Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1953M. 11 LAPKRIČIO

T U R I N Y S
 
 
Viršelyje: Sandro Botticelli — “Veneros gimimas” (dalis).
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
      J. Burkus. TERESĖ NEUMANNAITĖ. Įdomūs faktai iš garsiosios mūsų laikų stigmatizuotosios gyvenimo. Išleido “Sūduva”, 4434 S. Fairfield Avė., Chicago 32, 111. Viršelis J. Kelečiaus. Kelios iliustracijos, 270 psl., kaina $3.
 
      Kun. A. Sabaliauskas, SDB. TAIP JIS KALBĖJO. Kun. Don Bosco mintys. 132 psl., kaina nepažymėta.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpiūčio dvi-mėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
Vinjetės VI. Vijeikio    N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
 

PASAULIEČIŲ KUNIGYSTĖ

1953 m. Lapkričio (Nov.) mėn. Vol. IV, No. 11

      Drauge su liturginiu judėjimu iškilusi Pasauliečių Kunigystės problema mūsų laikais darosi vis labiau aktuali. Priežastis tam aiški. Juk pagrindinė liturginio judėjimo esmė — įsąmoninti pasauliečius, jog religinėse apeigose jie yra ne tik žiūrovai, bet tikri ir veiklūs dalyviai, ir paveikti, kad jie savo veiksmuose tikrai tokie būtų. Bet jeigu jie yra tikri dalyviai net ir didžiausioje religinėje misterijoje — Šv. Mišių aukoje, — tada kyla toks klausimas, kaip galima pasauliečius vadinti tikrais aukotojais tos Eucharistinės Aukos, kuri yra esmingas kunigo veiksmas, jeigu jie nėra kokiu nors būdu tikri kunigai, jeigu jie nedalyvauja vienu ar kitu būdu Kristaus kunigystėj? (“Auka” savo pagrindinėj prasmėj ir “kunigas” yra dvi tarpusavy surištos sąvokos). Ir jeigu jie dalyvauja Kristaus kunigystėj, ar reikia vadinti toki jų dalyvavimą ir jų, pasauliečių, kunigystę tik metaforine prasme, ar realia?

      Šio straipsnio tikslas ir bus parodyti, jog pasauliečių kunigystė nėra tik metaforinis išsireiškimas, bet realus faktas, nors jį reikia suprasti analogiškai, kaip Kristaus kunigystės, taip ir per šventimus gautos kunigystės atžvilgiu.

 

Botticelli   
Madona iš “Magnificat

      Kad toks dalykas, kaip pasauliečių kunigystė, iš viso gali būti, mes žinom jau iš Šv. Rašto. Išėjimo Knygoje skaitome toki Dievo pažadą žydų tautai: “Dėl to, jeigu jūs klausysite Mano balso ir užlaikysite Mano Sandorą, jūs būsite mano ypatinga nuosavybė kitų tautų tarpe; nes visa žemė yra mano, ir jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta” (Ex. 19, 6). Koks bebūtų tos vietos aiškinimas, šis pažadas pasikartoja beveik tais pačiais žodžiais, ilgam laikui praslinkus po Aarono kunigystės įsteigimo: “Jūs būsite vadinami Viešpaties kunigais; jums sakys: “mūsų Dievo tarnautojai” (Is. 61, 6). Šis paskutinis pažadas skiriasi nuo ano, duoto prie Sinajaus kalno, tuo atžvilgiu, jog jis ne sąlyginis, bet absoliutinis ir amžinas, lygiai kaip ir pati Naujoji Sandora.

      Ir aštuonis šimtus metų vėliau, skelbdamas pasauliui, jog didysis pažadėjimas tapo realybe, Apaštalų Kunigaigštis nedviprasmiškai tvirtina: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės; jūs esate... dvasiniai namai, šventa kunigystė dvasinėms aukoms aukoti” (1 Petr. 2, 9; 2, 5).

