Spausdinti

 (Tęsinys)

SESUO ONA MIKAILAITĖ

ASMENINĖ ĮTAKA

     Matulaičio didysis rūpestis visad buvo panaudoti visokias priemones patraukti žmones prie Dievo. Jis gerai suprato, kad privatūs pašnekesiai yra vienas iš veiksmingiausių būdų pasibelsti į žmogaus širdį.

     Asmeniškiems pokalbiams jis negailėjo nei savo laiko, nei jėgų. Privačius kontaktus jis panaudodavo spręsti keblius, painius klausimus, kurie dėl savo opumo ar asmeniško pobūdžio netiko sakyklai.

     Pas ark. Matulaitį, popiežiaus atstovą Lietuvai, apaštalinį vizitatorių, nuo 1925 -1927 m. Kaune lankydavosi įvairūs interesantai: ministrai, profesoriai, mokytojai, kunigai, gydytojai, vienuolijų atstovai, aukštieji kariškiai. Lankytojai būdavo įvairių tautybių ir įvairių tikybų: lankėsi žydų vyr. sinagogos rabinas Mauša, liuteronų pastorius Vaicas, totorių šventikas Marz, rusų pravoslavų archirėjas Andrejevas.

“Laiškų lietuviams” konkurso laureatės: Aldona Kamantienė, Dalia Staniškienė, Rasa Hollenderytė, Lina Grigaitytė, Rima Polikaitytė, Vida Brazaitytė, Asta Kazlauskaitė.   J. Tamulaičio nuotr.

     Kartą užėjo ir laisvamanių vadas dr. Šliupas. Atėjo, jau varpeliui skambinant pietų. Ark. Matulaitis prašė pietus atidėti, pranešus, kad atvykęs dr. Šliupas. Nors tai buvo įprasta, bet svečias neįteikė vizitinės kortelės. Apie tai pranešta ark. Matulaičiui. Šis pasakė.

     — Man reikalinga jo siela, o ne jo kortelė. Pasakyk vyresniajam (marijonų viršininkui), kad pietų aš neateisiu. Reik priimti retą svečią.

     Dr. Šliupo vizitas truko ilgai. Iš arkivyskupo kabineto jis išėjo labai išraudęs ir išprakaitavęs. Išeidamas gražiai atsisveikino su durininku:

     —    Didelę išpažintį atlikau.

     Pietaudamas arkivyskupas prisipažino:

     —    Kalbėdamas su dr. Šliupu, labiau privargau nei su tais dešimčia, kuriuos anksčiau buvot man atvedę...

     Kiekvienam interesantui durys buvo atviros. Nė vienas jų nematė arkivyskupo nekantraujančio ar įsibodėjusio. Visus priimdavo meiliai, lyg pačios Apvaizdos atsiųstus.

     Prof. Vladas Jurgutis, klausęs Matulaičio sociologijos paskaitų Petrapilyje, vėliau tapęs ekonomistu ir Lietuvos banko valdytoju, pasakojo tokį 1927 m. sausio mėn. įvykusį atsitikimą Kaune.

     "Kada ark. Matulaitis gulėjo dr. Hagentorno ligoninėje, aš buvau nuėjęs jo aplankyti. Bet prie ligoninės susvyravau: eiti ar ne. Nutariau neiti. Nesiryžau”.

     —    Kodėl gi neužėjai? — paklausė jo draugas kun. Stasys Irtmanas.

     —    Bijojau, — atsakė. — Numaniau, kad jis man pasakys: tu turi tą ir tą padaryti. Jaučiau, kad negalėsiu padaryti. O antra vertus, man buvo gaila darbo, į kurį aš buvau visas įsitraukęs ir su kuriuo buvau taip suaugęs.

     Kiek vėliau Jurgutis savo draugui pasakė šiuos pilnus nuolankumo žodžius:

     —    Dabar į bažnyčią aš einu per užpakalines duris. Bet ateis laikas, kada aš pas marijonus grindis plausiu. Tai bus mano paskutinė karjera.

