Kun. Jonas
Tikiuos, jog aprašytoji Ralph Martin šeima (LL 1988 m., Nr. 3) galėjo patikti daugeliui skaitytojų. Ačiū Dievui, ji nėra vienintelė tokia visoje Amerikoje. Yra tokių šeimų ir daugiau, tik nežinome, kiek jų yra lietuvių visuomenėje.
Bet štai švystelėjo klausimas, kaip toji Ralph Martin šeima gyvena savo kasdienį pilką gyvenimą, kaip tėvai auklėja savo vaikus, kad atrodo, jog iki šiol jiems taip gerai viskas klojasi. Šių meų "Servant Ministries” sausio mėn. numeryje aptikau kone kasdienį jų šeimos gyvenimo aprašymą, ypač apie jų vaikų auklėjimą. Manau, kad bus verta su tuo susipažinti ir mūsų skaitytojams.
Pirmajame aprašyme jie pasipasakojo, kaip jie stengiasi savo namus padaryti tokius, kad vaikams būtų malonu ir miela juose gyventi, kad namai būtų jų gyvenimo ašis, apie kurią viskas suktųsi. Argi tai jau taip svarbu? Taip, labai svarbu. Štai kaip jie patys apie tai pasisako:
RALPH: Šv. Raštas aiškiai pabrėžia, jog didžioji tėvų pareiga ir atsakomybė yra mokyti vaikus pažinti ir pamilti Dievą bei juo sekti. Namai ir yra visų pirmoji vieta šitokiam auklėjimui. Tėvai negalės vesti vaikų Dievo keliais, jeigu vaikai namie bus tik "reti svečiai” — pavalgyti ir išsimiegoti.
Mūsų vaikai negyvena tuštumoje. Ona ir aš gerai žinome, kad jei mudu nesiimsime energingai ir veikliai jų formuoti, tai kiti tai padarys — draugai, mokytojai, televizija, žurnalai ir t.t. Jų kai kurių įtaka yra gera, bet daugelio kenksminga. Svarbiausia tai, kad Dievas mums patikėjo tuos vaikus. Jeigu mes leistume juos formuoti pašalinėms įtakoms, tai išsižadėtume savo atsakomybės.
ONA: Kad mūsų namai būtų norima ašis, mes imamės įvairių praktiškų dalykų, pvz., turime pastovius laikus visai šeimai pabuvoti drauge: tai pagrindinis šeimos valgis vakare, šeštadienių vakarai, sekmadienių pusryčiai. Šitiems šeimos pobūviams skiriame pirmenybę ir vaikams neleidžiame prisiimti tokių darbelių ar socialinių pobūvių, susirinkimų, nei įsijungti į tokius sportus ar veiklas, kurie reguliariai kliudytų vaikams dalyvauti mūsų šeimos pobūviuose. Žinoma, gali pasitaikyti viena kita išimtis, bet tos išimtys negali būti reguliarios. Tai galioja ir mudviem — tėvams.
Praktika rodo, jog tai nekliudo mūsų vaikams dalyvauti įvairioje veikloje kitur. Jonas išnešioja laikraščius ir dalį laiko dirba maisto krautuvėje. Trys vyresniosios mergaitės eina į piano pamokas, kartais pasaugoja kitų šeimų kūdikius. Priklausome krikščioniškai bendruomenei, kuri turi gerų programų jaunimui pasireikšti.
KAIP JIE PALAIKO GLAUDŽIUS RYŠIUS SAVO TARPE?
ONA: Ralph ir aš reguliariai aptariame šeimos reikalus. Aišku neoficialiai prabėgom kasdien pasitariame. Trečiadienių vakarais planuojame visą ateinančią savaitę. Išsitraukiame savo užrašų knygutes, kalendorius, peržiūrime šeimos tvarkaraštį, apsvarstome, kada kas nuveš Elziutę į piano pamokas, ar atsimename, ką kviesime antradienį į svečius pietauti ir t.t. Pasitarimai tokiais praktiškais klausimais mums padeda vieningai pasiruošti ir pasitikti visokius mūsų gyvenimo įvykius. O tai yra gera priemonė visai šeimai drauge tarnauti Dievui, o ne kiekvienas pats sau, atskirai.
