Igino Giordani
Kad tarp meno ir dorovės yra tamprūs ryšiai, liudija sąžinė. Galima sakyti, tai pačios gamtos įrašyta prigimtyje (jei ji dar nesugadinta). Dažnai sukeisdami mes vartojame etiškus ir estetiškus terminus. Kai jaunyste šviečiančios mergaitės akyse pastebime skaistumo išraišką, sakome : “kokia graži”, nors estetiškai ji tokia ir nebūtų. Šiuo atveju estetiškasis epitetas kaip tik turi etiškojo vertę. Žmogaus veide pastebėję klastą ar kitokios aistros išraišką, sakome : “atstumiantis, negražus, biau-rus”. Taip pat kalbame apie “negražias” mintis, “biaurius” veiksmus, turėdami omenyje ne jų estetinę (grožinę), bet moralinę (dorovinę) vertę. Daugeliu atvejų dorovę palaikome grožiu ir grožį dorove. Taip elgėsi ir Sokratas, kuris nedarė skirtumo tarp “gero” ir “gražaus”, ir Platonas, kuris nesuprato meno, jei jis netarnavo jo etinei - religinei reformai. Šiuo keliu ėjo ir Bažnyčios tėvai, visų pirma šv. Augustinas.
Krikščionybės moksle grožis yra gėrio išraiška. Taip Dievuje, kuris išreiškiamas kaip Būtis, Gyvenimas, Šviesa, Išmintis, Tiesa, Grožis, grožis laikomas kaip tiesos, išminties ir gyvenimo vainikas, nors Jo visos savybės nedalomai sujungtos.
Kitaip ir negali būti. Dorovė yra gyvenimo norma, papročių įstatymas; ogi gyvenimas — menas.
Galime turėti atskiras meno ir dorovės sąvokas ir jas skirti, kaip žmoguje skiriame smegenis ir širdį. Bet jei jame smegenis ir širdį atidalinsime, gausime lavoną. Jei kas meną įsivaizduoja (kaip pvz. filosofas Gentile) kaip kažkokį sapną, nepriklausantį nuo realaus pasaulio, vis tiek negali paneigti jo priklausomumo nuo dorovės, nes meno objektas esmėje dorovinis. Dėl beatodairinių pastangų atskirti menininko veiksmą nuo meno objekto ir iš menininko padaryti kažkokį neatsakomingą regėtoją, modernioji filosofija meną realiai atskyrė nuo gyvenimo ir italų tautoje sužlugdė kūrybines galias, kaip visi pastebime po Carducci, Pascoli ir Verdi laikų. Menininkas, kuris savo plunksną ar teptuką naudoja sieloms kenkti, ne mažiau pavojingas už nusikaltėlį, vartojantį svaiginančias priemones apiplėšimo tikslais. Negalima jo pateisinti, jei jis tai padarytų ir hipnozėj.
Sikstinėje koplyčioje gerai išsilaikęs Michelangelo freskas “Adomo sutvėrimas”. “Jis vaizduoja Adomą, vos pradedantį pabusti iš nebūties miego naujam gyvenimui. Jis lėtai tiesia savo kairę ranką, lyg kokį vos pradėjusios plakti širdies pasiuntinį, į tą pusę, kur pasirodė kuriąs Dievo pirštas... Visą dešiniąją Adomo kūno pusę dar supa kažkoks negyvas žemės svoris ir šešėliai. Gyvybė atrodo dar nespėjusi apimti visų sąnarių. Bet akys jau plačiai atvertos. Jos kūdikišku paprastumu žvelgia į tą pusę, kur jo kairės rankos pirštas veda. Jo lūpos pusiau pravertos. Jos dar nekalba. Bet širdis, įkvėpta gyvybės, pro praviras akis ir ranką ieško Didžiosios Širdies ...
Nepaprasta ramybė, giedra ir kuklumas dvelkia iš viso šio kūrinio.”
