religinės ir tautinės kultūros žurnalas

19B8 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXIX, NO. 2

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠVENTĖ

37

 Danutė Bindokienė

TIKRASIS DŽIAUGSMAS

41

 Chiara Lubich

EILĖRAŠČIAI

42

 Alfonsas Tyruolis

600 METŲ DIEVO RANKOSE

43

 Kard. J. Bernardin

DIEVAS IR MODERNIEJI MOKSLAI

45

 Kun. Jonas

ATSIMINIMAI APIE ARKIV. JURGĮ MATULAITĮ

47

 Vaižgantas ir
 M. Biržiška

LIETUVIŲ IŠEIVIJOS RELIGINIAI UŽDAVINIAI

48

 Rūta Udrienė

GYVOS KRIKŠČIONIŠKOS DVASIOS BRUOŽAI

49

 Aldona Bielskienė

AIDS IR MŪSŲ KRIKŠČIONIŠKA LAIKYSENA

50

 P. Daugintis, S.J.

DANTĖS “DIEVIŠKOSIOS KOMEDIJOS”
X GIESMĖS ANALIZĖ

53

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

MORALINĖ KRIZĖ IZRAELYJE

59

 A. Mauragis

SKYRYBŲ KLAUSIMU

61

 Juozas Vaišnys, S.J.

KĄ KRIKŠČIONYBĖ DAVĖ LIETUVAI

64

 Dainius Brazaitis

TĖVYNĖJE

65

 Gediminas Vakaris

KALBA

68

 Juozas Vaišnys, S.J.

KNYGOS

69

 Red.

ĮVAIRYBĖS

70

 Red.

ŠYPSULIAI

71

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

72

 Juoz. Pr.

STATEMENT OF OWNERSHIP

LAIŠKAI LIETUVIAMS—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and managament are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 23S5. Total distribution 2315 copies, mail subscription—2215, free distribution—100 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 72 copies are leftovers. Annual subscription is $10.00, single copy $1.00. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailine offices.

Šis numeris iliustruotas Kazio Daugėlos nuotraukomis iš Šiluvos. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Kiekviena pasaulio tauta iškilmingiausiai švenčia Nepriklausomybės paskelbimo šventę. Net ir tuomet, kai tauta tą nepriklausomybę yra laikinai praradusi, šventė tebešvenčiama, nors jos iškilmės būna perpintos liūdesiu.

     Lietuvos nepriklausomybės šventė švenčiama vasario mėn. 16 d. Tačiau Lietuva savo nepriklausomybę yra praradusi 1944 m., ir kraštą nuo to laiko valdo rusai bolševikai. Buvusios nepriklausomybės šventę švęsti Lietuvoje yra griežtai draudžiama. Už šio draudimo nepaisymą laukia sunkios bausmės.

     Dabar Lietuvos nepriklausomybės šventė yra švenčiama visur, kur tik gyvena lietuviai (o jų yra visame pasaulyje). Tiek tėvynėje, tiek ir išeivijoje gyvenantys lietuviai tvirtai tiki, kad Lietuvai vėl nušvis laisvės rytas. Lietuviai nebijo kovos dėl savo teisių. Kovoti ir tikėti laisvu rytojumi jie yra nuo amžių įpratę.

Šiluvos koplyčia.   K. Daugėlos nuotr.

     Kad būtų lengviau suprasti Lietuvos kelią į nepriklausomą gyvenimą, pateikiame truputį istorijos.

CHIARA LUBICH

     "Visuomet džiaukitės” (1 Tęs 5,16).

     Mes randame tokį paskatinimą šv. Pauliaus pirmojo laiško pabaigoje tesalonikiečiams. Kvietimas džiaugtis dažnai pasikartoja jo laiškuose; tai buvo viena jo mokymo temų. Pavyzdžiui, filipiečiams jis sakė: "Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!” (Fil4,4).

     Apaštalo žodžiai čia skamba labiau liepiamai, kaip raginamai. Mes galėtumėm klausti: "Ar galima įsakyt asmeniui džiaugtis?” Mes juk žinome, kad gyvenimas yra pilnas problemų ir rūpesčių, kurie niekada džiaugsmo nesukelia. Veikiau tai atrodytų kaip asmens padrąsinimas nenusiminti ir viską priimti ramiai... bet čia džiaugsmas reiškia visai ką kita. Tai jausmas, kuris savaime iš sielos veržiasi.

     Be abejo, šv. Pauliui džiaugsmas buvo viena gražiausių krikščioniško gyvenimo savybių. Džiaugsmas, galima sakyti, yra tokio gyvenimo nepaprastai būdinga žymė, duodanti labiausiai veikiantį liudijimą. Iš tikrųjų niekas jautriau nepaliečia ir nedaro didesnės įtakos kitiems, kaip asmuo, kuris šviečia džiaugsmu.

