P. DAUGINTIS, S.J.
1986 metų gale pasirodė PLB išleista kun. Petro parašyta knyga "NAKTIS. Kunigas saugumo pinklėse. Autobiografiniai pokalbiai”. Tai labai įdomi knyga. Tačiau dėl ilgokų svarstymų pareikalaujanti dėmesio ir susitelkimo. Joje pasakojama apie dabartinę tikrovę sovietinėje Lietuvoje: liūdną, žiaurią, tamsią kaip naktis. Ją nusako į Saugumo pinkles patekęs kunigas Petras. Iš tikrųjų tai kunigas Leonas Šapoka, buvęs Luokės ir Upynos klebonas. Gabios mokytojos Birutės ir savo parapijietės gimnazistės, vėliau studentės, Marytės dėka jis atbunda. Atsisako būti Saugumo informatorium, šnipu. Tampa uoliu kunigu. Savo pergyvenimus ir svarstymus bei pokalbius su kitais surašo keliuose ilguose straipsniuose. Juos išspausdina savo leidžiamame laikraštyje "Dievas ir Tėvynė”, 1979 m. 9-ame ir 1980 m. 14-ame numeryje.
Šioje knygoje ypač ryškūs penki asmenys. Tai tikri tipai, įvairių kategorijų atstovai, išaugę bedieviškojo komunizmo ir materializmo atmosferoje. Jų daugybė dabartinėje Lietuvoje, bet labai daug ir čia, Amerikoje, lietuvių ir amerikiečių tarpe, ypač vidurinioje ir jaunesniojoje kartoje. Žinoma, jų humanizmas nėra toks bedieviškas, ir jų materializmas daugiau praktiškasis negu teoretinis, pasaulėžiūrinis. Čia jie abu dar neišsivysčiusiose fazėse. Dar ne visiškai jie vyrauja jų asmeniniame šeimos ir kitų bendruomenių gyvenime. Ne tiek stipriai pajuntamos ir jų pasekmės, ne tiek skaudžiai žmonių pergyvenama jų padaryta žala.
Popiežius su Nekalto Prasidėjimo seselėmis po audiencijos. Felici nuotr.
Tačiau dalykai tiek ten, tiek čia iš esmės yra tie patys, taip pat žalingi ir pavojingi. Šiame straipsnyje skaitytojus supažindinsime su toje knygoje aprašyta komuniste Lietuvos mokytoja Birute. Tai ryškus tipas mokytojos, motinos, tėvo, jaunimo vadovo, žurnalisto, vienu žodžiu — auklėtojo, tiek ten, tiek čia.
I. PASIDUODA KLAIDINANČIAM HUMANIZMUI IR MATERIALIZMUI
Vieną popietę pas kun. Petrą ateina klebonijon nepažįstama moteris ir prisistato: "Esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Žinoma, komunistė. Mano vyras dirba rajono partijos komiteto sekretoriumi... Pasakysiu, ko atėjau. Keletas mano auklėjamosios 11-os klasės mokinių lanko jūsų bažnyčią. Tie mokiniai žlugdo savo ateitį. Sakau, pasigailėkite jų! Be to, viena mokinė, Marija Sabutytė, lanko jūsų bažnyčios chorą. Visaip mėginau ją perkalbėti. Veltui. Prašau prikalbėti ją, kad bent neitų į chorą. Ir man pačiai tai būtų didelė pagalba...”
Klebonas Petras, norėdamas turėti sau palankų kompartijos sekretorių, ypač kad gautų reikiamos medžiagos pataisyti bažnyčią, pažada, nors ir atsikalbinėdamas. Pasikvietęs Marytę, prašo ją giedoti apačioje, kad visi žmonės įprastų drauge giedoti. Kad ir nenoromis, Marytė paklauso klebono (plg. 13-17 psl.)
