PROF. DR. JŪRATĖ DIEVAITIENĖ

    Mikroorganizmų pasaulį veikia ne tik biologiniai, bet ir socialiniai, ekonominiai bei ekologiniai veiksniai. Dėl šio poveikio kinta mikroorganizmų struktūra, savybės, pasiskirstymas aplinkoje ir žmonių bei gyvūnų organizme, taip pat socialinė jų reikšmė. Iki XIX a. pabaigos nuo infekcinių ligų mirdavo daugiau kaip pusė Žemės rutulio gyventojų. Siautė raupų, maro, choleros, raupsų, dėmėtosios ir vidurių šiltinės epidemijos. Daug vaikų, susirgusių difterija, mirdavo, persirgusių poliomielitu — likvidavo raupus, dešimtis ir šimtus kartų likvidavo raupus, dešimtis ir šimtus kartų sumažino susirgimus difterija, poliomielitu, stablige, tymais. Veiklūs cheminiai vaistai ir antibiotikai gerokai sumažino mirštamumą nuo bakterijų, pirmuonių, grybelių sukeliamų ligų. Tačiau infekcinės ligos neišnyko. Sergantieji ūminėmis virusinėmis kvėpavimo sistemos ligomis, gripu ir virusiniais hepatitais sudaro pusę visų laikinai dėl ligos nedarbingų gyventojų. Iš keturių susirgusių vaikų—trys serga infekcine liga.

    Daugėja sergančių lėtinėmis infekcinėmis ligomis bei infekcinių ligų sukėlėjų nešiotojų. Jų organizmo ląstelėse laikotarpiu tarp epidemijų randa saugų prieglobstį gripo bei kitų, linkusių greitai plisti, virusinių ligų sukėlėjai.

    Svarbiausia infekcinių ligų plitimo priežastis—mikroorganizmų prisitaikymas daugintis nepalankiomis ir neįprastomis sąlygomis ir jų savybių kintamumas. Palankus tam ir susilpnėjęs kai kurių žmonių atsparumas infekcinėms ligoms — imunitetas. Atsparumas infekcinėms ligoms — tai sugebėjimas apsiginti nuo mikroorganizmų ir žmogui svetimų baltymų — antigenų.

    Nuo infekcinių ligų sukėlėjų žmones gina sveika oda ir gleivinės, prasiskverbusius į vidaus organus ir kraują sunaikina baltieji kraujo kūneliai (leukocitai, limfocitai ir kt.) bei jų gaminami baltymai — antikūnai. Imunitetas yra ląstelinis ir humoralinis. Mikroorganizmus ir svetimus antigenus atpažįsta T-limfocitai helperiai (pagalbininkai). Jie sugeba sutelkti kitas apsigynimo savybių turinčias ląsteles (monocitus, B-limfocitus) ir bendromis pastangomis sunaikinti įsibrovėlius.

    Prieš 10-15 metų netikėtai naujų savybių įgijo vadinamieji lėtieji retrovirusai. Retrovirusai po ilgo besimptomio laikotarpio susilpnina žmonių ir žinduolių imunitetą ir sukelia piktybinius auglius. Manoma, kad, susijungus žmonių leukozę ir pelių krūties liaukos vėžį sukeliančių virusų struktūroms, atsirado trečiojo tipo T-limfotropinis žmonių retrovirusas (Human T-lymphotropic virus type III, sutrumpintai HTLV-III), sugebantis pulti ir naikinti T-limfocitus helperius. Įsibrovę į T-limfocitų helperių vidų, HTLV-III dauginasi, suardo limfocitus ir patenka į kraują, iš kur vėl puola sveikus T-limfocitus. Keletą ar net kelias dešimtis mėnesių sveiki T-limfocitai kovoja su įsibrovėliais: kraujyje atsiranda virusus nukenksminančių antikūnų, kurie sulipina virusus ir padeda makrofagams juos sunaikinti. Kartais virusams nepavyksta sunaikinti visų T-limfocitų helperių, ir apsikrėtęs žmogus akvizitinio (įgyto) imuninio deficito sindromu, sutrumpintai AIDS, nesuserga. Manoma, kad nesuserga infekcinėms ligoms atsparūs žmonės. Neatsparūs pamažu netenka visų T-limfocitų helperių, ir mikroorganizmai netrukdomi pasklinda po visus organus, sutrikdo jų veiklą, ir susirgusieji anksčiau ar vėliau miršta. Kokia dalis apsikrėtusiųjų suserga, tiksliai nežinoma. Vieni autoriai nurodo, kad suserga 1 iš 200-300, kiti — kad 1 iš 10. Pastarųjų metų tyrimai leidžia tvirtinti, jog dažniau suserga afrikiečiai, Amerikos žemyno juodaodžiai gyventojai, narkomanai ir alkoholikai, kurių imuninė sistema dėl nepakankamos mitybos, dažnų endemiškai išplitusių parazitų ir virusų sukeliamų ligų, apsinuodijimo bei sunkių socialinių sąlygų yra išsekusi, sveikata silpna.

