Spausdinti

KUN. JONAS

     "Vargas, vargas man, esu per daug žmogus”, aimanuodavo ne kartą šv. Pranciškus Salezietis. Jėzus Kristus, Dievas, buvo sykiu ir žmogus. "Mums apsireiškė žmoniškumas ir malonumas”. Jei Kristuje nebūtų sušvitusi miela maloni žmogiškojo gerumo vizija, niekada nebūtume sužinoję, kokia gera gali būti žmogiškoji širdis ir koks geras Dievas.

     Jėzus buvo toks žmogiškas, tokioje stebėtinoje sutartinėje su visa, kas mums yra giliausio, toks prieinamas ir atviras, kad ir vaikučiai lipte lipo prie jo; ir drauge toks didingas, kad net sinedrino nariai ne visada turėjo drąsos atlaikyti jo žvilgsnį.

Meninę “Laiškų lietuviams” šventės programą puikiai atlikęs Pedagoginio lituanistikos instituto etninis ansamblis.

     Ypatingai Jėzus žavėjo paprastųjų žmonių minias. Motinos vargino jį, kad nors paliestų jų kūdikius. Raiši, akli, raupsuotieji, vargo ir skurdo prijaukintieji prie užgaulių ir paniekos; neturtėliai, elgetos, viešieji nusidėjėliai, vagys ir pasmerktieji, net dėl savo nupuolimų prieš save pačius apkartusieji ne tik nesibijojo jo žėrinčio skaistumo, bet veržte prie jo veržėsi, tartum naktį paklydę paukščių pulkai į viliojantį švyturį.

     Niekas Jėzaus nesivaržė ir nevaidino. Petras jį tuojau kone monopolizavo sau. Sergantieji, jo artimieji, minios jautėsi jam tokie artimi, kad laikė jį tikrai savu. Ir jis leidosi paimamas, pasisavinamas. Tam jis ir atėjo į pasaulį — įsijungti į mūsų gyvenimo srovę, į mūsų psichologiją. Jis alko ir troško, kaip mes. Kaip mes, jis turėjo motiną ir ją mylėjo. Kaip mes, jis žavėjosi žydinčių laukų klestėjimu, besileidžiančios saulės žėrėjimu ir nevengė tą savo susižavėjimą parodyti.

     Kristaus siela drebėjo visatos ritmu, kaip ir mūsoji. Atėjus valandai kentėti, jis kentėjo taip, kaip ir mes kenčiame. Nieko nėra jame teatrališko, jokios vaidybos, nieko nuduoto, nieko netikro. Skausmo jis nepaneigė, o priėmė. Jis leidosi skausmo priglušinamas. Leido gėdai ir pasišlykštėjimui save užtvinti. Nors būtų galėjęs būti kietesnis už titnagą, jis norėjo būti tikras žmogus. Jo gerumo garbė ir didybė buvo kaip tik jo paprastumas, eilinis žmogiškumas.

     Kaip visi žmonės, taip ir Kristus turėjo savotiškus mostus, savus išsireiškimus, savotišką žvilgsnį į su juo besikalbančius. Kaip visi, taip ir Kristus buvo savo meto ir savo krašto vaikas. Nebuvo jame nieko migloto, neaiškaus, netinkamo tam metui. Jo elgesys aiškiai datuotas ir atžymėtas. Religiją jis dėstė, prisitaikydamas prie ano laiko Palestinos gyventojų supratimo, galvosenos ir žodyno, bet drauge ir savotiškai, kaip niekas kitas. Apaštalas Paulius kalbės kitaip savo mokiniams, Tomas Akvinietis irgi kitaip.

     Ir vis tiek, nepaisant vietos bei laiko atspalvio, Jėzus yra visų laikų bendraamžis.

     Ką tas žydas pasakė aramaiškai Galilėjos darbininkams, tai atveria ir mūsų laikų intelektualams, ir eiliniams žmonėms, būtent, kad jų sielos priklauso jiems patiems, ir niekam kitam.

     Kai Jėzus pasinaudoja mūsų formomis, jis jas pralenkia. Jei pilniausia žodžio prasme jis yra žmogus, tai kaip tik ta žmogiškumo pilnybė padaro jį nuostabių kontrastų pilna asmenybe.

     Kontrastai, priešingumai atrodo esą Kristaus elementas. Jis įstengia paguosti visus kenčiančius, bet pats savo agonijoje eina elgetauti savo mokinių užuojautos ir paguodos. Jis kiaurai permato sielas, ir vis tiek teiraujasi, klausia. Jis užmiršta save, kitiems tarnaudamas, ir sykiu sakosi esąs Viešpats-Valdovas. Jis — ir niekas, ir viskas! Jis sakėsi atėjęs duoti savo gyvybės už žmones, būti jų tarnu, bet jo stebuklai bei ženklai yra įrodymai jo dievybės. Tačiau jis nedaro stebuklų savo naudai. Stebuklingai padauginęs duoną minioms maitinti, pats vaikšto alkanas.

