Spausdinti

Mielasis Žirmūnai,

     Pirmajame laiške stengiaus nušviesti krikščioniškąjį vedybinio gyvenimo idealą. Ne tik idealą, bet drauge ir paties Kūrėjo realų žmonijai šeimyninio gyvenimo planą. Tuo idealu-planu susižavėjus, jokios pastangos neatrodys per sunkios jam įgyvendinti. Tokio dieviško plano neturint ar jo nepripažįstant, vedybinis gyvenimas arba tampa nežmoniškai sunkia našta, arba net virsta visų turėtų laimės svajonių laužu. Į tai atsižvelgdami Vatikano II vyskupai galėjo štai ką svarstyti ir savo tikintiesiems patarti. Ką nors geresnio ir naudingesnio negalėčiau sugalvoti. Todėl juos ir pacituoju.

     "Daug kur Šventajame Rašte Dievo žodis ragina sužieduotinius susižiedavimo laikotarpį apsupti ir taurinti skaisčia meile, o vedusiųjų vedybų gyvenimą nedalomu prisirišimu. Daugelis ir mūsų meto žmonių labai vertina tikrąją vyro ir žmonos meilę... laikantis vietos ir laiko papročių.

     Ši meilė yra giliai žmogiška, nes riša vieną asmenį su kitu jų valios galia. Ji apima viso asmens gėrį ir todėl pajėgia sukilninti ją pareiškiančius kūno ir dvasios veiksmus, padarydama juos garbinga vedybinės draugystės dalimi ir būdingu jos ženklu. Viešpats teikėsi šią žmogiškąją meilę skaidrinti, tobulinti ir kelti ypatinga savo malonės bei dieviškos savo meilės dovana. Tokia meilė, suliejanti draugėn žmogišką ir dievišką elementą, veda vyrą ir žmoną į laisvą savęs dovanojimą vienas antram, pareiškiamą giliu vidiniu prisirišimu ir išoriniais veiksmais. Ji pripildo visą vedusiųjų gyvenimą; būdama dosni ir veikli, ji vis tobulėja ir didėja. Taip ji toli prašoka vien erotinį potraukį, kuris, savanaudiškai tenkinamas, greitai ir skurdžiai išblunka.

     Ši meilė yra ypatingu būdu pareiškiama ir tobulinama vedybiniu aktu. Todėl veiksmai, kuriais vedusiųjų pora intymiai ir tauriai susijungia, yra garbingi ir vertingi. Žmogaus deramu būdu atlikti, jie išreiškia ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo vedusieji vienas antrą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina.

     Užantspauduota vieno antram duotu pažadu, o svarbiausia patvirtinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasilieka nesuardomai ištikima fiziškai ir dvasiškai, pasisekimuose ir nepasisekimuose, ir niekuomet nesileidžia į svetimavimą arba skyrybas. Viešpaties patvirtintas moterystės vienumas ypatingai paaiškėja iš lygios vyro ir moters asmens vertės, pripažintos abipuse ir pilna meile. Norint pastoviai atlikti krikščioniškos moterystės pašaukimo pareigas, reikia aukšto doringumo. Todėl vedusieji, malonės sutvirtinti šventam gyvenimui, melsdami Dievą pagalbos, kruopščiai ugdys savyje ištvermę, didžiadvasiškumą ir aukos dvasią.

     Tikra vedybinė meilė bus aukščiau vertinama ir sudarys apie save sveiką nuomonę žmonėse, jei krikščioniškosios poros pasižymės ištikimybe, sugyvenimo darna bei rūpestingu savo vaikų auklėjimu, o taip pat jei prisidės prie reikiamo kultūrinio, psichologinio ir visuomeninio vedybų ir šeimos gyvenimo atnaujinimo. Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su vedybinės meilės kilnumu, jos paskirtimi ir pasireiškimu. Tokiu būdu išauklėti skaisčiai gyventi, jie bus pasiruošę, atėjus metui, iš taurių sužiedotuvių žengti į vedybas”.

     Pasidairę labai aukštose meilės ir vedybinio šeimyninio gyvenimo idealų padangėse, nusileiskim, Žirmūnai, vėl į kasdienio mus supančio gyvenimo tikrovę. Ar manai, jog daug rasim vedusiųjų, kurie stengiasi tuos idealus realizuoti? Ar daug šeimų visai sąmoningai rūpinasi savo namus kurti ir palaikyti "maža bažnyčia”, Dievo malonių šaltiniu? Koks būtų pasaulis, jei šeimos būtų meilės, malonės, tikėjimo ir pasiaukojimo žodiniai? Ar būtų pasaulis, net mūsų krikščioniškasis katalikiškasis pasaulis, toks pasimetęs, susimaišęs, kad jis vargiai besiskiria nuo pagoniško ar ateistinio pasaulio?