    Per 6 metus ši liga paplito visame pasaulyje: ji užregistruota no šalių visuose žemynuose. Iki 1987 m. antrojo pusmečio ja susirgo daugiau kaip 45.000 žmonių. Pusė jų mirė. JAV ir Kanadoje 90% susirgusių jų — vyrai. Vaikai iki 13 metų sudaro 16%. Pagal rizikos grupes 70% yra vyrai homoseksualistai, 17% — narkomanai, 2,5% — sergantieji hemofilija. Vidutinis ligonių amžius 20-39 metai.

    Žinios apie AIDS sparčiai gausėja. Po pirmųjų pranešimų (1981 m.) AIDS buvo pavadinta "berniukų liga”, kadangi pirmieji ja susirgo jauni vyrai homoseksualistai. Netrukus paaiškėjo, kad naująja liga serga narkomanai, vartojantys į veną sušvirkščiamą heroino tirpalą, sergantieji hemofilija, kurie gydosi iš keleto tūkstančių donorų kraujo pagamintais kraujo krešumą reguliuojančiais vaistais, išeiviai iš Haičio salos ir sergantieji lėtiniu virusiniu hepatitu B. Liga išpopuliarėjo 5H vardu (homoseksualizmas, heroinas, hemofilija, hepatitas B, Haiti). Iš JAV ir Kanados po 3 metų pasiekęs Europą, AIDS pirmiausia paplito tarp sergančių hemofilija, kurie gydėsi JAV pagamintais kraujo krešumą reguliuojančiais vaistais. Liga visur plinta tarp asmenų, turinčių daug abiejų lyčių seksualinio gyvenimo partnerių, narkomanų, švirkščiančių narkotikus į venas, ir šioms rizikos grupėms priskiriamų motinų naujagimių. Net 89% susirgusių atsparumo neturinčių afrikiečičų, haitiečių, narkomanų apsikrečia normalių lytinių santykių metu, o susirgus vienam šeimos nariui, apsikrečia 36% sutuoktinių. Taigi AIDS ne vyrų homoseksualistų liga, o homoseksualiniai lytiniai santykiai sukelia didžiausią pavojų ja apsikrėsti. Kur kas rečiau apsikrečia kraujo recipientai. Kraujo krešumą reguliuojantys preparatai būna pagaminti iš 2000-5000 donorų kraujo.

    Ligą sukeliančius virusus tuo pat metu (1983 m.) surado L. Montanje (L. Mon-tagnier) ir R. Galas (R. Galio) su bendradarbiais Pastero institute Paryžiuje ir Nacionaliniame vėžio institute Betesdoje — JAV-se. Paaiškėjo, kad HTLV-III nuo ligonio ir virusų nešiotojo galima apsikrėsti tik bendraujant labai artimai, ypač lytiškai. Mat šie virusai labai neatsparūs nepalankiai aplinkai: išdžiūvę, paveikti dezinfekuojančiais tirpalais, ultravioletiniais spinduliais, tuojau žūva. Apsikrečiama tik tada, kai ligonių seilės, kraujas ir lytinių liaukų sekretas patenka pro sužeistą odą arba gleivinę tiesiai į kraują. Per bendrai vartojamus apyvokos daiktus (pinigai, telefonas, žaislai, knygos ir kt.) ir su maisto produktais HTLV-III neapsikrečiama. Išimtis — viską į burną imantys kūdikiai. Apsikrėsti gali medikai, visų pirma dirbantys kraujo perpylimo stotyse, stomatologai, chirurgai, laborantai, medicinos seserys, masažistai), rečiau kirpėjai. Sergantys medikai realaus pavojaus pacientams nesukelia. Apsikrėsti galima perpylus sergančio donoro kraujo, todėl kraujo perpylimo tarnybos jau išmoko tyrimų metodikos, padedančios išaiškinti donorus, apsikrėtusius HTLV-III.

    Įrodyta, kad HTLV-III plinta dėl netvarkingo lytinio gyvenimo ir intraveninės narkomanijos. Sergantys AIDS vyrai homoseksualistai apkrečia visus lytinius partnerius vyrus. Narkomanai apsikrečia vartodami tuos pačius švirkštus. Serganti nėščia moteris apkrečia savo vaisių. Tai įrodyta ištyrus negyvus gimusius naujagimius. Kūdikis gali apsikrėsti ir žįsdamas sergančios motinos krūtį. Nutrauktas ir pasterizuotas sergančios motinos pienas nebepavojingas.