     Šitas amžinas ir nuolankus visų tarnas duoda neribotus reikalavimus! Kaip Dievas, jis reikalauja visos mūsų širdies, viską dėl jo apleisti; ėmus juo sekti, nebesidairyti atgal. Jo rankose ir sąžinės, ir dangaus raktai, o tuos jis duoda, kam norėdamas. Bet štai jis neleidžia vadinti savęs net geru! "Vienas Dievas yra geras”,— sako jis. Artimiausias prie savęs garbės vietas ne jis pats dalina, o jo Tėvas danguje.

     Jėzus yra žmogus, ribotas, kaip visi žmonės. Bet savo didybei nei jis pats, nei evangelijos neužbrėžia jokių ribų. Rodos, tik vieno betrūksta — tarti tik vieną trumputį žodelį, tačiau jis jo netaria. Žodis jam antraeilis dalykas. Nesunku ištarti "esu Dievas”. Sunku taip elgtis, taip veikti, kad kasdieniai draugai tuo patikėtų.

     Todėl Jėzus pradėjo visų pirma daryti, veikti. Jis drįso pasiimti Dievo vaidmenį. Jis kiekvieną gyvenimo dieną elgėsi ir veikė pagal aukščiausio tobulumo reikalavimus, nors buvo kaip vienas savo brolių. Iš jo dieviškojo vaidmens niekas nesityčiojo. Visi ėmė tai rimtai. Net po dviejų tūkstančiu metų nerandame jame nieko nenormalaus, kad jis savinosi vienam Dievui priklausančias ypatybes.

     Dar nuostabiau yra tai, kad Jėzus tą nepaprastą žmogaus ir Dievo vaidmenį atliko ne dirbtinai, o labai natūraliai. Jo elgesį sudarę kontrastai ne tik nesumažino jo asmenybės, bet ją iškėlė tobuloje vienybėje. Tokia pilna dieviškumo ir žmogiškumo sintezė jame taip pat įkūnyta, kad, tiem dviem kraštutinumams susitikus, Kristaus didingumas dar stipriau sužimba net pačiuose silpnybės bruožuose.

     Pavargęs sudrimba miegoti laivelio gale ir pažadintas nutildo įsisiautėjusią audrą. Nutildo vienu savo žodžiu. Toks žmogiškas jis buvo miegodamas, kad apaštalai jį purtė, iki pažadino. Apaštalus nugąsdinęs audros nutildymo stebuklas paliko jį tokį pat žmogišką, kasdienį, jog beregint su juo apsiprato. Dieviškus dalykus jis aiškino paprasčiausiais palyginimais. Skorpionai, kiaušiniai, akmenėliai tampa Apvaizdos pranašais jo kalbose. Dangaus paukščiai pavaizduoja mūsų įsūnijimą. Vandens stiklas reikalauja amžino atlyginimo, jei paduodamas jo vardan. Jo paties mirt pasmerktas kūnas skiriamas duoti pasauliui dieviškąjį gyvenimą.

     Dieviškumo ir žmogiškumo vienybė Kristuje yra tokia visuotinė, jog vienas veda į antrą. Vien tik stebėdami Jėzų žmogų, apaštalai ėmė tikėti jį esant Dievą. Ką regėjo jų kūno akys, tai virto sielų tikėjimu. Pagaliau, progai pasitaikius, Petras aiškiai išpažino: "Tu esi gyvojo Dievo Sūnus”.

     Jėzaus santykiai su Dievu panašūs į santykius su žmonėmis; tie patys kontrastai, tas pat vientisumas. Tiktai santykiuose su Dievu Kristus nebėr jam lygus ir už jį viršesnis. Jis laiko tada save ir lygiu Dievui, ir žemesniu. Tačiau ir šiuo atveju dieviškumo bei žmogiškumo vienybė yra tobula. Tėvo atžvilgiu Kristus sujungia tobulą savo laisvę su jo adoracija.

     Jėzus meldžiasi kniūbščias išsitiesęs ant žemės. Jis klusnus Dievui iki mirties. Kai reiks, jis žengs prie stulpo ir prie kryžiaus, nors iš baimės drebančia širdimi, bet tvirtu drąsiu žingsniu. Ir visgi tas mielas, nuolankiaširdis Jėzus atsisėda Dievo sostan! Jis sakosi esąs aukštesnis už Įstatymą, už šventyklą, už subatą, už pranašus, už viską. Šitas dieviškas ypatybes jis panaudoja nesiaiškindamas, savo paties vardu, kaip kažką, kas savaime suprantamai jam priklauso.

     Kristus griežtai lygus Dievui, bet sykiu ir už jį žemesnis. Ir vienu, ir kitu požiūriu jis lieka nuosekliai lygus sau. Tiesa, jis meldžiasi, bet žino esąs visagalis. Jis klauso ir aukojasi, bet ir ant kryžiaus kabėdamas, jis duoda rojų atgailojančiam piktadariui.