Savaitiniai pasitarimai yra gera proga aptarti ir šeimos, ir paskirų vaikų poreikius bei problemas. Besitardami dažnai gauname išminties, kaip susidoroti su kokiu ypatingu iškilusiu reikalu. Kartais vienas kitą padrąsiname. Juk gali pasitaikyti, kad Ralph kurią dieną yra prislėgtos nuotaikos, kuo nors nusivylęs. Kitą kartą man pačiai taip atsitinka. Tada mudu vienas kitą paguodžiame, padrąsiname. Ačiū Dievui, kad tokios prislėgtos nuotaikos mudviejų neapima tuo pačiu metu!
RALPH: Šeimos ryšiams palaikyti labai padeda savaitiniai visos šeimos "posėdžiai” — pasitarimai. Tada visi aptariame būsimus įvykius, o svarbiausia — duodame vaikams progą "išdėti ant stalo” savo gyvenimo patyrimus. Jie yra laisvi sakyti, ką tik nori, kokius turi klausimus, kokius rūpesčius, išdėstyti savo skundus, nepasitenkinimus. Jiems tie pasitarimai labai patinka.
Pasitarimai su kiekvienu vaiku "akis įakį” taip pat labai svarbūs. Tai ne visada lengva. Kartais yra sunku susigaudyti, kur iš tiesų yra "šuo pakastas” — kur slypi tikrasis reikalas. Bet aš manau, kad yra vienas svarbiausių dalykų, ko mes pasimokome iš tokių pasitarimų — tai kaip klausytis vaikų, kada ko klausti, ko neklausti, kada kantriai patylėti ir dalyką atidėti, kada tuojau ką nors taisyti. Čia kaip tik ir išaiškėja, koks svarbus dalykas yra sugebėjimas atskirti, kas reikia, ir kaip labai yra reikalinga išmintis iš Dievo.
Neužmirštame, jog tokie pasitarimai ne visuomet išsprendžia visas problemas. Nepaisant, kaip ilgai ir nuoširdžiai reikalai diskutuojami, tėvai ir vaikai kartais nesusitars, jų nuomonės ir toliau skirsis. Tai neišvengiamas dalykas. Todėl aš ir Ona turime tarti paskutinį žodį, nors žinome, kad vaikai jo nesupras ir, jei tik galėtų, jie darytų kitaip, negu mudu nulėmėme. Bet ar tai nėra dalis priežasties, kad Dievas davė vaikams tėvus?
KĄ JIE DARO, NORĖDAMI PALAIKYTI VAIKŲ DĖMESĮ DIEVUI?
RALPH: Su šešiais vaikais šeimoje nuo 3 iki 17 metų negalima imtis ko nors prašmatnaus. Turi būti paprasta. Mums gerai veikia toks planas: po vakarienės imame 10-15 minučių pasiklausyti dvasinio skaitymo ir jį padiskutuoti. Kartais skaitome Šv. Raštą, kitą kartą, kurio nors šventojo ar šventosios gyvenimo ištrauką. Neseniai perskaitėme aklos ir luošos mergaitės Margaritos Castello gyvenimą ir gėrėjomės, kokio didelio šventumo ji pasiekė, ilgai ir skaudžiai kentėdama. Patiko ir šv. Jono don Bosco istorijos bei vienos vokietės liuteronės vienuolės Basiela Schlink raštai. Visa tai drauge skaitant ir apgalvojant bei pasidalinant savo įspūdžiais, Dievas parodo ir padeda pateikti vaikams įdomių ir kilnių krikščioniško gyvenimo faktų ir, kokie gali būti jaunimo bei visų žmonių ryšiai su Dievu.
Pernai įsivedėme ir bendrą šeimos rytinę maldą. Susirenkame 6,40 valandą ryto (tai ne taip jau lengva!) ir kalbame kurią nors psalmę. Po to — užtariamosios maldelės ir viena kita paprastutė maldelė iš širdies. Nedaug tai reikalauja laiko, bet įcentrina mūsų širdis į Dievą visai dienai, kai mes visi drauge šitaip į jį kreipiamės.