Skaityti daugiau:

Palaiminti, kurie liūdi

      Gyvenant šioje žemėje, neįmanoma išsiversti be liūdesio, ašarų, širdies gėlimo; sunku išvengti nusivylimo, nepasisekimo. Mūsų dienas lydi mirtis, o mūsų žingsnius — nežinomos nelaimės. Mes tikimės džiaugsmo, o rytojus atneša liūdesį. Mes prašome laimės, o, atrodo, mums tenka skausmo ir kančios taurė. Bet Viešpaties palaiminimas tvirtina: “Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.” Mes nedrįstame abejoti Viešpaties žodžių tikrumu. Jie pabrėžia, kad nuliūdusieji bus paguosti. Jei bus paguosti, tai kur ir kada?

      Šioje vietoje mes negalime nutylėti kitų Viešpaties žodžių: “Pirmiausia rūpinkitės dangaus karalyste, o visa kita bus jums pridėta.” Šie žodžiai aiškiai nusako, kad visas žmogaus rūpestis, vadinasi, didžiausias ir kasdienis rūpestis, turi suktis apie dangaus karalystės reikalus, apie didžiąją Viešpaties šeimą, kuriai priklauso milijonų milijonai. Žmogus turi išeiti iš kasdienio savanaudiškumo ir savimylos rato ir susirūpinti Dievo reikalais. Žmogus turi nukreipti savo akis į artimą, į jo vargą ir į jo reikalus. Jis turi matyti milijonų ašarotas akis, slegiantį neturtą. Jis turi galvoti apie milijonus žmonių, kurie neteko gimtos žemės, savos pastogės; kuriems badas žiūri į akis; kurių gyvenimas baigiasi už spygliuotų koncentracijos stovyklų vielų: kurių kasdienis maistas yra ašaros ir supelėjusios duonos pluta; kurie laukia mirties, kaip išganymo. Jis turi galvoti apie milijonus žmonių, kurių akys nematė ir gal nebematys Kristaus šviesos, kurie baigė gyvenimo kelionę, neturėję progos su Juo susitikti. Apie milijonus, kurie paklydo klaidų miške, ir neatsirado, kas jiems kelią parodytų. Jis turi mąstyti apie tūkstančius, kuriuos blogas įprotis įtraukė į nelaimę, vargą, kančią, didesnę, aštresnę ir baisesnę negu žodžiai įstengtų apsakyti. Jis turi prisiminti tūkstančių tūkstančius, kuriuos suvedžiotojai išvedė iš tiesos kelio ir įtikino, kad žmogus yra dangaus ir žemės viešpats. Tūkstančius, kuriuos ištvirkėliai įtraukė į sugedimo pelkes, iš kurių nebėra kelio atgal. Tūkstančius, kurie tapo ankstybo nusikaltimo auka ir gyvenimo dienas baigia kalėjime.

      Štai kokio žmogaus laukia dangaus karalystė. Štai koks žmogus pirmiausia rūpinasi dangaus karalyste, nes jo širdies kilnumas ir pasiaukojimas verčia jį gyventi kitiems, o ne sau. Apie jį Šv. Povilas būtų pasakęs: “Verkia su verkiančiais ir džiaugiasi su džiaugiančiaisiais.” Palaimintas toks žmogus.

Skaityti daugiau:

Memento mori

D. Mickutė-Mitkiene
 
Memento mori tu,
Kurs troškuliu karštu 
Į turto ar garbės 
Viršūnę taip skubies...
Laimėjimų apsvaigęs laurais, 
Manai, kad nesileis jau saulė. 
Bet nubrėžta riba anapus —
Jon krisi tu, kaip medžio lapas, 
Kurs rudenį vėlyvą krenta — 
Memento!
 
Memento mori tu,
Kuri švelniu pirštu 
Gėlių žiedus skini,
Sviedi, purvan mini,
Ir gundymuos tirpsti, lyg vaškas, 
Širdis lyg peteliškė blaškos... 
Kuri vitrinoj, gatvėj, kine, 
Parduodi širdies grožį gryną... 
Gyvenimą geri su Faustu —
Bus kartą ir tavęs paklausta 
Apyskaitos dienų gyventų — 
Memento!
 
Memento mori tu,
Kuriam nėra slaptų 
Dangaus žvaigždžių kelių,
Nei kosmos spindulių —
Ir tu, šaunus sūnau Adomo, 
Kurs susekei kelius atomo,
Neri gilyn, kelies i aukštį 
Ir pralenki sparnuotą paukštį. 
Išbraidžiojęs erdves, lyg pievą, 
Bet niekur nesuradęs Dievo!
O, neik Jo taip toli ieškoti,
Jis taip arti — širdy ir prote,
Ir primena tau lemtį šventą — 
Memento!
 