Į arkivyskupą Jurgi Matulaitį

ALFONSAS TYRUOLIS

(Prie sarkofago Marijampolės bažnyčioje)

          1

     Arkivyskupas didis ir šventas
     Ir laimėjęs karūną dangaus!
     Kaip tyrai žemės dienos gyventos,
     Nepaklydus klajonių takuos!

     Pažiba Marijampolės krašto!
     Visai Lietuvai, žvaigžde šviesi!
     Pavyzdžiais mokęs mus kaip iš rašto,
     Būk dabar mums paguoda gausi.

     Mūs suvargusios mintys ir širdys
     Kyla vis maldoje link dangaus:
     Kiek aplinkui dejavimo girdis,
     Kas paguos širdį liūdno žmogaus?

     Bet dabar, kai bažnyčioje savo
     Turim grįžusį vis prieš akis,
     Mes klausysim, nes galią ji gavo,
     Ką kilnioji dvasia mums sakys.

 (Kard. Juozapo Bernardino pamokslas Lietuvos krikščionybės jubiliejaus mišių metu 1987 lapkričio29 d.)

     Čikagos bažnyčia šiandien džiaugiasi, kai švenčiame 600 metų jubiliejų Lietuvos galutinio "taip!” į Dievo kvietimą tikėti Jėzų Kristų ir tapti visuotinės bažnyčios tikinčiųjų bendrija. Savo paties ir visos arkivyskupijos vardu nuoširdžiai sveikinu visus šią popietę čia susirinkusius iš Čikagos, jos apylinkių ir kitų vyskupijų švęsti šio džiaugsmingo įvykio.

     Šiandien taip pat pradedame Advento liturginį laikotarpį, tą ypatingą metą, skirtą atnaujinti savo pasitikėjimą Viešpaties ištikimumu, tą metą didesnio Viešpaties pajutimo, aktyvaus ir viltingo Viešpaties laukimo.

     Palaimintasis Jurgis Matulaitis, lietuvių arkivyskupas, paskelbtas palaimintuoju per jubiliejines iškilmes Romoje šių metų birželio 28 dieną, savo užrašuose taip rašė: "Žmogus tik tada įgyja tikrą Dievo vaikų laisvę, kai, išsinėręs iš savimeilės kailio, apsisiaučia Kristaus dvasios ir malonės rūbu. Tik tada pasidaro protas aiškus, dvasia laisva, širdis plati ir atvira. Dievo meilė, įžengusi į mūsų širdį, atveria ją visiems žmonėms be jokių luomo ar tautos skirtumų”.

     Dievas pašaukė mus priimti Jėzų Kristų asmeniškai — į savo šeimas, bendruomenes ir tautas. Iš tikrųjų Viešpats kviečia visą žmoniją į savo taikos ir teisingumo karalystę. Sis kvietimas pasiekė Lietuvos žmones vėlyvaisiais viduramžiais, kai kitos Europos tautos jau seniai buvo tapusios krikščioniškos. Savo ir visos tautos vardu Lietuvos valdovai laisvai ir be prievartos pasakė "taip” — iš pradžių Mindaugas 1251 m. ir galutinai karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas 1387 m.

KUN. JONAS

     Galima kuo nors taip labai įsitikinti, kad atrodo taip aišku, kaip du ir du yra keturi, ir kitaip negali būti. Bet vėliau pastebima, kad iš tikrųjų yra kitaip. Per tūkstančius mėty žmonija buvo įsitikinusi, kad saulė sukasi aplink žemę. Taip pat ir tų laikų astronomai mokė, jog žemė esanti visų žvaigždžių centre. Kai astronomas Kopernikas ėmė įrodinėti, kad ne žemė, o saulė yra mūsų planety centras, kad žemė apie ją sukasi, tai daugelis jį laikė kone pamišėliu, klaidatikiu. Juk ar ne visi regim, kaip saulė eina aplink žemę? O dabar jau ir pradžios mokyklų vaikai žino, kad žemė sukasi aplink saulę.

     Po paskutinio pasaulinio karo fizikos, chemijos, biologijos, kosmologijos ir astronomijos moksluose papūtė nauji vėjai. Vis daugiau ir daugiau mokslininkų ima atmesti materialistinę filosofiją, kad visata esanti tik medžiaga, kad tik tai, ką gali regėti, pasverti, apčiuopti, suuosti, laboratorijose ištyrinėti, yra tikra. O ko neapčiuopi, nematai, negirdi, tai to ir nėra. Dvasia, Dievas yra neregimi, neapčiuopiami, tai jų ir nėra. Ilgą laiką tokia pažiūra buvo įsišaknijusi save moderniais ir pažangiais laikančiuose žmonėse. Jie nepagalvojo, kad jei būtų logiški, tai jiems tokie dalykai, kaip meilė, džiaugsmas, laimė, tiesa, patriotizmas, grožis, ištikimybė ir t.t., nebūty realūs tikri, neegzistuotų, nes jų negalima nei regėti, nei pasverti, nei laboratorijose tyrinėti. Bet taip nėra. Tie dalykai yra nepaprastai tikros ir svarbios tikrovės, nuo kuriy pareina ir kiekvieno žmogaus, ir šeimų, ir tautų gerovė bei laimė. Todėl pokariniai mokslininkai vienas po kito ėmė domėtis visų pirma pačiu žmogumi, kuris yra visos kūrinijos vainikas. Jie studijuoja visą žmogų, koks jis yra su medžiaginėmis ir dvasinėmis ypatybėmis.