(Kun. Dr. V. Cukuras, “Lux Christi” nr. 4)
Visos valstybės turėjo įvesti spaudos ir kinematografijos kontrolę, nes visi žino kokią kenksmingą įtaką jaunimui gali turėti teatras ir dar daugiau kinas. Menas, turįs tokią didelę įtaką etikos srityje, negali nebūti tampriai surištas su pedagogija.
Jeigu dorovė yra gyvenimo įstatymas, ji reikalauja ir leidėjo (visų pirma tai priklauso Bažnyčiai ir valstybei) ir administracijos. Iš čia kyla teisė į indeksą įtraukti kenksmingas dorovei knygas ir cenzūruoti priešdorovines filmas.
Taigi, tarp meno ir dorovės yra tamprus teisiškas ir praktiškas ryšys.
Deja, etikos ir estetikos vienos nuo kitos priklausomumą šiandien neigia įvairių kategorijų menininkai ir filosofai. Pirmoj eilėj rašytojai, kurių raštai nukreipti prieš dorovę (prie jų priklauso nemaža mūsų amžiaus garsenybių, kaip Wilde, D’Annunzio, Gide) ; paskiau tie, kuriems atrodo, kad menas gali būti dorovei indifirentiškas, ja visai nesidomėti; pagaliau separatistai, kurie iš principo meną skiria nuo dorovės. Visos šios tendencijos daugiau ar mažiau laikosi dėsnio menas menui. Tai yra tipiškas moderniosios filosofijos vaisius, kuri pastato prieš mus būtį (egzistenciją) — tuos pačius vienintelio “aš” veiksmus — kaip anatominius gabalus ant operacijos stalo. Todėl, pagal juos, vienas tas pats “aš”, kuris išpažįsta vieną religiją, vienoks politikoj, kitoks dorovėj ir dar kitoks mene.
Kas nenori suskaldyti ir tuo pačiu užmušti savo asmenybės, turi būti vienodas ir religijos, ir politikos, ir dorovės atžvilgiu, nors ir nesutaptindamas šių sričių. Jei kas tikrai garbingas, yra lygiai garbingas darbovietėj kaip ir bažnyčioj, lygiai tada, kai rašo ir kai bizniauja. Ir rašydamas, ir tapydamas, ir skulptuodamas toks žmogus neužrakina savo sąžinės “nedegamon spinton”. Iš jos trykšta dorovė mene, kaip ir bet kuriame jo asmenybės pasireiškime. Jei menui suteikiama autonomija ir jis padaromas nepriklausomu nuo etikos, t. y., jei fantazija ir intuicija iš mūsų sulaukia specialaus, skirtingo elgesio, turime tą pačią privilegiją suteikti mokslui finansams, politikai ir t.t. Tačiau apverktinas tokio elgesio pasekmes pastebime visur, kur tik tai daroma.
Tuo betgi netvirtinama, kad meno dorovingumas gali būti sukeistas su pačiu meno veikalu. Šventasis gali būti blogu menininku ir menininkas prasikaltėliu; ir šventojo gyvenimo aprašyme gali būti mažiau dorovės negu kriminaliniame romane. Iš kiekvienos statinės bėga jos savas vynas. Jei menininkas nusistatęs prieš dorovę, kaip pvz. Aretino, ir rašo šventųjų gyvenimą, lieka ir ten Aretino. Taigi, meno dorovė — menininko dorovė. “Jei tavo akis nepa-gedus, visas tavo kūnas bus apšviestas ; bet jei tavo akis netikusi, visas tavo kūnas bus tamsoje. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsybė, kaipgi didelė bus pati tamsybė!” (Mt. 6. 22-23).
Dantės “Pragare” vienas paskui kitą slenka gėdingi sumanymai, biaurūs pasielgimai. Tačiau skaitytojas pajunta ne pasigėrėjimą veikėjų ydomis, ne palinkimą į jas, o pasišlykštėjimą. Jis išeina iš autoriaus sukurto pasaulio su atgaivinta ir nuskaidrinta siela, pasiruošusia kilti aukštyn.
