Spausdinti

 (Įspūdžiai)

KĘSTUTIS TRIMAKAS

     Mano kambariui trūko rakto. Galvojau, kaip išsaugosiu, ką vertingo atsivežiau: teturėjau rekordavimo mašinėlę ir pigų foto aparatą. Trūko rakto ir tualetiniam kambariui, kuris buvo bendras visiems antrame aukšte. Jame esančiam dušui trūko užuolaidos: imant dušą, vanduo tiško ant grindų. Iš ryto pradėjęs skusti barzdą, pastebėjau, kad nėra veidrodžio. Skutaus, čiupinėdamas veido odą pirštais.

     Rytą pabudęs pastebėjau, kad pro langą matėsi kalnas, o jo viršūnėje — kryžius... Medjugorje. "Tarp kalnų”.

*   *   *

     Vakar čia atvykom prieš pat vidurnaktį. Autobusui sustojus prie užeigos namų, kelionės vadovas skirstė kambarius. Perskaitęs iškreiptą mano ir kažkokio Pat Jennings pavardę, pranešė, kad mudviem paskirtas tas pat kambarys. O buvau užsimokėjęs už atskirą kambarį: kaip gali mane dabar su kuo kitu į tą patį kambarį įkišti?! Man priėjus pasiaiškinti, vadovas paklausė, ar aš Pat Jennings pažįstu. Norėjau atšauti: "Kas man Pat Jennings!.. Nepažįstu ir nenoriu pažinti”. Bet susilaikiau. Tik pasakiau, kad susimokėjau ir privalau gauti atskirą kambarį.

Bronius Murinas.   Žilvičių stuobriai (1983).

     Užeigos kambarius išdalino bendrakeleiviams prieš mus: po du ir po tris į vieną. Mums nebeliko. Mudu nuvedė vieškeliu tolėliau į kitus namus. Antram aukšte virš restorano gavom po kambarį.

     Man ausyse tebesikartojo užspringę žodžiai: "Kas man Pat Jennings!” O jis buvo draugiškas 38 metų vyras iš Pennsylvanijos, dviejų dukrelių tėvas, ligoninės kapelionų talkininkas, pasauliečių maldos grupės vadovas. Kai kambary teradom tik po rankšluostėlį, jis man davė savo atsivežtą. Jo troškimas, kaip ir mano — sustiprėti dvasia atsilankant Medjugorje.

*   *   *

     Nuo tų namų 20-25 min. pėsčiom vieškeliu. Einant keliu, nelengva įsistatyti į piligrimines vėžes. Ne tai, kad vieškeliu praskubantys maži automobiliai "braukia” pėsčiuosius nuo siauro kelio. .. Juk čia Medjugorje!. .. Lauktoji Medjugorje!... Norėjosi dvasinio pakilimo, o čia — kambarys be rakto, dušas be užuolaidos ir skolintas rankšluostis. .. Ir kažkokia vidinė maišatis.

     Bažnyčia prieš 9 val. ryto jau apypilnė. Gale priklaupęs, pasimeldęs, taikiau foto aparatu užfiksuoti bažnyčios erdvų vidų. Priėjo mergaitė ir paklausė, ar aš kalbu vokiškai ir ar aš galėčiau išklausyti jos išpažinties. Čia pat šone buvo išpažinčių klausykla. Vos išėjus iš klausyklos, prisiartino kunigas. Ir jis su tuo pačiu prašymu... Vėl į klausyklą... Trapi žmogaus širdis — Gėrio ir blogio kovos arena. Ir Gėrio traukimas. Ir ieškantieji išsilaisvinimo iš blogio. Vėl apsisprendę už Gėrį... Ir aš to Gėrio traukos bei dvasinio laisvinimosi liudininkas. Ir pats to ieškąs...

     Iš klausyklos išėjau, tarsi pats atlikęs išpažintį — džiugioj ramybėj. Vidinės maišaties — nė pėdsako. Tai štai kas čia vyksta... Medjugorje. "Tarp kalnų”.

PAMALDOS DIEVNAMYJE

     Pamažu atsiskleidė vietovės ritmas. Jos centras — šv. Jokūbo parapijos bažnyčia. Vietos gyventojai ją patys pastatė — pamažu per 32 metus. Keturiems apylinkės kaimeliams — gerokai per didelė. Senyvam žmogui, kurį visi gerbė, buvo "kažkas” užėję: jis ragino ir ragino statyti didelę... Lyg ne sau... Ir pastatė, kraipydami galvas, kam tokia didelė tuščiam slėny. Tarp kalnų. Tik dabar pamatė, kodėl reikėjo tokios.