Šiluvos koplyčios detalė.    K. Daugėlos nuotr.

IŠ KANAUNINKO TUMO-VAIŽGANTO ATSIMINIMŲ

     Galop dar bent vieną epizodą. Šaukias mane vyskupas ir prašo jį nuvesti pas Joną Jablonskį. Daviau žinią Jablonskiui, kad mes kitą vakarą ateisime. Jablonskis buvo nudžiugintas tokiu garbingu vizitu ir laukė. O mudu su vyskupu, kai jau gerokai sutemo, pėsti pasileidome į kalną, į Pohulianką.

     Vyskupas Jurgis sirgo tuberkulioze, dėl to kelis kartus skuto rankų ir kojų kaulus ir reikalavo, kad stipriai maitintus. Nuo to jis buvo gerokai pasunkėjęs. Tačiau, kai pasiūliau vežėją, nes kelio bus apie du kilometrus, griežtai atsisakė ir energingai, nors stiljuliuodamas dideliais savo čebatais, pasileido eiti. Nuėjom ir parėjom.

     J. Jablonskį vyskupas vizitavo dviem tikslais: kaip lietuvis ir kaip kunigas. Vyskupui lietuviui itin rūpėjo lietuvių kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. Vyskupas Jurgis primygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmiausia duotų linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje. Nurodinėjo, kaip dabartinė literatūrinė mūsų kalba nusususi, palyginant su gyvąja kalba; kokių prašmatnių, tiesiog neįtikėtinų konstrukcijų gyvojoje kalboje esama, o mes, svetimomis kalbomis išlavinti, to nebejuntame. Ir pabėrė jis keletą tikrai nugirstų, bet tikrai neįtikėtinų pavyzdžių. J. Jablonskis džiaugės nurodymais ir sakės pasirūpinsiąs tą dalį sintaksės pirmiau parengti spaudai ir lenkės vyskupui labai žemai, lyg siekdamas jam ranką pabučiuoti. Tačiau vyskupas šiaip jau pasibučiavo. Palikome Jablonskį sujaudintą.

RŪTA UDRIENĖ

     Lietuva nuo XVII šimtmečio — Marijos kraštas. Marija, pasirodžiusi Šiluvos laukuose, ragino mūsų protėvius sugrąžinti Kristų Karalių į savo širdžių sostą. Prašė vėl katalikiškai garbinti jos Sūnų Lietuvos šalyje. Protėviai jos pageidavimų išklausė, kalvinai išsisklaidė, ir buvo "vėl namuos ramu”.

     Meksikos indėnai buvo labai nuskriausta tauta. Marija juos suramino ir savo pasirodymu atnaujino šios tautos viltį.

     Prancūzijoje bei Airijoje Marija apsireiškė savo vaikams. Lepanto krikščionys nugalėjo mases priešų, Marijai užtariant. Marija motiniškai globoja jai pasišventusias tautas. Ji nurodo, kaip vėl sugrąžinti ramybę ir taiką.

     Austrija liko laisva savo vieningu pamaldumu į Dievo Motiną. Šiuo metu Filipinų tautoje vyksta kova tarp Marijai pasišventusių katalikų ir bedievių komunistų. Nikaragva dabar yra panašios kovos laukas.

     Marija neužmiršo savo vaikų nė šiais laikais. Ji kalba Jugoslavijos jaunuoliams ir Nikaragvos katekistams. O mes, lietuviai, nuo seno būdami jos sūnūs bei dukros, turėtume atidžiau paklausyti, ką ji mums sako. Jugoslavijoje Marija prašo sugrąžinti jos Sūnaus garbinimą į modernaus gyvenimo sūkurį. Ten jaunimas pakluso Dievo Motinos ašaroms. Atgailauja už. jos Sūnaus užmiršimą bei įžeidimus, atsisako tuščių pramogų, penktadieniais pasninkauja. O ką veikia mūsų išeivijos jaunimas? Dažnas net nesupranta dvasiško gyvenimo vertybių, Nikaragvoje Marija prašo vaikus mokyti katalikų tikėjimo tiesų. O ką veikia mūsų išeivijos tėvai ir mokytojai? Dažnas net pats neatsimena tu tikėjimo tiesų.