     Toks yra Kristus. Visada tobulo dualizmo tobula sintezė. Kaip mums, protingiems gyvūnams, yra natūralu būti tuo pat metu ir dvasia, ir medžiaga, taip jam yra natūralu ir paprasta būti ir žmogumi, ir Dievu. Lygiai kaip mes, būdami dvasios ir medžiagos vienetas, galime savo kūno mostams suteikti dvasiškos prasmės, taip Kristus, antgamtinėje savo žmogiškumo tobulybėje, gali atskleisti tyros sielos asmenims savo žmogystę ir dievystę.

     Kalkedono visuotinis Bažnyčios susirinkimas (451 m.) trumpai apibūdino Kristaus asmenybę ir mūsų tikėjimą. Jį nustatė šitaip:

     "Sekdami šventaisiais tėvais, mes išpažįstame vienintelį ir tą patį Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Jis, tas pats, vienas, tobulas dievystėje ir tas pats vienas atbaigtas žmogystėje: tikras Dievas ir tikras žmogus. Vienas ir tas pats, sudarytas iš protingos sielos ir kūno. Pagal dievystę, jis yra tos pačios substancijos su Tėvu. Pagal žmogystę, visuose dalykuose lygus mums, išskiriant nuodėmę. Pagal dievystę, gimęs iš (Dievo) Tėvo prieš amžius, o šiais pastaraisiais laikais tas pats; mums išganyti, gimė iš Mergelės Marijos, Dievo Motinos, pagal savo žmogystę. Vienas ir tas pats Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats, viengimis, dviejų prigimčių, nė kiek nesumaišytų, nepadalytų, neatskirų, nes prigimčių skirtumų vienybė su dievyste nė kiek nepašalino. Priešingai, kiekvienos prigimties savosios ypatybės išlaikytos ir sujungtos viename asmenyje, vienoje hipostazėje. Tas (žmogaus ir Dievo) prigimčių sujungimas įvyko ne suskaldytam, ne į du asmenis padalytam Kristui suformuoti, bet vienui vienam ir tam pačiam Viengimiui Sūnui, Dievui, Žodžiui, Viešpačiui Jėzui Kristui, taip, kaip seniau pranašai apie jį kalbėjo, kaip jis pats, Viešpats Jėzus Kristus, mus pamokė ir kaip Tėvų išpažinimas mums perteikė” (Denz. 148).

     Šitas Kristaus apibūdinimas (definicija) yra ir mūsų krikščionybės apibūdinimas. Tegu tik kas nors kiek sumažintų Žodyje (t.y. Kristuje) ar sumenkintų kurios nors jo prigimties pilnumą ar jų tobulumą, viskas būtų baigta. Būtų sugadintas dieviškasis planas žmonijai atnaujinti, ir dieviškasis gyvenimas glūdėtų šalia žmonių rasės, ne joje pačioje, kad ir kažkiek arti.

     Jei Kristaus kūnas nėra visiškai toks pat, kaip mūsų kūnas, jei jo siela nėra visais atžvilgiais tokia pat kaip mūsų, tai Žodis (Dievo Sūnus, Logos) būtų prisiėmęs kitokią, ne mūsų žmogiškąją, prigimtį, ir todėl kas nors kitas, bet ne mes jame prieitų prie Dievo. Jei Kristus ir švelniausiu niuansu skirtųsi nuo Dievo, jei jis nebūtų lygiai ta pati substancija kaip Tėvas, tai mes nebūtumėm jame prijungti prie dievybės.

     Pagaliau, jei Jėzus nėra tikrai, realiai vi'ena viename asmenyje, tai mus su dangum rišti turįs mazgas nutrūktų pačiu jo sumezgimo metu, ir tebebūtume taip pat atmesti Dievo, kaip buvome prieš Kristui gimstant. Viena su Dievu, viena su mumis, viena savyje, Kristus turi vieną uždavinį-funkciją — tai būti mūsų vienybė su Dievu, mūsų šventumas, mūsų išpirkimas, mūsų krikščionybė. Ta yra Kristaus būties (being) esmė. Todėl Kristus nėra tartum koks tarp Dievo ir mūsų įsiterpęs tarpininkas užtarėjas, kurio malonus patarnavimas užtikrintų mums dažnus santykius tarp dviejų skirtingų taškų (dievystės ir žmogystės). Jis yra tiltas, nuolat jungiąs du tos pačios upės krantus, ar net geriau tariant, jis yra abu krantus suglaudęs j vieną stebuklą. Savo pačiu buvimu Kristus daro tai, kad jame žmonija tiesiai susijungia su dievybe. Todėl Kristus mūsų religijoje yra ne tik centras, bet viskas. Be jo krikščionybė būtų niekai.

     Nepakanka vieną, kartą perskaityti, kas šitame rašinyje išdėstyta. Kiekvieną pastraipą, net kone kiekvieną eilutę reikia nuoširdžiai apmąstyti, į ją gilintis, prašyti Dievo Šv. Dvasios išminties ir ugnies tai suprasti. Tada imsime nutuokti, kokia stačiai svaiginanti yra mūsų didybė, garbė, laimė.

     Dauguma šio straipsnio minčių yra paimta iš “Morality and the Mystical Body”, by Emil Mersch S.J. Kennedy & Sons, New York, 19-22 psl.