(Jaunimo konkurse I premiją laimėjęs
rašinys)
Audra Kubiliūtė
Lietuviai išeiviai, atskirti nuo tautos kamieno, sukūrė tam tikrą veiklą kiekvienoje savo naujasėdijoje. Atrodo, kad dabar ir mažesnės lietuviu grupelės, atsiradusios vietovėse toliau nuo lietuvių centrų, jaučia kažkokią spragą gyvenime ir nori susieiti, pabendrauti su kitais lietuviais. Vis dėlto mus, lietuvius, kur mes bebūtumėme, kažkas jungia, mes visi kartu sudarome žmonijos šeimą. Būdama optimistė, šiame straipsnyje noriu iškelti pastebėtus pozityvius reiškinius lietuvių išeivijos gyvenime ir pasvajoti apie mūsų išeivijos ateitį.
Pradėkime nuo "jaunuomenės” pozityvių reiškinių. Labai džiaugiuosi, kai pamatau naujus lietuviškus leidinius, taikomus tiems, kuriems jie bus tikrai naudingi. Turiu omenyje ne per seniausiai pradėtą leidinį "Mūsų vaikas”. Šis žurnalas, redaguojamas S. Vaišvilienės, išeinąs kartą per mėnesį, yra taikomas jaunoms šeimoms. Jame yra įvairių žaidimų, dainelių, vaikams užsiėmimų ir lietuvių kalbos žodyno praturtinimo sąrašai įvairiomis temomis. Šis leidinys pozityviai užpildo lietuviškos auklėjimo temomis literatūros spragą.
Kitas pozityvus reiškinys — kai kuriuose miestuose parapijų ir bendruomenių įsteigti specialūs skyriai pritraukti ir suburti mišrias šeimas prie lietuvių veiklos. Renginiai ir įdomios programos pritraukia lietuviškai nekalbančius, ir tie lietuviai, kurių gyvenimo draugai ir draugės yra nelietuviai, nėra atstumiami. Kadangi mūsų, lietuvių, labai maža tėra, smagu matyti, kai mišrios šeimos yra įjungiamos į lietuvių visuomenę.
Visi žinome, kad lietuvių kalbos lygis, ypač jaunimo tarpe, išeivijoje toli gražu nėra toks, koks yra dabar Lietuvoje arba buvo nepriklausomybės laikais. Yra labai svarbu, kad istorijos ir mokslo darbai, ypač liečią nepriklausomybės laikotarpį, būtų prieinami menkai kalbantiems lietuviškai arba visai nekalbantiems. Tad gera matyti, pavyzdžiui, šiais metais išleistoje a.a. dr. Broniaus Povilaičio knygoje "Lietuvos žemės ūkis: 1918-1940; jo raida ir pažanga” pagrindinių minčių santrauką anglų kalba. Ši informacija yra taip pat naudinga svetimtaučiams, siekiantiems informacijos apie Europos ekonomiją tarp dviejų pasaulinių karų. Būtų gera, kad ir kitos knygos įtrauktų panašius skyrius.
Tautiniam auklėjimui yra labai svarbios lituanistinės mokyklos. Tačiau tie, kurie gyvena toliau nuo lietuvių, ir tie, kurie priklauso įvairioms organizacijoms, kasdieninėse mokyklose jų nelanko. Kiti, lankantieji šias mokyklas, tėvų verčiami, mažai teišmoksta. Ačiū Dievui, yra studentų ir studenčių, kurie domisi — kitaip, mokytojams būtų liūdna. Yra smagu išgirsti, kad kartais lituanistinių mokyklų studentams pasitaiko ir koks "priedas”: pavyzdžiui, kai buvo iškovotos universitetinės įskaitos Pedagoginio Lituanistikos Instituto kursams. Tokios įskaitos svarbios ir dėl to, kad į "kasdieninį” gyvenimą įtraukia ir "lietuviškąjį”.
Mokyklos — tai formalios organizacijos, kurių tikslas yra perduoti informaciją. Yra ir neformalių, bet labai reikalingų būdų pasikeisti informacijomis — asmeniškų, tarp draugų ir pažįstamų. Būdama Australijoje VI Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, turėjau progą pabendrauti su lietuvišku jaunimu iš įvairių pasaulio kraštų. Daugelis šio jaunimo yra gerai susipažinę su Lietuva ir su kitais Pabaltijo kraštais iš įvairių ne visiems žinomų šaltinių lietuvių ir kitomis kalbomis. Apsikeitėme knygų ir įvairių kitų šaltinių pavadinimais: "Baltic News” (leidžiamas Australijoje); William Hough disertacija, išspausdinta New York School Journal of International and Comparative Law; "Baltic Forum” (leidžiamas Švedijoje); "Infotinklas” (vedamas Kanados jaunimo). Informacijų pasidalinimas yra labai svarbus — mums visiems reikia apsiginkluoti faktais, ne nuomonėmis, kad galėtume atsiliepti į klausimus ir užmetimus apie Lietuvą su faktais, vardais ir statistikomis.
