimus, Dievas gali ir turi jai padėti, tad Judas nežus!

     Be to, karalius Jošijas, norėdamas apsisaugoti nuo labai įsigalinčios Babilono valstybės, susidėjo su Egiptu prieš Babiloniją. Pranašas Jeremijas tam priešinosi. Karalius Jošijas žuvo 601 m., kovodamas su chaldėjais. Jo vieton stojęs karalius Jakhonijas toliau kovoja su chaldėjais. Su Babilonijos kariuomene atvykęs Nabuchodonosoras nusiaubia visą Judėją, apiplėšia Jeruzalę ir 597 m. išvaro karalių Jakhoniją, dalį diduomenės ir amatininkų į Babilonijos tremtį.

     Babilonijos tremtin išvaromas ir jaunas kunigas Ezekielis. Prie Khobaro upės Dievas pašaukia jį būti pranašu (Ezek 1-3 skyr.). Ezekielis tampa vienu iš keturių didžiųjų pranašų šalia Izaijo, Jeremijo ir Danieliaus. Ezekielis iš tremties siunčia dar tebeesantiems Judėjoje tautiečiams savo vaizdžias apokaliptines pranašystes. Jos sudaro I Ezekielio knygos dalį (1-24 skyr.). Pranašas įspėjo savo tautiečius, kad nesidėtų su kitom tautom prieš Babiloną, kad babiloniečiai jų visai nenušluotų. Jis vis skelbia jiems, kad Dievas yra šventas ir reikalauja šventos tautos. O Samarija ir Jeruzalė yra tartum dvi paleistuvės, susitepusios su kitais vyrais, su svetimais dievais, neištikimos Jahvei. Jos turi būti nubaustos, turi patirti gėdą (Ezek 7,2-12). Pranašas įspūdingoje vizijoje mato, kad iš paleistuvystėmis teršiamos Jeruzalės šventyklos išeina Dievo šlovė ir visai ją apleidžia (Ezek 10, 8-18). Taip Dievas panaikina savo Sandorą su išrinktąja Izraelio tauta, tačiau jis pažada sudaryti naują Sandorą (Ezek 16,59-63).

     Tuose Ezekielio pranešimuose yra Viešpaties atsakymas žydams, priekaištaujantiems, kad "tėvai valgė rūgščias vynuoges, o vaikams atšipo dantys” (Ezek 18,1-29), tai reiškia, kad jų tėvai nusikalto, o vaikai turi atsakyti už tuos tėvų nusikaltimus. Dviem palyginimais apie nusikalstantį teisųjį ir pasitaisantį bedievį sūnų Dievas atsako: "Sūnus neneš savo tėvo neteisybės... Jei bedievis darys atgailą, aš nebeatsiminsiu visų jo neteisybių. .. dėl savo teisybės, kurią darė, jis bus gyvas. Argi aš noriu bedievio mirties? Ar ne, kad gręžtųsi nuo savo kelių ir būtų gyvas?. . Kam gi jūs norite mirti Izraelio namai?.. gręžkitės, ir būsite gyvi!”

     Pats Dievas stebisi, kad nei Izraelio karalijos žiaurus likimas, nei vis artėjantis pavergimo pavojus nepažadino izraelitų daryti atgailą.

     Tai tokie buvo tremtinio pranašo Ezekielio įspėjantys pranašiški žodžiai, gauti iš Dievo, kuriuos per 10 metų jis kartojo dar Jeruzalėje tebegyvenantiems savo tautiečiams žydams. Man atrodo, kad ir mes tokius įspėjimus esame gavę iš Dievo nuo Rusijoje įsigalėjusio bedieviško komunizmo iki Lietuvos nepriklausomybės pabaigos. Šį tą sužinodavome iš Rusijoje užsilikusių mūsų tautiečių, iš laiškų, straipsnių ir knygų, Rusijoje parašytų, bet Vakaruose išspausdintų. Taip pat daug papasakodavo pabėgėliai iš Rusijos. Nemažai sužinojome iš 12 Rusijoje kalintų kunigų, Lietuvos valdžios iškeistų į Rusijos šnipus. Tačiau į visa tai beveik nekreipėme dėmesio. Jo nekreipėme nė į Fatimoje apsireiškusios Marijos motinišką įspėjimą: "Jeigu žmonės nepasitaisys, tai bedieviška Rusija plačiai paskleis savo klaidas... bus naujas dar baisesnis karas, daug tautų žus!” Ir mes, lietuviai, ir mūsų kaimyninės tautos taip gyveno, lyg šalia nebūtų buvusios tos baisios grėsmės — ateistinio Rusijos komunizmo.

