A. MAURAGIS

     Bibliotekoje aptikau naują knygą "Modern Jewish Ethics, theory and practice”, redaguota Marvin Fox, išleista Ohio State universiteto. Pasirodo, kad 1971 m. Izraelyje Bar-Ilan universiteto profesorių grupė įkūrė "Institute for Judaism and Contemporary Thought” — Judaizmas ir šių laikų mąstymas. Šią knygą institutas išleido į pasaulį po ilgesnių tyrinėjimų. Knyga parašyta dvylikos autorių, kurie savo straipsniuose, lyg naujos eros apaštalai, nagrinėja žydų moralės klausimą istorijos ir dabarties šviesoje.

     Kodėl žydams prireikė tokio instituto? Ogi todėl, kad sionistų sukurtasis Izraelis prarado bet kokią moralę, ne tik kariaudamas su arabais, bet ir visur kitur. Senajame Įstatyme yra šie moralės principai: "Neieškok keršto ir neatsimink savo tautiečių neteisybės. Mylėk savo draugą, kaip pats save” (Kun 19,18). Šis įsakymas kalba apie savo tautiečius, bet yra čia pat ir kitas, skirtas svetimiems žmonėms: "Jeigu jūsų žemėje gyventų ateivis ir pasiliktų jūsų tarpe, to jam nepriekaištaukite, bet tebūna jis jūsų tarpe lyg čiabuvis; jį mylėkite, kaip patys save, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje... Nedarykite jokios neteisybės teisme, svaruose ir seikėjime” (Kun 19,33-36). Šitokios moralės nė ženklo nebeliko Izraelyje. Tai suprantama, nes sionistai, būdami ateistai, jokios religinės moralės nepaiso. Izraelio kareiviai aklai vykdo įsakymus, taip kaip vykdė naciai Hitlerio įsakymus, šaudydami žydus. Kokia ironija! Ką žydai patys iškentėjo ir smerkė, šiandien patys atsistojo budelių pusėje, kitus naikindami.

     Nors žydai niekad nebuvo tvirti moralės srityje, bet šitokio amoralumo niekas nesitikėjo iš jų susilaukti, netikėjo ir patys sionistai, kad jiems teks pasirinkti Hitlerio metodus. Jie to nenumatė. Jie tikėjosi Palestinoje pavergti arabus ir ramiai gyventi, bet, deja, to ramumo jie neturi nuo pat Izraelio įsikūrimo 1948 metais. Dabar jau aišku, kad jo neturės, iki neišnaikins visų arabų Palestinoje. Bet kaip išnaikinti, kad jų tiek daug? Taigi ir iškilo problema, kurios sionistai neįstengia išspręsti kaip tik dėl to, kad tarp žydų ir arabų nebeliko moralinių normų — jokių žmoniškų santykių. Arabai nereaguoja į Izraelio žiaurumus, į vaikų ir moterų žudymus, tikėdami, kad tai tokia Alacho valia, toks jiems skirtas likimas. Jie apgaili, apverkia savo aukas ir vėl gyvena, besipriešindami okupantui, apmėtydami akmenimis ir granatomis kareivius, nesaugodami ir nesigailėdami net ir savųjų žmonių. Vietiniai šeikai nesistengia jokiomis moralinėmis priemonėmis apsaugoti ar sudrausti augančio jaunimo nuo pavojingo "žaidimo”. Mokyklose mokinukai per pamokas sprendžia tokius uždavinius: "Jeigu užmuši penkis žydus šiandien, o kitą dieną kitus penkis, tai kiek būsi iš viso užmušęs žydų?” Tai ir kelia Izraeliui baimę, nes arabai atrodo nenugalimi, jie turi tvirtą tikėjimą, ką žydai jau yra praradę. Žinoma, Izraelis galėtų sunaikinti visus arabus Palestinoje, bet susilauktų pasmerkimo ir gal naujo žydų persekiojimo pasaulyje.

     Kaip matome, Izraelis iš žydų tautos reikalauja nežmoniškos aukos — atsižadėti tikėjimo ir moralės. Tai per didelė kaina. Nežinia, kas iš Izraelio bepaliks, kai jis atsižadės savo religinių tradicijų ir tikėjimo. Kokia gali būti ta modernioji moralė, ar ji ką bendro turės su žydiškumu? Šiandien jau daug sutiksime žydų, kurie nebesidžiaugia Izraelio valstybe — ji vienaip atrodė svajonėse, kitaip realybėje.

