NINA GAILIŪNIENĖ

 ("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

     Ankstyvo popiečio saulė tvieskė mirgančiomis kaitros vilnimis iš balzgano dangaus. Po nakties lietaus laukai ir valsčiaus miestelis maudėsi pavasario žalume.

     Parugės siauru takeliu kiūtino parapijos klebonas, apžiūrėjęs pasėlius ir daržus. Priėjęs aukštą mūro sieną, už kurios buvo parapijos kapai, išsitraukė juodą rožinį maldai už mirusius. Per aštuoniolika metų jis pats ten nemažai jų nulydėjo. Kas juos atsimins, jeigu ne jis?.. Jų klebonas. Jų oficialus ganytojas žemės kelionėje.

Regina Andrijauskienė kalba mecenatų vardu.  J. Tamulaičio nuotr.


     "Kai miršta parapijietis, atsako tik už save. Kai miršta klebonas, atsako už visą parapiją”, — sakydavo klebonas, kai prireikdavo tikinčiuosius už ką nors pabarti.

     Kad jis bus atsakingas už parapiją, klebonas neabejojo. Reikia pabrėžti, kad perdaug ir nesirūpino. Jeigu danguje naudojama ta pati matematika, kaip žemėje, apyskaitos rezultatai turėtų būti neblogi. Tuo klebonas buvo tikras.

     Ne taip galvojo kiti. Toli nereikėjo ieškoti. Tik paklausk policijos nuovados viršininką, ar žemės ūkio kooperatyvo vedėją, arba kad ir miestelio batsiuvį. Visi tą patį giedojo: "Klebonui daugiau rūpi jo ūkis, kaip žmonių dvasiniai reikalai...”

     Nuostabu. Tie trys garbingi vyrai, kurie taip sielojosi dėl kitų dvasinių reikalų, mažiausiai rūpinosi savaisiais. Nuovados viršininkas ėjo į bažnyčią tik per Vasario 16-tą. Mat tuoj po mišių su valsčiaus valdžia turėjo priimti mokyklos mokinių paradą. O kiti du matė bažnyčią tik per Kalėdas ir Velykas.

     Kaip ten bebūtų, miestelėnų buvo tik sauja. Parapijos daugumą sudarė pasiturintys Suvalkijos ūkininkai. O tie savo klebonu negalėjo atsidžiaugti.

     Klebonas žinojo jų darbus. Suprato jų reikalus. Atjautė jų vargus. Ištikus nelaimei, guodė ne žodžiais, o siūlė reikalingą pagalbą. Kas pritrūko pavasarį sėklos ar pašaro, gavo iš klebono. Kam stigo pinigų mokesčiams ar samdinių algoms, skolinosi iš klebono.

     "Nesirūpink. Kai turėsi, atiduosi”, — drąsindavo klebonas, išleisdamas savo skolininką. Ar skola buvo grąžinama už mėnesio, už metų ar kelių, klebonas nenorėjo ir girdėti nei apie palūkanas, nei apie padėką. Ne mažiau buvo atlaidus ir tiems, kurie skolos visai negrąžino.

Gausiai susirinkusių svečių dalis.   J. Tamulaičio nuotr.

     "Aš ne bankas. Negyvenu iš pinigų. Mes visi esame skolingi vieni kitiems, o labiausiai Dievui, kuris laimina mūsų sodybas ir laukus”, — taip užbaigdavo klebonas pinigų reikalą.

     Nežinia, kur buvo dangaus palaima anksčiau. Klebonas rado parapijos ūkį apleistą. Buvusio klebono vienintelis ūkiškas interesas buvo du juodbėriai trakėnai, puiki karieta vasarai ir rogės žiemai. Visus kitus ūkio reikalus tvarkė vežėjas ir šeimininkė. O tie nekvaršino sau galvos, ar kas ūkyje užaugo ar ne. Trūkumus be vargo išlygino kalėdos metu. Parapijos ūkininkai davė dosniai bažnyčiai...