Kaip iš tolimesnių tos knygos puslapių aiškėja, mokytoja Birutė buvo gerų katalikų duktė. Mokykloje dėl savo mokytojų įtakos visai atšalo, tapo pioniere. Universitete ji susižavėjo komunizmu, tariamu jo humanizmu, nešančiu išlaisvinimą iš religinių prietarų, kunigų ir turtingųjų darbdavių, kapitalistų jungo, žadančiu laisvę darbininkijai ir visai žmonijai. Tą komunizmo dvasią ji stengėsi visokiais būdais įkvėpti savo mokiniams, ypač savo auklėjamosios klasės abiturientams.
Panašiai ir čia, Amerikoje, yra daug auklėtojų, lietuvių kilmės ir amerikiečių, augusių tikinčiųjų tarpe ir praktikuojančių tėvų katalikų šeimose. Tačiau daugelis jų aukštesniųjų mokyklų paskutinėse klasėse ir kolegijose atšąla, nebepraktikuoja savo tikėjimo. Universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų salėse prisiklauso įvairių priekaištų prieš Bažnyčią, dvasininkus, Kristų, Dievą.
Į tuos priekaištus nemoka ir nesistengia atsakyti. Daug jie girdi apie humanizmą, laisvę tikėti, elgtis, gyventi, kaip išmanai.
Taip pat daugelis, beveik nė nepajusdami, persiima laicistiniu humanizmu. Ir persiima ne autentišku, tikruoju laicizmu, bet tokiu, kurio pagrindas, idealas ir didžiausias siekis yra pats žmogus, laisvas, be jokio ryšio su savo Kūrėju Dievu, Išganytoju ir jo tiesų bei malonių perteikėja Kristaus įsteigta Bažnyčia. Toks žmogus nepripažįsta autoriteto, didžiųjų vertybių, nepajudinamų tiesų ir žmogų palaikančios doros dėsnių. Tad belieka naudotis tik pojūtinėmis ir materialinėmis gėrybėmis.
Mokytoja Birutė vėliau tai išsakė kun. Petrui: "Paaiškėjo man, kodėl aš 'slaptai’ atėjau pas jus. Supratau, kad man ir kitiems svarbi ne tiesa, jei kartais ir gilinamės — yra tas Dievas, ar ne. Svarbu tik, kad mūsų mokiniai neitų į bažnyčią, kad mūsų nekritikuotų susirinkimuose; kad vieni ant kitų sėdintieji vadovai būtų patenkinti, ir jiems įtiktume. Juo daugiau prisitaikinsime, tuo daugiau materialinių gėrybių gausime... Pasirodo, kunige, ir jūs taip gyvenate” (plg. 30 psl.).
Labai panašiai daro ir čia daugelis auklėtojų-mokytojų, tėvų, motinų, vadovų, žurnalistų. Galų gale jiems rūpi ne tik materialinės gėrybės. Tai nors pareiškiamas ne pasaulėžiūrinis, bet vis tiek tikras, praktiškas materializmas. Jei norėtume tai išreikšti socialoginiais, religiniais terminais, tai jų dievas — mamona; kultas ir praktika susilieja į viena: konsumerizmas, patogus gyvenimas, prabanga, hedonizmas...
II. ATIDENGIA APGAULES IR MATERIALIZMO ŽALĄ
Mokytoja Birutė, vaikščiodama Vilniuje, kartą iš netyčių pastebi kun. Petrą. Jis įsmunka į vieno viešbučio vestibiulį. Ji paskui jį. Ir spėja pamatyti: prie jo priėjo rajono Saugumo viršininkas, paskui abu dingo viename kambaryje. Kunigas išėjo tik po trijų valandų. Taip Birutė suvokė kunigą Petrą esant taip pat Saugumo agentą. Ji labai skaudžiai pergyveno kunigo veidmainiavimą. Apie tai ji pati sako kunigui Petrui: "Buvo labai skaudu. Tačiau šis įvykis man išėjo į naudą: aš pirmą kartą pradėjau mąstyti. Juk neatsitiktinai, bet kitų patariama, aš išsirinkau šį 'slaptą’ būdą priversti savo mokinę Marytę išeiti iš bažnyčios choro. Kitaip būti negalėjo. Tokiais būdais mes platiname savo idėjas. Apgaulė juk visur, net nepastebime jos. Ir aš nesuvokiau jos. Kai pradėjau galvoti, pamačiau ją visur, visur...”