Modernus žmogus ir krikščionybė

      Mes prisiartiname prie žodžio “krikščionybė”, žodžio didelio, svaraus ir fatališkai svarbaus. Visų pirma atsiminkime, kad krikščionybė yra apreikštoji religija. Vadinasi, apreikštasis tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Ateina ji per Kristų iš Žydų. Pirmieji jos nariai buvo ir žydai ir pagonys. Ji gimsta per Kristų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų, kad, mirusi senajam įstatymui, gyventų gyvajam Dievui, kuris yra visų ir niekieno. Jeruzalės Šventykla, nekaltam kraujui liejantis nuo medžio kryžiaus, turi žūti, kad ant jos pamatų iškiltų mistinė Viešpaties kūno Šventovė, apimanti visus. Išganymas dabar jau nebe Mozės Įstatyme, bet per Viešpatį Kristų, kuris buvo prikryžiuotas iškreipto Mozės Įstatymo vardu. Dangaus Karalystė dabar jau visas pasaulis, nes kiekviena siela atpirkta Mesijo krauju. Raidė turi prasmę tik Dvasios rankose, nes naujasis įstatymas yra įrašomas į pašauktųjų širdis paties Dievo. Ir niekas negali ateiti pas Sūnų, jei Tėvas jo nepakviečia. Šventoji Dvasia kuria sieloje naują gyvenimą tikėjimo ir meilės vardu ir galia.

      Krikščionybė nėra išorinių formų ir bedvasių formulių rinkinys, bet viso žmogaus perėmimas ir persunkimas malone, kuri atneša į žmogaus sielą ir palaiko Meilės Dievo gyvenimą. Kadangi žmogaus asmens buities ir veikimo laukas apima tiek medžiagos tiek dvasios sritis, tai dvasiškojo elemento funkcija yra medžiaginio elemento sudvasinimas ir pašventinimas. Raidė Naujame Įstatyme turi vietą ir prasmę, kai Dvasia jai teikia gyvybę. Naujojo Įstatymo širdis yra nukryžiuotas Kristus ir gyvasis tikėjimas į Jį, gaunamas iš Tėvo per Sūnų, nes tik šis tikėjimas įjungia mus į Kristų. Meilė yra įstatymo pilnybė, ir mus išgano tikėjimas, kuris veikia su meile ir iš meilės.

      Įstatymo pilnybė gimdo laisvę toje širdyje, kurioje gyvena Kristus. Kur Kristus gyvena, ten nebėra žemę slegiančių debesuotų horizontų, o tik neribota ir dieviška galia, kuri silpną ir lūžtantį žmogų stiprina amžinybės tikrove. Kristus žmogaus širdyje yra meilės įsikūnijimas, nes tik per meilę ir meilėje žmogus tobulai susijungia su Dievu. Todėl meilė yra tobulybės ryšys ir gyvasis laisvės branduolys.

Skaityti daugiau:

SANDRO BOTTICELLI MADONA

SANDRO BOTTICELLI  

MADONA

Galleria Uffizi, Florencija

LAIŠKAS NEŽINOMAM TĖVUI

Mielasis Tėveli,

      Aš nežinau nei miesto nei namų, kur Tu gyveni. Nežinau, ar akmenys ar gėlės kloja Tau kelius. Aš nemačiau Tavo veido ir nežinau Tavo akių spalvos. Aš ieškojau Tavęs šiapus ir anapus jūrų. Klausiau vėjo, paukščių ir žmonių, bet niekas man nepasakė Tavo vardo.

      Mano gyvenime siaučia audros ir blaško mane, kaip įsiutęs vanduo mažą luotelį. Ištiesk savo ranką, mano Tėve, kad bangos manęs nepaskandintų. Mano gyvenimo kelyje aštrūs akmenys žeidžia kojas, o šiaurūs žodžiai drasko pačią širdį. O aš esu viena, visiškai viena...