     Visai kitaip žiūrėjo į ūkį naujas klebonas. Jis gimė šimtamargio Jono Tumėno šeimoje gretimoje parapijoje. Nežinia kodėl jam teko tėvo vardas, nors jis jau buvo trečias vaikas penkių vaikų šeimoje. Du vyresni broliai ir dvi jaunesnės seserys.

     Meilė žemei ir Dievui klebonui buvo taip įgimta, kaip jo mėlynos akys ir šviesūs plaukai. Dievas vaikščioja ne tik rojuje, kaip Šventraštis sako, bet ir jo tėviškės laukuose. ..

     Visą savaitę tėvas su samdiniais dirbo laukuose. Motina plušo namuose. Sekmadienio pavakarė buvo jos laisvas laikas. Surinkusi vaikus apie save, išeidavo apžiūrėti derliaus.

     Jeigu pasėlių laukai švelniai banguodavo, vėjelio pučiami, motina sakydavo: "Kai kunigėlis bažnyčioje eina su Švenčiausiu, žmonės klaupia. O kai Dievas eina, laimindamas laukus, matote, kaip rugiai, kviečiai, miežiai ar linai lenkiasi prieš Jį...”

     O kai tie patys pasėliai, išnokę prieš pjūtį, šnarėdavo, vėjo pučiami, motina aiškindavo: "Pasiklausykite, vaikučiai, kaip varpos kalba vakaro poterėlius. Kai pradės temti, Dievas jas pagirdys rasos lašeliais. Atsigėrusios nulenks galvutes ir užmigs nakčiai..

     Šventieji irgi dalyvavo gamtos idilijoj ir ūkio darbuose. Vyturėliai visados sugrįždavo per šv. Kazimierą. Pempės per šv. Juozapą. Na, kaip jie žinotų, kada parlėkti, jeigu tiedu šventieji jų nepatvarkytų?.. Taip galvojo vaikai.

     Kiti šventieji aiškiai rūpinosi ūkio darbais. Ar šienapjūtė ne visados sutapdavo su šv. Jonu? Rugiapjūtė su šv. Ona? Bulviakasis ir rudens sėja su šv. Pranciškaus švente?. .

     Nors Dievas vaikščiojo tėviškės laukuose nematomas, bet Jonukui jis buvo toks artimas, kaip jo senelis, kurį visi vadino tėvuku. Iš jo Jonukas ir sužinojo, ką Dievas veikia ir kaip gyvena.

     Tėvukas išdrožė iš medžio ančiuką. Tokį gražų, kad negalėjai atskirti nuo gyvų, kai jis plaukė vandeny... O Dievas nulipino iš molio vyturėlį...

     O kai garnalizdyje ant kluono stogo apsigyveno gandrų pora, Jonukas sužinojo iš tėvuko, kodėl gandras minta varlėmis ir gyvatėmis. Tokį maistą Dievas jam paskyrė už nepaklusnumą, tvojęs suodina kačerga per nugarą. Taip ir pasiliko juoda dėmė nugaroje visam laikui...

     Kai Jonukas išmoko pats paskaityti, dar tvirčiau įsitikino, kad Dievas gyvena panašiai, kaip jo šeima ūkyje. Juk senelis ir senelė, pupa įlipę į dangų, rado ten didelį sodą su prinokusiais obuoliais, daržinę, pilną visokių vežimų, o virtuvėje net įmaišytą duoną, rūgstančią kubile. ..

     Taip vaikui ir buvo neaišku, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus. . .

     Tumėnas visus savo vaikus išmokslino, bet nė vieno nelepino. Vasaros metu jo gimnazistai ir studentai dirbo visus ūkio darbus kartu su samdiniais.

     Iš to laiko klebono širdyje liko pasigėrėjimas visam gyvenimui, kad kaime nebuvo skirtumo šeimoje tarp savų ir samdinių. Visi sėdo prie to paties stalo valgyti. Visi rengėsi vienodais darbo rūbais. Visi dirbo tuos pačius darbus laukuose ir namie.