     Dabar nebetelpa. Kažin ar pasauly yra tokia kita bažnyčia, kuri būtų visą dieną tokia pilna? Ne į jos sienas ar lubas pasižiūrėti, kaip Romoj ar Paryžiuj, bet iš širdies melstis balsiai ar patyliai ir giedoti.

Švenčių metu tai ne tik bažnyčia, bet ir jos visa apylinkė darosi per maža. Bet šiokiadieniais bažnyčia vos talpina, o dažnai ir nebesutalpina. Mišios kas valandą. 9 val. vokiškai — maldininkams iš Vokietijos ir Austrijos. 10 val. angliškai — atvykusiems iš JAV-ių, Kanados, Anglijos, Airijos. 11 val. prancūziškai — prancūzams ir kanadiečiams. 12 val. italams. Vėliau ispaniškai, kartais portugališkai. Mažesnėms grupėms naudojama šalutinė koplyčia. Po pietų bažnyčia vėl pripildoma kasvalandiniui Šv. Rašto ar kitų religinių temų aiškinimui įvairiom kalbom. 6 val. vakare prasideda trijų valandų pamaldos kroatiškai su įterpimais kitom kalbom: rožinis, mišios (jas kas vakarą koncelebruoja keliasdešimt įvairių tautų kunigų; kartais skaičius viršija šimtą), giesmės, maldos ir ligonių palaiminimas. Šiose pamaldose dalyvauja ir jauni regėtojai. Jiems vieta paskirta bažnyčios gale, choro balkone, kad neatitrauktų žmonių dėmesio nuo vykstančių pamaldų. Tarp rožinio ir mišių jie pergyvena ekstazę. Tai laikas, kada jiems pasirodo Marija.

KRYŽIAUS KALNAS

     Taigi bažnyčia stovi lygumoj tarp dviejų įsidėmėtinų kalnų. Pirmasis yra tas, kurį pro savo kambario langą pastebėjau. Matai jį beveik iš bet kur visoj apylinkėj — su kryžium ant pačios viršūnės. Križavac.

     Tik užlipęs ant paties kalno, pamatai, koks didelis tas cementinis kryžius. Pastatė jį vietos žmonės 1933 metais iš dėkingumo Išganytojui, prisimindami jo kryžiaus aukos 1900 metų sukaktį ir pašvęsdami jam save ir visą apylinkę.

     Paskutiniu laiku yra ypač pagyvėjęs paprotys melstis tame kalne. Tą paprotį pagyvino Apsireiškusioji, per regėtojus pasakiusi: "Aš kasdien meldžiuosi po tuo kryžium... Užlipkit ir melskitės prieš kryžių, kuris buvo tam pastatytas. Jūs žinot, kad jis simbolizuoja Jėzaus auką”. Kryžiaus šventėj, rugsėjo 15, čia suplaukia tūkstančiai. Šiemet apskaičiuota 250.000 maldininkų. Mišios buvo laikomos kalno viršūnėje to kryžiaus papėdėje.

     Nuo kalno papėdėj esančio nedidelio kaimelio iki pat kryžiaus viršūnės, į viršų vingiuodamas, kyla takas su kryžiaus stotimis, nusėtas žmonių kojom apšlifuotų akmenų ir dar gan aštrių uolų. Vietomis tenka nebe žengti, bet kopti uolom, ypač arti viršūnės.

     Niekur savo gyvenime taip ilgai nėjau kryžiaus kelio, kaip čia. Buvo karštos saulėtos dienos vidudienis. Maldininkų ne tiek daug. Kai kurie būreliais, kai kurie pavieniui. Nemaža jaunimo. Kai kurie jau lipo žemyn. Pasikeisdavom keliom frazėm, dalindamiesi pakilios nuotaikos nelengvu išgyvenimu. Pastebėjau keletą lipant basom kojom.

     Mano bičiulis Pat Jennings ištisą naktį praleido tame kalne. Sakė, kad, nors buvo gan šaltoka tą naktį, ten sutiko maldininkų. Taigi jų buvo dieną ir naktį.

