STASĖ VAIŠVILIENĖ

     Š.m. balandžio 28 d. išskridę iš Čikagos, 29 d. po pietų, su trumpu sustojimu Rio de Janeiro aerouoste, nusileidome Argentinos sostinėje Buenos Aires. Aerouostas gana to li nuo miesto, tad pakelėje matėme salas, įlankas. Čia dabar buvo ruduo, tad kai kurie medžiai jau parudavę, bet buvo matyti ir žydinčių medžių bei gėlių. Įdomūs spygliuočiai su į viršų užriestomis šakomis. Buvo matyti ir palmių.

     Mus apgyvendino Plaza Hotel, miesto centre. Sako, kad tai geriausias Buenos Aires viešbutis, jame apsistoja ir kitų šalių diplomatai. Įėjimas atrodo labai iškilmingai. Lovų užvalkalai ir paklodės ploniausio lino su viešbučio monogramomis. Lovas pakloja iš ryto, o vakare atidengia ir dar ant pagalvės padeda šokoladinę širdukę su saldžių sapnų linkėjimu.

Didžiausias Iguassu krioklys — “Velnio gerklė”.

     Šiek tiek apsitvarkę, vakare ėjome į čia pat viešbutyje esančią odos ir kailių krautuvę, kur vaišėmis buvo bandoma suminkštinti širdis ir atidaryti pinigines. Argentina yra žinoma savo odos ir vilnos dirbiniais, kurie yra žymiai pigesni negu Amerikoje. Krautuvės pilnos puikių kašmiro megztukų, suknelių. Daugelis susigundė ne tik dėl kainos, bet ir dėl reikalo turėti ką nors šiltesnio. Čia vakarai gana vėsūs, ir daugumas moterų apsivilkusios kailio puspalčiais, apsiavusios odiniais botais gal daugiau dėl mados negu reikalo.

     Ateinanti diena buvo apsiniaukusi. Važiuojam autobusu į miestelį San Antonio de Areco, kur turėsime "Fiesta gaucha”. Tai ūkis — turistinė vieta, kur yra mažas muziejus su senais gauchos naudotais įrankiais, ginklais, kasdienos reikmenimis. Taip pat yra bažnyčia, vežimų muziejus, senovės virtuvės replika, gyvuliai, paukščiai.

     Prie įėjimo mus pasitiko jaunas, gražus, gaucho kostiumu apsivilkęs vyras. Viduje mus pasitiko jauni vaikai su karštais pyragaičiais. Prie baro gėrimai ir kitokie užkandžiai. Čia pat jų išdirbinių krautuvė, kur galima pirkti įvairių suvenyrų. Po užkandžių sėdom prie stalų, kur buvo įvairių rūšių salotų, mėsos, dešrelių ir, žinoma, ant atviros ugnies kepta jautiena. Po vaišių — jų tautiniai šokiai, dainos, įjungiant ir mus. Žinoma, neapsiėjo be pasirodymų arkliais. Dalyvaujant šioje "Fiesta gaucha”, pro akis prabėgo Argentinos "estancieros” gyvenimas ir užsiėmimai.

     Vakare išsiruošėm į Casa Blanca naktinį klubą pamatyti Argentinos šokių, dainų ir muzikos. Buvo įdomu matyti skirtingas poras šokant tango, jų įsigyvenimą į šokį ir profesionalumą. Grupės šoko ir dainavo liaudies dainas. Labai gražiai pasirodė čilėnų grupė, kurių dūdelių muzika nuskambėjo panašiai kaip lietuviškos birbynės.

LANKOME BUENOS AIRES LIETUVIUS

     Sekmadienio rytą išvažiuojame į Švenč. Mergelės Aušros Vartų bažnyčią, marijonų pastatytą 1939 metais. Dabartinis jos klebonas yra kun. A. Steigvila, M.I.C Sv. mišias laikė kun. J. Vaišnys, o skaitymus atliko K. Kubilienė. Dabar mūsų bažnyčiose neįprastas dalykas, išskiriant Lietuvą, matyti kunigą sakant pamokslą iš sakyklos. Kun. Vaišnys gražiai palygino mus visus su vynmedžio šakelėmis, kur nuo kiekvienos priklauso ir kitų šakų, ir viso medžio gerovė. Mišiose be mūsų dalyvavo ir keletas vietinių lietuvių. Viena senutė klausia kitą: "Kaip jis kalba?” Atsakymas: "Čia lietuviai — jis kalba lietuviškai”. Kun. A. Steigvila aiškino, kad daugiau lietuvių dalyvauja vėlyvesnėse nelietuviškose mišiose. Daugumas lietuvių yra sukūrę mišrias šeimas.

