Spausdinti

Danutė Bindokienė

     Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga visos bendruomenės šventė. Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.

     Radynos — kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Kai ji pakankamai sustiprėdavo po gimdymo, apylinkės moterys susitardavo (dažniausiai sekmadienio popietę, nes tuomet jos buvo laisviausios nuo darbų) nueiti į radynas. Nė viena neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gimdyvei ir kūdikiui, galima suardyti visą jo ateities laimę.

     Į radynas moterys atsinešdavo savo vaišes, tarp kurių svarbią vietą užimdavo kiaušinienė. Viešnios dar nešdavosi sūrių, blynų, pyrago ir kitokių užkandžių. Atsigėrimu pasirūpindavo naujojo kūdikio tėvas, vaišindamas viešnias vynu, gira, o kartais ir saldžia degtine. Jeigu gimdyvė nesijausdavo per daug stipri, stalas būdavo pritraukiamas prie jos lovos, kad ir ji galėtų vaišėse dalyvauti. Viešnios radynose praleisdavo visą popietę.

     Seniau žmonės stengdavosi kūdikį pakrikštyti kaip galima greičiau: po savaitės arba dviejų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo tikima, kad krikštynas reikia daryti jauną mėnesį, tada žmogus ilgai bus jaunas, jaunai atrodys. Kitur buvo manoma, kad žmogaus išvaizda priklauso nuo to, kokioje mėnulio atmainoje jis gimęs: jauname mėnesyje visuomet atrodys jaunai; sename mėnesyje gimęs bus senos išvaizdos, bet turtingas. Apie jaunai atrodantį žmogų buvo sakoma: "Matyt, jis (arba ji) jauname mėnesyje gimęs”.

     Didžiausia priežastis, dėl kurios žmonės skubėdavo kūdikį pakrikštyti, buvo ta, kad senaisiais laikais labai daug naujagimių mirdavo. Liaudis tikėjo, kad nekrikštyta vėlė neina į dangų, todėl stengėsi kūdikį "padaryti krikščioniu” kaip galima greičiau.

Bronius Murinas.    Paupio motyvas (1980).

     Kūdikio krikštynos šeimoje yra didelė šventė. Senaisiais laikais jos buvo keliamos bent dvi dienas. Krikštynos susideda iš dviejų pagrindinių dalių: 1) apeigų bažnyčioje, kur kūdikis pakrikštijamas, duodant jam vardą ir įvedant į krikščioniškąją bendruomenę; 2) pakrikštyto kūdikio parvežimas namo ir po to krikštynų vaišės.

     Pirmagimiui dažnai duodamas senelio ar senelės vardas. Buvo taip pat įprasta pasirinkti tokį vardą, kurio šventojo dieną vaikas gimsta. Tėvo vardu pakrikštytas berniukas bus labai gudrus ir stiprus. Berniukui vardą anksčiau parinkdavo tėvas (arba net senelis), o mergaitei — motina ( kartais senelė). Vėlesniais laikais vaikui vardą parinkdavo abu tėvai.

     Krikšto tėvais stengiamasi pasirinkti gerus žmones: koks krikšto tėvas, toks dažniausiai būna ir krikštavaikis. Mergaitė užauga panaši į savo krikšto motiną. Jokiu būdu negalima kviesti į kūmus per daug išgeriančių, nes ir vaikas užaugęs bus girtuoklis.

     Pakviestas į kūmus, žmogus negali atsisakyti, nes kūdikis "neturės dalios”, bus nelaimingas visą gyvenimą. Apskritai, būti pakviestiems krikšto tėvais yra didelė garbė. Sakoma, kad niekas į kūmus nekvies, jeigu gausi mušti su šluota, su mazgote arba, šluojant grindis, kas nors sąšlavomis apšluos kojas.

     Krikšto drabužėlius įtaiso krikšto motina arba abudu krikštatėviai kartu. Jei krikštamotė neatneštų krikšto marškinėlių, ir vaikutis mažas mirtų, tai aname pasaulyje vaikščiotų nuogas. Kas krikšto marškinėlius laiko visą gyvenimą, tas bus laimingas ir turtingas.

     Pagrindiniai ir svarbiausieji krikštynų veikėjai yra krikšto tėvai ir krikštijamasis kūdikis, arba krikštavaikis. Tikrieji kūdikio tėvai ir kiti šeimos nariai lieka tarytum nuošaliai. Seniau tėvai net į bažnyčią nevažiuodavo, kūdikį krikštijant, o pasilikdavo namie laukti krikštatėvių su pakrikštytu kūdikiu. Kai moterys gimdydavo ne ligoninėse (kai dabar), o namie, didelį vaidmenį krikštynose turėjo "bobutė”, arba priėmėja, kuri pakviečiama prie gimdyvės gimdymo metu. Ji kūdikį ir gimdyvę prižiūrėdavo iki krikšto, o po to jau išeidavo namo. Kadangi šiais laikais "bobutės” nebekviečiamos prie gimdymo, tai apie jų rolę krikštynų vaišėse nebekalbėsime. Jeigu kam įdomu, kviečiame medžiagos susirasti šaltiniuose, kurių sąrašas pateikiamas šios knygos gale.