     Tai kas, kad jo tėvai buvo šimtamargiai. Jie pirmieji kėlėsi šeimoje ir paskutiniai ėjo miegoti. Sunkiai dirbę visą savaitę, sekmadienį skubėjo į bažnyčią dėkoti Dievui už įveiktus darbus ir prašyti dangaus palaimos. Vien prakaito, dirbant žemę, neužtenka. Kad pasėliai augtų ir derėtų, reikia saulės, lietaus ir šilimos. O tuos gamtos reiškinius niekas kitas negali kontroliuoti, tik vienas Dievas... Todėl tarp žemdirbio ir Dievo ryšys niekad negali nutrūkti. . .

     Klebonas Tumėnas sakydavo: "Jei nori matyti Dievą veikiantį, eik į gamtą. O jeigu nori Jį matyti poilsiaujantį, eik į bažnyčią. . .”

     Kai klebonas sėdo į poilsio krėslą verandoje, šeimininkė įnešė padėklą su arbata, konfitūrais ir saldumynais. Klebonas kasdien gėrė arbatą ketvirtą valandą minutės tikslumu.

     "Klebonėli, arbatą gersi vienas. Kunigėlį išvežė į Paberžę pas ligonį. Sako, kad Rugienius jau visai arti mirties”, — paaiškino šeimininkė Magdulė.

     Našlė Magdalena Budrienė buvo tikra klebono sesuo. Apkūni, žilstančiais plaukais, atrodė senesnė už brolį, nors ir buvo metais jaunesnė. Kaip ir visi parapijoje, Magdulė vadino brolį klebonėliu.

     "Kur Vytautas?” — pasiteiravo klebonas, kraudamas konfitūrus į arbatą. Kad jis mėgo saldumynus, rodė jo kūno apvalios linijos, kurios kasmet vis platėjo.

     "Dar negrįžo iš vaistinės”, — trumpai atsakė Magdulė, apleisdama kambarį.

     Vytautas, Magdutės sūnus, buvo ketvirto kurso medicinos studentas. Per vasaros atostogas gyveno klebonijoje. Mėgdavo daug laiko praleisti pas vaistininką.

     Likęs vienas, klebonas smaguriavo saldumynais ir džiaugėsi popiečio ramybe. Iš verandos lango buvo matyti visiškai tuščia prekyvietė. Jos antroje pusėje išsirikiavusios miestelio institucijos: policijos būstinė, valsčiaus viršaičio įstaiga, paštas, vaistinė,

     "Žiburio” arbatinė, prie kurios klebonas į-taisė ir išlaikė senelių prieglaudą. Žmonės ją vadino ubagynu.

     Priešingame nuo klebonijos prekyvietės gale buvo vienintelis dviejų aukštų mūras. Virš durų stambus įrašas skelbė: IRŠKIO FRŪMANO PREKYBA. Viename namo gale buvo aludė, kitame galanterijos krautuvė. Namo priestate kiemo pusėje jis turėjo dažyklą, vilnų karšyklą ir aliejaus spaustuvę... Šalia žemės ūkio kooperatyvas "Vaga” negalėjo nė iš tolo su Irškiu konkuruoti. ..

     Jeigu kas būtų rinkęs populiariausius asmenis visame valsčiuje, be abejonės, būtų buvęs klebonas Tumėnas, vaistininkas ir Irškis. . .

     Ir tie trys vyrai, skirtingi savo profesijomis ir gyvenimo būdu, stebėtinai darniai sugyveno. Biznio reikalais Irškis dažnai važinėjo ne tik į apskrities miestą, bet ir į Kauną, kur gyveno jo sūnus daktaras. Iš ten Irškis negrįžo tuščiomis. Atsiuntė klebonui apelsinų, vynuogių, vyno, nekalbant jau apie alų. O tas atsilygino klebonijos sodo vaisiais ir uogomis.

     Artimiausias gydytojas ir veterinaras buvo apskrities mieste už dvidešimt kilometrų. Todėl į juos kaimiečiai kreipėsi tik tada, kai reikėjo gintis nuo mirties. Šiaip žmones ir gyvulius gydė vaistininkas Julijonas Vakauza.

     Klebonas jį vadino Julijonu, Irškis — Vakauza, o visi kiti — Ponučiu. Kodėl ne ponas, o ponutis, lengvai suprantama. Ponas liaudies sąvokoje yra gerai mintąs dykaduonis, storas, raudonais žandais riebuilis.