     Nors taip nebuvo, bet Jurgutis savo 20.000 litų vertės biblioteką užrašė marijonams. Mirė 1966 metais.

     Mažai kas galėjo atsilaikyti prieš Matulaičio gerumu spinduliuojančios asmenybės įtaką.

     1920 m. drauge su generolo Zeligowskio kariuomene į Vilnių atvyko vyskupas Vladislovas Bandurskis. Vilniuje jis ėjo lenkų kariuomenės kapeliono pareigas ir gyveno senuose vyskupų rūmuose miesto centre, kurie buvo paversti karo ligonine.

     Atvykęs Bandurskis neaplankė vietos vyskupo Matulaičio, nors mandagumas reikalavo tokį vizitą padaryti. Matulaičio kancleris, Liucijonas Chaleckis, pasakojo apie tokį pokalbį su Bandurskiu.

     "Su Bandurskiu aš buvau artimai pažįstamas. Tad aš jį ir pakursčiau. Iš karto jis atsikalbinėjo. Sakėsi nenorįs gaišinti ordinaro. Savo atsilankymu atimsiąs jam brangaus laiko.

     — Tai ne bėda. Ateikite, kada vyskupas geria arbatą ir nesudarysite jokio trukdymo.

     Netrukus atėjo. Tai buvo septinta valanda vakaro. Vyskupu Jurgiu jis taip susižavėjo, kad nepajuto, kaip užsibuvo iki dvyliktos valandos nakties, prasilenkdamas su etiketo reikalavimais, kad pirmas vizitas neturi užsitęsti ilgiau kaip 15 minučių. Nuo to laiko vyskupas Bandurskis buvo dažnas vyskupo Matulaičio svečias”.

     Bandurskis buvo pilsudskininkas, pasižymėjęs savo politine veikla. Vilniuje garsėjo savo prolenkiškais pamokslais. Lenkai jį specialiai atsikvietė iš Varšuvos, kad savo iškalbingumu nustelbtų vyskupą Matulaitį. Vyskupas gerai tai žinojo. Tačiau pastebėjęs, kad Bandurskio sutana labai sunešiota, pasirūpino, kad jam būtų pasiūta nauja ir pristatyta į jo butą. Tikriausiai Bandurskis suprato, iš kur ta dovana. Ir kai jam pačiam teko išgyventi sunkių valandų, kitiems politiniams vėjams papūtus, jį užtarė ne kas kitas, bet kaip tik Matulaitis.

     1923 m. lapkričio 20 d. vyskupas Matulaitis šventė 25 metų kunigystės sukaktį, kuri buvo atžymėta iškilmingomis pamaldomis katedroje. Vyskupas Bandurskis pasisiūlė sakyti pamokslą. Jį pradėjo šv. Pauliaus apaštalo žodžiais: "Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane... Mano teisėjas yra Viešpats” (plg. 1 Kor 4,3-3). Visų dalyvių nustebimui, pamokslą paskyrė vyskupo Matulaičio krikščioniškos dvasios iškėlimui. Pabrėžė jo teisingumą ir meilę Bažnyčiai bei visiems jos vaikams, nieko neišskiriant. Smarkiai pasisakė prieš Matulaičiui priešingą veikimą, vykdomą kai kurių politinių partijų atstovų Vilniuje. Matulaičiui mirus, tas karštas lenkų patriotas rašė vienam kunigui: "Dievas duos, kad gal greitu laiku garbinsime a.a. vyskupą ant altorių”.

TĖVAS VISIEMS

     Vilniuje gyvenęs rusas D.D. Bochan pasakoja, kad su vyskupu Jurgiu jam teko turėti reikalų 1921-1923 metais. Pirmą kartą su juo susitiko rusų emigrantų vaikų prieglaudos reikalu, deleguotas Vilniaus rusų draugijos. Pasisveikinus, Bochan prabilo lenkiškai, nes iš visų delegatų jis vienas tą kalbą temokėjo.

     —    Jūs rusai? — paklausė vyskupas.

     —    Rusai.

     —    Kam gi tad mums kalbėtis lenkiškai!