     Naudinga gerokai pagalvoti, kodėl didelės daugybės šeimų ir net platusis pasaulis yra gerokai pasimetęs, susimaišęs, net ir daugelis vedusiųjų ir jų vaikų yra nelaimingi. Tuo klausimu esu nemažai skaitęs. Teko ir tenka susidurti su gyvenimu apsivylusiais vyrais ir moterimis. Įsitikinau, jog daugelio viso nepasitenkinimo ir nelaimės šaltinis yra ne tik stoka tikėjimo, bet ir nepaisymas, ar stačiai paneigimas savo natūraliosios vyriškos ir moteriškos prigimties esminių savybių. Jeigu moterystė skirta vyrui ir žmonai viens antrą papildyti, tai reikia žinoti, ko katram trūksta, kas ką turi, kas gali juodu papildyti. Pergyvename tokius laikus, kai ypač moterys (ne visos!) iš kailio neriasi susilyginti su vyrais. Taip, yra sričių, kur ta lygybė yra būtina. Bet yra vyrų ir moterų prigimtyje tokių skirtumų, kurių niekada negalima sulyginti ar išlyginti. Tai ignoruoti yra tas pat, kaip ir nerti virvę ant kaklo savo ir šeimos bei žmonijos laimei. Todėl pažiūrėkim į skirtingąsias moteriškosios ir vyriškosios prigimties savybes.

     Pirmiausia, vyrą ir moterį Dievas visai skirtingai apdovanojo. Visa jų esmė, būdas ir protavimas tokie skirtingi, kad ne veltui norima sakyti, jog vyras turįs kitokią sielą negu moteris. Tai netiesa. Nei "vyriškų”, nei "moteriškų” sielų nėra. Yra tik tokių, kurios visiems žmonėms yra lygios. Esminis skirtumas susidaro tiktai dėl skirtingai sutvarkytų kūnų. Dievas, leidęs sielą, Įkvepia ją į gemalą, ir tos sielos vyriškas ar moteriškas protavimas bei jautimas pareis nuo to, kas iš šios sėklos išaugs: vyras ar moteris.

     Pastaraisiais laikais smulkmeniškai ištirti vyro ir moters dvasiniai gabumai. Tikriausiai tai buvo galima atlikti su abiejų lyčių studentais, nes jie turi lygų pasiruošimą ir klauso tų pačių paskaitų. Paaiškėjo, jog studentės žymiai pralenkia studentus savo darbštumu ir paskaitų lankymu. Taip pat jos pastabesnės ir greičiau suvokia dalykus. Ir bendri jų egzaminų duomenys yra kiek geresni už studentų. Visais kitais atvejais studentai jas praneša. Tai geriausiai patvirtina Olandijos universitetuose padarytas bandymas. Duota ištisa eilė klausimų, kurie turėjo apimti tiriamąją sritį ir teimta galvon tie duomenys, dėl kurių vyrų ir moterų nuomonės sutiko. Tie klausimai apėmė šias sritis:

     a.    bendras sugebėjimas išmoktąjį dalyką savo protavimu bei privatiniu tyrimu pagilinti;

     b.    mokslinio turinio knygų skaitymas, nieko bendra neturįs su egzaminais;

     c.    lavinimasis kritikuoti arba savo nuomonę reikšti apie išmoktus bei perskaitytus dalykus;

     d.    rimtas susidomėjimas mokslo klausimais;

     e.    reguliarus paskaitų bei praktikos darbų lankymas;

     f.    sąmoningas studijavimo būdas;

     g.    sugebėjimas tinkamai spręsti;

     h.    logika, abstraktūs dalykai;

     i.    mokėjimas kombinuoti;

     k. savarankiškumas tyrinėjimuose;

     1. domėjimasis bandymais;

     m. mokslinis darbas, baigus universitetą.

     Tų apklausinėjimų duomenys pasirodė tokie: studentės, nors žymiai uolesnės, gerokai atsilieka nuo studentų sausu, logišku protavimu. Dėl šios ypatybės teoretiniuose moksluose moteris jaučiasi labai nejaukiai. Stovime prieš neginčijamą tiesą, kad didžiųjų darbininkų sąraše, muzikos, plastikos, dramos ir tapybos srityse, stovi vieni vyrai, nors ir moteris gana gerai sugeba meną paveldėti ir kūrinius išreikšti. Tačiau ypatingų gabumų šioj srity ji dar neparodė. (Pasitaiko retų išimčių. Bet išimtys nesudaro taisyklės!).