     O vaistininkas buvo griežta priešingybė: smulkios sudėties, lieknas, išblyškęs, kaip bulvės diegas, išaugęs rūsyje. Švelnus kalboje ir apsiėjime. Kad ne smaili barzdelė, galėtum laikyti jį mergaite. Taigi ne ponas, o "Ponutis”...

     Apie jo kilmę ir šeimą, žmonės lygiai nieko nežinojo, kaip apie jo vardą ir pavardę. Jis buvo viengungis, šeštadieniais ir sekmadieniais pietavo klebonijoje, o kitas dienas Irškio šeimoje.

     Prie dvaruko sustojo vežimas. O tas žmonių vadinamas "dvarukas” buvo iš prekyvietės ilga įvaža į klebonijos kiemą. Abiejose dvaruko pusėse buvo aukštos mūro sienos. Vienoje mūro pusėje buvo šventorius, kitoje klebonijos sodas.

     Klebonas, skaitydamas brevijorių, pasuko vartelių link, kad atvykėliui nereikėtų eiti į kleboniją. Į sodą įėjo mergina margoje vasarinėje suknelėje. Klebonas ją pažino iš tolo.

     "Maryte, kokios bėdos atginė tave viduryje savaitės? Dieve, saugok, tikiuosi, kad neatvežei blogų žinių”, — šnekino klebonas Dargytę.

     "Ne, klebonėli. Nieko blogo. Atvežiau bažnyčiai dovaną”, — pasakė mergina, bučiuodama klebonui ranką.

     "Kokia čia gali būti dovana? Aviukai, paršiukai ir gaidukai dar nespėjo užaugti... Tai einam pažiūrėti, kas per sutvėrimas”.

     Kai klebonas pamatė vežime gulintį ritinį, įvyniotą į baltą paklodę, vėl mėgino spėti: "Negi, vaikeli, drobių ritinį atvežei? Jeigu taip, tai jau, dukrele, dėk į savo kraitinę skrynią. Senam klebonui tokių gėrybių nereikia”, — kalbėjo geraširdiškai klebonas, matydamas merginos nedrąsą.

     "Ne, klebonėli, ne drobės. Atvežiau altoriui kilimėlį”.

     "Na, jeigu taip, tai neškime į bažnyčią”, — nusileido klebonas, mėgindamas padėti merginai. Bet ši guviai pasikišo ritinį po pažasčia ir nusekė kleboną. Įėjus į bažnyčią, ji kreipėsi į kleboną: "Klebonėli, aš turiu vieną prašymą. Aš norėčiau kilimėlį patiesti prie Marijos altoriaus. Aš taip pažadėjau...”

     "Mielai, dukrele. Žmonės dar šįvakar galės pasigėrėti, susirinkę litanijai...”

     Kai Marytė patiesė kilimėlį, klebonas pakaitomis žiūrėjo čia į kilimėlį, čia į merginą, lyg nenorėdamas tikėti, kad tai būtų jos rankų darbas. Marytė išraudo, nesuprasdama, ar jos dovana klebonui patinka, ar nepatinka.

     Pagaliau atsikvošėjęs, kreipėsi į merginą: "Maryte, ar tu žinai, vaikeli, kaip Dievas tave gausiai apdovanojo. Davė tau ne tik gražų balsą (ji buvo geriausia parapijos choristė), bet ir puikų skonį ir geras rankas. Tie raudoni dobilai. . . Ramunių puokštės. .. Rugiagėlės... Geltoni viedrynai. .. Kaip gyvi! O kiek čia darbo! .. Kada tu padarei, vaikeli, apkrauta nepabaigiamais darbais namuose?” — negalėjo atsistebėti klebonas.

     "Žiemos vakarai ilgi kaime. Pavasaris prasidėjo anksti. Negalėjau pabaigti anksčiau. Dabar jau Marijos mėnuo baigiasi”, — teisinosi Marytė.

