KUN. JONAS

     Šiuo ir kitais būsimais rašinėliais noriu belstis ypač į jaunas širdis. Širdžių jaunystė neskaičiuojama metais. Gali būti šimtametis žmogus ir turėti jaunuolišką širdį. Gali būti kitas, dar neperžengęs nė 20 metų, o jau jo širdis pasenusi. Širdies jaunystę lemia ne amžius, o meilė. Aišku, širdimi čia suprantu ne tą krūtinės ląstoje pulsuojantį ir kraują varantį muskulą, bet tą žmogiškąjį "aš”, trokšte trokštantį mylėti ir būti mylimam. O kai kas įsimyli, tai mylimasis ar mylimoji taip įstringa į mintis ir svajones, kad visa kita tartum išblunka, tampa antraeiliais dalykais. Mylimasis ar mylimoji užima pirmą vietą, ir dėl jo negaila nieko: nei laiko, nei pastangų, nei ryžto pakentėti, pasiaukoti, jeigu to reikia, kad tik mylimajam būtų galima suteikti malonumo. Meilė gali pasiekti net tokį laipsnį, kad mylintysis nė kiek nesuabejos net savo gyvybę paaukoti už mylimąjį.

Filippo Lippi. Madona (detalė). Galería Pitti. Florencija.

     Jei šitokia meilės charakteristika yra teisinga, kaip aš manau, tai tada reikia išsigąsti! Mane gąsdina didžiausias meilės įsakymas žmonijai: "Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. ..” Tie žodžiai praktiškai reikalauja, kad būčiau Dievo meilės sėste apsėstas, panašiai kaip ji apsėda įsimylėjusio vaikino ar įsimylėjusios mergaitės širdis. Argi žmogui yra įmanoma šitaip įsimylėti Dievą? Juk mylėti galima tik artimą, regimą, jo gerumą pažįstamą, jauste jaučiamą žmogų. Kaip galima panašiai pamilti Dievą, kurio mes nei regime, nei girdime, nei jo švelnumo paprastai nejaučiam? Tai tikime tik šalto proto tikėjimu? O tikėti tai dar nebūtinai mylėti. Sakoma, jog net ir velniai tiki, bet jie nemyli, todėl ir pasilieka velniai. Tačiau šv. Petras pirmame laiške rašo: "Jūs mylite... nors nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį — sielos išganymą” (i Pt 1,8-9). Bet čia Petras kalba apie meilę Kristaus, o ne Dievo Tėvo, pasaulio Kūrėjo. Tačiau reikia atsiminti paties Kristaus pasakymą: "Aš ir Tėvas esame viena. Kas regi mane, regi ir Tėvą. Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?” (Jn 4,9-it). Jei mums sunku mylėti Dievą Kūrėją, tai jis tapo prieinamas savo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Jame nušvito pasauliui visas Dievo gerumas, maloningumas, atlaidumas, teisingumas, kantrumas ir visos kitos savybės, kurios žavi žmogaus širdį. Yra galima Jėzų Kristų pamilti visa širdimi, visu protu, visa siela, visomis jėgomis, kaip to reikalauja Dievas. Jam galima paaukoti visą savo gyvenimą, sunkiai dirbti, kentėti ir net už jį mirti, kaip tai liudija ne tik pirmųjų amžių, bet visų laikų ir mūsų dienų, taip pat ir mūsų tautos kankiniai. Šitaip pamilti Kristų galima tik gerai jį pažįstant. O pažinti galima įsigilinant į jo gyvenimą, į jo asmenybę, skaitant Naująjį Testamentą. Šitie rašinėliai ir stengsis atskleisti Kristaus žavinguosius bruožus.

KRISTUS - ŽAVI ASMENYBĖ

     Pasaulis regėjo didžių asmenybių, didžių valdovų. Vieni jų buvo kilę iš karališko kraujo, kiti jėga įsiveržę į sostus, treti žmonių išrinkti. Visada jie pasižymėjo kaip neeilinės asmenybės, sugebėjusios laimėti žmonių protus ir širdis, vesti juos į didžius žygius. Prisiminkime Aleksandrą Didįjį, Vytautą Didįjį, Napoleoną ir kitus. Nė vienas jų negali nė iš tolo lygintis su Kristaus asmenybe.

     Kristus yra ir tobulas Dievas, ir tobulas žmogus viename ir tame pačiame Švenčiausios Trejybės asmenyje. Šitos tiesos gerai neįžvelgus, nei pats Kristus, nei krikščionybė mums nenušvis visu savo grožiu ir didybe. Kristus pasiliktų mums visai nesuprantamas. Todėl stengiamės gilintis į Kristaus Valdovo išmintį.