      Gal būt, Tu žinai, kad mano motina dar jauna. Bet tikriausiai Tu nežinai, kodėl ji pasitraukė iš gyvenimo taip anksti. Tu nuėjai ir užtat nematei jos sielvarto ir kančios. Negirdėjai, kaip jos atodūsiai atsimušdavo į bežadę naktį ir jų niekas neišgirsdavo. Niekas nenorėjo matyti jos skausmo, nes Tu buvai palikęs ją tada, kai labiausiai buvo reikalinga Tavoji pagalba.

      Aš tada buvau maža ir nesupratau, kodėl toks liūdnas būdavo jos žvilgsnis, kai ji pasilenkdavo ant mano lopšio. Nesupratau ir jos ašaros, nubrauktos slapčia, man paklausus, kodėl aš neturiu tėvelio ir kodėl kaimynų vaikai tyčiojasi iš manęs.

      Pajuoka, vienatvė ir sunkus darbas nužudė mano motiną. Ji iškeliavo, žydint pirmosioms žibutėms. Paskutinį kartą papuošiau jos įdubusią krūtinę gležnučiais žiedais ir likau viena. Visiškai viena. Giminės priglaudė mane. Tiesa, nejutau aš ten nei bado nei šalčio. Su dėdės vaikais ėjau ir prie stalo ir į mokyklą. Bet nematoma ranka skyrė mane nuo jų. Kai dėdės vaikai, užlipę tėčiui ant kelių, linksmi ir krykštaudami “jodavo į turgų”, ir man norėdavosi prieiti, prisiglausti prie jo, užlipti ant kelių... Bet niekada neišdrįsau. Kažkas lyg išvydavo mane iš trobos. Lįsdavau tada į patį tamsiausią kampą ir verkdavau, verkdavau... Ko verkdavau, nežinau, ar būčiau mokėjusi pasakyti.

Skaityti daugiau:

Judita, nukirtusi Holoferno galvą.

Sandro Botticelli (1447 - 1510)

Judita, nukirtusi Holoferno galvą.

      Sandro Botticelli yra vienas charakteringiausių tapytojų, kurio paveiksluose matyti to meto kova tarp krikščionybės ir humanizmo. Čia tartum grumiasi viduramžių religinė mistika su klasiniu grožiu. Šitokia nuotaika, atrodo, viešpatavo ir autoriaus sieloje. Botticelli gyvenime yra daug vargo ir tragikos. Visa tai atsispindi ir jo kūriniuose. Jo Madonose nėra renesansiško džiaugsmo, bet tik kažkoks melancholiškas skausmas ir liūdesys.

Iš visų to meto dailininkų Botticelli, gal būt, yra artimiausias mūsų laikams. Kai kuriuose jo paveiksluose galima pastebėti jo mokytojo Filippo Lippi įtaką. Bet mokinys linijų maestriš-kumu, be abejo, viršija mokytoją. Botticellio dvasia yra žymi ir kito šio perijodo menininko Filippino Lippi (1447 - 1504) kūriniuose (žiūr. 318 psl.). Filippino Lippi nereikia sumaišyti su jo tėvu Filippo Lippi.

 

Mašinizmo akivaizdoje

      Gyvename mašinizmo amžiuje. Daugelis mūsų žmonių dirba fabrikuose, lydimi ir persekiojami mašinos ir darbo monotonijos. Tiek darbo psichologai tiek socijologai ir ekonomistai bando studijuoti žmogiško darbo galimybes prie mašinos, mėgina praskleisti slegiantį pramonės ateities šydą ir nori padėti darbininkui išlikti sveiku ir galvojančiu žmogumi mašinizmo akivaizdoje.

Nužmoginimo pavojus

      Žmogui, niekada arba mažai dirbusiam rankų darbą, tenka nueiti ilgą kelią, kol jo raumenų sistema sustiprėja ir prisitaiko prie neįprasto judesio reikalavimų bei vienodumo. Jaunesnis žmogus greičiau prisitaiko. Senesnio gi amžiaus žmogui neretai reikia ieškotis lengvesnio darbo. Vieni dirba prie mašinos, kiti — prie judamojo diržo. Pastarieji skundžiasi greitu darbo tempu ir veiksmo mechaniškumu. Po mėnesių ir metų žmogus tampa robotu. Jis nebeturi laiko galvoti, ir jo reakcijos tampa automatiškos. Nenuostabu, kad po kiek laiko jis pasijunta mažu fabriko rateliu, žmogumi - įrankiu, kurio inžinerijos technika dar nespėjo paversti gyva mašina. Žmogus pradeda save laikyti darbo vergu, savo raumenimis ir prakaitu kraunančiu kitiems turtą.