     "Gegužės mėnuo baigiasi, bet Marija visados čia pasiliks. Už tokią gražią dovaną Dievo Motina tikrai išklausys, vaikeli, ko tik ją prašysi”, — klebonas patakšnojo merginai per petį ir paliko ją vieną prie altoriaus.

     Likusi viena, Marytė atsiklaupė ir įsižiūrėjo į Marijos paveikslą. Be žodžių, nes nežinojo, ko prašyti. Klebonas užtikrino, kad Dievo Motina jos prašymo išklausys. Ji jau buvo prašiusi prieš metus. Neišklausė...

     Morkaitis buvo miestelio siuvėjas. Doras vyras. Ne girtuoklis. Neblogos išvaizdos ir garsus savo gražiu balsu. Abu su Maryte giedojo bažnyčios chore, net šermenyse. Dažniausiai, kai džiova pariesdavo ant lentos jauną vyrą ar merginą. Skausmo surakinti tėvai stengdavosi bent kuo iškilmingiausiai sūnų ar dukterį palaidoti.

     Taip ir nusižiūrėjo Marytė į siuvėją. Ne tiek širdimi, kiek protu. Turėtų ramų, sotų gyvenimą. Ir bažnyčia būtų čia pat. Ūkininkaitei ištekėti už siuvėjo nebuvo didelė garbė. Bet Marytė gerai žinojo, kad be pasogos joks ūkininkaitis jos neves.

     Net žmonės atvirai šnekėjo, kad Morkaitis ir Dargytė "susigiedos”. Tos paskalos prasidėjo iš visai nekalto atsitikimo. Morkaitis, paprašytas šermenyse giedoti, atsisakė važiuoti, jeigu nebus Dargytės. Jis nenorįs giedoti ten, kur moterims vadovaujanti kaimo giedotoja neturi nei balso, nei klausos. Į tokį logišką paaiškinimą, niekas dėmesio nekreipė. Tik leido paskalas, kad, kur Morkaitis, ten turi būti ir Dargytė...

     Paskalomis pradėjo tikėti net pati Marytė, nors siuvėjas tam nebuvo davęs jokio pagrindo. Čia ir padarė Marytė pažadą išsiuvinėti Marijos altorėliui kilimėlį, kad Dievo Motina jos maldos išklausytų.

     Kai pavasarį Morkaitis vedė moteriškų rūbų siuvėją iš kito bažnytkaimio, Marytė žinojo, kad jos malda dangaus nepasiekė. Vis tiek kilimėlį baigė siūti ir atidavė Dievo Motinai. Šįkart ne tiek iš meilės, kiek iš baimės sulaužyti duotą pažadą...

     Marytei reikėjo tik vieno dalyko. Pasogos. O tą juk Dievo Motina neatsiųs iš dangaus, jeigu ir norėtų... Taip neturėdama konkrečios intencijos, Marytė sukalbėjo poterius už mirusią motiną.

     Motina iki mirties kasdien kalbėjo rožinį, kad jos vyras nustotų gerti. O tėvas, kaip gėrė, taip geria, iki šios dienos. Nežiūrint to, nei jos malda, nei tikėjimas nesumažėjo. "Dievas geriau žino mūsų reikalus, vaikeli”, — paguosdavo motina Marytę ir pati save.

     "Dievo Motina, Tu geriau žinai mano reikalus”, — nejučiomis iš širdies gilumos išėjo žodžiai, apie kuriuos nuo motinos mirties Marytė niekad net negalvojo...

     Ir tikėsi ar ne, mergina išėjo iš bažnyčios tokia lengva širdimi, lyg klebono žodžiai jau būtų išsipildę.

     Vikaras, grįžęs nuo ligonio, kleboną rado zokristijoje, besiruošiantį eiti į bažnyčią litanijai.

     "Rugienius vargiai sulauks ryto. Be sąmonės. Suteikiau jam paskutinį patepimą”, — spėjo informuoti kleboną. Šįvakar buvo jo eilė giedoti litaniją. Klebonas nusekė iš paskos ir atsiklaupė šone prie Marijos altoriaus, kur kilimėlis buvo matyti, kaip ant delno. Iš naujo jis ganė savo akis žiedų margume. Ar juo taip pat žavėjosi ir vikaras, klebonas negalėjo įžiūrėti. Jaunas kunigas giedojo litaniją sodriu baritonu, įsmeigęs akis į Marijos paveikslą. O klebonui atrodė, kad ir Kūdikėlis Jėzus veržiasi iš Motinos rankų, kad galėtų pabėgioti basomis kojytėmis kilimėlio žieduose...

