Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Nuo šių metų birželio 24 iki liepos 1 dienos Romoje buvo Lietuvos triumfo savaitė. Beveik kiekvienas gatvėje, krautuvėje ar autobuse sutiktas italas žinojo, kad šiomis dienomis lietuviai švenčia savo krikščionybės sukaktį ir palaimintuoju skelbiamas jų arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Namų sienos, ypač netoli Vatikano, buvo nulipdytos plakatais, skelbiančiais lietuvių iškilmes, ant daugelio namų buvo itališki užrašai, sveikinantieji Lietuvą ir reikalaujantieji jai laisvės: "Lai gyvuoja Lietuva! Lai gyvuoja katalikiška Lietuva! Lai gyvuoja kankinė Lietuva! Laisvės Lietuvai!” Tikrai tomis dienomis Roma atrodė lyg Lietuvos dalis. Apie Lietuvą plačiai rašė ne tik Vatikano oficiozas "L’Osservatore Romano”, bet ir kiti laikraščiai, net ir komunistų. Šių iškilmių atgarsiai pasiekė ir kitas šalis. Jeigu šio minėjimo, kaip kai kurie norėjo, nebūtume suorganizavę, Lietuvai ir lietuviams būtų buvęs didelis nuostolis.

     Visi, kurie dalyvavo iškilmėse, o taip pat ir prieš tai Popiežiaus istorijos mokslų komiteto suruoštame simpoziume, įsitikino, kad kai kurių asmenų nuogąstavimai ir "lenkofobija” neturėjo jokio pagrindo. Kaip simpoziumo dalyvė dr. Rasa Mažeikaitė "Tėviškės žiburiuose” (rugsėjo 21 d.) rašė, simpoziume jautėsi ne lenkinimo, o lietuvinimo procesas, "nes visi paskaitininkai pabrėžė Lietuvos galią, nebuvimo tikros unijos 1386 m., lietuvių istorijos įdomumą bei unikalumą”.

     Simpoziume paskaitas skaitė keturi lietuviai (dr. Marija Gimbutienė, dr. Rasa Mažeikaitė, prof. dr. Paulius Rabikauskas, S.J., ir Kauno kunigų seminarijos prof. kun. Algimantas Kajackas), keturi lenkai, du vokiečiai, vienas švedas ir vienas amerikietis. Dr. Rasa Mažeikaitė savo minėtame straipsnyje pažymi, kad ir "kunigų delegacija iš Lietuvos buvo labai patenkinta seminaro eiga. Jie visus paskaitininkus apdovanojo sukaktuviniais Lietuvos krikšto medaliais, gamintais Lietuvoje”.

Arturo Mari nuotr.   Pal. Jurgio Matulaičio paveikslas Šv. Petro bazilikoje beatifikacijos dieną.

     Dar norime priminti, kad šis simpoziumas buvo suorganizuotas ir finansuotas ne Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komiteto, bet Popiežiaus istorijos mokslų komiteto,  Popiežiui turėtume būti labai dėkingi už tokį parodytą palankumą lietuviams ir Lietuvai.

     Jubiliejinės iškilmės prasidėjo birželio '26 d. koncelebruotomis mišiomis Sv. Jono Laterano bazilikoje; birželio 27 d. buvo audiencija pas Šv. Tėvą, o visų iškilmių viršūnė buvo birželio 28 diena, sekmadienis, kai Šv. Petro bazilikoje popiežius laikė iškilmingas jubiliejines mišias ir paskelbė palaimintuoju arkiv. Jurgį Matulaitį. Per mišias puikiai giedojo Čikagos lietuvių operos choras, diriguojant Arūnui Kaminskui. Iš visų pasaulio kraštų suplaukę tūkstančiai lietuvių džiaugėsi, kad pagaliau susilaukėme mūsų laikų pirmojo lietuvio palaimintojo. Šiame džiaugsme dalyvavo daugelis kitataučių ir beveik visų Europos kraštų vyskupų konferencijų atstovai.

     Ilgiau prie šių iškilmių nesustosime, nes apie tai jau buvo plačiai rašyta mūsų spaudoje. Po šio trumpo aprašymo duosime popiežiaus itališkai pasakyto pamokslo lietuvišką vertimą.

