Spausdinti

     Kartą pas popiežių Pijų IX buvo atvesta našlė su mažu sūneliu. Juodu norėjo gauti popiežiaus palaiminimą ir kokios nors medžiaginės paramos, kad galėtų palengvinti savo sunkų gyvenimą.

     Popiežius, būdamas labai geros širdies, įsivedė vaikutį į biblioteką, atidarė dėžutę, kurioje buvo daug auksinių monetų, ir švelniai pratarė berniukui:

     —    Imk, vaikeli, tų pinigų, kiek tik rankute pajėgsi pasemti.

     Berniukas trumpai pagalvojo ir, pažvelgęs savo nekaltomis akutėmis į popiežių, nedrąsiai ištarė:

     —    Ne, Šventasis Tėve, pasemkite Jūs pats, nes Jūsų rankos didesnės. . .

*

     Vokiečių kancleris Bismarkas buvo šiurkštokas žmogus. Kartą jam susirgus ir pakvietus gydytoją, šis, norėdamas geriau išaiškinti ligos priežastis, ėmė kanclerį smulkiai klausinėti. Netekęs kantrybės, Bismarkas sumurmėjo:

     —    Užuot kamantinėjęs, verčiau gydytum!

     Gydytojas ramiai atsakė:

     —    Patarčiau Ekscelencijai kreiptis į veterinarą. Tai vienintelis gydytojas, kuris savo pacientų niekad neklausinėja. . .

*

     Viena senutė Amerikoje, nežiūrint savo amžiaus, labai gerai vairavo automobilį. Ji niekad negaudavo nei jokių pastabų, nei pabaudų iš policijos.

     Tačiau vieną kartą už kažkokį eismo nusižengimą pateko į teismą. Teisėjas, pamatęs tokią senutę, stovinčią kaltinamųjų pusėje, pasakė:

     —    Žinoma, kad Tamstai visiškai nedera vairuoti automobilio, juk manau, kad jau ir akys gerai nebetarnauja. . .

     Senutė, išgirdusi tuos žodžius, išsitraukė iš kišenės kamuoliuką siūlų su adata ir tuoj, visiems stebint, įvėrė siūlą į adatą. Paskui siūlą iš adatos ištraukė ir pasakė teisėjui:

     —    Dabar Tamstos eilė — prašau įverti. . .

     Teisėjas nė nemėgino verti siūlo ir kaltinamąją paleido nenubaudęs.

*

     Policininkas sustabdė vairuotoją už per greitą važiavimą ir rengėsi rašyti protokolą. Užpakalinėje sėdynėje sėdėjusi moteris pradėjo piktai priekaištauti:

     —    Ar aš tau nesakiau? Ar neprašiau? Skubi, kaip akis išdegęs, kaip tikras padūkėlis! Nežiūri nei šviesų, nei kitų automobilių. Tik per Dievo malonę manęs neužmušei. Na, ir gavai! Ar aš nesakiau, kad gausi pabaudą? Ar aš tavęs neperspėjau?. .

     Policininkas, išklausęs to pamokslo, paklausė vairuotuoją, kas esanti toji moteris.

     —    Tai mano žmona, — atsakė vairuotojas.

     —    Jeigu taip, tai tu, vargše žmogeli, ramiai važiuok toliau. Tegul Dievas tave laimina ir duoda kantrybės, protokolo tau nerašysiu.