ALDONA BIELSKIENĖ

     Norint apibūdinti gyvos krikščioniškos dvasios bruožus, reikia pagalvoti apie kasdieninį gyvenimą. Kokią įtaką mūsų gyvenimui turi žmogus, kuris stengiasi sekti Kristaus pavyzdžiu? Mes galime nesunkiai suprasti, kad, pavyzdžiui, misionierius, yra labai pasišventęs ir daug atsižadąs žmogus, kai jis vyksta į tolimą kraštą apaštalauti. Arba, pavyzdžiui, mes labai stebimės, kad katalikai Lietuvoje yra taip dvasiškai stiprūs, kad išdrįsta pasipriešinti religinei priespaudai net ir tada, kai jiems gresia kalėjimas ar ištrėmimas. Gal mes, gyvendami laisvuose kraštuose, neturime progų parodyti savo heroiškumo, bet vis tiek turime daug galimybių parodyti artimui krikščionišką dvasią.

     Krikščioniškos dvasios bruožai žmoguje pasireiškia, kai jis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, stengiasi tarnauti Dievui ir padėti kitiems žmonėms. Krikščioniška dvasia susikuria iš pozityvių dalykų: iš gerų darbų, nepraleistų progų kitam padėti, iš parodyto žmoniškumo. Krikščioniškos dvasios žmogus kitiems duoda iš to, ką jis turi: dalinasi savo gabumais, savo laiku, savo gėrybėmis. Už dalinamąsi jis nelaukia jokio atlyginimo arba pripažinimo. Jis atjaučia kitus, dalinasi su jais savo rūpesčiais, skausmais, malonumais ir nemalonumais. Tokiu būdu jis gali žmogų sustiprinti, paguosti. Tai yra gero draugo ypatybės. Gerų draugų skaičius kartais būna labai mažas, ypač kai kitiems reikalinga kokia nors pagalba.

P. DAUGINTIS, S.J.

     N.N., 22 metų vyras, po ilgos vidujinės kovos apsisprendžia pasisakyti savo motinai, kad jis homoseksualas ir užsikrėtęs AIDS liga. Kai jis tai pasakė, motina jį apkabino ir tarė: "Prieš dvidešimt metų padariau tik vieną klaidą — nepadariau tada aborto!” Galima įsivaizduoti, koks skaudus jam buvo toks motinos pasakymas. Tai reiškė: "Būtų buvę geriau, jeigu tavęs nebūčiau pagimdžiusi arba būčiau tave nužudžiusi”.

     Dabar yra daug tokių sergančiųjų. 1986 m. JAV-se AIDS liga sergančių buvę 26 tūkstančiai, o dėl jos mirusių — 8 tūkstančiai. Gydytojų manymu, šia liga užsikrėtusių yra apie pusantro milijono. Sis skaičius nuolat gana smarkiai didėja.

     Mūsų, lietuvių, tarpe, dar neteko girdėti ja užsikrėtusių, tačiau bet kurią dieną galime išgirsti ja sergantį mums artimą žmogų, draugą, namiškį. Tad būtų neprotinga visiškai šia liga nesidomėti ir nekrikščioniška šiems ligoniams nepadėti. Užtat apie ją ir pasiryžome šiek tiek parašyti, pasinaudodami žinovų straipsniais, ypač išspausdintais "America” žurnale 1986 m. birželio 27 d. numeryje.

AIDS — PAVOJINGA, NEPAGYDOMA LIGA

     AIDS — tai pirmosios raidės angliško šios ligos pavadinimo: Acquired Immune Deficiency Syndrome— įsigytas atsparumo (imuniteto) trūkumo kompleksas. Šios ligos virusai užpuola žmogaus T lymphocytus, tam tikras ląsteles, kurių veikla yra esminė, sukuriant atsparumą prieš ligas. Jos virusas užpuola, naikina ir visiškai sunaikina tas ląsteles. Tada žmogus nebeturi kuo apsiginti nuo ligų. Dėl to ši liga taip pavojinga. Gydytojai, medicinos mokslas ir farmaceutika iki šiol dar nesurado nei vaistų, nei kitokių priemonių prieš šios ligos virusus.

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

ŠIO RAŠINIO TIKSLAS

     Čia yra pastanga padaryti lietuvių visuomenei prieinamą tą pasaulį, kuris įkvėpė Dantę parašyti "Dieviškąją komediją”. Viduramžinės dvasios pasaulis, kuris yra atvaizduotas šiame didingame kūrinyje, yra nelengvai prieinamas ir suprantamas šių laikų žmogui. Ne vienas dvasingas krikščionis yra prisipažinęs, kad jo pastangos įsigyventi į šio kūrinio dvasią net ir po pakartotų pastangų nėra davusios patenkinamų rezultatų.