     Vakare Vatikane, audiencijų salėje, buvo iškilminga akademija, kuri, deja, praėjo gana blankiai. Daugeliui atrodė, kad dr. Vardžio angliška paskaita galėjo būti skaitoma ir lietuviškai. Gal organizatoriai anglų kalbą parinko dėl to, kad čia dalyvavo gana daug Lietuvos vyčių ir keletas italų dignitorių. Manome, kad Lietuvos vyčiai, nors ir ne visi kalba lietuviškai, bet beveik visi lietuviškai supranta, o tiems italų dignitoriams tai turbūt būtų buvę vis tiek — angliškai ar lietuviškai, nes jie ir per anglišką paskaitą, ir per meninę programą snaudė. Kai kurie stebėjosi solistės pasirinktu repertuaru, ypač paskutine daina "Tėvas su motina savo”. Operos choras, kuris taip gražiai giedojo bazilikoje, čia atrodė šiek tiek pavargęs. Bet, nežiūrint kai kurių trūkumų, visų nuotaika buvo šventiška ir pakili.

     Po akademijos tuoj visi žygiavo į Angelo pilies (Castel Sant’Angelo) sodus, kur turėjo būti iškilminga vakarienė, bet iš tikrųjų ten buvo "naktinis piknikas”. Buvo prigaminta daug skanaus maisto ir kelios statinės vyno, bet tamsoje tik iš skonio galėjai atskirti, ką valgai — paršieną ar grybus. Vis dėlto visi linksmai pasisvečiavo ir pasivaišino, susitikdami daug pažįstamų iš kitų miestų ir kitų kraštų.

     Pirmadienį, birželio 29 d., buvo padėkos koncelebruotos mišios palaimintojo Jurgio Matulaičio garbei Maria Maggiore bazilikoje. Šios mišios turėjo būti pačios "lietuviškiausios”, deja, jos buvo "angliškiausios”. Jas laikė iš Lietuvos atvykęs vysk. Antanas Vaičius. Pamokslą sakė Čikagos kardinolas J. Bernardin, tad, aišku, jis turėjo būti angliškas, bet dėl ko mišių skaitymai buvo anglų kalba, tai labai neaišku ir nesuprantama. Aplamai, visose iškilmėse buvo per daug anglų kalbos. Tuo stebėjosi ir iš kitų kraštų atvykę lietuviai. Kai kurie mano, kad čia buvo galima apsieiti visiškai be anglų kalbos, būtų užtekę tik trijų kalbų: lietuvių, lotynų ir italų.

     Antradienį toje pačioje Maria Maggiore bazilikoje buvo antros padėkos mišios, lotynų kalba laikomos Šventųjų kongregacijos prefekto kard. J. Palazzini. Ir paskutinės padėkos mišios Maria Maggiore bazilikoje buvo laikomos lenkų kalba kardinolo H. Gulbinovičiaus (sakoma, kad jis yra sulenkėjęs lietuvis — Gulbinas). Kai kurie lietuviai manė, kad čia jau lenkai tikrai "pasireikš” lietuvių nenaudai, bet taip neįvyko. Tie, kurie mišiose dalyvavo ir girdėjo kard. Gulbinovičiaus pamokslą, buvo labai patenkinti ir maloniai nustebę, nes pamokslas buvo labai palankus lietuviams. Tad lietuvių triumfo dienų Romoje net nė lenkai nesugadino, bet tame triumfe visi dalyvavo.

     Pasibaigė šios istorinės lietuvių triumfo dienos Romoje, čia pasibaigė ir "Laiškų lietuviams” ekskursija. Ji prasidėjo ir baigėsi Italijoje. Prieš Romos iškilmes dar aplankėme Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Apie tai parašysime ateinančiuose numeriuose, o dabar pateikiame popiežiaus pamokslą, pasakytą pagrindinių iškilmių proga.