    AIDS neturi būdingų požymių, jis "daugiaveidis”. Nuo apsikrėtimo iki pirmų ligos reiškinių praeina 3-48 mėnesiai. Pirmiausia padidėja periferiniai limfiniai mazgai. Kraujyje atsiranda specifinių antikūnų. Jeigu dalis T-limfocitų išlieka, liga neprogresuoja. Yra autorių, kurie tokią ligą vadina gėrybine. Daugeliui po minėtojo laikotarpio atsparumas išnyksta, jie pradeda karščiuoti, viduriuoti ir smarkiai liesėti. Daugiau kaip 50% ligonių kosti ir dūsta dėl pirmuonių pneumocistų sukeliamo plaučių uždegimo. Atsiradęs odoje pūslelinis išbėrimas kartojasi ir lėtai gyja. Kai kurių ligonių odoje atsiranda auglių — Kapoši sarkoma. Dažni smegenų augliai, smegenų apdangalų uždegimas ir kt.

    Šiuo metu vartojami vaistai gali laikinai sutrukdyti virusams daugintis ir naikinti T-limfocitus, tačiau jau įsiskverbusių į ląsteles virusų nesunaikina. Todėl ligonių visiškai išgydyti dar negalima, ir susirgusieji po 2-4 metų miršta.

    Kol kas nesiseka ir vakcinų nuo AIDS kūrėjams. Šios ligos virusai, panašiai kaip ir gripą sukeliantieji, nepaliaujamai keičia struktūrą, todėl po vakcinavimo vienu viruso tipu, atsiradę antikūnai neapsaugo nuo naujo tipo viruso, kuris besikeisdamas išsaugo savybę atakuoti T-limfocitus.

    Taigi šiuo metu reikšmingiausia yra profilaktika. Pavojingiausi lytiniai santykiai pro tiesiąją žarną. Ji lengvai pažeidžiama, be to, lytinių liaukų sekretas turi imunines ląsteles slopinančių savybių, todėl niekas nekliudo virusams patekti į kraują. Vartotini prezervatyvai, nors jų apsauginis efektas irgi nepatikimas. Dėl to pavojinga yra "seksualinės revoliucijos” propaguojama "seksualinė laisvė”, kitais žodžiais tariant, netvarkingas lytinis gyvenimas, paleistuvystė. Didėjant seksualinių partnerių skaičiui, tikimybė apsikrėsti taip pat didėja. Jeigu be to dar girtaujama, rūkoma, keičiamas biologinis miego ritmas, valgoma kas papuola ir kitais būdais alinamas organizmo atsparumas, didėja tikimybė, kad apsikrėtimas sukels ligą, o šiuo metu susirgti AIDS — reiškia mirti. Tokia pat perspektyva narkomanams ir, blogiausia, — jų naujagimiams. HTLV-III galima apsikrėsti bučiuojantis, dėl to kūdikių ir vaikų nereikia bučiuoti į lūpas. Jaunimui derėtų pagalvoti, kuo rizikuoja, suartėdami su mažai pažįstamais asmenimis, ypač užsieniečiais. Į darnias šeimas AIDS kelio nėra.

    Nors AIDS virusas labai neatsparus, saugantis apsikrėtimo, reikia paisyti ir asmeninės higienos. Dantis būtina valyti tik savo dantų šepetėliu. Nosinė visada turi būti švari. Bendrai vartojamus manikiūro ir skutimosi įrankius būtina valyti dezinfekuojančiais tirpalais. Nepatartina paeiliui keliems mažai pažįstamiems asmenims kąsti tą patį sumuštinį arba vaisius. Juos prieš valgant reikia supjaustyti dalimis. Gelbstint dirbtiniu kvėpavimu "burna į burną”, nukentėjusiojo veidą reikia pridengti savo nosine arba drabužio kraštu. Jeigu susitepama krauju, jo pėdsakus reikia tuojau nuplauti vandeniu ir muilu arba nuvalyti dezinfekuojančiais tirpalais.

     Ištyrę grupės kauniečių kraują, kurie turėjo galimybės apsikrėsti AIDS, antikūnų neradome. AIDS sergančiųjų mūsų respublikoje dar neužregistruota. Sveikatos apsaugos organizatoriai netrukus pašalins riziką apsikrėsti perpilant donorų kraują. Taigi dar nevėlu aiškinti visuomenei, kaip plinta AIDS ir kaip jo galima išvengti. Nesaugu laukti, kol mokslas nugalės ligą—gali būti per vėlu. Neatsakinga tikėtis, kad ši liga mus aplenks. Jos išvengs šeimos, kurios žinos, kaip apsisaugoti, saugosis apsikrėsti ir to išmokys savo vaikus.

(Iš “Mokslas ir gyvenimas”, 1987 m., Nr. 9)

Šio straipsnio autorė yra gydytoja terapeute infekcionistė, medicinos mokslų daktarė, profesorė, Kauno medicinos instituto infekcinių, odos ir venerinių ligų katedros vedėja.