      Fizinį darbą dirbąs žmogus pradeda formuoti skriaudos sąmonę. Sunku pajusti savo darbo prasmę ir vertę, kai pramonės savininkai pirmiausia rūpinasi pelno maksimumu, o tik paskiau — darbo jėga ir jos žmogiškaisiais reikalavimais. Net Jungtinėse Amerikos Valstybėse visų gyventojų ketvirtadalis neturi perkamosios galios pasinaudoti standartiniu gyvenimo lygiu. Suprantama, kad tikra darbininkų dalis sudeda savo viltis ir išsigelbėjimo planus į socijalizmo ir komunizmo pažadus, kurie sakosi atnešią lygybę ir gerbūvį, išvaduosią iš kapitalo ir darbo vergijos ir padarysią juos bendro darbo ir pelno lygiateisiais dalininkais. Neperdėkime komunistinės propagandos įtakos. Pripažinkime technikos ir mašinizmo amžiaus grėsmę ir jėgą žmogų sumechaninti, pavergti, paversti jį masės beveidžiu žmogumi, nustojusiu savarankiško ir kritiško sprendimo.

Kaip išlikti žmogumi?

      Darbo žmogus turi prisitaikyti prie darbo sąlygų, bet lygiai turi stengtis pasilikti galvojančiu žmogumi, aklai nepriklausomu masės nuomonės. Lengviau prisitaikyti prie mašinos ritmo, kai žmogus gali reguliuoti jos tempą. Pastebime, kad dauguma darbininkų sugeba prisitaikyti prie judamųjų diržų ir bendrai aptarnaujamų mašinų. Problema kyla tada, kai raumenų veiklos — įsitempimo ir atsileidimo — ritmas nesutinka su darbo ar mašinos ritmu. Tokiu atveju, raumenų veiklos natūralus ritmas pagreitinamas, energija deginama didesniu greičiu, ir kraujas nespėja pašalinti angliarūgšties. Žmogus pajunta greitą nuovargį ir, vis tiek, turi derintis prie mašinos negailestingo ritmo. Statistikos rodo, kad 78% darbininkų prisitaiko prie judamojo diržo ritmo. Negalį prisitaikyti, būva žmonės dažniausiai su aukštuoju mokslu, nedirbę fizinio darbo ir silpnos sveikatos.

Skaityti daugiau:

SKUNDAI PRIEŠ MAMĄ

      Neseniai gavome dviejų mergaičių laiškus, kurios nepatenkintos skundžiasi savo motinomis. Nesusipratimai tarp mamos ir dukters, ypač dabartinėse aplinkybėse, yra gana dažni. Motinos yra užaugusios Lietuvoje, kur buvo kitokie papročiai, negu šiuose kraštuose, kur dabar gyvename. Motinos nori, kad jų dukrelės pasiliktų lietuvaitės, kad neišsižadėtų nei savo tautybės nei savo gražių papročių. Dukterims, kurios dar mažos būdamos turėjo palikti Lietuvą ir subrendo jau svetimam krašte, tie lietuviški papročiai nėra jau taip prie širdies, kaip jų motinoms. Iš čia ir kyla visi nesusipratimai tarp motinos ir dukters. Mama skundžiasi, kad dukrelė nerimta, kad nori būti perdaug moderni, kad yra ne tokia, kokios buvo mergaitės Lietuvoje. Duktė kaltina motiną, kad ji yra atsilikusi nuo gyvenimo, kad ji nesupranta dabartinių jaunimo problemų. Kuri iš jųdviejų yra kalta? Atsakymas gal paaiškės, kai perskaitysime mergaičių laiškus ir juos trupučiuką panagrinėsime.