ŠVENTO TĖVO PAMOKSLAS, ŠVENČIANT ŠEŠIŲ ŠIMTŲ METŲ LIETUVOS KRIKŠTO SUKAKTĮ IR ARKIV. JURGIO MATULAIČIO BEATIFIKACIJĄ

     1.    "Esame pakrikštyti Kristuje” (Rom 6,3). Kai šiandien — vienybėje su Bažnyčia Lietuvoje — dėkojame Švenčiausiajai Trejybei už prieš šešis šimtus metų įvykusį Krikštą toje tautoje, specialiai į mus prabyla šv. Paulius: "Argi nežinote, kad mes visi, pakrikštytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?... Taigi esame kartu su juo palaidoti... nes kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlovinga galia. .. galime gyventi naują gyvenimą” (Rom 6,3-4).

     Jei šiandien kas nors klausia, kas įvyko prieš šešis šimtus metų Vilniuje ir Lietuvoje, randa atsakymą tik ką cituotuose apaštalo žodžiuose. Atsakymą pilną. Kristus savo velykine paslaptimi įėjo į asmeninę Didžiojo kunigaikščio ir jo tautiečių istoriją. Jie buvo panardinti Kristaus atperkamoje mirtyje, kad per jo prisikėlimą galėtų drauge pereiti į naują gyvenimą.

     2.    Šiandien susirinkę dvasinėje vienybėje su mūsų broliais ir seserimis Lietuvoje, apmąstome Krikšto sakramentinę realybę visu jos gilumu ir visa galybe.

     Kai Prisikėlusysis siuntė apaštalus į visas žemės tautas skelbti Evangelijos ir krikštyti Švenčiausios Trejybės vardu, išsipildė pranašo Ezechielio žodžiai, kartojami šios dienos liturgijoje: "Paimsiu jus iš pagonių, surinksiu iš visos žemės... duosiu jums naują širdį, įdiegsiu jumyse naują dvasią” (Ez 36,24-26),

     Krikštas, pagal Kristaus žodžius Nikodemui, yra sakramentas, kuris atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios. Krikštas — sakramentas naujo gyvenimo, kuriame nugalima gimtosios nuodėmės pasekmės ir įskiepijama Išganymo paveldėjimas, būtent malonė ir meilė. Taip, kaip meldžia psalmistas: "Sutverk, o Dieve, manyje tyrą širdį, atnaujink manyje tvirtą dvasią” (Ps 50, 12).

     Krikštas — pirmoji Šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje. Amžinojo išganymo pradžia Dieve. Mumyse esanti Dievo karalystė.

     3. Šių iškilmių liturgija veda mus į vidinį žmogų, kuris yra iš naujo atkuriamas per sakramentą: "Dėsiu savo dvasią jumyse ir veiksiu, kad jūs gyventumėte pagal mano įsakymus; padarysiu, kad jūs įgyvendintumėte mano nuostatus” (Ez 36,27).

     Šios iškilmės drauge veda į tautą: "Jūs gyvensite žemėje, kurią daviau jūsų tėvams; būsite man mano tauta, o aš būsiu jums jūsų Dievas” (Ez 36,28).

     Kai klausomės pranašo žodžių, mūsų mintys ir širdys skrieja į žemę, kuri nuo amžių yra apgyvendinta lietuvių tautos: lietuviai yra mūsų broliai ir seserys katalikiško paveldėjimo vienybėje. Esame dvasiškai vieningi su ta mūsų sese Bažnyčia, kuri šiais istoriniais 1987 metais dėkoja Švenčiausiai Trejybei už Krikšto dovaną.

     Ši dvasinė bendrystė nūdien turi ypatingiausią išraišką, sutampant mūsų iškilmėms ant apaštalo Petro karsto su tautinio jubiliejaus minėjimu Vilniuje. Šiuo pat metu vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės drauge su tikinčiaisiais yra susirinkę prie šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, karsto: jų ir mūsų balsai kyla drauge prie Viešpaties, visų Tėvo ir visokeriopų gėrybių Davėjo.