     Buvo tikima, kad nekrikštytam kūdikiui pasaulis yra labai pavojingas: jį gali pakerėti blogos akys, gali apmainyti laumės, pagriebti piktos dvasios, arba bent apsargdinti. Reikia atlikti daug įvairių apeigų, kad jis augtų didelis, būtų stiprus, gerai matytų, greitai bėgiotų, būtų tėvams paklusnus ir t.t. Daugelis tų tikėjimų, būrimų ir spėliojimų šiais laikais nebeturi prasmės, tačiau kai ką galime paminėti ir net prisitaikyti dabartinėse krikštynose, nes tai mūsų tautos tradicijų ir papročių lobio dalis.

•    Krikšto motina, veždama kūdikį krikštyti, negali pati būti nėščia, nes vienas kūdikis mirs: jos pačios arba krikštavaikis.

• Jeigu, vaiką vežant krikštyti, pralenksi vežamą laidoti numirėlį, tai tas kūdikis užaugęs matys vėles.

•    Prie bažnyčios durų reikia kūdikį prašnekinti tuo vardu, kuriuo jis bus krikštijamas, tai jis greitai pradės kalbėti. Kūdikiui į vystyklus krikšto tėvas įdeda pinigą, kad jis užaugęs būtų turtingas. Gerai, kai krikštijamas kūdikis verkia. Jeigu tyli, tai yra pavojus, kad mažas mirs.

•    Kūmai, važiuodami į bažnyčią su kūdikiu, grįždami namo ir krikštynų vaišių metu, turi sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantys būtų tankūs, gražūs ir lygūs. Jeigu vaišių metu kūmai išgeria, tai turi būtinai gerti dvi taureles, kitaip vaikas bus šlubas. Vaišių metu taip pat reikia dainuoti, tai vaiko balsas bus gražus.

•    Grįžus iš bažnyčios, vyriausia amžiumi giminaitė turi spėti kūdikio vardą. Jeigu ji iš anksto vardą ir būtų žinojusi, turi "atspėti” tik iš trečio karto, kad vaikas užaugęs nebūtų plepys.

•    Kūmams važiuojant su kūdikiu iš bažnyčios, kaimo vaikai ant kelio padarydavo užtvarą. Pravažiavimą kūmai turėjo išsipirkti saldainiais. Dabar tokią užtvarą arba "vartus” būtų galima padaryti prie vartelių ar prie namų durų. Užtvarą gali statyti giminių vaikai, kurie pakviesti į krikštynų vaišes (gali statyti ir suaugusieji). Užtvertas kelias ne tik įneša įvairumo į krikštynų šventę, bet taip pat simbolizuoja busimąjį kūdikio gyvenimą: jam pasitaikys daug sunkumų ir kliūčių, bet visos bus sėkmingai į-veiktos.

•    Kūmai per krikštynas turi būti linksmi, tai ir vaikas užaugs linksmas. Jiems negalima susipykti, nes vaikas bus neklaužada; negalima ką nors pamiršti, nes vaikas turės prastą atmintį; reikia saugotis, kad neparpultų, nes vaikas bus nerangus, netikęs.

     Daug kas vaiko gimimo proga prie sodybų pastatydavo kryžių ar koplytėlę, kurią šventindavo per krikštynas. Kai kuriose Lietuvos vietose buvo pasodinamas medelis. Berniukui: beržas, uosis, ąžuolas, klevas ar kuris kitas, vyriškos giminės vardu pavadintas medelis; mergaitei — eglė, pušelė, liepa, obelaitė, vyšnia ir pan.

     Liaudis buvo įsitikinusi, kad kūdikio gimimo laikas turi daug įtakos jo charakteriui, išvaizdai ir gyvenimo būdui.

(Iš Danutės Bindokienės spaudai paruoštos knygos “Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje”)

■ Katalikų Bažnyčios metraštis paskelbė, kad 1985 m. surinktais duomenimis, pasaulio katalikų skaičius siekė 852 milijonus. Šiaurės ir Pietų Amerikoje katalikai sudaro 63%, Europoje 40%, Okeanijoje 26%, Afrikoje 13%, o Azijoje tik 2,5%. Katalikų dvasininkų 1985 m. buvo 1.731.200, jų tarpe 3.978 vyskupai. Pasauly yra daugiau negu 917.000 moterų vienuolių ir 65.000 vyrų vienuolių.