Nelinksmas pavasaris

Gerbiamas Tėve,

      Sunku man rašyti šitą laišką Jums, ypač kad mane gerai pažįstate. Gal, jį perskaitęs, tik pasijuoksite iš manęs, o mano gyvenime pasiliks juoda, kaip iki šiol. Tas mano gyvenimas — tikra tragedija. Esu dar tik penkiolikos metų, taigi, pačiame gyvenimo pavasaryje, bet aplinkui visur rudens nuotaika. Atrodo, kad mano gyvenimas dabar turėtų pradėti skleistis, visos viltys ir galimybės turėtų būti dar prieš akis, bet dabar... Tą jauną besiskleidžiantį pumpurą laiko suspaudusi kieta gyvenimo ranka ir neleidžia jam skleistis. Ir kas liūdniausia, kad toji ranka yra mano mamos. Aš iš prigimties esu romantikė, o mano mama realistė. Pirmiau ji mane dar suprasdavo, bet dabar jau bus koki metai, kai mudvi nesusikalbame. Ji draudžia visa tai, kas man miela, gražu, kas man patinka, kas širdį traukia.

      Gal Jums, Tėve, bus sunku suprasti ir įsivaizduoti mano padėtį, bet ji tikrai liūdna. Juk argi gali sutikti protas ir širdis? O mūsų šeimoje kaip tik taip yra. Mudvi su mama esame per daug skirtingos. Aš visa savo prigimtimi esu tik širdis, o mama — protas. Sakoma, kad vyrai nepripažįsta širdies ir vadovaujasi tik protu, bet manau, kad tai netiesa. Juk mano mama ne vyras, bet jos gyvenime turi žodį tik protas. Antra vertus, pažįstu mūsų mokyklą lankantį berniuką, kuris turi ne mažiau jautrią širdį, kaip ir aš. Jis jau dviem klasėm aukščiau už mane, bet mudu labai sutinkam. Man atrodo, kad tai vienintelis pasaulyje žmogus, kurs mane supranta. Bet kas iš to... Griežtas mamos “veto” visą tą mielą poeziją paverčia žiauria gyvenimo proza. “Tu per maža, tau per anksti, tau nereikia...” Tai mano mamos žodžiai.

      Mielas Tėve, dažnai esu girdėjusi sakant, kad širdį turi valdyti protas. Bet man atrodo, kad širdis turi būti aukščiau už protą. Širdis — tai meilės ir gyvenimo įkvėpėja, o protas — senmergių fabrikas. Gal Jums atrodys keistas ir juokingas šis mano išsireiškimas, bet man, apie tai pagalvojus, ašaros rieda. Ar mama, vadovaudamasi tik protu, ir manęs nepadarys senmerge? Jeigu man draudžiama draugauti su berniukais, tai prieš akis lieka tik du keliai: vienuolynas arba senmergystė. Štai pasirinkimas tarp dviejų! Apie vienuolyną kartais pagalvodavau, bet dabar jis manęs netraukia, nesijaučiu turinti pašaukimą. Tad kas belieka? Atsakymas aiškus.

Po apsiniaukusio rudens, po šaltos žiemos ir vėl džiaugsimės pavasario žiedais.

 

Skaityti daugiau:

Atsakingumas už gyvenamąjį metą

Kazimiero Kl. Cirtauto “Skausmo pergalė”

      Amerikiečių žurnalistas Vinner, apibūdindamas Europos, o ypač prancūzų pokarinę literatūrą, sako, kad joje vyrauja karo pralaimėjimo, baimės ir kaltės nuotaikos. Prancūzų rašytojai jaučiasi atsakingi už gyvenamąjį metą: jų herojai yra mūsų laikų žmonės, kovojantieji ir ieškantieji gyvenimo prasmės šių dienų chaose. Jie žino, kad dabar ne laikas rišti estetines problemas, atsidėti specifiniams meno uždaviniams ar kultivuoti individualinius savo jausmus.

      Ir mūsų rašytojai nėra kurti laiko problemoms, laiko reikalavimai ir dvasia vienaip ar kitaip atsispindi jų kūryboje. Viena didžiųjų mūsų problemų yra tremties problema: kaip įprasminti tremties gyvenimą, kaip apsaugoti lietuviškąją sielą gresiančių pavojų akivaizdoje? Šiai problemai yra paskirti tokie vertingi veikalai, kaip Pr. Gaidamavičiaus “Išblokštasis Žmogus”, K. Cirtauto “Tremtinio portretas” ir dar ne taip seniai pasirodžiusi to paties auto-raus “Skausmo pergalė”. Tremties dienų įprasminimas, atsakomybės už tremties metą iškėlimas ir lietuviškosios sielos apsaugojimas sudaro pagrindinę šio veikalėlio idėją.