Sekmadieniais po pusryčių studijuojame Šv. Raštą. Savaitės pradžioje išdalinu visiems po 5 ar 6 Šv. Rašto skyrelius, kuria nors paprasta tema, pvz., apie Dievo baimę, madas ir t.t. Savaitės būvyje visi pasiskaitome tuos skyrelius, apie juos pagalvojame, kokia yra jų prasmė, kaip jie tinka mano kasdieniniam gyvenimui, kas labiausiai patiko, kas padarė didesnį įspūdį, asmenišką iššūkį. Sekmadienį pasidaliname tais įspūdžiais. Rachelė su Mauručiu dar per jauni tokioms studijoms. Bet ir jie sėdi prie bendro stalo, spalvodami paveikslėlius vaikams skirtose Šv. Rašto knygutėse. Tačiau ne kartą ir jie "pastato ausytes” klausytis, kai nugirsta ir jiems įdomų pokalbį, ypač jei tai liečia juos pačius.
KOKIE TOKIOS ŠEIMOS RYŠIAI SU APLINKA?
RALPH: Nė kiek neabejoju, jog yra labai svarbu, kad tie žmonės, su kuriais tenka bendrauti, yra tikri krikščionys. Jų įtaka gali būti didelė ir mūsų šeimai. Kai mes savo vaikų gyvenimą kreipiame į savuosius namus, mes nenukertame jų ryšio su kitu pasauliu, kuriame jiems tenka būti. Negalima suponuoti, kad krikščioniška šeima pati viena galėtų patenkinti visus savo poreikius. Joms yra reikalinga kitų krikščionių parama. Todėl mes įjungiame į savo šeimos gyvenimą kitas šeimas. Tam tikslui turime paskyrę šeštadienių vakarus. Reguliariai pasikviečiame vakarieniauti svečių. Turime svečių ir kitomis dienomis, bet šeštadieniai specialiai yra skiriami pabendrauti su kitomis mielomis, savo dvasia mums artimomis šeimomis. Tai natūralus ir malonus būdas palaikyti ryšius su gerais žmonėmis.
Taip pat mūsų šeimos gyvenimas apima ir viengungius vaikinus bei merginas. Jie kurį laiką gyvena mūsų namuose. Ir jiems, ir mums tai yra naudinga. Jie pamato kasdienį krikščionišką gyvenimą, o mūsų vaikai jaučia tų jaunų, bet už juos vyresnių asmenų įtaką, kaip galima mylėti Dievą ir būti jam ištikimiems.
Į KĄ YPATINGAI JIE KREIPIA DĖMESĮ, AUKLĖDAMI VAIKUS?
ONA: Mes patys, tėvai, stengiamės gyventi šventą gyvenimą. Turime tikrai klausyti Viešpaties, būti ištikimi maldai, mylėti vienas kitą, o nusidėjus prisipažinti, kad nusidėjome, ir tai apgailėti. Mūsų vaikai turi matyti, kad mes gyvename taip, kaip mokome juos gyventi.
RALPH: Mums reikia melstis. Šv. Raštas sako, jog teisiojo vyro ar moters malda turi didelių ir galingų pasekmių. Tai, aš manau, ypač tinka tėvų maldai. Vienas svarbiausių mūsų uždavinių yra melstis už kiekvieną savo vaiką. Kartais net neišmanome, ką kita galėtume daryti.
Tik prieš porą metų sužinojau, kad Onos mama meldėsi už savo dukterį dar gerokai prieš mudviem susipažįstant. Ji prašydavusi Dievą, kad Ona gautų gerą kataliką vyrą, baigusį Notre Dame universitetą. (Aš jį baigiau 1964 metais). Dabar man aiškiau negu dieną, kokia svarbi yra tėvų malda už vaikus. Dabar tai dar labiau mane skatina ištverti ir nepavargti maldoje. Kas žino, ką mūsų malda padarys mūsų vaikams?