Mokytoja pasakoja, kaip ji ir kiti komunistų partijos nariai puikiai aprūpinami viskuo, kokiuose rūmuose dirba, gyvena ir ilsisi liaudies tarnai — vyriausybė ir partiniai vadovai. Kad liaudis nesužinotų teisybės, istorinių ir naujųjų įvykių, žinios cenzūruojamos, iš užsienio draudžiamos, o komunistų partijos, saugumo ir įvairių komitetų susirinkimai yra slapti.
Toliau Birutė kalbėjo: "Beveik visi mokytojai nesupranta, kokį baisų nusikaltimą jie daro. Prisiklausę visokio melo, per baimę įvilioti į komunistinės narkozės sapnų karaliją, jie mano, kad veda savo mokinius pažangos keliu. Nemato, kad prievarta ir apgaule brukdami komunistinę ideologiją, kasdien jaunimui paduoda sulėtinto veikimo nuodų lašelį. Jie atpratina savo mokinius lyginti, mąstyti. Net nežino, kad pasaulyje didesnė dalis mąstančiosios visuomenės niekad nebuvo ir nėra materializmo garbintojai. . .” (45-46 psl.).
Tai daroma ir Amerikoje, ir kituose laisvuosiuose Vakarų kraštuose. Lėkštas laicistinis humanizmas, optimistiška, miesčioniška laikysena, patogus buržuazinis gyvenimas, pasidavimas viešajai opinijai, sekimas tokia kitų elgsena daugybei auklėtojų neleidžia matyti skaudžios tikrovės už savo siauro interesų akiračio. Reikia didelio įvykio ar ypatingai stiprios paskatos, kad jie praregėtų — atidengtų melą ir apgaulę savo ir plačiosios amerikiečių visuomenės gyvenime.
Proga vienam kitam auklėtojui būna, kai jis pats netenka darbo ilgesniam laikui. Pasibaigia bedarbio "alga”, visokios pašalpos ir santaupos. Kai nėra iš ko bent šiaip taip pragyventi, arba kai pats asmeniškai pastebi, kaip skursta daug pažįstamųjų, neturinčių jokios praktiškos specialybės ar sugebėjimo; kaip skursta ir alksta kitų rasių ir mažumų žmonės, vaikai; kaip badauja milijonai atsilikusiuose kraštuose, o turtingieji vis labiau turtėja. Tuo tarpu skelbiama visų lygybė, brolybė ir žmogaus pagrindinės teisės į gyvybę, maistą, darbą, butą, žmogišką pragyvenimą ir t.t.
Tokie auklėtojai pradeda vis labiau atidengti televizijos, radijo, spaudos varomą klaidinančią propagandą apie tam tikrus politinius ir ekonominius siekius, apie seksą, pornografiją, laisvąją meilę, filmų vaizduojamą iškreiptą gyvenimą. Jie mato gudrų melą, kad neatskiriama, kur blogis, kur gėris; kur blogis pavaizduojamas gėriu, patraukiančiu dalyku. Toje propagandoje nutylimi laisvosios meilės padariniai, pvz., kad kai kur apie pusė aukštesniųjų mokyklų mokinių yra nėščios, kokie skaudūs yra skyrybų padariniai, ypač moterims ir vaikams; kad JAV miestuose klajoja apie 9 milijonai apleistų, iš namų pabėgusių vaikų; kad JAV abortais kasmet išžudoma apie pusantro milijono kūdikių. . .