     Grįždami į kleboniją, kunigai kalbėjosi apie mirštantį Rugienių. Laidotuvės bus didelės. Rugienius ne tik buvo pasiturintis ūkininkas, bet ir Nepriklausomybės kovų savanoris. Ko gero ir valsčiaus valdžia norės kaip nors velionį pagerbti.

     Prie vakarienės stalo vikaras pirmas nukreipė kalbą apie Marytę: "Teisingai liaudis sako, kad jeigu žmogus esi biednas, tai ir kvailas... Nieko nepadės jokie gabumai. Jeigu Dargytė būtų lankiusi konservatoriją, nuneštų savo balsu visas operos primadonas. Ją taip pat Dievas apdovanojo meniškais gabumais. Pamačius kilimėlį, nereikia ir klausti, kieno darbas... O ką ji iš to turi? Nieko!” Liūdesys skambėjo vikaro balse. Šiandien jis matė kartėlio per daug. Ten nuo vėžio miršta žmogus, kuris dar galėtų gerai gyventi. Čia merginos gyvenimas be ateities. . .

     "Sakėsi pažadėjusi kilimėlį Dievo Motinai. Įdomu, kokia intencija. Paguodžiau merginą, kad už tokią gražią dovaną Marija jos prašymo išklausys”, — įsiterpė klebonas.

     "Kai mergina peršokusi trisdešimt metu, tai jos maldų ir pažadų intencija labai aiški. Ištekėti! .. Klebone, per daug greitai dalini pažadus Dievo Motinos vardu. Įdomu bus matyti, kaip ji dribtels iš dangaus kokią dešimtį tūkstančių litų. Be pasogos mergina liks senmergiauti, nežiūrint jos pakankamo grožio ir visų gabumų”, — atrėžė vikaras su lengva ironija.

     Jeigu Marytės dėdė nebūtų žuvęs anglių kasykloje, Dievas viens žino, kur ji šiandien būtų. Krikštatėvis rūpinosi mergaite. Leido į gimnaziją. Žmonės šnekėjo, kad žadėjo ją atsiimti į Ameriką. Kai mirė, Dargių ryšiai su Amerika nutrūko. Matyt, jokio palikimo nebuvo. Taip ir liko mergaitė namuose, vos baigusi keturias klases. Per mažai mokslo net mokytojos kursams baigti.

     Kad nebūtų girtuoklis, Dargis būtų sudėjęs dukteriai bent penkis tūkstančius litų pasogos. Dvidešimt hektarų. Žemė gera. Bet viskas išėjo per gerklę.

     "Vieni sako, kad Dargis gėrė, nes turėjo paliegusią žmoną. Kiti, kad vargšė žmona gavo paliegį iš susigraužimo dėl girtuoklio vyro. Tai ir žinok, kur tiesa. Bet jeigu pirmoji versija būtų teisinga, tai Dargis jau galėjo sustoti gerti prieš aštuonerius metus, palaidojęs paliegusią žmoną”, — švietė klebonas vikarą apie parapijos paskalas.

     Vasara ištirpo darbuose. Visiems atrodė, kad didžiausi parapijos atlaidai atėjo per greit. Nežinia kas, ar kad paskutinė vasaros šventė, ar pirmoji rudens, bet ji sutraukdavo minias iš plačios apylinkės.

     Buvo Žolinės išvakarės. Moterys plušo visą dieną, pindamos vainikus ir puošdamos bažnyčią. Marijos altorius skendo gėlėse. Ir danguje negalėjo būti gražiau. Klebonijos šeimininkės nėrėsi iš kailio, virdamos ir kepdamos rytojaus pietums. Įvairūs vertelgos statėsi savo būdas prekyvietės pakraščiuose. Irškis parsigabeno pilną sunkvežimį alaus ir degtinės. Nuovados viršininkas pasikvietė kelis policininkus iš apskrities miesto. Viskas buvo numatyta ir parengta rytojui.