Manzoni, aprašydamas nusidėjėlę, neužmaskuoja jos blogybių, bet pabrėžia jas tarytumei tacianišku teptuko brūkšniu: “nelaimingoji” (sven-turata). Taip jis išgauna tinkamą efektą, visai nesileisdamas į juslingus aprašinėjimus. Dar daugiau: pavadindamas nusidėjėlę “nelaiminga”, jis pasmerkia ydą.
Gerai pastebi De Propris: “dorovė ar nepadorumas nėra daiktuose, bet būde, kaip jie matomi ir pavaizduojami”. Taigi, nėra prieš dorovę, jei mene pavaizduojamas blogis. Tik reikia, kad jis būtų pavaizduotas doroviškai. t. y. išreikštas kaip blogis, nepateisinant, negiriant, nepritariant. Išreikšti blogį nėra bloga, kai jis veda prie gero. Pareiga jo neliesti atsiranda tik tada, kai jo pavaizdavimas būtų jo pagyrimu. Prisiminkim graikų tragediją “Karalius Edipas”. Jos siužetas — gėdiškiausias nusikaltimas : paleistuvavimas su savo motina. Tragedijos eigoje ši nuodėmė prieš mus labai nuogai iškyla apie dvidešimt kartų. Ir tačiau “Karalių Edipą” negalime pavadinti nepadoriu menu, nes viskas jame vien išmetinėjimas sau ir gailestis. Taip nuodėmės drama virsta atgailos tragedija, todėl tikras dorovės išaukštinimas.
Šia proga verta prisiminti katalikiškąjį Mauriac romaną “Graham Greene”. Jo užbaiga — kvietimas išvalyti šaltinį. Nes “iš širdies išeina blogos mintys. “Palaiminti tyros širdies, nes jie matys Dievą”. Didysis menas yra vizija, kurioje širdies skaidrumu pasiekiama Dievas.
Didysis menas, visuomet dorinantis. pagrinde religiškas. Jis yra dėl žmogaus, taigi, išvadoje etinis. Bet per žmogų dėl Dievo, nes Dievas žmogaus pavyzdys. Todėl menas išvadoje yra teologinis. Dantė meną laiko giminingu Dievui: kaip Virgilijus, kaip Beatričė, per gamtą jis kelia sielą į Dangų.
Homeras, Eschilas, Virgilijus, Dantė, Shakespeare’as, Michelange-lis, Milton’as, Bach’as, Manzonis, Beethoven’as, Dostojevskis lieka nesuprantami be racionalinės ir antgamtinės etikos šviesos: visi giliai religingi. “Malda ir poezija” — sakydavo Bremond.
Kurti tikrąjį meną sunku. Jis kietas menininko išbandymas, apsimarinimas, askezė. Tik ištverdamas ilgų metų aukojimesi, jis tampa didis.
Tuo tarpu nepadorumas, pornografija bei gėrėjimasis seksuališkumu kyla iš tinginio ir nesugebėjimo. Visa tai tik meno pakaitalai (surogatai), per kuriuos degraduojamos sielos.
Jei didysis menas visuomet yra padorus (moralus), mažavertis menas gali būti nepadorus (imoralus). Tiksliau: nepadorus menas visuomet menkavertis. Jis kliudo mūsų prigimčiai sukilnėti, kliudo mūsų valiai pakilti virš prigimties. Jo paplitimas visuomet dekadencijos ženklas.
Gentile, nors ir klaidingai gindamas meno atskyrimą nuo etikos, teisingai išveda: “estetinis vidutiniškumas visuomet yra ir etinis ir loginis vidutiniškumas”. Tai yra gryniausia tiesa.
Iš “L’Osservatore Romano” 1952 m. 161 nr.
Išvertė G. S. J.