Kitus auklėtojus skatina giliai susimąstyti, pamačius savo auklėtinius gyvenant ne jų gražiais žodžiais skelbtu humanizmu, bet jų gyvenimo pavyzdžiu, garbinančiu materializmą; stebint jaunimą paskendusį sekse, narkotikuose, pinigų vaikymesi; matant tiek viskam apatiškų žmonių, viskuo apsivylusių, liūdnų, nervingų, dažnai pasirenkančių savižudybę; arba priešingai — tapusius žiauriais, susimetusiais į gaujas, nebranginančius nei savo, nei kitų gyvybės. Tų gaujų net policija nepajėgia sutvarkyti.
III. ATSIVERIA JĖZUI, JO MOKSLUI, MEILEI, BAŽNYČIAI
Gimnazistė Marytė nebėjo daugiau giedoti chore. Mokytoja Birutė, kaip ji pati pasakojasi, norėdama visiškai ją perauklėti, kartais su ja ilgiau kalbėdavosi, net pasikviesdavo į savo namus. Kartą Marytė pasakė: "Aš paklausysiu jūsų, neisiu į mūsų bažnyčią, tačiau tik tada, jeigu jūs leisite man parodyti, kad ne visi kunigai veja mokinius iš bažnyčios. Nuvažiuokite su manim bent kartą į kitą bažnyčią”.
Nors vyras nepritarė, tačiau mokytoja vis tiek nuvažiavusi. Paskui ji taip kalbėjo: "Pamačiau žmonių pilną mažą parapijos bažnyčią. Pusė jaunimo. Adoravo daugiau kaip 20 jaunų mergaičių. Mišioms patarnavo paaugliai. Visi priėmė Komuniją. Visa tai man buvo staigmena. Pamoksle kalbėjo apie tikėjimą. Pirmą kartą sužinojau, kad Pavlovas tikėjo, kad Darvinas nebuvo netikintis. Pati nejaučiau, kaip per pakylėjimą atsiklaupiau... Iš pasąmonės lindo ir lindo klausimas: 'O jei visi tie mokslininkai, Marytė, tas jaunimas, tos jaunos adoruotojos ir visos senutės neklysta? Jei Dievas yra?’ Kažkurią minutę net pasirodė, kad Dievas čia pat, šalia manęs...” (33-34 psl.).
Nuo tada prasideda ateistės Birutės kelias į Dievą. Ji gauna iš savo mokinės, paskui studentės, Marytės paskaityti Maceinos, Gaidamavičiaus, Jucevičiaus ir kitų knygų. Su ja važiuoja į tolimesnes savo rajono ir Vilniaus bažnyčias. Pradeda asmeniškai melstis, priimti Komuniją, atsiverti Jėzaus meilei, mokslui. Dalyvauja Lietuvos bažnytiniame gyvenime. Gauna iš Marytės jos pamėgtos pogrindžio spaudos. Vis labiau supranta materializmo ir bedieviško komunizmo daromą blogą ir baisią žalą jaunimui ir t.t.
Atidengimas sumaterialėjusio sąmoningai ar nesąmoningai vykdomo melo, apgaulių, pajutimas skriaudų ar didelių nuoskaudų sau patiems ir artimiesiems sujudina, išbudina ir čia, Amerikoje, auklėtojų sielą. Pažįstami tikintieji, draugai, o kartais ir nepažįstami žmonės padeda ieškantiesiems surasti tiesą ir Dievą. Kartais tai padaroma, juos nusivedant į bažnyčią, kur laikomos patrauklios mišios, sakomi vertingi pamokslai, arba nueinant į kurį nors krikščioniškojo atsinaujinimo sąjūdžio susirinkimą, konferenciją, pobūvį. Geros knygos, katalikiška spauda pagreitina atsivertimą, padeda geriau įsisąmoninti į katalikų tikėjimą, į krikščionišką pasaulėžiūrą. Pradėta religinė praktika padeda sueiti į asmenišką kontaktą su Išganytoju, su Dievu Tėvu ir Šventąja Dva-sia. Bendravimas su uoliais tikinčiaisiais įtraukia juos į bažnytinį bei visuomeninį katalikų gyvenimą ir jį palaiko.