     Apsireiškusioji per regėtojus vietos žmonėms yra pasakiusi: "Brangūs vaikai, kryžius buvo Dievo plano dalis, kai jūs jį pastatėt”. Taip, Dievo plano viena dalis, kurią sekė kita. Išganytojui dėkingiems žmonėms Jo Motina pati, dėkingai pasirodžiusi, kvietė į talką išganymo darbe. Nuo Kryžiaus kalno viršūnės dešinėj matėsi jos Apsireiškimo kalnas.

APSIREIŠKIMO KALNAS

     Kalnų juosta, dešinėj prasidėjusi Kryžiaus kalnu, kiek žemėja ir užsisuka į kairę, lyg bandydama apglėbti lygumą su žaliais vynuogynais ir balta bažnyčia. Po užsisukimo išsitiesęs kalnas vadinosi Podbrdo — "Kalno papėdė”.

     1981 m. birželio 24 d. jo akmenuotame, nedideliais medžiais ir krūmais nusagstytame šone keli jaunuoliai pamatė jauną Moterį. Nuo to laiko neišdildomai tapo paženklintas pats kalnas, tie jaunuoliai, apylinkė ir joje gyvenantieji.

     Pakartotinai Pasirodžiusioji pasisakė esanti Palaimintoji Mergelė Marija: "Aš atėjau, nes čia yra daug tikinčiųjų. Aš noriu būti su jumis, atversti ir sutaikinti kiekvieną... pasakyti pasauliui, kad Dievas yra...” Tiems jaunuoliams ji rodėsi kasdien. Kasdien gausėjo ir žmonių minia. Tada valdžia uždraudė bet kam lankytis tame kalne. Jaunuoliai susirinkdavo parapijos bažnyčioj. Marija ėmė rodytis jiems kasdien ten, šoninėj koplyčioj. Vakare buvo įvestos pamaldos.

     Kalnas liko pavadintas Apsireiškimo kalnu. Jo šone žmonių išmintas takas kyla į viršų tarp uolėnų ir krūmokšnių. Gerokai palypėjus, takas pasisuka į dešinę. Ten už keliasdešimt žingsnių pasirodo išmindžiota, uolom ir akmenim nusėta aikštė, kurios vidury tarp akmenų į žemę įbestas lieknas kryžius ženklina vietą, kur Marija pasirodė pirmą kartą. Aplink — pusšimtis kitų kryžių.

     Dieną nesustojamai čia kopia įtikėjusieji Marijos atsilankymu. Regėtojai yra pasakę, kad ji yra pažadėjusi toj vietoj duoti matomą nuolatinį ženklą jos pasirodymų tikrumui įrodyti.

     Užkopęs čia jautiesi pasiekęs kažkokį tašką, atvirybę ar ribą, gal net kažkokį likimą. Gali pasijusti arčiau dangaus. Užkopę čia suklumpa tylioj maldoj. Grupės čia ima giedoti giesmes Marijai. Kai buvom čia birželio 24 d. su lietuvių piligrimine grupe, užlipę čia užtraukėm "Marija, Marija” giesmę iš širdies taip, kaip savo gyvenime dar niekad nebuvom giedoję. Po giesmės spontaniškai kilusiais žodžiais Marijai paaukojau čia tuomet atsilankančius lietuvius, visus išeivius tautiečius, visą lietuvių tautą, mininčią 600 metų krikšto sukaktį.

     O dabar stovėjau lygiai toj pačioj vietoj ir prisiminiau tuomet grupėj buvusius bei kitus, kuriuos norėjau Marijos globai pavesti.

REGĖTOJAI

     Iš šešių jaunų regėtojų trys tebepergyvena ekstazę kasdien vakarinių pamaldų metu: Marija (22 m. amžiaus), Ivan (22 m.) ir Jakov (16 m.). Pamaldose šiuo metu nedalyvauja Mirjana (22 m., studijuoja Zagrebe), Ivanka (21 m., ištekėjo 1986 m. gale) ir Vicka (23 m.; dėl skaudžios ligos lieka namuose).