     Iš tikrųjų paprasto teksto skaitymo suprasti šiam kūriniui nepakanka. Modernusis žmogus, nepasigesdamas specialaus įvado, gali skaityti Homero "Odisėją” ar Virgilijaus "Eneidą”, bet apie "Dieviškąją komediją” to negalima pasakyti. Tarp viduramžio ir renesanso kultūrų, nepaisant betarpiško tęstinumo, yra atsiradęs toks dvasinis plyšys, kuris vienos ir kitos kultūros ryškiuosius atstovus vieną nuo kito atitolina. Lengviau renesanso žmogus rado priėjimą prie pirmųjų "Dieviškosios komedijos” dalių, pragaro ir skaistyklos, bet jis pasiliko abejingas jo dangui. Mat renesanso žmogus turėjo skonį dramatiškiems žmogaus išgyvenimams, kurie yra vaizduojami pirmose dalyse. Pirmosios šio kūrinio dalys sugebėjo įkvėpti ir vėlesniuosius dailininkus, bet pasiliko be dėmesio pati vadovaujanti Dantės trilogijos dalis, kurioje poetas keliauja po dangaus sferas.

     Šios analizės uždavinys yra susitelkti prie vienos dangaus giesmės ir, giliau ją panagrinėjus, įsigyti raktą suprasti visą dangaus giesmių rinkinį.

A. MAURAGIS

     Bibliotekoje aptikau naują knygą "Modern Jewish Ethics, theory and practice”, redaguota Marvin Fox, išleista Ohio State universiteto. Pasirodo, kad 1971 m. Izraelyje Bar-Ilan universiteto profesorių grupė įkūrė "Institute for Judaism and Contemporary Thought” — Judaizmas ir šių laikų mąstymas. Šią knygą institutas išleido į pasaulį po ilgesnių tyrinėjimų. Knyga parašyta dvylikos autorių, kurie savo straipsniuose, lyg naujos eros apaštalai, nagrinėja žydų moralės klausimą istorijos ir dabarties šviesoje.

     Kodėl žydams prireikė tokio instituto? Ogi todėl, kad sionistų sukurtasis Izraelis prarado bet kokią moralę, ne tik kariaudamas su arabais, bet ir visur kitur. Senajame Įstatyme yra šie moralės principai: "Neieškok keršto ir neatsimink savo tautiečių neteisybės. Mylėk savo draugą, kaip pats save” (Kun 19,18). Šis įsakymas kalba apie savo tautiečius, bet yra čia pat ir kitas, skirtas svetimiems žmonėms: "Jeigu jūsų žemėje gyventų ateivis ir pasiliktų jūsų tarpe, to jam nepriekaištaukite, bet tebūna jis jūsų tarpe lyg čiabuvis; jį mylėkite, kaip patys save, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje... Nedarykite jokios neteisybės teisme, svaruose ir seikėjime” (Kun 19,33-36). Šitokios moralės nė ženklo nebeliko Izraelyje. Tai suprantama, nes sionistai, būdami ateistai, jokios religinės moralės nepaiso. Izraelio kareiviai aklai vykdo įsakymus, taip kaip vykdė naciai Hitlerio įsakymus, šaudydami žydus. Kokia ironija! Ką žydai patys iškentėjo ir smerkė, šiandien patys atsistojo budelių pusėje, kitus naikindami.

     Nors žydai niekad nebuvo tvirti moralės srityje, bet šitokio amoralumo niekas nesitikėjo iš jų susilaukti, netikėjo ir patys sionistai, kad jiems teks pasirinkti Hitlerio metodus. Jie to nenumatė. Jie tikėjosi Palestinoje pavergti arabus ir ramiai gyventi, bet, deja, to ramumo jie neturi nuo pat Izraelio įsikūrimo 1948 metais. Dabar jau aišku, kad jo neturės, iki neišnaikins visų arabų Palestinoje. Bet kaip išnaikinti, kad jų tiek daug? Taigi ir iškilo problema, kurios sionistai neįstengia išspręsti kaip tik dėl to, kad tarp žydų ir arabų nebeliko moralinių normų — jokių žmoniškų santykių. Arabai nereaguoja į Izraelio žiaurumus, į vaikų ir moterų žudymus, tikėdami, kad tai tokia Alacho valia, toks jiems skirtas likimas. Jie apgaili, apverkia savo aukas ir vėl gyvena, besipriešindami okupantui, apmėtydami akmenimis ir granatomis kareivius, nesaugodami ir nesigailėdami net ir savųjų žmonių. Vietiniai šeikai nesistengia jokiomis moralinėmis priemonėmis apsaugoti ar sudrausti augančio jaunimo nuo pavojingo "žaidimo”. Mokyklose mokinukai per pamokas sprendžia tokius uždavinius: "Jeigu užmuši penkis žydus šiandien, o kitą dieną kitus penkis, tai kiek būsi iš viso užmušęs žydų?” Tai ir kelia Izraeliui baimę, nes arabai atrodo nenugalimi, jie turi tvirtą tikėjimą, ką žydai jau yra praradę. Žinoma, Izraelis galėtų sunaikinti visus arabus Palestinoje, bet susilauktų pasmerkimo ir gal naujo žydų persekiojimo pasaulyje.