IV. PASTANGOS ATITAISYTI PADARYTĄJĄ ŽALĄ
Mokytoja Birutė, patyrusi, kad kun. Petras taip pat yra Saugumo informatorius, šnipas, savo mokiniams literatūros pamokoje paskaito Drilingos eilėraštį "Judas”. Jos mokinė Marytė pasakojo kun. Petrui, kokį stiprų įspūdį tai paliko jų sielose. Visa klasė piktinosi greta esančiu Judu, šnipu. Ilgai tarpusavyje dar kalbėjosi apie jį (plg. 161-165 psl.). Ji ir pačiam kun. Petrui išdrįso pasakyti, kad jis šnipas, Saugumo bendradarbis tikėjimo ir Bažnyčios žlugdymo darbe. Savo pasipiktinimu, supratimu ir gyvu tikėjimu ir jį pabudino iš sąžinės snaudulio bei paskatino atsisakyti bendravimo ir šnipinėjimo Saugumui.
Daug vėliau, kalbėdama su kun. Petru apie V. Putiną-Mykolaitį ir jo paskutinius eilėraščius, mokytoja Birutė sakė: "Visi mano mokiniai moka išanalizuoti Putino eilėraščio 'Dvi saulės’ paskutinį posmelį:
Jei tu savy savosios saulės neturi,
aš veltui šildyčiau ir šviesčiau.
Širdy vis tiek glūdės naktis žvarbi, niūri.
Nereikia per pamokas kalbėti apie Dievą, įrodinėti, kad jis yra. Reikia leisti kalbėti poetams, rašytojams. Užtenka leisti mokiniams suprasti, kad poetas sako tiesą, kaip poetas Putinas aiškiai pasakė: 'Be Dievo — naktis žemėje’ ” (57-58 psl.).
Vis giliau ir plačiau ji stengėsi atitaisyti
Šv. Petro bazilika ir Castel Sant’Angelo Romoje.
savo pamokose mokiniams padarytąją žalą. Ji apie tai pasakojo klebonui: "Po kelių dienų atsisveikinsiu su paskutiniaisiais vienuoliktukais. Jie visi itin geri, mokosi gerai; mes pirmaujame mokykloje. Kiekvieną iš jų myliu. Dažnai juos visus kviesdavausi pas save į svečius — mano butas erdvus. Visi gerdavome kavą, arbatą. Kartais vakarodavome mokykloje, važiuodavome prie ežero. Jiems patikdavo, kai aš skaitydavau eiles. Perskaičiau jiems visą Maironį, Putiną, Kudirką. .. Skaitėme ir užsienio poetus. Kalbėdavau ir apie meną, žmogaus gyvenimo prasmę, meilę artimui. Nors apie Dievą niekad atvirai nekalbėdavome, bet aš leidau jiems suprasti savo nuomonę: visas gėris žemėje visais atvejais tik iš Dievo kyla. O jaunimas protingas... skaito ir tarp eilučių” (61 psl.),
Be to, ji saugiuose savo vyro, rajono kompartijos sekretoriaus, namuose slaptai perrašinėdavo kiekvieno "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” numerio po 7 egzempliorius, kuriuos kiti išplatindavo. Taip ji prisidėdavo prie tiesos ir žinių apie komunizmą ir Kat. Bažnyčią platinimo. Toji spauda pasiekdavo ir jaunimą.