     Prie bažnyčios pastatyta klebonija ir didelė mokykla, kurioje dėstoma ispanų kalba. Taip pat prie klebonijos įrengtas mažas muziejus su tautodailės ir spaudos rinkiniais.

     Sekantis sustojimas buvo Lietuvių Susivienijimo Argentinoje pastate. Atrodo, kad šis pastatas yra plačiai naudojamas visų, kurie yra lietuviai ir kurie nori palaikyti ryšius su lietuviais. Dabartinis pirmininkas yra jaunas energingas lietuvis Stalioraitis. Kieme įrengtas plaukymo baseiaas ir žaidimų aikštės.

     Po pietų restorane važiavome į senelių namus, kurie yra pastatyti bendromis lietuvių jėgomis. Dabar yra įrengta dvylika butelių, bet sklypas didelis, tad, reikalui esant, bus galima daugiau pristatyti. Buteliai susideda iš vieno didesnio kambario ir vonios. Čia pat lova, virtuvėlė ir stalas su kėdėm. Maistą kiekvienas sau perkasi ir gaminasi.

     Į čia persikrausiantieji šiek tiek įmoka ir gali gyventi iki mirties, bet neturi teisės parduoti ar perleisti kitam. Aplinkui auga medžiai, prisodinta gėlių. Bendriems suėjimams yra salė, kuriai užbaigti dar trūksta lėšų. Bandėme savo aukomis palengvinti jų nelengvą padėtį. Senatvės pensija mokama, sulaukus 70 metų. Toji pensija labai maža. Sakėme, kad pakalbinsime Balfą, jiems padėti. Žmonės galėtų per Balfą ar kitais keliais jiems nusiųsti nereikalingų ar šiek tiek vartotų drabužių.

     Lietuvių centras buvo paskutinė mūsų šiandien lankoma vieta. Pastatas iš lauko atrodo gana įspūdingai. Yra pakankamai vietos žaisti jaunimui ir gardžiuotis "assada” vyresniesiems. Salė dviejų aukštų. Viršuje jaunimas praktikavosi — ruošėsi Šokių šventei Hamiltone. Apatinėje salėje yra bufetas. Čia mums buvo paruoštos vaišės, žmonės labai šiltai ir nuoširdžiai mus priėmė. Sutikome būrį viduriniosios kartos žmonių, kurie kalbėjo lietuviškai. Su jaunimu susikalbėti sunkiau, bet tie, kurie lankė Vasario 16-osios gimnaziją, kalbėjo neblogai.

     Lietuvių centras pastatytas 1926 m. Jis gražiai atstovauja Argentinos lietuviams. Juo naudojasi keturių kartų lietuviai.

     Argentinoje leidžiami du lietuvių laikraščiai: "Laikas” ir "Argentinos lietuvių balsas”.

     Pirmadienį važinėjom ir vaikščiojom po miestą. Mieste tarp gražių pastatų yra apie 200 įvairaus dydžio ir įvairių temų paminklai. Iš namų stiliaus visuomet galima žinoti, kas juose gyvena: anglai, prancūzai ir t.t. Važiuojant per neturtingųjų rajonus, niekur neteko matyti užkabinėtais langais apdegusių namų, griūvančių laužų ir tiek apdaužytų automobilių, kaip Čikagoje.

     Kitą dieną plaukėme laivu į Tigre salą, kuri yra viena iš šimtų salelių, apsuptų upių intarpais ir kanalais. Plaukiant upe, matyti gražūs vaizdai, įdomūs namai, kuriuose kartais žmonės gyvena ištisus metus ir laiveliais plaukia į darbus mieste. Kai kurios salos ir pastatai skirti tik vasarotojams ir turistams. Daugelis namų, esančių prie vandens, pastatyti ant stulpų, nes upė po didelių lietų patvinsta. Tiger sala skirta tik turistams, čia nieko daugiau nėra tik "Gato Blanco” restoranas, kuriame vaišinomės visokiais skanumynais.

     Grįžę sužinojome, kad čia pat, Buenos Aires, yra apsistojusi menininkų grupė iš Lietuvos, ir šį vakarą jie mums duos koncertą viešbutyje. Buvo tikrai gražu Pietų Amerikos kontinente klausytis keturių menininkų iš Lietuvos. Tai buvo: birbynininkas A. Smolskis, operos dainininkė I. Milkevičiūtė, akordeonistas S. Liupkevičius ir kanklininkė L. Neikelienė. Juos lydėjo “Tėviškės” draugijos pirmininkas V. Sakalauskas.

     Sekančią dieną išskridome į Iguassu krioklius.