     Dalyvavimas šioje Bazilikoje iš Lietuvos atvykusios Delegacijos, vadovaujamos mūsų garbingo brolio vyskupo Antano Vaičiaus ir sudaryto iš kunigų, kurie atstovauja kiekvienai vyskupijai, daro itin gyvą, jauste jaučiamą mūsų bendrystę. Brangūs broliai! Jūsų buvimas mūsų tarpe šioje katalikybės ir mūsų širdyje daro tai, lyg visa jūsų garbinga tauta būtų su mumis; tauta, taip turtinga tikėjimo ir meilės o taip pat pasižyminti nelygstamu lobiu dvasinių dovanų, ką ji šešių šimtų metų istorijos eigoje atnešė ir neša visuotinei Bažnyčiai.

     Taip pat su džiaugsmu priimame lietuvius iš išeivijos, kurie taip gausiai atvyko iš įvairių kontinentų, kad paliudytų savo ištikimybę tėvų priimto Krikšto dovanai ir parodytų brolišką vienybę katalikiškajai Bendruomenei tėvynėje.

     4. Brangūs broliai ir seserys lietuviai! Romos Vyskupas, kuris, būdamas šv. Petro įpėdinis, yra liudininkas ir tarnas vienybės visoje Bažnyčioje, šiandien nuoširdžiai jus svceikina ir jums teikia šioje Eucharistijoje ''brolišką taikos pabučiavimą.

     Visu savo širdies troškimu esu su jumis. Šį troškimą nešioju savyje nuo seniai: kiekvieną dieną maldoje lankau jūsų tėvynę. Šioje maldoje, prisimenant jus, su manimi jungiasi visa Bažnyčia. Ypač Europos Bažnyčia, mylimieji broliai ir seserys, jaučia artimus ryšius su jumis, nes jūs tiek geografine padėtimi, tiek visa istorine eiga priklausote prie šio kontinento krikščionių tautų šeimos. Kaip tik dėl to yra reikšmingas šiandien beveik visų Europos Episkopatų dalyvavimas; tai juk sako, kaip giliai mes visi jaučiame bendrystę ir vienybę su jumis.

     Džiaugiamės jūsų tikėjimu ir jūsų krikščioniška ištverme. Drauge su jumis išpažįstame, kad "Kristus, kartą prisikėlęs, daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. .. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje” (Rom 6,9,11).

     Meldžiame visagalį Dievą drauge su jumis, kad "padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame” (2 Tęs 1,11-12).

     5. Norime šiandien dėkoti už visus tuos, kurie nuo šimtmečių iki dabar tarp jūsų senolių buvo tapę dieviškų paslapčių tarnai ir teikėjai. Taip pat dėkojame, kad Lietuvos Krikštas ir toliau neša savo išganingus vaisius mūsų amžiuje. Ryškus to patvirtinimas yra jūsų tautiečio Palaimintojo asmenybė. Kaip tik šiandien yra man džiaugsmas jį iškelti į altorių garbę.

     Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kurio gyvenimas ir nuopelnai buvo ką tik nusakyti, yra ypatinga dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai, švenčiant šį jubiliejų. Tikras "Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas” (Pt 1,1), uolus ir nenuilstantis sielovados tarnyboje, ne tik tėvynėje, bet ir Lenkijoje, Romoje ir kitose vietose jis buvo drąsus Ganytojas, pilnas iniciatyvos, sumanus ir pasiaukojąs, pajėgus prisiimti darbus ir veikti sunkiose Bažnyčiai sąlygose; ypač jis buvo visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui.

     Jeigu jis pajėgė nugalėti visokeriopus bandymus ir laimėti visų didelį įvertinimą, tai priklauso nuo jo ypatingu būdu praktikuotų dorybių. Tai patvirtina gausūs liudijimai iš įvairių sričių, kur reiškėsi jo ganytojiška veikla, atnešusi gausių vaisių: nuo uolaus kunigiško apaštalavimo iki svarbių Šv. Sosto jam patikėtų pareigų; nuo akademinio mokymo iki praktiško katalikiškos kultūros ir socialinio teisingumo reikalavimų kėlimo, iki asmeninių nuolatinių įsipareigojimų vargdienių ir beturčių naudai. Ypač noriu priminti tą uolumą, kurį jis parodė vienuoliniame gyvenime, reformuodamas Marijonų kongregaciją ir įsteigdamas Nekalto Prasidėjimo seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių vienuolijas. Jo dvasiniai sūnūs ir dukros, kurie šiandien čia gausiai dalyvauja, iš jo gavo brangų šventumo ir atsidavimo Bažnyčios bei brolių tarnybai paveldėjimą. Visi šie pasiekti rezultatai kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kuris jį laikė nuolatinėje vienybėje su Dievu.