     Vietinio vadovo rūpesčiu, mūsų grupė turėjo progą aplankyti Apsireiškimo kalno papėdėj gyvenančias Vicką ir Mariją. Pats vadovas pabuvo vertėju. Nežiūrint tiek joms skiriamo dėmesio, jos yra paprastos, natūralios, be jokio dirbtinumo, neieškančios sau pripažinimo ar naudos, neimančios pinigų. Vicka yra iškalbesnė, socialaus būdo, jos veidas su kiekvienu klausimu keisdavosi: surimtėdavo ar šypsodavosi. Marija paprašė jos nefotografuoti; ji akimirką ilgiau pagalvodavo prieš atsakydama. Abi prisipažino, jog jų gyvenimas yra pasikeitęs, kad apsireiškusi Marija yra nepaprastai motiniška, jog ji nori, kad visi žmonės atsiverstų — tikėtų, melstųsi, išpažintų ir gyventų pripažindami Dievą taikoj ir ramybėj, jog patenkinta pradiniu žmonių atsiliepimu, bet norinti, kad ir iki šiol neatsiliepusieji į jos prašymus atsilieptų.

     Kitą dieną Kryžiaus kalno papėdėj esančiam kaime mūsų grupė susitiko su 14 m. mergaite Marijana. Ji ir kita jos vienmetė draugė Jelena vidiniai patiria Marijos (kartais ir Jėzaus) balsą meldžiantis pavieniai arba vienmečių suėjime. Tai dažniausiai nurodymai maldai, dvasiniam gyvenimui ir artimo patarnavimui, kurių turiniu, dalinamasi su paauglių grupių nariais. Panašią jaunimo grupę intensyviam dvasiniam gyvenimui, Marijos prašymu, jau anksčiau yra pradėję regėtojai Ivan ir Marija, kurie gauna nurodymus jų įprastinių ar specialių ekstazių metu. Arčiau su tom grupėm susipažinusieji labai teigiamai atsiliepia apie šias jaunimo grupes. Jėzuitas Robert Faricy tvirtina: "Marija juos dvasiškai suformavo tokiu būdu, kurio nesu užtikęs jokioj religinėj bendruomenėj, nei seminarijoj, nei kokiam vienuolyne. Maldos gyvenimas persunkia visus jų veiksmus. Jie visad prisimena Viešpaties ir Marijos buvimą. Jie mato Jėzų kituose. Jie yra paslaugūs šeimoj ir bendruomenėj... Ir visgi jie yra, kaip ir kiti jaunuoliai, visiškai natūralūs bei normalūs”.

NUOSTABŪS REIŠKINIAI

     Daug žmonių savo akimis yra matę nuostabius pasikeitimus saulėje: ją didėjant, pulsuojant, spinduliuojant neįprastom spalvom. Užrekorduota nemaža staigių pagijimų. 1981 m. spalio 22 d. daug kas matė kryžių ant Kryžiaus kalno tampant šviesos stulpu su moters siluetu kryžiaus papėdėj. Po to regėtojams Marija pasakė: "Visi šie ženklai yra stiprinti jūsų tikėjimą”.

     Kitas fenomenas, kurį stebi ir kuriuo stebisi šventoriuj esantieji (jų tarpe ir aš, kai ten buvau), yra tapęs kasdieniniu reiškiniu. Kas vakarą prieš vakarines pamaldas iš visų apylinkių suskrenda tūkstančiai paukščių. Jie susimeta į bažnyčios šventoriuj esančius medžius kaip tik priešais dievnamio fasadą, kur viduj choro balkone susirenka jaunieji regėtojai. Jie ten čirškia ir čiulba per pirmą vakarinių pamaldų dalį. Staiga vienu metu visi paukščiai nutyla. Tai tiksliai sutampa su laiku, kai regėtojai bažnyčios viduj ekstazėj ima regėti Mariją. Kai ekstazė pasibaigia, paukščiai vėl ima čirškėti ir išsiskraido.

ŽMONĖS

     Vėlyvą, bet saulėtą rugsėjo savaitę čia buvo keli tūkstančiai žmonių. Savaitgalį suvažiavo dar daugiau. Dvasinį pagrindą vietovei yra davę vietiniai gyventojai, kurių parapijos ribose yra apie pustrečio tūkstančio. Ne visada jie buvo tokie uolūs. Prieš Marijos pasirodymą daugelis buvo katalikai labiau iš įpročio bei tradicijos, negu iš gyvo įsitikinimo; nemaža buvo ir visai atvėsusių. Nelengva buvo juos įtikinti antgamtiniais įvykiais, tuo labiau jų pačių apylinkėj, ir dar paaugliams, kurie tuoj pat buvo įtarti narkotikų vartojimu.