     Dabar mes patys esame tremtiniai-pabėgėliai. O kokie yra dabar mūsų žodžiai, kokie patarimai ar paraginimai tėvynėje esantiems tautiečiams? Palengva pasidarė galimybė juos pasiekti radijo bangomis, laiškais, apsilankymais. Mūsų žodžiai jiems padeda lengviau atskleisti komunizmo klastas, apgavystes, suktus ėjimus. Iš Vatikano siunčiamos radijo programos juos skatina laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, doros, lietuvybės...

     Be abejo, daug reiškė, ypač pirmaisiais pokario metais, mūsų materialinė pagalba jiems. Dar daugiau reiškia moralinė parama. Sunku tikrai žinoti, bet vis dėlto galima spręsti, kad per visą tą laikotarpį nei čia, nei ten daugelis žmonių neatsigręžė į

     Dievą, o rūpinosi tik materialine gerove ir lietuvybės išlaikymu.

PAGUODOS IR VILTIES Ž0DŽIAI TREMTINIAMS

     Veltui buvo įspėjantys tremtinio pranašo Ezekielio žodžiai tautiečiams Judo karalystėje. Veltui ir stiprios pranašo Jeremijo kalbos Jeruzalės šventykloje ir karaliaus dvare, išstatant net savo gyvybę į pavojų (Jer 34-37). Babilono karalius Nabukodonosoras su didele kariuomene apsupo Jeruzalę, sugriovė namus ir šventyklą, karalių Sedekiją ir visus įtakingesnius asmenis išvarė į Babilonijos tremtį.

     Tremtin neišvestas pranašas Jeremijas labai elegiškose "Raudose” apgaili Jeruzalės likimą, gražiosios šventyklos sugriovimą, tautos vargus. Kaip pirmiau buvo rašęs pirmiesiems tremtiniams paguodžiantį laišką (Jer 29 skyr.), taip dabar jis rašo šiems tremtiniams panašų laišką (jis yra įdėtas Baruko knygos 6-me skyriuje).

     Pranašas Ezekielis dabar gauna iš Dievo uždavinį guosti ištremtus tautiečius, įkvepiant jiems viltį, kad Dievas jiems padės, išgelbės iš tremties ir sugrąžins Judėjon. Pranašo kalbos surinktos jo knygos II dalyje (31-48 skyr.). Jis kalba jiems įmantriais palyginimais, apokaliptiškais vaizdais, įvykiais ir žodžiais, gautais iš Dievo. Pavyzdžiui, jis sako, kad pats Viešpats bus dabar ir ateityje gerasis tautos Ganytojas, kad Dievas atgaivins žydų tautos asmenis, kaip žuvusios kariuomenės išbalusius kaulus dykumoje (37 skyr.), kad iš naujosios šventyklos šono tekės tautas gaivinantis vanduo, ir Dievo šlovė į ją sugrįš (47 skyr.).

     Dar daugiau paguodos ir tremtinius stiprinančių žodžių yra Izaijo knygos II dalyje. Tie 40-55 jos skyriai dabar laikomi surašyti ne paties pranašo Izaijo, veikusio 742 -700 m. pr. Kr., bet priskiriami vienam jo gerbėjų ir sekėjų. Egzegetai jį vadina Antruoju Izaiju. Tai buvo labai gabus, poetiškas pranašas, daugiausia pasinaudojęs kitų pranašų žodžiais, bet juose suradęs naujų įžvalgų, lyriškai stipriai juos pergyvenęs ir sugebėjęs savo poetišku Dievo įkvėptu žodžiu juos perduoti tremtiniams bei vėlesnėms žydų kartoms. Jis rašė apie 560-540 metus. Jo pranašystės vadinamos "Paguodos knyga Izraeliui”. Savo pranašystes jis pradeda gražia poema:

     "Nusiraminki, nusiraminki, mano tauta, sako jūsų Dievas.
     Kalbėkite Jeruzalės širdžiai ir šaukite kad jos vargai pasibaigė,   jai,
     jos neteisybė atleista.
     Ji gavo iš Viešpaties rankos dvigubai už visas savo nuodėmes”

(Iz 40,1-2)