     Per šimtmečius stebint vyro ir moters savybes, pastebėta, jog vyro uždavinys darbuotis viešajame gyvenime. Šis uždavinys ir jam tinkami gabumai žadina jame norą gamtos paslaptis atidengti, jas savo tikslams panaudoti, ką nors išrasti, organizuoti, steigti, nauja kurti. Tam reikalingas jam ramus šaltas, bet ir aštrus protas, kuris nesibijotų jokių sunkenybių ir nenuilsdamas vestų jį prie tikslo. Viešasis jo veikimas yra jam viskas, užtat jis nebijo, esant reikalui, dėl jo pasiaukoti.

     Visai kitokį uždavinį Kūrėjas paskyrė moteriai. Jis davė jai motiniškumą. Pastarasis pririša ją prie namų: ji turi visus namų ruošos darbus prižiūrėti, o kas svarbiausia — tai vyrui ir vaikams paruošti jaukią pastogę. Šios pareigos reikalauja visai kitokių gabumų, negu vyrų veikimas; ir iš tikrųjų nepaprasta, kaip Dievas išpuošė moterišką širdį visokiomis ypatybėmis, kurias išreiškiame vienu žodžiu "motiniškumas”. Tas savęs išsižadėjimas, atsidavimas, dangiškas kantrumas, sujungtas su noru padėti, pasigailėti, paguosti, išgydyti, palinksminti —    vis moters ypatybės.

     Visa tai yra širdies ypatybės; jos yra moters turtai ir pajėgos, ir niekuomet ji nesijaučia tokia laiminga, kaip gavusi progą jas tinkamai pavartoti. Visur ji nori ir turi parodyti savo širdį; o kadangi širdis mėgsta visur savo nuomonę pareikšti, tai dažniausiai sprendimuose ji klauso ne proto, bet širdies balso ir tokiu būdu sprendžia vien jausmais. Nesuskaitomuose gyvenimo atvejuose jos sprendimą gali papildyti, arba net visai patobulinti, vyro sprendimas, kuris dažniausiai yra grynai proto padaras.

     Dabar gali būti aišku, kodėl moteris grynai mokslo klausimuose, kur beveik vien protu remiamasi, nuo vyrų atsilieka. Taip pat labai greit sudrumsčia koks nors jausmus veikiąs dalykas jos ramų protinį darbą. Todėl ji labai maža arba ir visai nesidomi sausais bejausminiais dalykais, logika ir teoretiškais įrodinėjimais, jei jie neturi nieko artimesnio su praktikos gyvenimu, nerodo apčiuopiamos naudos. Tokie darbai, kurie vyro būdui ir uždaviniams geriau pritinka, ją mažai tevilioja, nes jie neranda jos širdyje atgarsio.

     Dar giliau pažvelgdami į moters uždavinius, ir tai aukščiausiame jų išsirutuliojime —    motiniškume, pamatysime jos tikrąjį pašaukimą kentėti ir kitais rūpintis. Bet tai ne kas kita, kaip tikroji meilė, kurią poetas Chamisso taip gražiai apdainavo:

     "Ak, argi ne skausmais gyvena meilė, ir ar gyvenimas nėra iš meilės?”

     Kas per gyvenimas būtų be motiniškumo! Kiekvieno žmogaus gyvenimas atneša su savim daugybę nelaimių, vargų ir skausmų; žmonijos rykštė kartais taip įšėlsta, kad daugelis to skurdo visai neiškęstų, jei neatsirastų kilnių moterų, kurios savo jautria širdimi, pasišventimu ir ištverme juos stiprintų. Todėl ne be pamato motiniškumas vadinamas gyvenimo vainiku.

     Be to, Kūrėjas dar davė moteriai vadinamą "intuiciją”, vidinį įžvalgumą: be aiškaus pamato ji mato ir jaučia tai, kas teisinga. Daug greičiau negu vyras ji suvokia ir mato tikrenybę. Vyras gyvena daugiau minčių pasaulyje, kurį jis pats susikuria. Tuo tarpu moteris stipriai stovi ant realaus gyvenimo pagrindo. Be to, ji turi labai švelnų jausmą, apie kurį Goethe yra pasakęs: "Jei nori žinoti, kas padoru ir kas nepadoru, tai teiraukis pas kilnias moteris”.