     Izraelio atsikūrimas nėra eilinis įvykis, bet jis nėra esminis sionistų tikslams. Sionistai turi kur kas didesnius tikslus: jie planuoja valdyti pasaulį. Siono išminčių slapti protokolai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo fantazija, o šiandien matome juos realizuojant su kietu pasiryžimu. Nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, kaip nebūtų galėję būti nei Rusijos Didžiosios spalio revoliucijos, kuriai vadovavo 95% sionistų, siekdami pasaulinės revoliucijos, per kurią, išprovokavę karą su Vokietija, tikėjosi sulaukti galutinio komunizmo laimėjimo pasaulyje. Taigi Antrasis pasaulinis karas yra sionistų surežisuotas. Tačiau šis planas jiems nepasisekė, pasaulinės revoliucijos nesukėlė, Vokietijos nesunaikino, šešis milijonus žydų prarado. Karas pažadino rusų tautos patriotizmą, Stalinas nusigręžė nuo žydų, o žydai neteko privilegijų ir galios, kokią jie turėjo prieš karą. Iš to baisaus karo gimė Izraelis, kuris dar iki šiol nepradėjo vaikščioti savo kojomis ir vargu ar kada nors pradės. Jo gimimas buvo nenormalus, atsitiktinis, be teisinio ir moralinio pagrindo. Tai galėjo atsitikti tik dėl to, kad per karą dėl Amerikos prezidento Roosevelto silpno orientavimosi ir blogos sveikatos sionistai įsigalėjo visose pagrindinėse valstybės pozicijose, kaip aršiausi Vokietijos priešininkai, stropiausi nacių persekiotojai. Amerikos finansais ir ginklais Izraelis tapo Vidurio rytų nesantaikos ir karų priežastimi. Sunku patikėti, kad kada nors arabų pasaulis pamirštų Izraelį ir Ameriką, ieškotų taikos, paremtos ne morale ir teise, o prievarta ir išnaudojimu. Taigi žydų karas su arabais tampa amžinu.

     Užuot išnykęs antisemitizmas, kaip buvo tikėtasi, jis auga ypač arabų valstybėse, Afrikoje, Pietų Amerikoje, Europoje, nes sionistų valdomas Izraelis prarado moralę taip, kaip ir Hitleris karo metu, kaip Stalinas, kuriems žmogus neturėjo vertės, jeigu netarnavo partijai. Leninas tvirtino, kad du trečdaliai pasaulio - žmonių gali būti išnaikinti, kad vienas trečdalis pasiliktų komunistinis. Bet tokie amoralūs režimai ilgai išsilaikyti negali. Tai gerai žino sionistai bet jie neturi kito kelio, o konservatyvieji žydai tikisi Izraelį išgelbėti moderniąja žydiška etika. Bet kokia gali būti toji nauja moderni žydų etika? Ar tik nebus savęs| apgaudinėjimas, naujas veidmainiavimo būdas? Kalbama apie moralę, kur vienos normos turėtų būti taikomos arabams, kitos užsieniečiams, kitaip sakant, vienus laikyti žmonėmis, o kitus — gyvuliais. Tai apie šitokią moralę sionistai ir galvoja. Deja, nėra kito kelio būti žmonėmis, kaip natūrali krikščioniška moralė.

     Jei norime būti žmonės, jei norime santykiauti vieni su kitais, kaip to paties Dievo Tėvo vaikai, tai turime turėti vieną bendrą moralę. Tik ji gali išgelbėti žmoniją nuo supuvimo ir sunykimo. Bet žydai nuo tos minties dar labai toli, nesvarbu ar jie būtų sionistai, ar religininkai. Jie visi save laiko išskirtine, Jahvės privilegijuota tauta, galinčia sau leisti nukrypti nuo bendrų normų. Tai matome kad ir iš to paties instituto darbų, kurie pasišovę sukurti modernią žydų moralę. O reikėtų rūpintis ne tik žydų morale, bet viso pasaulio. Kol neturėsime vienos moralės, vienodo žmogaus įvertinimo, tol negalime laukti taikos ir pilnutinio žmogaus gyvenimo.