     Antrasis Izaijas skelbia tremtiniams, kad jų ateities vilties pagrindas yra visavaldis Dievas (Iz 41,4; 44,6; 48,12). Žmonijos istoriją valdo amžinasis Dievas, kuris, būdamas istorijos Kūrėjas, yra drauge ir Atpirkėjas. "Užtat pranašas į istorinius įvykius žiūri Dievo sampratos šviesoje. Ir įvairių tautų, tautelių Nugalėtojas iš Rytų yra pergalingas Dievo jam vadovavimo dėka. Jo kariškos pergalės neša viltį ir ateities galimybes tremtiniams. Pranašas tik vėliau (Iz 48,1-8) šį Nugalėtoją iš Rytų pavadina persų karaliaus Kyro vardu... Įvykiai, susiję su Kyru, yra dalis Dievo užmojo (plano) ir apreiškia jo ateities jėgą dabartyje (t.y. Dievo jėgą, jau kuriančią būsimą ateitį). Dievas tvarko istorijos raidą — jo užmojis (planas) kreipia įvykius į atpirkimą iš tremties, į naują Išėjimą” (A. Rubšys, "Raktas į S. Testamentą”, III dalis, Putnam 1985, p. 99, 109-110. Ir kitur šiame rašinyje daug pasinaudota jo raštais ir įžvalgomis). Antrasis Izaijas rašė tuos dalykus, kai persų karalius Kyras dar nebuvo 539 m. nugalėjęs Babilonijos ir paskelbęs tremtinių išlaisvinimo įsakymo 538 metais.

     Ką sako tie tremties pranašų Ezekielio ir Antrojo Izaijo žodžiai mums, lietuviams? Pirmiausia, jie ir mums reiškia paguodą. Rusų, lietuvių ir kitų tautų valdovai rūpinosi ne savo ganomomis avimis, savo pavaldiniais, o savimi, savo "nutukimu”, praturtėjimu. Tai pats Dievas dabar yra mūsų Valdovas ir Ganytojas. Jis pats betarpiškai ar per kitus mumis pasirūpins. Jeigu dauguma mūsų tautiečių kristų, sudžiūtų, kaip tos sumuštos kariuomenės karių kaulai — Dievas gali prikelti mūsų tautą, grįžus daliai tremtinių iš įvairių kraštų, drauge su išlikusiais tėvynėje lietuviais susijungus. Tauta gali greitu laiku atsigauti, padaugėti.

     Tremties pranašų raštai, iš jų kalbąs Dievas taip pat stiprina mūsų viltį. Mat žmonijos istoriją tvarko amžinasis visagalis Dievas. Jis yra ne tik Sutvėrėjas, bet ir visų kartų Atpirkėjas. Jis rikiuoja rusų, lietuvių ir kitų tautų svarbiuosius istorinius įvykius ir savo dievišką planą — atpirkti, išganyti mūsų tautos ir kitų tautų žmonių sielas ir išvesti tremtinius-pabėgėlius atgal į tėvynę.

     Antrasis Izaijas, įkvėptasis Dievo pranašas, žinojo Jeremijo pranašystę, kad septintame šimtmetyje Dievas sugrąžins tremtinius iš Babilonijos. Jis matė, kad persų karalius Kyras nugalės Babiloniją, slėgusią pavergtas tautas. Jis įžvelgė, kad Kyras bus tremtinių išlaisvintojas. Pats pranašas to nebesulaukė ar bent neberašė tuo laiku. Mes, lietuviai tremtiniai-pabėgėliai, tokios pranašystės neturime. Taip pat nenumatome tokio galingo vado, kuris nugalėtų Sovietų imperiją.

     Tačiau Amerikos ir Vakarų Europos tautose yra daug žmonių, kurie siekia pavergtiesiems laisvės ir tremtiniams grįžti į savo laisvą tėvynę. Taip pat yra Marijos pranašiškas žodis iš apsireiškimų Fatimoje: "Galų gale mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos. Rusija atsivers, ir bus taika pasaulyje!” Marijos žodis Fatimoje išsipildė apie busimąjį karą (apsireiškimai buvo 1917 m.), išsipildys ir šis. Išsipildymo laikas nežinomas. Jis taip pat priklauso nuo tam tikru sąlygų.

KODĖL XX AMŽIAUS TAUTOS NORI ŽŪTI,

O NE GRĮŽTIS PRIE DIEVO?

     Pagal Antrąjį Izaiją, atpirkimas iš tremties turi ypatingą reikšmę Izraeliui. Tiesa, Izraelis atrodo apgailėtinai silpnas ir bereikšmis tautų akyse, tačiau juo rūpinasi pats Dievas (Iz 41,14). Jahve yra Izraelio Atpirkėjas. Jis išsirinko Izraelį tarnauti savo planui (Iz 40,26-27; 43,6-7). Savo išrinktąją tautą padarė išganymo ir malonės ženklu. "Šviesa tautoms ir pagonių tamsybėms nušviesti” (Iz 49,6). Izraelis turi parodyti, kad Dievo planas apima ir jas (Iz 42,5-9), kad jis yra visų tautų Išgelbėtojas iš dvasinės vergijos (Iz 45,20-23; 42,7).