     Šis skirtingumas labai išmintingai paties Kūrėjo sutvarkytas. Tuo būdu vyras ir moteris gali vienas antrą papildyti. Kiekvienas jų gali duoti kitam šį tą. Jei nebūtų tarp vyro ir moters skirtingumo, tai nebūtų nei juos jungiančio ryšio; jie taptų konkurentais, kaip matome vyrų veiklos bei organizacijų pasaulyje. O konkurencija, kaip žinoma, yra kova; nors pastaroji kai kuriais atvejais yra pirmoji pažangos sąlyga, nes ji ragina geresnius produktus gaminti. Tikrai laimingas moterystės gyvenimas yra tik toks, kur vyras ir žmona viens kitą papildo, t.y. vienas antram duoda tai, ko šiam trūksta. Dažnai pasitaiko, kad mergaitė, kuri nenori arba dėl tam tikrų priežasčių negali tekėti, grynai moteriškame pašaukime daugiau nuveikia negu vyras. Bet kaip tik įsivelia į vyrišką pašaukimą ir stengiasi su vyru konkuruoti — tampa dažniausiai nugalėta. Tiesa, pasitaiko mergaičių, kurios gabumais ir būdo savybėmis daugiau panašios į vyrus negu į moteris. Bet paprastai šios mergaitės neigia moterystę, o jei išteka, nė ra nei pačios laimingos, nei vyrui laimės neteikia.

     Pagal Dievo sutvarkymą, vyras yra šeimos galva. Dievas aiškiausiai pasaakė: "Tu būsi vyro valdžioje, o jis bus tavo viešpats” (Pr 3,16). Todėl joks moterų sąjūdis negalės šito sutvarkymo pakeisti. Pati Dievo Motina tai patyrė, kai angelas du kartus apsireiškė šv. Juozapui, jį paragindamas bėgti į Egiptą, o vėliaiu grįžti į tėvynę. Tačiau ši vyro valdžia toli gražu nėra ir neturi būti tironiška. Kai šv. Paulius pakartodamas moterims sako: "Būkite savo vyrams klusnios”, tai visuomet prideda: "Vyrai mylėkite savo moteris”. Vyro valdžia turi būti pagrįsta meile. Tada moteris mielai paklauso vyro, nors jo nutarimai ir prieštarautų jos valiai. Dora moteris jaučiasi laimingiausia, galėdama visiškai atsiduoti savo vyrui, kuris ją tikrai myli ir gerbia. Antra vertus, tokia moteris sugeba savo vyrą meile užviešpatauti.

     Kai vyras yra linkęs išsipasakoti visa tai, kas jam atsitiko, kas jį jaudina ir slegia, jis nori, kad jo mylimas asmuo jį suprastų, kad jo darbą tinkamai įvertintų, padėtų ir padrąsintų. Audringomis gyvenimo valandomis, grįžęs po sunkaus darbo, jis nori pasidalinti mintimis, pasitarti, pasiguosti. Tokiais atvejais jis atidengia visą savo vidujinį pasaulį su jo šviesiomis ir tamsiomis pusėmis. Savo draugą jis kartais laiko pavydžiu konkurentu. Todėl būtina žmonos pareiga jį užjausti, padrąsinti, perspėti nuo klaidų ir neapgalvotų žygių.

     Ne kartą reikia tiesiog stebėtis, kaip geraširdiškai, raminančiai ir guodžiančiai gali paveikti vyrą protinga, kilni moters siela. Visas vyro atveriamas idėjas ji priima į savo širdį ir, padariusi jas kilnesnes, grąžina atgal. Tartum visos vyriškos mintys, kurios liečia bendrus žmonių gyvenimo reikalus (išskyrus grynai moksliškus klausimus), turėtų būti paneriamos į moteriškąjį minčių pasaulį, kad tuo būdu įgautų didesnės vertės.

     Moteris savo veikimą šeimoje taip sutvarko, kad, iš šalies žiūrint, jokio heroizmo jame nematyti, bet kaip vyro patarėja ir,  kas svarbiausia, kaip vaikų auklėtoja, ji gali kultūriniame darbe daug daugiau padaryti negu vyras, nors tas jos veikimas ir nežymus rodos.

     Todėl lyginimas vyriškų ir moteriškų savumų visai negalimas, norint sužinoti, kurie iš tų savumų vertingesni. Ir jeigu būtų galima padėti į svarstykles, tai dar klausimas, anot vieno modernaus pedagogo, kuri lėkštelė pakiltų į viršų.

     Tebūnie gana šiam kartui, Žirmūnai. Čia yra tiek daug medžiagos rimtai nuoširdžiai, ir net maldoj apsvarstyti, o jei jau turi artimesnę draugę, tai ir su ja drauge aptarti, kad pasirodytų, ar judviejų galvosena bei įsitikinimai yra panašūs. Žinau, jog mūsų laikais yra mergaičių ir moterų, kurios siekia visiškos lygybės su vyrais, būtinai nori užimti visas jų pozicijas, nė kiek nesigilindamos į savąsias moteriškas brangiausias ir šeimų, ir tautos, ir net žmonijos gyvenimo savybes, todėl jos išplaukia ne į savo vandenis ir dažniausiai juose paskęsta, nes eina prieš savo pačių prigimtį.

Na, iki kito karto!

Kun. Jonas