     Klebonas, pavakarieniavęs ir atkalbėjęs vakaro maldas, sėdėjo vienas salonėlyje. Negirdomis vaistininkas įėjo į kambarį.

     —    Julijonai, kokia geroji dvasia tave atnešė?. . Sėsk! .. Matai, kad vienas nuobodžiauju, — džiugiai sveikino klebonas atvykėlį, nesikeldamas iš minkštos kėdės.

     —    Klebone, atnešiau saldaus skystymėlio. Šitą butelį duok dvasiškiems tėveliams ragauti. O šitą pasilaikyk sau. Irškis parūpino ananasų. Vieną butelį išviriau jam, kitą Jums. Irškis sakė, kad geriausias iš visų mano likerių.

     —    Kam čia pasikliauti Irškio nuomone, kad mudu patys galiva paragauti...

     Klebonas atsinešė iš bufeto stikliukus ir pripylė gėrimo svečiui ir sau.

     —    Ir skanus, ir stiprus! Sutinku su Irškiu. Puikus likeris! Turėtų būti apie dešimt kunigų be mudviejų, tai su buteliu tokio skanumėlio ir nepasirodyk.

     —    Klebone, ar tiek daug svečių kunigų reikalinga per atlaidus?

     —    Galima apsieiti su penkiais ar šešiais. Bet daugybė žmonių eina išpažinties. Jeigu jiems po kelias valandas reikės sėdėti klausykloje, tai kitais metais jų ir su šitokiu likeriu nepriviliosi. Atras rimtų priežasčių atsisakyti, — aiškino klebonas, papildydamas svečio stikliuką.

     —    Išpažintis... Jaunystėje ir aš ėjau išpažinties. .. Dabar ji beprasmė, nes negali pakeisti padėties...

     Vaistininkas nutilo ir žiūrėjo pro langą į tirštėjančią vakaro prieblandą. Klebonas žiburio nedegė.

     —    Ne visai man aišku, ką turi galvoje apie padėties pakeitimą. Sakysime, išmaukęs kelis stikliukus, suskaldyčiau šį butelį į paties galvą. Jei kojos dar neštų, išeitum ir daugiau čia kojos nekeltum. Bet jeigu kitą dieną ateičiau pas patį ir atsiprašyčiau, esu tikras, kad pasakytum: "Užmiršk, klebone!”

     Ir vėl būtume draugai, lyg nieko nebūtų įvykę. . .

     —    Žmogus nusikalsta. Geri santykiai su Dievu nutrūksta. Prisipažįsta nusidėjęs. Prašo atleidimo. Dievas dovanoja ir žmogaus kalčių daugiau neprisimena, — išdėstė klebonas išpažinties reikalą ir prasmę.

     —    Labai paprasta, kai nusikaltimas mažas, — atsiduso svečias.

     —    Julijonai, jeigu turi sunkesnį atvejį, sakyk. Bet atsimink, kad mes esame tik dulkės, palyginus su Dievu. Jo ir mūsų matai nėra lygūs. Jeigu Dievo galia yra neribota, tai beribis turi būti ir Jo gailestingumas, — griežčiau pabrėžė klebonas.

     —    Grįžęs vasaros atostogų, radau namuose naują tarnaitę. Mergaitė buvo graži, linksma ir maloni. Ir nepajutau, kai įsimylėjau iki ausų. Bet ji buvo tarnaitė, o aš farmacijos studentas, geležinkelių stoties viršininko vienintelis sūnus. Savo jausmus taip sugebėjova slėpti, kad tėvai nieko neįtarė. Kai vasaros gale išvažiavo atostogų, įgytą laisvę išnaudojova be ribų. Per Kalėdas radau Verutę pasikeitusią. Išblyškusi. Nekalbi. Nusiminusi. "Kas yra su Verute, kad vaikšto, kaip žemes pardavusi?”, — paklausiau prie vakarienės stalo.