     Pasinaudokime rusų kalba. Ji pakankamai turtinga mūsų mintims išreikšti.

     "Gražų, patrauklų vyskupo veidą nušvietė maloni, išmintingo žmogaus šypsena, o didelėse, giliose jo akyse žybtelėjo viliojanti ugnelė”, — pasakoja toliau Bochanas.

     —    Sakote, kad jūsų, kad rusų vargas čia labai didelis? — toliau kalbėjo vyskupas.

     —    O taip. Ir nėra kuo jį sumažinti.

     —    O jūsų draugija?

     —    Ji pati neturtinga. Ką gi galime padaryti, neturėdami lėšų? Be to, mes vos šiaip taip toleruojami — valdžia mums nepalanki. Mūsų labdaringoje draugijoje ji įžiūri pavojingą politinę organizaciją, siekiančią Vilniaus kraštą prijungti jei ne prie bolševikiškos Rusijos, tai bent prie Lietuvos.

     Atsilošęs kėdėje, vyskupas prasijuokė.

     —    Taip, — liūdnai pastebėjo kitas delegacijos narys, — tai galbūt ir juokinga, bet nuo tų kuriozų reikia nukentėti nuskurdusiems, badaujantiems ir pastogės neturintiems.

     Čia vyskupas kiek sujudo, ir jo veide pasireiškė susijaudinimas.

     —    Tai juk ir yra visas mūsų rūpestis, nukreiptas į tai, kad nors kiek palengvintume jūsų vargą, — karštai pasakė.

     —    Ar galima tikėtis Apaštalų Sosto paramos?

     —    Manau, kad taip. Šventasis Tėvas (Pijus XI) yra geriausias žmogus. Labdarybės darbuose jis neskiria savojo nuo svetimo — krikščioniškai šelpia visus. Aš užtarsiu jūsų reikalus. Kiek mano žodis Romoje bus išgirstas, gausite, ko prašote.

     Tai nebuvo tuščias pažadas, nes Pijus XI jau buvo asmeniškas Matulaičio draugas. Vyskupas kalbėjo toliau:

     —    Bet ir į jus, ponai, turiu prašymą. Gerai suprantu, kad visuomeninės organizacijos gaunami pinigai reikalingi stropiausios atskaitomybės. Bet prašau jus tų pinigų atskaitomybę atlikti kiek kitokiu būdu: nerašykite į bendrąją knygą, bet atskirai kas mėnesį duokite apyskaitą man, kad galėčiau ją perduoti nunciatūrai.

     Ir tuojau paaiškino:

     —    Aš nenoriu, kad drauge su tais pinigais jūsų bendruose susirinkimuose ir įvairiose komisijose būtų kartojamas šv. Tėvo vardas. Gerus darbus geriau daryti paslapčiomis...

     "Išeidami iš vyskupo namų, mes visi karštai jam dėkojome. Atsisveikindamas dar ir nuo savęs pažadėjo paaukoti milijoną markių mūsų prieglaudai. Tuos pinigus sekančią dieną atsiuntė draugijos pirmininkui”.

     Matulaičio vyskupavimo metu Vilniuje stiprokai reiškėsi gudų tautinio atgimimo sąjūdis. Matulaičio bičiulis vyskupas Ložinskis, naujai įkurtos Minsko vyskupijos valdytojas, buvo palankus gudams — leido katekizuoti sava kalba ir pamokslus sakyti bažnyčiose. Ir Matulaitis nenorėjo gudų nuo Bažnyčios atstumti, nes Vilniaus vyskupijoje jų buvo dauguma. Pats mokėsi ir šiek tiek pramoko gudų kalbos. Su pas jį pasitarti užėjusiais gudų veikėjais kalbėdavosi atvirai ir tėviškai jų gimtąja kalba.