     Koks platus Kristaus žinojimas! Istorijos atžymėtos vadovaujančios asmenybės stebino savo išmintimi, žinių apstumu. Bet vis tiek jie buvo labai riboti ir vienašališki, nors buvo ir mokslininkai, ir karo vadai, ir politikai. Kristaus protas apima ir pačius paprasčiausius, ir visų giliausius bei painiausius dalykus. Jam buvo žinomas vargingas liaudies gyvenimas. Jis tai puikiai įpina į savo pamokslus ir pamokymus Tik prisiminkime jo lauko lelijas, aikštėse žaidžiančius vaikus, šeimos tėvą, nuomininkus, dingusio skatiko ieškančią varguolę našlę ir t.t. Jis dalyvauja visuose, net paprasčiausiuose, gyvenimo įvykiuose, rūpinasi žmonių vargais, pilnas užuojautos ligoniams ir vargšams. Kartu jis atskleidžia ir painiausias paslaptis, kurių neįkanda šviesiausi pasaulio išminčiai, pvz., trejybinė Dievo esmė; dieviškųjų asmenų, Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios, vienybė; intymieji dieviškojo gyvenimo santykiai, malonė,

D. Morelli. Motina tyriausioji. Galleria del Principe della Scaletta. Roma.

amžinojo gyvenimo laimė ir grožis, pragaro šiurpulingumas ir kt. Apie viską jis kalba, nedvejodamas, visiškai tikras, tartum visa tai būtų atvira jo akims.

     Kokia kūrybinga Kristaus išmintis! Pasaulio didžiūnų žmonijai suteiktosios žinios gan greitai paseno, prarado savo aktualumą. Kristaus išminties pasekmės pragyvena šimtmečius. Jo išminties žodžiai, tartum vėjo išnešiotos sėklos, dygsta visais laikais, visose pasaulio šalyse, auga, klesti visų rasių, tautų ir kultūrų žmonėse ir neša vis naujų gėrio, tobulumo, šventumo vaisių. Keletas Kristaus žodžių apie moterystę iškėlė moterį lygion plotmėn su vyru, pagrindinę moterystės ištikimybę iki mirties. Žodelis apie tobulybę išsiskleidė į Bažnyčioje klestinčius ordinus-vienuolynus, pasklidusius po visą žemės rutulį, nešančius dieviškai žmogišką kultūrą, gausybę įvairiausių labdaros įstaigų ir darbų, kad būtų sunku visus išskaičiuoti, ir neįmanoma aprašyti visos jų veiklos žmonijos skurdui bei skausmui palengvinti.

KOKIA STIPRI KRISTAUS VALIA!

     Kai kurie žemiškieji valdovai nuveikė nepaprastų darbų. Bet kurie jų buvo tikrai nesavanaudiški ir nuolankūs? Beveik visi jie vadovavosi neribotu garbės, turtų, valdžios ir net savo aistrų tenkinimo geismu. Tik Jėzus Kristus buvo toks nusižeminęs, kad drįso save mums pateikti nuolankumo pavyzdžiu: "Mokykitės iš manęs, nes aš esu švelnus ir nuolankios širdies” (Mt 11,29). Jis neatėjo, kad žmonės jam tarnautų, o pats visiems tarnauti (Mk 10,45). Kristus darbavosi ne savanaudiškai, bet žmonių gerovei, paaukodamas už juos net savo gyvybę. Tačiau nusižeminimas jo nepavertė silpnu ir pasyviu. Jis buvo kupinas didžių užsimojimų ir savo valia nuveikė tokių didelių darbų, kokių niekas kitas nė nesvajojo nei prieš jį, nei po jo. Ant dvylikos paprastų, nemokytų žvejų jis pastatė pasaulinio masto didžiausią vienalytišką savo Bažnyčią. Iš pat pradžių ta jo Bažnyčia buvo ir baisiai neapkenčiama, ir karštai mylima. Nepaisant visų persekiojimų ir žmogiškų jo sekėjų silpnybių, ir šiandien ta jo Bažnyčia laikosi stipri, įspūdinga, nors kartais didelių audrų ir uraganų daužoma. Tuo pat metu žlugo viena po kitos galingos imperijos ir jos persekiotojai. Miręs nusikaltėlio mirtimi ant kryžiaus, jis yra gerbiamas tūkstančiuose altorių visame pasaulyje. Jam entuziastingai plaka milijonai širdžių. Jis yra jų vadas, karalius, nesigailįs jokių aukų, net ir savo gyvybės. Ir šiandien, baigiantis antram tūkstantmečiui, Kristus tebėra mylimas, kaip nė vienas kitas asmuo visoje pasaulio istorijoje. Už jį neverčiami, savo laisva valia aukoja savo gyvybę tūkstančiai jo sekėjų. Kodėl tokia didelė Kristaus valios įtaka?