     Naujas Palaimintasis ypač yra šviesus vyskupo paveikslas, kuris heroiškai pasidarė "visiems visa”, puikiai suprasdamas savo apaštališkąją misiją, tikras vienybės apaštalas, visiškai atsidavęs Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą.

     6. Šiai dienai skirtoje Evangelijoje girdime Viešpaties Kristaus žodžius: "Kas neima savo kryžiaus ir neseka manimi, nėra manęs vertas. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs — atras ją” (Mt 10,38-39). Tai tiksliausias arkivyskupo Jurgio gyvenimo ir pašaukimo nusakymas. Per penkiasdešimt šešerius metus jis dėjo pastangas būti vertas Kristaus. Tad ėmė savo kryžių, o kryžiai, kuriuos jis turėjo imti ir nešti, buvo daugeriopi. Ėmė jis šiuos kryžius ir sekė Kristų. Įvairiais atvejais buvo pasirengęs "aukoti savo gyvybę dėl Kristaus”. Tai liudija jo darbai, jo žodžiai ir visa jo pastoracinė veikla. Neieškojo savęs. Nesiekė "susikurti sau gyvenimą”. Priešingai, buvo pasirengęs ne vienu atveju "prarasti” savo gyvenimą. Ir kaip tik dėl to atsirado toje gyvenimo pilnybėje, kurią žmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristų, vedė su savim kitus Evangelijos keliu; keliu, kuris yra Krikšto "Kristuje” vaisius ir pasekmė.

     7. Brangūs broliai ir sesės lietuviai, šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: Priimkite pranašą, kaip pranašą. Priimkite teisųjį, kaip teisųjį” (Mt 10,41). Tai yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto Jubiliejui. Šventuosius reikia priimti su širdimi ir su tikėjimu, kad jie parodytų kelią, kuris prasideda su "pasinėrimu Kristuje” per Krikštą.

     Taigi drauge su nauju Palaimintuoju, kuris jums prisistato šalia šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, meldžiame, kad jūs nepaliautumėte būti "verti Kristaus”. Jis gi sako: "Kas ima savo kryžių ir seka manimi, tas yra manęs vertas!”

     Istorijos eigoje jūs tiek kartų parodėte ir įrodėte savo norą būti vertais Kristaus, neretai net heroišku būdu.

     Ko daugiau galėtume šiandien, šiais jubiliejiniais metais, linkėti jums ateičiai? Linkime, kad būtumėte verti Kristaus! Kad būtumėte Dievo tauta žemėje, kurią Dievas davė jūsų senoliams. .. ir kad Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, būtų visuomet jūsų Dievas (plg. Ez 36,28). Amen. *

     Po pamokslo Šventasis Tėvas sveikino iškilmių dalyvius įvairiomis kalbomis. Pirmiausia jis prabilo lietuviškai (reikia pripažinti, kad jo lietuvių kalbos tarimas nebuvo blogesnis už jo anglų kalbos tarimą):

     "Nuoširdžiai sveikinu jus, brangūs broliai lietuviai, atvykusius į Romą minėti savo garbingos tautos Krikšto Jubiliejų. Ši šventė tenuveda jus arčiau prie Kristaus. Dievo Motinos Marijos, palaimintojo Jurgio ir šventojo Kazimiero užtariami, tvirtai laikykitės tikėjimo, kuriam ištikimi buvo jūsų tėvai.

     Visa Bažnyčia meldžia jums malonės laikytis doros, ištverti ir perduoti ateinančiai kartai krikščionišką tikėjimą ir papročius.

     Grįžę į namus, liudykite tą dvasinį pakilimą, kurį išgyvenote čia. To prašau Visagalį Dievą ir su meile laiminu jus ir visą jūsų tautą.

     Garbė Jėzui Kristui!”