     Tą Dievo vykdomą išgelbėjimą Antrasis Izaijas labai vaizdžiai ir jausmingai išreiškė keturiomis Dievo Tarno giesmėmis-poemomis. 1-oje giesmėje pats Jahve išsako savo Tarno paskirtį kentėti už kitus (Iz 42,1-7); 2-oje giesmėje Dievo Tarnas aptaria save (Iz 49,1-6); trečioje kalba apie savo užduotį (Iz 50,4-9), o 4-oje vėl kalba Jahve, ir tautos išpažįsta: "Jis prisiėmė mūsų negalias ... sumuštas už mūsų nuodėmes; ant jo krito kirčiai dėl mūsų sveikatos, ir jo randais mes esame pagydyti” (Iz 52,13-53). "Apstulbę karaliai tautų vardu pripažįsta, kad Tarno auka buvo Dievo atpirkimas, Dievo darbas dėl jų išganymo” (plg. A. Rubšys, ten pat, 142 ir 121-148 psl.). Tad kenčiantis Dievo Tarnas kartais suprastinas kaip kenčianti už kitus išrinktoji tauta, kartais kaip atskiras asmuo, net pats išganantysis Dievas, kuris atėjo į išrinktąją tautą sutaikinti žmoniją su savimi. Naujojo Testamento įkvėptieji autoriai Dievo Tarną laiko Mesiju (plg. Apd 8,34; Lk4,2i).

     Tai dera prisitaikinti ir sau. Mūsų lietuvių tremtinių grupė palyginti nedidelė, ir lietuvių tauta mažutė kitų tautų akivaizdoje, tačiau mes turime didelę misiją. Esame vienintelė katalikiška tauta bedieviškos komunistinės Rusijos imperijos valdžioje. Mūsų, lietuvių, tauta persekiojama kenčia ten, pačioje tėvynėje, Sibiro priverčiamose ir tariamai nepriverčiamose darbo stovyklose, kalėjimuose, psichiatrinėse ligoninėse. Mes čia, savanoriškoje tremtyje, turime skelbti laisvojo pasaulio tautoms tą vis tebesitęsiančią mūsų tautos kančią ir priminti joms baisią grėsmę — kūno ir dvasios vergiją, kurion patenka ir dar gali patekti naujos tautos, neišskiriant nė Amerikos, jeigu bus gyvenama taip, kaip iki šiol.

     Mes stengiamės informuoti mūsų gyvenamojo krašto ir kitų tautų žmones apie rusų komunistų pavergtų tautiečių vargus, kančias ir didelius žmogaus teisių pažeidimus. To būtinai reikia. Bet reikia ir patiems įsitikinti, kad turime permaldauti ir atsiprašyti Dievą už savo ir kitų nusikaltimus. Turime žmonėms aiškinti apie reikalingumą gręžtis ir pasitaisyti iš savo blogybių. Ir jiems, ir mums galioja tas Viešpaties žodis, per tremties pranašus pasakytas izraelitams: "Izraelio tauta, kodėl jūs norite žūti?! Gręžkitės į mane, ir gyvensite!” Kodėl jūs, XX amžiaus tautos, norite žūti?! Pasitaisykite iš savo nedorybių, atsigręžkite į mane, ir gyvensite taikoje, ramybėje, gerovėje!

     Galingos ir suktos Sov. Sąjungos remiamas komunizmas gali įsigalėti ir šiame krašte. Rusijos staigaus užpuolimo ir III pasaulinio karo grėsmė visai galima. Užtat mes, lietuviai, ir šioje srityje turime būti ženklas, tarsi šauklys, savo gyvenimu ir žodžiu šaukiantis gręžtis, pasitaisyti. Juk ir dabar galioja Kristaus žodžiai: "Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite!”

     Taigi reikia siekti ir prašyti Dievą, kad duotų mums naują širdį ir naują dvasią, kaip buvo per tremties pranašus pažadėjęs žydams tremtiniams Babilonijoje. Reikia sueiti su juo į naują sandorą, atsisakyti modernių stabų garbinimo ir nedaryti neteisybių kitiems.