KRIOKLIAI

     Prieš Kolumbui atrandant Ameriką, tą plotą, kur Iguassu upė įteka į Parana upę, valdė Caigangue genties valdovas Igobi. Abi upės tekėjo ramiai ir savo vandeniu maitino plotą, kur susitinka Argentina, Brazilija ir Paragvajus. Igobi valdovas turėjo gražiai nuaugusį sūnų Taroba, kurio nuolatinė draugė buvo princesė Naipi, pašvęsta garbinti dievą Mboi. Vieną gražų rytą abu jaunuoliai vaikščiojo upių pakrantėmis, džiaugdamiesi gėlėmis ir peteliškėmis. Taroba laikė Naipi už rankos ir nuolat aiškino, ką jis mato, nes Naipi buvo akla. Jis buvo liūdnas, kad Naipi negalėjo matyti gamtos grožio, apie kurį jis jai pa-sakojo. Besidžiaugdami gamtos grožybėmis, jie priėjo vietą, kur Iguassu upė įteka į Paraną. Grožis jį apstulbino, jam trūko žodžių apsakyti, ką jis mato. Susierzinusi Naipi kreipėsi į dievus, sakydama kad ji galinti užuosti kvepiančias gėles, jaučianti drugelių plazdėjimą, girdinti vandens ošimą, bet kodėl negalinti matyti to grožio!? Taroba ramiai klausėsi jos skundo. Pabučiavęs jos pirštus, pasodino ją, o pats nuėjo prie upės pakraščio, kur vanduo krito žemyn. Jis tyliai meldėsi, o paskui pradėjo garsiai šaukti, prašydamas Mboi sugrąžinti jai regėjimą, kad ji galėtų matyti tą jo sutvertą grožį. Jo šauksmas buvo toks galingas, kad ir gyvuliai nutilo, ir saulė pasislėpė. Staiga keistas triukšmas pradėjo kilti iš žemės, kuri svyravo į visas puses. Taroba išsigando, jis negalėjo pajudėti ir pasidarė granito dalis. Po kelių minučių viskam aprimus, atsirado didžiulis krateris ten, kur buvo upė. Saulei pasirodžius, vanduo šoko per naujai susidariusias uolas, į buvusį upės dugną ir toliau tekėjo nauja vaga. Tuo pačiu metu atsitiko kitas stebuklas — Naipi praregėjo! Ji buvo pirmoji, pamačiusi Iguassu krioklius, bet jos šauksmas savo mylimo Taroba, anot Caigangue genties žmonių, pilnam mėnesiui pasirodžius, ir šiandien skamba krioklių ūžesyje.

     Pirmasis baltas žmogus, pamatęs Iguassu stebuklus, buvo ispanas Cabeza de Vaca 1525 metais. Jis buvo iš kilnios šeimos, bet neturtingas, jo tikslas buvo lankyti dar baltųjų nelankytas upes ir ežerus. Istorija nieko nesako, kaip jis atsirado prie Iguassu krioklių, bet aprašo jo keliones po Šiaurės Ameriką. Jis plaukė Mississipi upe, aplankė didžiuosius ežerus, Great Salt Lake dykumą, Colorado upę ir kitas žymias Šiaurės Amerikos vietas. Po dvylikos metų grįžo į Ispaniją, bet nebuvo mielai sutiktas, nes neparvežė aukso, sidabro.

     Iguassu kriokliai yra 190 metrų virš jūros lygio. Didžiausias jų yra "Devil’s Throat”, krentąs 311 pėdų žemyn. Po didelių lietų krioklių skaičius siekia 260, o sausesnių laikotarpiu — 160. Kriokliai yra Argentinos ir Brazilijos nacionaliniuose parkuose. Parana upės ilgis — 497 mylios, krioklių ilgis — 2,2 mylios. Per metus čia iškrenta 71 colis vandens.

     Iš aerouosto mus nuvežė autobusu į Brazilijos pusę, kur sustojom gražiame viešbutyje prie pat krioklių. Tą pačią dieną apėjome čia esančius krioklius. Sekantį rytą, dar pasidžiaugę kriokliais, išvažiavome į Argentinos pusę, kur kriokliai sudaro dar didingesnį vaizdą. Ėjome gana toli upės pakraščiu, kur matėme vis naujus krioklius, pakraščiais augančias orchidėjas ir kitus drėgmę mėgstančius augalus. Paskui ėjome toli tiltu iki "Velnio gerklės” krioklio.

     Nebūdama nei poetė, nei rašytoja, krioklių grožį noriu išreikšti kitų žodžiais, paimtais iš parkų išleistos knygos: "Matyti krioklius — tai sapnuoti atviromis akimis, duoti sparnus vaizduotei ir giliausiems jausmams, šokti nesustojant šviesos sūkuriuose, sekti vandens srovę, krentančią į magiškas vaivorykštės putas, imituojančias šampano burbulus... Viskas taip primityvu, impulsyvu, vedančiu į atsinaujinimą... Gamta savo jėga ir paslaptimis absorbuoja jūsų mintis, gražindama svajones”.