Spausdinti

Živilė Jūraitė

     VAKARO ĮKVĖPIMAS

     Kai lauke visai tamsu,
     o namuos visai ramu,
     šviečia mintys,
     atgyja vaizdai sąmonėje,
     būriuojasi žodžiai
     ant balto lapo. . .

           *   *  *

     Saulė
     šaltam danguje,
     žvakė
     tamsiam kambary,
     siela
     žmogaus būtyje,
      meilė
     plakančioj širdy. . .

          *  *  *

     Verčiu dienas
     vieną po kitos,
     kaip knygos lapus
     neperskaitytos. . .
     Saulėtas dangus
     ar apsiniaukęs.
     Tik čia, viduj,
     viskas vienoda. . .

     *  *  *

     Monotoniška
      svirpliu melodija.
     Vėsus vėjas,
     mašinų dulkės,

     pilkos plytos
     mane kalbina
     nakties ramume,
     tarp dangoraižių šviesų.
     Ką jie man sako?
     Kaip juos suprasti?

     *  *  *

     Beprasmiškas gyvenimas.
     Vystu,
      kaip gėlė,
     lapo užklota. . .
     Ir nieks nežino,
     kad ji kadaise žydėjo.. .