* JUPA

      Dvikova tarp filmų industrijos ir televizijos tebevyksta. Prieš kiek laiko atrodė, kad televizija paims viršų, nes nemažas filmų žvaigždžių skaičius panoro pasirodyti miniatūriniuose televizijos ekranuose. Nemažas kino teatrų skaičius užsidarė neribotam laikui. Žmonės baigė apsiprasti su spalvotais filmais. 3Dtrijų matavimų filmaiprarado savo patrauklumą ir atrodė pasmerkti ankstyvai mirčiai.

      Bet neseniai pasirodė Cinerama-— trijų matavimų filmas ant padidinto ekrano, nereikalaująs polarinių akinių ir daug kam padaręs dideli įspūdį, nors tebesąs pradinėje stadijoje. 20th Century Fox užgirdo apie prancūzų prof. Henri Chretien, padariusį stebėtiną išradimą, kurį Fox nelaukdamas nusipirko ir pakrikštijo CinemaScope vardu. CinemaScope sukuria trečiojo matavimo iliuziją be polarinių akinių, reikalauja maždaug tris kartus didesnio ekrano ir vartoja stereofoninį garsą, kuris žiūrovą pasiekia iš kelių garsiakalbių, priklausomai nuo vietos, kurioje vyksta veiksmas. Fox filmu bendrovė jau investavo 20 milijonų dolerių į CinemaScope produkciją, ir netrukus žada pasirodyti keturiolika filmų, kurių pirmasis vadinasi “Jupa” — “The Robe.” Nors Fox turi CinemaScope monopolį, bet neseniai pareiškė, kad naujasis patentas bus prieinamas visoms filmų bendrovėms su viena sąlyga, kad naujoji technika bus vartojama tik aukščiausios kokybės filmų sukimui.

      Jupa buvo sukta pagal Lloyd C. Douglas novelę, kuri buvo parašyta, norint duoti visų klasių ir amžiaus žmonėms gyvą Kristų ir parodyti Jo spinduliuojančios asmenybės įtaką visiems laikams ir visiems žmonėms. “Vieną dieną”, —- rašo autorius,“aš gavau laišką, kuriame buvo klausiama apie Viešpaties jupa, dėl kurios Romėnų kareiviai metė burtus. Man dingtelėjo, kad jupa galėtų būti puiki medžiaga novelei apie Kristų. Kai pradėjau rašyti, man darėsi aišku, kad Pirmasis Šimtmetis bus turėjęs maždaug tas pačias problemas, kurios mūsų laikų pasaulį pastūmė į antrąjį karą. Man atrodė nesunku suprasti, ką jautė ir kalbėjo pavergtos Viduržemio tautos. Jupa yra novelė, bet ne Kristaus gyvenimas ir ne Pirmojo Amžiaus istorija. Tai tik vieno žmogaus bandymas nupiešti paveikslą, vaizduojanti Kristų ir žmones, su kuriais Jis gyveno ir bendravo amžiuje, labai panašiame į mūsų laikus”.

      J u p a i tenka statyti sąlyginiai reikalavimai, nes tai pirmas šios rūšies bandymas, nors, mūsų manymu, žymiai geriau pavykęs negu QUO VADIS. Jaunosios Krikščionybės vaizdavimas yra simpatiškas, nepretenzingas ir vengiąs kontroversinių temų, nes novelės autorius nenorėjo užgauti nei katalikų nei protestantų. Gana įtikinančiai parodyta krikščionybės jėga, trykštanti iš Viešpaties. Veikėjai gana įtikinantys. Tenka sveikinti filmo direktorių Henry Koster, išvengusi nereikalingo šaržo ir mėginusį veikėją sužmoginti, neperdedant ir neper saldinant žmogiškojo elemento..

      Sunkiausia našta tenka anglų aktoriui Richardui Burton (Marcellus), kuris gana įspūdingai ir logiškai persiorientuoja iš pagonybės į krikščionybę, ir Victor Mature (graikas Demetrius), kuris subręsta krikščionybės įtakoje į asmenį, pilną idealo, į kurį jis tiki ir yra pasirengęs už jį mirti. Jean Simmons (Diana) savo vaidmenį atlieka jai įprasta gracija, turtinga išraiška ir giliu įsijautimu. Labai simpatiškas ir imponuojantis Michael Rennie Petro portrete. Labai žavinga, jautri ir užkrečiančiai patraukli Betta St. John, vaidinanti Miriam. Pamišėlį Caligulą meistriškai vaizduoja Jay Robinson. Nors labai trumpai, bet labai įtikinančiai pasirodo Richard Boone, kaip Pilotas.

      Gražios ir gaivalingai stiprios muzikos parašė Alfred Newman. Verbų Sekmadienio fragmentas ir Miriam giedama baladė, parašyta Gregoriniu stiliumi, tenka laikyti savos rūšies šedevrais.

      Manome, kad JUPA daugeliui paliks gilų įspūdį, nors kartais žiūrovas pasijus skęstąs milžiniškų matavimų prarajoje, o išgirdęs muzikos audringą crescendo manysiąs esąs bažnyčios bokšte, varpams skambinant Viešpaties Angelą. JUPA, toli gražu, nėra tobulas kūrinys, bet krikščionybę vaizduojąs būdas yra sveikintinas žingsnis į priekį.