Laisvuose Vakarų kraštuose prie Kristaus ir Bažnyčios grįžusiems auklėtojams yra lengviau atitaisyti savo mokinių, vaikų, studentų ir kitų auklėtinių sielose padarytą žalą. Pagal vietos sąlygas ir galimybes, jie prieš laicistinio humanizmo klaidas ir griaunančius materializmo padarinius tesistengia savo auklėtiniuose įžiebti šviesią, gaivinančią krikščioniškojo idealizmo ugnį. Juk jaunimas iš prigimties yra gana altruistiškas, linkęs žavėtis didžiais siekiais, idealais. Užtat reikia jiems kalbėti apie neturtingus, alkanus žmones jų mieste, savojoje ar kitose kolonijose, o taip pat kituose kraštuose, pvz., Haiti, Centr. Amerikoje, Afrikoje. Reikėtų nurodyti būdus, kaip jiems galima padėti. JAV ir kiti turtingesnieji kraštai galėtų tiems badą kenčiantiems žmonėms padėti, bet kliudo prabangus gyvenimas, ieškojimas tik sau naudos ir malonaus gyvenimo. Čia daug kalbama apie humanizmą, lygybę, pagrindines žmogaus teises, bet praktiškai daugumas žmonių kitų nevertina ir nesistengia jiems padėti.
Mums reikia tikro humanizmo, krikščioniškosios pasaulėžiūros su gyvuoju Dievu, su visų Išganytoju Jėzumi Kristumi. Krikščioniškoji pasaulėžiūra laiko kiekvieną žmogų aukščiausia vertybe, Dievo vaiku, kiekvieno broliu, sese. Tad svarbu žmonėms padėti, kad jie tikėtų Dievą, religine praktika bendrautų su Kristumi, vykdytų brolišką krikščionišką meilę tiek pavieniui, tiek organizuotai. Mokytojai, kaip ta sovietinė mokytoja Birutė, gali panaudoti savo dėstomus dalykus, pratybas, asmenišką santykiavimą ir kitokią auklėjamąją veiklą šiam tikslui siekti. Labai veikia šviesi mokytojo asmenybė, gyva krikščioniškoji dvasia, elgesys.
V. AUKLĖTOJA - IŠPAŽINĖJA
Po ketverių metų paskutinį kartą pas kun. Petrą atėjusi mokytoja Birutė pasakojo, kad jos mokiniai baiminasi dėl savo mokytojos likimo: "Man nežinant, keturi jų įstojo į komjaunuolius, norėdami mane gelbėti. Iš kitų mergaičių sužinojau, kad taip nutarusi klasė” (61 psl.).
Tačiau jos tai neišgelbėjo. Ji jau Saugumo sekama. Namie, savo kambaryje, vis randa kitaip sudėtus sąsiuvinius, knygas, negu buvo palikusi. Kiek vėliau jau ji gavusi ir "palydovą”, kuris visur ją sekioja. Vyras dar mažiau su ja kalba, stipriai rūko, kartais staiga iškviečiamas į Vilnių. Nuo rudens ji norinti nebemokytojauti, atsiskirti nuo vyro, su kuriuo gyvenanti be santuokos. Tada gal galėtų daugiau pabuvoti su savo vieninteliu sūnumi studentu. Jis esąs visai abejingas pasaulėžiūriniams dalykams.
Pavėluota. Ji buvo Saugumo iškviesta į Vilnių ir išlaikyta visą dieną. "Greit po to, — kaip pasakojo Marytės motinos kaimynė mokytoja, — partiniame susirinkime vadovai kaltino Birutę neprincipingumu, mokinių žalojimu, bažnyčios lankymu. Mokytoja Birutė pasakė, kad ji pati iš mokyklos išeinanti, pati ir iš partijos galinti išstoti, nė nemananti aiškintis. Metė bilietą sekretoriui ant stalo. Šis liepęs bilietą pasiimti atgal. Susiginčiję. Mokytojai nusigandę tylėjo. Birutė ėmė kalbėti, kad jai gėda būti komunistų partijos nare, kad marksizmas — melas, kad daugiau niekad nežalos mokinių, kad Lietuva niekad nebus materializmo tvirtove, kad ir kaip komunistai besistengtų.
Vienu žodžiu, kaip mamai sakė kaimynė mokytoja, prikalbėjo visokių nesąmonių, išėjo iš proto. Direktoriaus iškviesta 'greitoji pagalba’, gydytojai ją jėga įsodino į mašiną ir išvežė. Niekas jos daugiau nematė” (75 psl.).