     Tačiau dabar buvo 1987-ji, nebe 1981-ji metai. 1984 m. kovo 1 d. Apsireiškusioji per regėtojus pasakė: "Aš pasirinkau šią parapiją ir aš noriu ją vesti... Pradėkite atsiversti. Šiuo būdu visi tie, kurie čia atvyks, galės atsiversti”.

     Kas ketvirtadienį Pasirodžiusioji ėmė skatinti parapiečius susirinkti vakarinėms pamaldoms, melstis, susitaikinti, atgailauti, pasninkauti. Ji juos kvietė, skatino, ragino, kartais pasisakydavo jais benusivilianti, ir vėl kviesdavo, įvertindavo jų pastangas, nuolat dėkodavo, guosdavo ir vėl skatindavo, rodydama savo motinišką širdį.

     Motina ištvėrė kviesdama. Vietiniai ištvėrė atsiliepdami. Šiokiadieniais dienos metu jų tiek nematysi bažnyčioj. Bet tris valandas užtrunkančiose vakarinėse pamaldose bažnyčioj jųjų yra dauguma. Giliai nuteikia jau vien pamatyti ir išgirsti jų meldimąsi ir giedojimą sutartinai, balsiai — iš širdies.

     Bet dienos metu bažnyčioje ir apylinkėje matai atvykusius iš kitur. Jie čia sukuria spalvingą, bet maldingą nuotaiką. Jų didžiąją daugumą sudaro įsitikinusieji, iš arčiau ir toliau sužinoję apie Pasirodžiusiąją, jos perspėjimus bei skatinimus. Kai kurie jų atvyksta čia nebe pirmą kartą — atsigaivinę kartą, vėl grįžta Medjugorje išskirtine dvasine nuotaika pagyventi ir sustiprėti. Kai kas — su ypatingais norais ar prašymais: susitaikinti, artimą žmogų religijon pakreipti, svarbią problemą išspręsti... Pasitaiko ieškančių, abejojančių, sąžinėj slegiamų. Pasitaiko ir "pro šalį pravažiuojančių”. Visiems čia yra galimybė Marijos globoj būti Gėrio paliestiems.

     Aš pats penkių dienų laikotarpy sutikau (arba išgirdau esant) anglus, airius, amerikiečius, austrus, afrikiečius, olandus, italus, ispanus, prancūzus, kanadiečius, brazilus, vokiečius, vengrus, belgus, lenkus, indus, korejiečius, filipiniečius, puertorikiečius, egiptietį ir singapurietę. Mūsų tautiečiai čia irgi atvyksta, nors jų šį kartą nesutikau.

     Minioje žmonėms įprasta prarasti individualumą. Aš niekur nemačiau žmones taip išlaikant savo individualumą, kaip čia Medjugorje. Čia nebuvo minios, o daug asmenų. Įsitikinimas, tikėjimas, nuoširdus pamaldumas — tai atsispindėjo jų elgesy, maldose, giedojime.

     Su mūsų grupe iš Čikagos buvo atvykus maža jaunų televizijos filmuotojų grupė. Nors jų tikslas buvo tik susukti video filmą, po poros dienų jie jau nešiojo ir kalbėjo rožinį. Stebėtina, kad didelė dalis maldininkų buvo jauni žmonės. Stebino ir tai, kad buvo daug vyrų, tiek jaunų, tiek ir vyresnio amžiaus.

IŠPAŽINTYS

     Jau pačios pirmos minutės bažnyčioj mane, kaip lašą, įliejo į širdžių su Dievu susitaikinimo srovę. Apsireiškusiosios nuolatinis raginimas, skirtas josios "sūnums ir dukroms. .. visam pasauliui” yra: "Atsiverskite ir nedelskite...” Atsiversti — tai palikus blogį ir beprasmiškumą, visa širdimi orientuotis į Dievą. Pirmasis žingsnis — išpažintis.