Čia paminėtas pozityvių reiškinių lietuvių tarpe "šaunus penketukas” yra pradžia. Yra ir daugiau tokių pozityvių reiškinių, tik reikia jų ieškoti. Į pozityvius reiškinius reikia kreipti dėmesį, nes jie įkvepia jėgų nenuleisti rankų. O toliau — svajonės išeivijos ateičiai.
Esu sutikusi daug entuziastiškų, išradingų asmenų jaunimo vadovų ir auklėtojų tarpe. Gailiuosi, kad jie dažnai turi iš naujo suorganizuoti panašius užsiėmimus. Jeigu būtų viena centrinė įstaiga, kuri sukauptų visą informaciją, šių auklėtojų išdalinamą įvairiuose suvažiavimuose bei stovyklose ir naudojamą kursuose bei paskaitose, ja galėtų naudotis visi ir nereikėtų kiekvienam atskirai "atrasti Ameriką” ir gaišinti laiką bei eikvoti jėgas.
Kita svajonė — būtų labai smagu, jeigu būtų glaudesni ryšiai su ankstyvesniųjų kartų lietuviais ateiviais. Daugelis jų jau visai nebekalba lietuviškai, bet yra pilni lietuviškos dvasios. Gerai žinome, kad jų tėvai ir seneliai padėjo atstatyti Lietuvą, jai atgavus nepriklausomybę.
Žinoma, taip pat būtų smagu, jei lietuviai nesipeštų ir nesibartų tarpusavyje. (Geras šių dienų pavyzdys — karo metų istorija anglų kalba). Prisimenu tokį anekdotą:
Žmogus miršta ir atsiranda pragare. Velnias jam sako, kad leis pasirinkti vieną iš trijų kambarių, kur norės praleisti visą amžinybę. Įėję į pirmą kambarį, ateivis su velniu palydovu mato didelį kunkuliuojanti katilą, kuriame verda žmonės, bandydami išlipti, bet yra atgal stumiami trijų velnių su šakėmis. Velnias paaiškina ateiviui, kad čia lenkai. Įėję į antrą kambarį, jie mato dar didesnį katilą, iš kurio žmonės bando išlipti. Čia sargyboje stovi dvidešimt velnių su šakėmis, stumdami atgal norinčius išsprukti. Ateivis sužino, kad žiame katile yra žydai. Pagaliau įėjus į trečią kambarį, ateivis labai nustemba. Dideliame katile ir čia verda žmonės, bet nė vienas velnias nestovi sargyboje. Jam velnias palydovas taip paaiškina: "Šiame katile yra lietuviai. Šio katilo nereikia saugoti, nes nėra pavojaus, kad kas nors iš jo ištrūktų. Vos tik kuris stengiasi išsprukti, tai tuoj kiti puola jį traukti atgal”.
Tai liūdnas anekdotas, bet ar čia juokais nėra pasakyta teisybė?
Kitas malonus reiškinys būtų, jeigu vidurinioji karta ir jaunieji profesionalai, pasiekę neblogą finansinę padėtį, paskirtų vieną kitą centą ir vieną kitą minutę lietuviškai veiklai. (Ypač svarbų žinių skleidimo darbą atlieka Lietuvių informacijos centro skyriai). Ne vienam gerai uždirbančiam jaunuoliui ar jaunuolei tėvai ar seneliai užmoka už lietuviško laikraščio ar žurnalo prenumeratą. Ar ne gėda?
Paskutinė ir sunkiausiai pasiekiama svajonė būtų lietuviška tema parašytas "bestseleris” arba susuktas filmas, kuris išgarsintų lietuvių vardą plačioje visuomenėję. Panašiai Michener savo knygoje "Poland” išgarsino (nors ir netiksliai) Lenkijos istoriją, o Pollett knyga "Lie down with the Lions” išgarsino afganistaniečius.
Tai tokie mano pastebėti pozityvūs reiškiniai lietuviškoje išeivijos veikloje ir svajonės ateičiai. Manau, kad mes retkarčiais turėtume pažvelgti į pozityvius reiškinius, kad galėtume pasidžiaugti sunkaus darbo vaisiais. Taip pat reikia ir truputį pasvajoti apie ateitį, kad turėtume į ką taikyti strėles.