Jos sūnus Alfonsas vėliau sakė, kad tėvas matęs ją Maskvoje. Jo neleidę lankyti. Sakė, kad motina jo nepažinusi, kliedėjusi. "Netikiu, kad ji susirgusi (pagal mokyklos direktorių — encefalitu). Mirė. Ją nužudė. Nieko dar dabar nežinau... Bet jau dabar baisus įtarimas man neduoda ramybės — mano tėvas padėjo ją nužudyti”.
Jos kūną laidotuvėms atvežė atgal į miestą. Jos buvusi mokinė Marytė ir sūnus Alfonsas dar prieš laidotuves sukvietė mokinius į bažnyčią, į mišias už jos vėlę. Jų prisirinko pilna bažnyčia. Beveik visi priėmė Komuniją. Taip pat ir jos sūnus Alfonsas. Mat prieš mišias jis prašė kun. Petrą, kad jį pakrikštytų.
Klebonas stebėjosi, kad išsipildė mokytojos Birutės pranašiškas žodis: "Ateisiu į tavo bažnyčią, jeigu ji bus pilna jaunimo”. Atėjo, tačiau jau nebegyva. "Taip, ši bažnyčia bus pilna jaunimo. Pažadu tau, Birute”. Tą pažadą jis pradėjo greitai pildyti. Praėjus dviem savaitėm po Birutės laidotuvių, Saugumas jį iškvietė pasiaiškinti dėl bendravimo su ja. Kun. Petras atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus ir pareiškė, kad daugiau į jokius susitikimus su Saugumu nebeeisiąs.
Nuo to laiko jis pradėjo bažnyčioje stipriau skelbti Dievo žodį ir blogio klastą. Tuo pat metu jis savo paties leidžiamame pogrindžio laikraštyje "Dievas ir Tėvynė” (1979 m., Nr. 9) smulkiai aprašo mokytojos Birutės ir savo "atbudimą”. Taip tos kuklios, bet drąsios mokytojos-išpažinėjos žodžiai ir nuostabus gyvenimo pavyzdys paplito po prievarta ir klasta į bedievybę verčiamą Lietuvą. Reikia manyti, paplis ir lietuviškoje išeivijoje bei plačiajame pasaulyje.
Ne kartą panašiai nutinka auklėtojams, mokytojams, jaunimo vadovams, tėvams plačiai skelbiamos religinės tolerancijos ir pluralizmo kraštuose. Čia įtakingiems lėkšto laicistinio humanizmo bei kovingo ateizmo skelbėjams ir materializmo garbintojams nepatinka, kad į krikščionybę atsivertę auklėtojai plečia savo krikščionišką įtaką vaikuose, paaugliuose ir studentuose. Jie šiųauklėtojų atviresnį žodį ar elgesį panaudoja kaip progą atleisti juos iš tarnybos. Juos apšaukia fanatikais, neleistinais mokykloje vienos religijos skelbėjais ar pažeidėjais konstitucijos, kurioje Bažnyčia atskirta nuo Valstybės.
Tokiems atleistiems mokytojams sunku gauti vietą kitoje mokykloje; sunku gauti net kitokią tarnybą, ypač jeigu amžius jau pažengęs. Tokie auklėtojai yra mūsų dienų išpažinėjai. Jų pavyzdys, iš jų girdėtas žodis palieka jaunimo dvasioje neišdildomą įspūdį. Tai tampa atspara prieš tikėjimo priešus.
Tikinčiųjų auklėtojų dalia komunistiniuose kraštuose yra labai skaudi, bet tokie atsivertę ir tikintys auklėtojai taip pat ir Amerikoje bei kituose Vakarų kraštuose yra didelėje praktiškojo materializmo ir kovojančio laicistinio humanizmo grėsmėje. Tačiau jie yra didžiulė palaima bent daliai ir amerikiečių, ir kitų šalių jaunimui bei visuomenei.