     Nors bažnyčios viduj buvo kelios išpažinčių klausyklos, pamaldų metu būdavo tiek daug žmonių, kad spūsty būtų sunku prie jų prieiti. Išpažintys buvo klausomos lauke, po atviru dangum, aplink bažnyčią, prie bažnyčios sienos ar aikštelėj pasistačius vieną kėdę, ar dvi, ar stačiom, ant žemės padėjus lentelę su užrašu, kokia kalba išpažinčių klausai.

     Atlikęs viso gyvenimo išpažintį, kasdien klausiau išpažinčių rytą ir vakare, kartais keturias valandas per dieną. Klausant išpažinčių 20-40 kunigų, nebūdavo spūsties nei skubėjimo. Išpažintys galėdavo išsivystyti į trumpus ar ilgesnius pokalbius moraliniais ir dvasiniais klausimais. Esant mažiau vokiečių kunigų, pas mane ateidavo daugiau vokiškai, negu angliškai kalbančių. Buvo atėję ir du nekatalikai, pajutę trauką į Gėrį bei norą išsivaduoti iš blogio.

     Kartą besiartinant prie Marijos statulos šventoriuje, viena jauna moteris šūktelėjo savo draugei, rodydama į mane ranka: "That’s the priest! That’s him”. Pribėgusi apkabino mane, dėkinga; manęs paprašė su ja nusifotografuoti. Man buvo aišku, kodėl ji rodė tiek džiaugsmo ir dėkingumo. Šypsodamasis atsakiau jai: "That’s not me, but Our Lady”. Ji buvo pas mane išpažinties vos prieš porą valandų: ilgus metus sukaustęs destruktyvus jausmas nepaleido jos nei išpažinty, o tik ryškiau atsivėrė, kaip žaizda. Aš patariau nueiti prie Marijos atvaizdo su ja apie tai pasikalbėti. Sakiau, kad ji padės. Tai ji ir padėjo.

     Nuo to laiko visus penitentus su didesnėm problemom siunčiau pas Mariją. Vietinis pranciškonas savo popietinės kalbos metu citavo vieną vyskupą, kuris sakėsi, kad jam čia, Medjugorje, klausant išpažinčių, jis juto Mariją esant kartu. Įsitikinau čia ir aš jos asmenišku rūpestingumu kiekvienu.

Br. Murinas.    Upelis (1935).


MARIJOS ŽODŽIAI

     Nors Marija išrinktiesiems regėtojams tepasirodo kasdien, viešai ką kitiems paskelbti nuo 1987 m. pradžios ji yra pasakiusi tik kartą per mėnesį, 25-ąją mėnesio dieną. Jaunuoliai girdi Mariją kalbant jųjų gimtąja kalba, t.y. kroatiškai. Po ekstazės vienas iš jų tuoj pat užrašo žodžius ir paduoda vietos kunigui. Paklausius vienos regėtojos, ar ji prisimena tiksliai, ji atsakė, kad ji "laiko” tuos žodžius mintyse be jokių sunkumų. Pateikti žodžiai tuoj pat išverčiami į keletą kalbų ir paskelbiami per garsiakalbį.

     Rugsėjo 25 d., man tebesant Medjugorje, Marijos žodžiai buvo šie: "Brangūs vaikai! Aš noriu ir šiandien jus visus kviesti maldai. Tegul malda būna jūsų gyvenimas. Pašvęskit savo laiką vien tik Jėzui. Jis duos jums viską, ko jūs ieškot, ir jums apsireikš. Šėtonas yra stiprus: jis tyko kiekvieną jūsų išbandyti. Melskitės: tokiu būdu jis negalės nei jūsų pažeisti, nei jus sukliudyti pakeliui į šventumą. Per maldą aukit link Dievo diena iš dienos vis labiau. Dėkoju jums už atsiliepimą į mano kvietimą”.

     Tai lyg trumpa evangelija, charakteringai prasidedanti "Brangūs vaikai” kreipimusi, asmeniškai visai užangažuojanti Dievui (gyvenimu kaip malda; visu laiku vien Jėzui), Sūnaus vardu viską pažadanti ("viską duos”, "visai apsireikš”, apsaugos nuo blogio), dėkingumu pastabiai įvertinanti čia susirinkusiųjų, o taip pat visam pasauly beatsiliepiančiųjų pastangas. Taipogi tai trumpa santrauka to, ką ji yra sakiusi per šešerius metus.