NEPAPRASTAI GERA KRISTAUS ŠIRDIS

     Didieji pasaulio vyrai, valstybininkai, karo vadai, imperijų kūrėjai paprastai pasižymėjo savotišku šiurkštumu, kietumu, išdidumu, nepalenkiamumu, neatodairumu. Nė vienas jų neįstengė savyje suderinti stiprios valios ir energijos su švelnia meile.

     Tai padarė Jėzus Kristus. Tas visų galingiausias, didingiausias drauge turėjo ir švelniausią širdį. Jį jaudina kiekvienas kentėjimas. Jis verkia, regėdamas verkiančias moteris, mirusio Lozoriaus seseris; verkia, numatydamas Jeruzalės ir Izraelio tautos likimą; paskutiniai jo pašnekesiai su apaštalais sklidini švelnumo. Jo širdyje nepastebimas kartėlis. Jis maloniai pamoko ir įspėja raudančias moteris savo kryžiaus kelyje; nukryžiuotam piktadariui pažada rojų, nors pats žiūri mirčiai į akis.

     Kristaus uoli meilė netaupo savęs. Ji naikina save žmonių labui. Jis išvaikštinėja skersai išilgai savo kraštą, darydamas gera: mokydamas, guosdamas, gydydamas ligonius. Kai mokiniai kartais nebenori prileisti prie jo minių ir vaikų, jis juos sudraudžia, liepia niekam nepastoti kelio. Jo meilė be krislelio savimeilės. Nesavanaudiškumas ir pasiaukojimas yra tikros meilės ženklai. Tokia meilė pasaulio didžiūnų eilėse labai reta. Kuris pasaulio galiūnas atsisakė pasinaudoti proga praturtėti, kai tik tokia proga pasitaikė? Kuris atsisakė įsigyti daugiau garbės? Ar kas iš jų pasirinko neturtą, pažeminimus, negarbingą mirtį? Kada kas galėjo išdrįsti net pasvajoti apie tokią meilę? Vien Jėzus yra tokios meilės idealas ir gyvas pavyzdys. "Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. .. išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,6-8).

     Kristus visko išsižadėjo dėl mūsų: ir motinos, ir savo gero vardo, ir namų, ir draugų. Viską mielai atidavė ir, nieko neturėdamas, iškvėpė savo dvasią. "Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris duoda savo gyvybę už savo draugus” — tai jo paties žodžiai. Tai turėtų būti Kristaus meilės aukščiausia viršūnė? Toli gražu! Ta dieviškoji meilė išrado dar daugiau. Ne kartą, ne du kartus, o nuolat mirti ir aukotis už savo išrinktuosius. Tiesa, nebe kruvinu būdu, kaip ant kryžiaus, bet tikrai, realiai, mistiškai altorių aukoje. Kiekvienų mišių auka yra Jėzaus mirties ant kryžiaus pakartojimas-sudabartinimas. Jos yra Naujojo Testamento nuolatinė nekruvinoji auka, todėl ji jaudinančiai primena žmonijai didįjį Kristaus meilės žygį. Ne tik primena, bet ir yra realus, tikras tos meilės žygis. Tas pats vyriausias kunigas, pasinaudodamas mūsų kunigų rankomis ir lūpomis, vėl aukojasi už mus su tokia pat meile, kaip ir pirmąjį kartą Kalvarijos kalne. Iš šitos aukos plaukia mums visos sakramentinės malonės, laimėtos jo kryžiaus mirtimi. Todėl sąmoningi krikščionys mišiose atpažįsta Kristaus širdies įspūdingiausią meilę. Jie, visa į šalį metę, dalyvauja mišių aukoje ne tik sekmadieniais, kas yra savaime suprantama, bet, jei gali, ir darbo dienomis. Tai mūsų Kristus! Tai mūsų Meilė, kasdien tūkstančiuose vietovių besiaukojanti už mus, kasdien besiveržianti ateiti į mūsų širdis ir gyventi mumyse. Kur rasime kitą tokią mus taip mylinčią širdį? Ir kaip galėtume jo neįsimylėti?