Juozas Vaišnys, S.J.

     Kai kurie mano, kad Katalikų Bažnyčios nusistatymas skyrybų klausimu yra per griežtas. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai rašo šv. Matas savo evangelijoje: "O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, — jei ne ištvirkavimo atveju, — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja” (5,32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: "Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,9). Iš čia pacituotų Evangelijos žodžių atrodo, kad svetimavimo atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčiaį tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net šiuo atveju?

     Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose Šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Paulius rašo: "Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (1 Kor 7,10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama skirtis, bet juodu vis tiek pasilieka moterystės ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje to paties laiško vietoje: "Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje” (1 Kor 7,39).

Dainius Brazaitis

     Mūsų proseneliai ilgą laiką buvo pagonys. Jie garbino gamtą ir jos reiškinius. Jiems visa gamta buvo gyva, pilna nesuprantamų, paslaptingų būtybių ir reiškinių.

     O kas buvo nesuprantama ir nuostabu, tai buvo laikoma dievybe. Todėl senovės lietuviai turėjo daug dievų. Jie garbino saulę, mėnulį, žvaigždes, perkūną, ugnį ir kt. Šventi buvo miškai, ežerai, kalnai, kai kurie augalai ir žvėrys. Visa gamta buvo pilna dievybių dvasių. Senovės lietuviai taip pat tikėjo į pomirtinį gyvenimą. Jie mirtį suprato kaip persikėlimą į kitą pasaulį. Todėl lietuviai laidodavo mirusius su jų mylimiausiais daiktais: su viskuo, kas žmogui buvo naudinga, gyvam esant.

     Kai vyko Lietuvos valstybės kūrimasis, lietuviai dar tebebuvo pagonys. Lietuvos kaimynai, rusai ir lenkai, apsikrikštijo dešimtame amžiuje. Pradėjus Mindaugui valdyti Lietuvos žemes tryliktame amžiuje, jam teko nemažai kariauti su kaimynais, ypač su kryžiuočiais ir kardininkais. Kai kuriems Lietuvos kunigaikščiams nepatiko Mindaugo valdymo sistema, tai jie nuvyko pas Lietuvos priešus, ieškodami pagalbos. Žinoma, kryžiuočiai ir rusai sutiko pagalbos duoti, nes tuo atsirado gera proga puldinėti Lietuvą iš visų pusių. Kryžiuočiai buvo stipriausi Mindaugo priešai, todėl Mindaugas bandė su jais pradėti derybas. Jis žinojo, kad kryžiuočiai, puldami Lietuvą, skelbė pasauliui norį tik Lietuvoje įvesti krikščionybę. Mindaugas pranešė kryžiuočiams, kad jis apsikrikštys su sąlyga, jei Lietuvos jie daugiau nebepuldinės.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

VARGONAI LIETUVOS BAŽNYČIOSE

     Seniausi Lietuvoje išlikę vargonai yra XVIII a. antrosios pusės. Žymiausias to meto vargonų meistras buvo Adomas Gotlibas Kasparinis. Atvykęs iš Karaliaučiaus, jis apsigyveno Vilniuje ir pastatė vargonus ne tik čia, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

     Vertingiausi istoriniai Lietuvos vargonai stovi Vilniuje Domininkonų bažnyčioje ir Tytuvėnuose. Iš viso Lietuvoje yra apie 400 mažų ir didelių vargonų. Vieni jų daryti svetimšalių specialistų, kiti vietinių meistrų. Šiuo metu kultūros paminklų sąrašuose 115 senų vargonų. Restauruotojai siekia atstatyti buvusias detales.

     Vilniuje, Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste, yra vargonų restauravimo dirbtuvė. Ją prieš penkiolika metų kartu su kitais entuziastais įkūrė Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, muzikos kritikas ir muzikologas Rimantas Gučas. Dar mokydamasis Konservatorijoje pas profesorę Jadvygą Čiurlionytę, R. Gučas domėjosi liaudies muzika.

     Dideli darbai laukia restauruojant Domininkonų bažnyčios vargonus, kurie turi daugiau kaip trisdešimt registrų. Per penkiolika restauravimo dirbtuvės darbo metų, meistrai restauravo dvidešimt šių sudėtingų muzikos instrumentų. Nidos istorijos muziejuje pastatyti nauji vargonai, kurių visas detales pagamino patys dirbtuvės specialistai. Jais galima atlikti labai platų repertuarą. Panevėžio ir Šešuolių vargonų muzika po restauravimo buvo įrašyta į plokšteles. Šių plokštelių leidimus pirko užsienio šalys. (Tiesa)

MAIRONIO GIMIMO 125-TOSIOS METINĖS

     "Tiesoje” rašoma, kad spalio mėn. 26 d. Lietuvos valstybiniame dramos teatre įvyko iškilmingas didžiojo lietuvių poeto Maironio gimimo 125-tųjų metinių minėjimas. Pagerbti mūsų dainiaus atminimo čia susirinko rašytojai, mokslininkai, pedagogai, darbo kolektyvų atstovai, jaunimas.