     "Matai, tėvai. Tu manęs neklausai. O Julius iš karto pastebėjo, kad Verutė nesava. Klausiau, ar serga. Užsigynė. "Pasiteirauk, gal tau pasakys”, — pasiūlė motina, nieko neįtardama. Kai radęs progą prispyriau pasakyti, ji pradėjo verkti ir prisipažino, kad yra nėščia. Nėra žodžių nusakyti, ką išgyvenau. Aš bijojau, kad tėvai nesužinotų, o ji — kad jos motina. Reikėjo greitai veikti. Radau Kaune daktarą, kuris darydavo slaptai abortus. Verutė, išsiprašiusi kelias dienas aplankyti motiną, atvažiavo į Kauną. Operaciją gydytojas padarė vėlai vakare. Aš turėjau parūpinęs vaistų nuo skausmo. Kitą dieną išleidau namo pas motiną. Viskas atrodė gerai. Jaučiausi, kaip išgelbėtas iš bedugnės ar iš gresiančios mirties. Kitą naktį, dar viešint pas motiną, temperatūra pradėjo kilti. Motina, pamačiusi, kad duktė mirtinai serga, pakvietė daktarą. Rado kraujo užkrėtimą. Po kelių dienų Verutė mirė. Buvo tik devyniolikos metų... Išpažintis čia nieko negali pakeisti...

     Vaistininko balse buvo daug skausmo... Abudu tylėjo.

     —    Geras žmogus esi, Julijonai, — nutraukė tylą klebonas.

     —    Nesijuok iš manęs, klebone!

     —    Nusikaltusį teisia trys teisėjai: jis pats, žmonės ir Dievas. Blogas žmogus save teisia švelniausiai arba iš viso neprisipažįsta kaltu. Tokiam yra griežtesni žmonės ir Dievas. Geras žmogus yra griežčiausias teisėjas sau pačiam. Ir pats toks esi. Tiek metų kankiniesi už jaunystės klaidas! . . Neįstengi atleisti sau pačiam! . . Bijai prašyti Dievą atleidimo! .. Kankiniesi vienišas. Bijai šeimą sukurti ir būti laimingas!

     —    Taip. Aš prisiekiau neieškoti laimės šeimoje, — įsiterpė vaistininkas.

     —    Julijonai, tavo priesaika bereikšmė, nes tarp tavęs ir Dievo santykiai nutrūkę. Tu neprašai Jo atleidimo, nes nepasitiki Dievo gailestingumu, — beveik šiurkščiai atšovė klebonas. — Pasinaudok rytojaus atlaidais. Susitaikink su Dievu ir išsivaduosi iš paties susikurtos peklos. Kad būtų drąsiau, pasirink nepažįstamą kunigą. . .

     —    Klebone, kam ieškoti kito kunigo, kai pačiam jau pasakiau tamsiausias paslaptis?

     — Gerai. Rytoj prieš ankstyvąsias mišias lauksiu zokristijoje septintą valandą, — pasiūlė klebonas.

*

     Vaistininkas pasikeitė. Iš tylaus, uždaro ir vienišo žmogaus pasidarė kalbus ir mėgstąs sąmojų. Vaikščiojo greičiau. Galvą laikė aukščiau. Atrodė, kad paūgėjo ir pajaunėjo.

     Kas labiausiai visus stebino, kad pasikeitimas įvyko staiga. Be klebono niekas priežasties nežinojo: nei dėl ko, nei kada. Žmonės plėšė liežuvius. Spėliojimams ir paskaloms nebuvo galo. Jos pasibaigė pavasarį, kai Julijonas Vakauza vedė Marytę Dargytę.

     —    Tai kaip, ar klydau užtikrinęs Marytę, kad Dievo Motina jos prašymo išklausys? — juokavo klebonas, grįžtant iš bažnyčios po sutuoktuvių.

     — Aiškus įrodymas, kad mano tikėjimas mažesnis už garstyčios grūdą. Stebiuosiu, kaip lengvai Marija surado išeitį: vietoje pasogos parūpino vyrą, — juokėsi vikaras.

     O kaip tą vyrą parūpino, tą paslaptį žinojo tik vienas klebonas.