NE ANTIKOMUNIZMAS, O TEISINGUMAS VISIEMS

     Juk daugiausia dėl kapitalistų daromų neteisybių darbininkams įsiviešpatavo komunizmas Rusijoje ir tebeįsigali vis naujose šalyse. Antikomunizmas čia nedaug tepadeda. Jėga, prievarta, ginklai nesulaiko komunizmo plėtimosi. Jau II Vatikano susirinkimas kvietė visus į vidujinį atsinaujinimą, iš nesveiko individualizmo pereiti į bendruomeniškumą ir broliškumą. Vyskupų sinodas Romoje paskelbė pagrindinę taisyklę: su tikėjimo evangelizacija drauge turi eiti teisingumo plėtimas (propagatio fidei et promotio instititiae). Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje "Laborem exercens” (1984 m.) iškėlė reikalą ir supratimą darbui teikti pirmenybę prieš kapitalą. Jis nurodė teisingumo pareigas ne tik tiesioginio darbdavio, bet ir netiesioginio, t.y. aukštųjų valdžios pareigūnų, parlamentų atstovų, bankininkų, prekybininkų, mokslo ir spaudos atstovų.

     Atrodo, kad lietuviai pabėgėliai ir ankstyvesnieji imigrantai per mažai kreipė dėmesio į religinį atsinaujinimą ir dar mažiau rūpinosi solidarumu bei socialiniu teisingumu vargšams ir darbininkijai. Tad reikia ryžtis pasinaudoti čia esančiais religinio atsinaujinimo sąjūdžiais. Reikia žinoti, kad vietoj kapitalistinės ir komunistinės santvarkos yra galima tikrai žmoniška socialinė ir ekonominė santvarka. Svarbu įsijungti į jos laipsnišką kūrimą ir įsigalėjimą. Praeitais 1986 metais Amerikos vyskupai ne tik paskelbė ganytojišką laišką "Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas ir JAV-bių ekonomija: ekonominis teisingumas visiems”. Jie sudarė komisiją ir paskyrė reikalingą pinigų sumą jos pažinimui bei įsisąmoninimui.

     Tame laiške jie nurodė ir kelias konkrečias priemones tam ekonominiam teisingumui pasiekti. Jie kviečia visus į naują amerikietišką eksperimentą — prisidėti prie sudarymo visiems lygių ekonominių galimybių žmoniškai gyventi ir siekti tam tikros ekonominės demokratijos, kaip buvo kovojama už politinę demokratiją. Šis klausimas labai aktualus ir Lotynų Amerikoje.

     Kaip matėme, žydų tremtyje Babilone pranašas Antrasis Izaijas iškėlė kenčiančio Dievo Tarno idėją. Tas Dievo Tarnas yra ir atskiras asmuo, ir kenčianti išrinktoji žydų tauta. Ji kenčia ne tiek už save, nes jau atkentėjo (Iz 40,1-2), bet ypač už kitų tautų bedievystę, už išlaisvinimą iš blogybių.

     Ir mūsų tauta, kaip tas kenčiantis Dievo Tarnas, kenčia ne tiek už savo, kiek už kitų tautų nedorybes, už jų išlaisvinimą iš vergijos, iš komunistų valdžios bei grėsmės visoms tautoms.

     Iš gaunamų laiškų, knygų ir pogrindžio spaudos, sužinome su kokiu pasitikėjimu ir pasivedimu Dievo valiai mūsų tautiečiai ten kenčia, meldžiasi ir aukojasi ne tik už save, bet ir už kitus, už rusų tautą ir net už savo kankintojus. Ir čia, išeivijoje, daugelis mūsų yra daug iškentėję kūno ir dvasios kančių.

     Taigi mūsų tauta kenčia drauge su Biblijoje minimu Dievo Tarnu, su kenčiančiu įsikūnijusiu Dievo Sūnumi. Ir dabar Kristus nori išgelbėti visų tautų žmones. Ir mūsų, lietuvių, tauta yra įjungta į šį išganomąjį Dievo planą. Mes galime ir norime sąmoningai dalyvauti tame didžiajame Dievo užmojyje: uoliai prisidėti savo aukomis, maldomis, išmaldomis, kantriai priimtais kentėjimais. Tas laisvas prisiėmimas įvairių sunkumų, kančių, tas didžiadvasiškas aukojimasis kitų sielų labui gali labai sustiprinti ir mūsų, išeivių, liudijimą.

     Tokiu būdu ir mes galime būti priemonė išgelbėti milijonus pabėgėlių, tremtinių visame pasaulyje ir trečdalį žmonijos tautų iš komunistinės vergijos. Be to, galime tapti simboliu tikrų krikščionių, gyvenančių solidarioje broliškoje meilėje su kitų grupių, rasių ir tautų žmonėmis.