     Minėjimą pradėjo organizacinės komisijos Maironio gimimo 125-osioms metinėms paminėti pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas A. Maldonis.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS LAIMĖJIMAS

     Jau nepriklausomybės metu mūsų kalbininkai nuolat kėlė klausimą dėl kai kurių mūsų rašybos taisyklių, spragų, neaiškumų. Buvo siūlyta visokių reformų, bet nebuvo spėta jų įvykdyti. Atėjus į Lietuvą rusams, beveik visi mūsų žymiausieji kalbininkai pasitraukė į vakarus. Nors Lietuvoje domėjimasis kalbos dalykais nesustojo, bet trūko jėgų imtis konkretesnių ir didesnių užsimojimų. Tačiau jaunimo domėjimasis lietuvių kalba nesustojo, galbūt jis dar padidėjo. Daugelis ryžosi studijuoti universitete lietuvių kalbą. Pamažu priaugo gerų kalbininkų. Visiems buvo aišku, kad reikia tęsti dar nepriklausomybės laikais kalbininkų pradėtą rašybos suvienodinimo ir patobulinimo darbą.

     Pagaliau 1976 metais pasirodė įvairių kalbininkų kolektyvinis darbas "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba”. Kaip šios knygos pratarmėje rašoma, čia buvo "stengtasi apžvelgti ne tik aiškius, bet ir kalbos praktikoje nenusistovėjusius rašybos bei skyrybos atvejus ir juos kiek galima suvienodinti. Atsižvelgta į spaudoje keltas pastabas bei pasiūlymus šiais klausimais. Ką nors keičiant, darbo autorių bei rengėjų tikslas buvo palengvinti lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą”.

     Danutė Bindokienė. LIETUVIŲ KALBOS VADOVĖLIS. Kristijono Donelaičio lituanistinių mokyklų leidinys 1987 m. Spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė. 160 psl., kaina nepažymėta.

     Tai, galima sakyti, yra lietuvių kalbos gramatikos supopuliarinimas, pridedant vieną kitą priedelį. Jaunimui ji bus naudinga. Čia trumpai kalbama apie fonetiką, kalbos dalis, kirčiavimą. Taip pat yra naudingas skyrelis "Kai kurių sunkesnių žodžių rašyba”. Pridėta ir trupučiukas kalbos istorijos: apie indoeuropiečių prokalbę ir baltų kalbų šaką. Gaila, kad pasitaiko viena kita korektūros ar neapsižiūrėjimo klaida.

     Vladas Kulbokas. LIETUVIŲ LITERATŪRINĖ KRITIKA TREMTYJE. II dalis. Išleista Veronikos ir Vlado Kulbokų lėšomis 1987 m. Spaudė Vlado Vijeikio spaustuvė. 215 psl., kaina nepažymėta. Knygoje yra 1973-1986 metų laikotarpio išeivijos lietuvių literatūros apžvalga.

     Antanas Gustaitis. PAKELĖJE Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ. Satyrinės elegijos. Aplankas ir knygos iliustracijos Prano Lapės. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1987 m. Leidyklos adresas: 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Spaudė M. Morkūno spaustuvė.

“PASYVAUS RŪKYMO” GRĖSMĖ

    Londono psichiatrijos instituto duomenimis, kasmet apie tūkstantis nerūkančių anglų miršta nuo “pasyvaus rūkymo” pasekmių. Taip pat nustatyta, jog kvėpuoti cigarečių dūmais yra net žalingiau negu rūkyti. Tokiuose “antriniuose” dūmuose nikotino ir anglies oksido yra du kartus daugiau, o kancerogeninių nitrozaminų net 10 kartų daugiau, negu “pirminiuose” dūmuose.

    Tad suprantama, kaip yra negražu ir nemandagu rūkyti viešose vietose, kur yra nerūkančiųjų.

APIE PIEVAGRYBIUS

    Daugelyje Europos šalių draudžiama pakelių žole šerti gyvulius, nes joje susikaupę daug sunkiųjų metalų iš automobilių išmetamųjų dujų. Dar didesniais sugebėjimais kaupti metalus pasižymi pievagrybiai. Jie kaupia šviną, kadmį, gyvsidabrį ne tik iš išmetamjų dujų, bet ir iš pramonės įmonių dūmų. Suomių ekologai jau naudojasi šia pievagrybių savybe, norėdami nustatyti įmonių daromą žalą aplinkai. Pvz., taip buvo išaiškinta, jog viena Helsinkio įmonė išleidžia į orą per daug kadmio.

     Škotas su savo žmona sugalvojo adoptuoti kūdikį. Jiems buvo pasiūlyta graži, sveika, maloni mergytė. Žmona su pasiūlymu sutiko, o vyras—ne.

     —    Tai kodėl tu nesutinki? — paklausė žmona.

