Rasa Miliauskaitė
KĄ PASAKYSI VAIKAM?
Kai pasaulis aplink tave sugrius,
ir tamsuma viešpataus po žemę,
Kai nežinosi, ką rytdiena atneš—
gyvybę, mirtį ar baimę.
.. . Ką pasakysi vaikam?
Kai apskųst šiandien kaimyną,
nes baisu, rytoj likt alkanam,
Kai broli pastumsi priešaky pirmą,
nes svarbu nors dieną būti gyvam.
. . . Kaip pasiteisinsi vaikam?
Kai jausiesi iš vidaus lyg nesavas
ir kovosi, nežinodamas prieš ką,
Kai aptemdys sąmonę kaip košmaras,
kad prarasi tikėjimą ir valią.
. . . Ką pasakysi vaikam?
MEILĖ BE RIBŲ
Jaunystėje papuošei tu man sapnus,
lyg šypsena per ramius laukus;
stebėdavau bailiai tave iš tolo,
nedrįsdama tau ištart nei žodžio.
Laikas bėgo,
audra kilo,
ir vėjas nunešė tave
toli nuo manęs .. .
Sumainėm draugystei kartu žiedus,
suvienijom skirtingus takus,
meilė ir aistra sukurta kaip romano,
be abejo, galvojom— bus be galo.
Laikas bėgo,
audra kilo,
ir vėjas nunešė tave
toli nuo manęs . . .
Nereikėjo tau slaptavardžio
praeit per tuos išpuoštus vartus,
mirties rankos tik uždusino
ir laikinai atskyrė mus.
Laikas bėgo,
audra kilo,
ir vėjas sugrąžino tave
praleist amžinybę su manim.
TU ATSIKELSI VĖL IŠ NAUJO GYVENTI. ..
Tu atsikelsi vėl iš naujo gyventi,
užmerksi akis nuo praeities,
Tu prižadi vėl iš naujo atsistoti
ir skausmą vyt iš atminties.
Tu atsikelsi vėl iš naujo gyventi,
tikėdama, kad stipriausia valia laimės,
Tu stengsiesi laisvės dvasią įkvėpti,
ieškodama vis savo ateities.
Visa širdimi
su gražiausia daina
iš aukštumos prabilai:
“Valio žmonija,
tėvynės kovos
niekados neužmiršai!”
.. .Tu atsikėlei vėl iš naujo gyventi.