     Sekančią dieną šie žodžiai jau buvo aiškinami įvairiom kalbom popietiniuose susirinkimuose, o taip pat buvo perduoti į kitus kraštus paskelbti kiek galima plačiau pasauly.

     1987 m. sausio 8 d. Marija Medjugorje parapijos bendruomenei (o kartu ir visai žmonijai) pranešė: "Laikas jau yra atėjęs, kad tai, ko mano Viešpats norėjo, yra įvykdyta”. Padėkojus už atsiliepimą į jos kvietimus, ji pasakė, kad nuo dabar ji duos nurodymus tik kas mėnesį; nežiūrint to, ji pasiliekanti su jais.

     Kas yra įvykdyta? Apsireiškusioji pakankamai aiškiai ir nedvejojančiai stipriai yra paskelbusi apie laiko rimtumą, apie būtiną reikalą visai žmonijai atsiversti — gręžtis į Dievą. Ir žmonės ėmė atsiliepti. Pirmiausia — patys jauni regėtojai (kai kur tiesiog heroiškai), paskui jų draugai dvasinio gyvenimo būreliuose, su jais — visa Medjugorje parapija, tapusi orientavimosi į Dievą centru pasaulyje. Kiekvieną su atvira širdim čia atvykusį Apsireiškusioji paliečia ir lydi, kur bevyksta. Jos platinami žodžiai siekia dar toliau — kiekvieną, kuris atvirai jų klausos ir į juos atsiliepia.

MEDJUGORJE: TIKROVĖ IR SIMBOLIS

     Kaipo tikrovė, Medjugorje yra vietovė, kaip jokia kita. Nebent Liurdas, bet ir tai ne visai. Ją pajusti gali tik tas, kas širdimi atsiveria. Taip, kaip motinai. Kas gi gali suvokti, kas yra motina? Tik tas, kas ją kaip motiną patiria. Taip ir čia. Medjugorje savo esme yra Motina... Motina, apsireiškusi savo vaikams vietovėje — tiksliau, bendruomenėje — šiuo pasauliui lemtingu laiku.

     Simbolis yra varde: Medjugorje. "Tarp kalnų”. Tarp Križavac (Kryžiaus kalno) ir Podbrdo ("Kalno papėdės”, Apsireiškimo kalno). Tarp Jėzaus ir Jo Motinos. Tarp dviejų labiausiai besimylinčiųjų yra Medjugorje, bažnyčia, malonės vieta — kiekvienam ir visai žmonijai. Marija motiniškumu apsireiškia čia žmonėms dėl Sūnaus. Sūnus išganymu laimina čia žmones dėl Motinos.

*   *   *

     Iš mano kambario — nors be rakto — niekas nebuvo išnešta. Išmokau imti dušą be užuolaidos ir netaškyti vandens ant grindų. Net ir suradęs veidrodį kitam kambary, senajame skutau barzdą, čiupinėdamas veido odą pirštais. Pažinau ir džiaugiaus pažinęs Pat Jennings ir kitus, čia atvykusius ir bebuvojančius. Maišatis buvo dingus. Viduj — ramybė ir džiaugsmas, nes buvau malonės vietoj "Tarp kalnų” — Medjugorje.

     Pastaba.Šiame aprašyme išreiškiu vien savo asmeninį įsitikinimą, kuris pagrindinai remiasi knygose, straipsniuose bei kituose viešuose pareiškimuose išreikštom išvadom bei asmeniniais įsitikinimais, nuodugniai su tais įvykiais Medjugorje susipažinusių autoritetų, tokių kaip pasauly pirmaująs Marijos apsireiškimų teologas-istorikas Abbe Rene Laurentin, pasaulinio masto teologas Hans Urs von Balthasar, tarptautiškai žymus mariologas kun. Michael O’Carroll, CSSp., Jugoslavijos vyskupų konferencijos doktrinos bei tikėjimo komisijos pirmininkas Split arkivysk. Frane Franič, Jugoslavijos Katalikų Bažnyčios primas Zagrebo kardinolas Kuharič ir kt. (plačiau žr. mano straipsnį "Marijos apsireiškimai Medjugorje?” Laiškuose lietuviams, 1987 m. gruodžio mėn. nr.). Tikėjimas šių įvykių antgamtiškumu galutinai priklausys nuo Bažnyčios vadovybės oficialaus sprendimo po to, kai speciali bažnytinė komisija baigs savo tyrimus.