K. P.
Šv. Jonas savo evangelijoje pasakoja apie Dievo žodį, kuris įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Šis kūnu tapęs Dievo žodis buvo pirmasis krikščionybės džiaugsmas. Pirmoje vietoje čia mes galime matyti Kristaus įsikūnijimo paslaptį ir dieviško žodžio džiaugsmą žmonių tarpe. Čia taip pat galime išvysti kiekvieno žodžio džiaugsmą, kurs išeina iš gyvybės lūpų. Taip, žodis yra mūsų džiaugsmas. Krikščionybė gali mus daug ko pamokyti ir patarti, kaip mūsų žodžiai ir mūsų kalbos gali būti mūsų džiaugsmas.
Pasižiūrėkime į žmones, kaip jie kalba. Atrodo, kad jų kalboms niekad nebus galo. Vyrai kalba ir dėsto savo mintis. Moterys kalba ir išsipasakoja paskutines vakarykštės dienos naujienas, kaip ir visi žmonės. Vaikai kalba ir krykštauja be paliovos. Taip visi žmonės kalba ir kalba. Jie kalba namie su savo šeimos nariais. Jie priima į savo namus svečius ir yra patenkinti, kad su jais gali pabendrauti, su jais pakalbėti ir daug ką papasakoti. Vakarai tampa įdomūs šeimose ir draugijose, kur žmonių žodžiais vieni ir kiti džiaugiasi.
Žodžių jūra savo giliomis bangomis plaukia per gyvenimą. Kartais žodis užsidega ir nušvinta žmogaus akyse, kaip šviesos spindulys. Balsai gali būti sausi ir šalti, pakelti ir nuleisti, aistringi ir pilni karščio. Žmonės kalbėdami parodo savo įgimtą džiaugsmą kalbėti. Žmogus džiaugiasi, kai randa gyvenimo palydovą, su kuriuo gali pasikalbėti. Kiekviena žmogaus kelionė yra nuobodi be kalbos ir be žodžio. Ilgose kelionėse žmogus apsidžiaugia, kai randa draugą, kurs prabyla. Atrodo, kad žmonių kalboms nėra ir nebus galo net ten, kur reikėtų tylėti.
Iš kur žmogus semia kalbos džiaugsmą? Pirmiausia mums žodis, kalba parodo žmogaus džiaugsmą išsireikšti, išsikalbėti, pasakyti savo mintis. Yra kilni žmogaus savybė skleisti žodžio šviesą. Žodis yra šviesa. Žodžio šviesoje mes randame džiaugsmą kalbėti. Šioje šviesoje mes bandome papildyti savo kalbų džiaugsmą, kitus įtikindami ir jiems įrodinėdami.
Vienas norės kitų tarpe viešpatauti, kitas norės pataikauti savo žodžiais, kitas norės žodžiu kovoti ir būti nugalėtoju. Žodis bus kovos ginklas ir kovos ženklas. Žodis vienus jungs ir suriš vienybėn, kitus išskirs amžinai nesantaikai. Žodis bus gyvenimo ratų tepalas. Jei gyvenimo ratų netepsi, nevažiuosi. Kaip žmonės sugeba savo ratus tepti, taip ir važiuoja. Vieni vartos žodį, kaip šventos tiesos aliejų, kiti glausis prie žodžio iš grožio meilės. Jiems žodis bus pasigėrėjimas, jeigu jie gražiu balsu pasitiks artimą savo kelyje. Ir tai bus žmogui visiškai natūralu, nes žodis turi savyje ne tik tiesos dvasią, jis žmonėms atneša ir garso muziką. Mes kalbame apie tautas, kurių kalba yra muzikali, kur balsas nežūsta nosyje ar gomurio paviršiuje, tarp liežuvio ir dantų malūno, bet sklinda į aplinką, kaip gražus ritmas.
Įdomu, ką sako krikščionybė apie džiaugsmą kalbėti. Krikščionybė neapsiėjo be apaštalų žodžio ir tęsė savo istorijoje įsikūnijusio žodžio paslaptį. Žodis, tapęs kūnu, turėtų būti krikščioniškojo žodžio paslaptis. Jei žodis tampa kūnu, jis yra prasmingas. Žodis žmonėms yra svarus, jeigu jame yra išreikšta gyvenimo tiesos, teisingumo ir meilės dalis. Būti tiesiu ir teisiu žodžiuose reiškia turėti savyje įsikūnijusio žodžio džiaugsmą.
Mes dažnai žmonių žodžiais nusiviliame dėl to, kad jie netampa kūnu. Nusiviliame, jeigu jie negydo mūsų žaizdų, bet jas atveria. Tie žodžiai, kurie netampa kūnu, bet kūną naikina. Kristus savo pamoksle nuo kalno pasakė, ką galvojo apie žmonių kalbas ir žodžius: "Jūsų šnekos tebūna 'taip, taip; ne, ne’, o kas yra viršaus tai eina iš pikta” (Mt 5,37). Čia jis kalbėjo apie priesaikos žodžio šventumą. Žmonės dažnai vienas kito paklaus: "Drauge, ar gali prisiekti, kad tavo žodžiai yra teisingi ir nuoširdūs? Ar gali prisiekti, kad tavo žodžiai yra be klastos ir vyliaus?” Žiūrėk, kaip dažnai draugai ir draugės dievažinasi ir "dievaži” prideda, ir "kaip Dievą myliu” ištaria, kad pateisintų savo žodį. Taip žmogus šaukiasi Dievo žodžio, tapusio kūnu, kad savo žodžius pateisintų.
Gal kai kas sakys, kad žmonių kalbos labai greitai pasibaigtų, ir mes negalėtume džiaugtis žodžiu, jeigu visos mūsų kalbos būtų tik "taip” arba "ne”. Bet atrodo, kad tada mes galėtume labiau džiaugtis savo kalba, nes tuoj paaiškėtų tiesa. Problemos prasideda tada, kai apie tą patį dalyką vienas sako "taip”, o kitas "ne”, kur žmonės pasidalina mintimis ir tiesomis. Čia yra nesibaigiančių žmonių ginčų pradžia. O tokios kalbos ir ginčai paprastai daug džiaugsmo nesuteikia. Čia žodis tampa prieštaravimo ženklu. Yra žmonių, kurie mėgsta prieštarauti — prieš kiekvieną "taip” jie turi savo "ne”.
Žodeliai "taip” ir "ne” sprendžia mūsų kalbos teisingumo ar neteisingumo likimą. Čia krikščionis gali pašventinti savo kalbos ir žodžio džiaugsmą. Vienintelis būdas gal bus tas, jei žmogus pajėgs iškilti virš "taip” ir "ne” tiesos jėga, išlygindamas kiekvienos tiesos kelią netiesos pinklėse. Tik tada bus pajustas tikras kalbos ir žodžio džiaugsmas.