     1919 m. vasario 27 d. Matulaitis savo dienoraštyje aprašė pokalbį su kunigu Andriejum Cikoto: "Sakiau, kad aš esu vyskupas katalikas ir visiems lygiai noriu tarnauti ir stengsiuos tarnauti bei visų savo žmonių dvasios reikalų lygiai žiūrėti. Man visi lygūs: tiek baltgudžiai, tiek lenkai, tiek lietuviai. Bet kadangi čia, Vilniuje, tautiniai dalykai labai opūs, ir labai keistai ir savotiškai į juos žiūrima, reikia būti atsargiam. Sakiau, kad aš gudų atgijimui ne tik nesipriešinsiu, bet ir remsiu, kad iš vagos neiškryptų. ..”

     Kun. Cikoto ilgainiui tapo marijonu; Marijampolėje atlikdamas naujokyną, išmoko lietuviškai. Paskui keletą metų darbavosi lietuvių tarpe Amerikoje, prieš tai, kai buvo paskirtas tarnauti savo tautiečiams Drujoje.

     Kitas žymus gudų veikėjas kun. Antanas Stankievič, užrašęs savo atsiminimus apie ark. Matulaitį, pasakoja, kaip jis buvo palankus gudams, gerai suprato ir atjautė jųpadėtį. Nedraudė veikti ir kelti tautos sąmoningumą. O gudai iš savo pusės nepaprastai gerbė Matulaitį: "Mes, baltarusiai kunigai, ark. Matulaitį vadinome 'Bačka’ — Tėvelis. Taip, jis tikrai buvo tėvelis mums —tiek kunigams, tiek ir šiaip baltarusiams”.

     Ir žydams vyskupas stengėsi padėti. Kilus neramumams, kelis sykius kreipėsi į žmones, kad šie nusiramintų, kad nebūtų riaušių ar žudynių. Tačiau kai lenkų legionieriai 1919 m. balandžio 19-20 dienomis vijo bolševikus iš Vilniaus, o paskui patys jį užėmė, neapykanta žydams, prisidėjusiems prie bolševikų kariuomenės, smarkiai įsiliepsnojo. Balandžio 21 d. vakarą Matulaitį aplankė du rabinai prašyti jo pagalbos ir užtarimo. Kareiviai buvo areštavę daug žydų ir skriaudė visai nekaltus žmones. Rabinai prašė, kad Matulaitis užtartų bent du suareštuotus veikėjus. Jis sutiko. Kreipėsi pas lenkų karo vadą, kad juos paleistų. Pasiuntė savo padėjėjus kun. Juozą Kuktą ir kun. Juozą Vaitkevičių į geležinkelio stotį, kur buvo laikomi suimti žmonės su prašymu, kad būtų paleisti. Savo Užrašuose vyskupas pažymėjo: "Gaila man buvo žydų. Nemačiau, kaip juos mušė ir kankino. Kur galėdamas, aš juos užtariau; prašiau kunigų, kad įnirtusius žmones ramintų ir malšintų”.

     Gegužės mėnesio pradžioje vėl pas vyskupą atėjo žydų rabinas skųstis, kad žmonės ant žydų įnirtę, nenori net maisto parduoti. Pasirodė, kad kareiviai, užstoję kelius į Vilnių, neleidžia įvažiuoti su maisto produktais. Kur galėdamas, Matulaitis užtarė žydus, jam buvo gaila nekaltai kenčiančių žmonių. Tačiau jis aiškiai matė, kad jo įsikišimas bus laikomas neteisėtu brovimusi į lenkų kariuomenės reikalus. Ragino žydų vadus patiems kreiptis į karo valdžią. Dėl maisto dalinimo vyskupas Matulaitis visur pareiškė, kad visiems badaujantiems turi būti duodamas, nežiūrint tautybės ar religinių įsitikinimų.

     Vyskupo Matulaičio teisingumas ir pakantumas visiems jam laimėjo daug asmeniško palankumo. Laimėjo ir Katalikų Bažnyčiai. 1923 m. savo pranešime apie vyskupijos padėtį jis užrašė, kad Vilniaus vyskukupijoje per paskutinius ketverius metus (1919-23) katalikų tikėjimą priėmė:

     7.025 schizmatikai (stačiatikiai)
     98 protestantai
     50 žydų
     2 mahometonai    (B.d.)