     —    Betgi, brangioji, mes turime adoptuoti berniuką, o ne mergaitę. Argi tu neatsimeni, kad, važiuodami traukiniu, radome berniuko kepurytę. Kurgi mes ją dėsime, adoptavę mergaitę?

*

—    Jūs šitokią bjaurybę vadinate moderniu menu? — užsipuolė sena ponia meno galerijos direktorių.

—    Atsiprašau, ponia, — švelniai atsakė direktorius, — jūs žiūrite ne į modernų paveikslą, bet į paprastą veidrodį.

*

Kai vienas Vatikano tarnautojas paklausė popiežių Joną XXIII, kokiom valandom popiežius norėtų, kad Šv. Petro bazilikos stogas būtų uždarytas turistams, popiežius nesuprato klausimo. Buvo paaiškinta, kad yra nusistovėjęs toks paprotys: kai popiežius eina pasivaikščioti po Vatikano sodus, kad smalsios turistų akys jo nesektų, ant bazilikos stogo jie neleidžiami. Šv. Tėvas nusišypsojo ir pasakė:

—    Palikite stogą atvirą. Aš pasižadu savo elgesiu turistų nepapiktinti. . .

*

     Kai Chruščiovas lankėsi Austrijos sostinėje Vienoje, buvo jo garbei suruoštas banketas. Vaišių metu Chruščiovas pirštais kabino iš druskinės druską ir barstėsi valgį. Chruščiovienė, pastebėjusi, kad šitokiu jos vyro elgesiu stebisi kiti diplomatai, pasilenkusi jam į ausį pašnibždėjo:

     —    Čia peilis, su peiliu. . .

     —    O kuriam? — tyliai paklausė Chruščiovas. . .

■    JAV vyskupai, susirinkę į Vašingtoną, vienbalsiai patvirtino sprendimą, kad mokyklose būtų ne gimimo kontrolės klinikos steigiamos, o būtų pabrėžiamas padoraus gyvenimo auklėjimas. Tokį pasiūlymą buvo padaręs Čikagos kardinolas Bernardinas, kuris yra vyskupų komiteto pirmininkas saugoti negimusių gyvybes, vadinamo “Bishops’ Pro Life Committee”.

■    Romoje, minint 600 metų sukaktį nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje, buvo spaudos konferencija, kurioje dalyvavo 60 italų ir kitų užsienio korespondentų. Vysk. P. Baltakis perdavė užsieny gyvenančių vyskupų kvietimą, kad krikščionių pasaulis išreikštų solidarumą lietuvių tautai, jos krikšto jubiliejaus proga, tuo padedant atgauti religines teises. St. Lozoraitis, Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto, priminė dabartinę religinę padėtį Lietuvoje, pabrėždamas, kad dauguma vakarų demokratinių valstybių nepripažįsta Lietuvos įjungimo į SSSR.

■    Motinos Teresės įsteigtoji Artimo meilės misininkių vienuolija jau yra įkūrusi savo padalinius 71-je šalyje, iš viso turi apie 450 namų, apie 3000 seselių ir apie 400 brolių. Vienuolija aptarnauja 119 raupsuotųjų kolonijų, turi 745 vežiojamas klinikas, globoja 186.000 raupsuotųjų, savo 97-se mokyklose moko 14.000 vaikų, priglaudžia 22.000 mirštančių vargšų, maitina 126.000 šeimų. Motina Teresė jau sulaukusi 76 metų, bet dar guvi, daug keliauja. Už savo nuostabius darbus varguomenei 1979 m. buvo apdovanota Nobelio premija. Jos įsteigta vienuolija veda 145 namus skurdeivoms ir mirštantiems.

EKSKURSIJA Į PIETŲ AMERIKĄ

    Šiais metais ruošiame dviejų savaičių ekskursiją į Pietų Ameriką nuo balandžio 28 iki gegužės 12 dienos. Aplankysime Buenos Aires, Rio de Janeiro ir Iguassu krioklius. Taip pat bus ekskursija j San Paulo. Visi viešbučiai I klasės. Kelionės kaina — apie 1650 dol. Registruokitės šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Telef. (312) 238-9787.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

    Konkursas baigiasi kovo 1 dieną. Iki tolaiko redakcija turi gauti straipsnius. Laimėtojams premijos bus įteiktos metinės šventės vakarienėje balandžio 17 d. Jaunimo centre.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

300 dol. aukojo Ona ir Jonas Motiejūnai.

80 dol. aukojo kun. V. Radvina.

Po 40 dol. aukojo: kun. V. Pavalkis, J. Želvys.

27 dol. aukojo O. Girnienė.

25 dol. aukojo Brighton Pk. apylinkės valdyba.

Po 20 dol. aukojo: Vytauto Didž. šaulių rinktinė, G. Gražienė, O. Vilėniškis, P. Murinas.

17 dol. aukojo Z. Didžbalienė.