      Šiai idėjai išryškinti autorius panaudoja pusiau beletristinę, pusiau filosofiškai - psichologišką formą. Tai yra forma, kurią prancūzai ir angiai vadina “esėjomis” — mėgini-mais. Tiesa, šia forma jau parašytas ir jo “Tremties portretas”, kurio tu-rinį sudaro pusiau moksliški, pusiau beletristiški tremties gyvenimo nagrinėjimai. Bet ypač šis “esėjinis” vaizdavimo būdas ryškus “Skausmo pergalėje”. “Skausmo pergalė” yra ne tiek apysaka, kiek psichologiškai -filosofiški dialogai, apysakos fone. Turėdami tai prieš akis, nusikalstumėm autoriui, jei jo darbą vertindami, pritaikintumėm jam vien estetinį ar kokį kitą grynai formalinį metodą, nes toks metodas neatskleistų kūrino esmės, jo pagrindinės idėjos ir parodytų patį kūrinį kreivoje švieso-je. Mums svarbu pažvelgti, kaip autoriui pavyko įprasminti tremties tragiką jo veikėjuose, kiek išlaikytas kūrinio vientisumas ir kaip pateisinti veikėjai pagrindinės veikalėlio minties atžvilgiu.

      Vyriausia šios apysakaitės herojė yra Vijoklė. Ji palieka brolį Tadą — partizaną tėvynėje ir išeina tremties keliu. Jos uždavinys, autoriaus žodžiais, stengtis, “kad nepalūžtų tremtyje po sunkia likimo dalia, kad padarytų viską išgelbėti iš mirties savo mylimą tėvų kraštą” (9 pusl.). Kokia tad turi būti Vijoklė, kad ji tremties dienas įprasmintų, kad liktų ištikima Dievui, tėvynei ir savo broliui Tadui? Ji turi būti idealiste, besivadovaujanti savo vidujiniais nusistatymais, mintimis ir jausmais, apspręstais Dievo ir tėvynės meile. Vijoklė ir yra tokia. Ji gryna idealiste. Tai ypač išryškėja jos santyky su broliu Tadu. Brolio ir sesers meilė yra pati kilniausia ir tyriausia, ji gražesnė už motinos meilę, nes motinos meilę dar drumsčia biologinis momentas, tuo tarpu brolio ir sesers meilė yra grynai dvasinė, laisva tiek nuo biologiškumo, tiek nuo kiekvieno oportunizmo. Ši meilė savo skaidrumu prilygsta Dievo meilei, todėl Vijoklė sako: “O vis dėlto meilė, gimusi iš kraujo, kad ir skaisčių širdžių ir kilnaus tikslo vardan, yra maitinama savimeilės dvasia, persekiojama kūno geidulių” (66 pusl.). Šios idealistinės nuotaikos įtakoje Vijoklė lengvai atsisako nuo turtingo amerikiečio Bernardo, rodančio jai turtingą ir pilną patogumų gyvenimą ir svajoja apie tokią moterystę, kuri bus apspręsta vien Dievo ir tėvynės meile. Su pasibiaurėjimu ji atstumia Mr. Bressenden dovanotas gėles ir jo kelionės pasiūlymą, nes tai nesuderinama su jos principais bei nusistatymais.

Skaityti daugiau:

JEHOVOS LIUDININKAI

      Tur būt, kiekvienam teko matyti gatvėse ar tramvajuose sukinėjantis moteris su šv. Raštu rankoje ir užkabinėjant keleivius visokiais religiniais klausimais. Jeigu sužino, kad esi katalikas, tuoj klausia, kodėl garbini šventuosius, kodėl prieš jų paveikslus ar statulas pakeli kepurę arba meldiesi, juk Šv. Raštas draudžia garbinti statulas. Tuojau atsiverčia savo Šv. Raštą ir paskaito kurią nors vietą, pabrauktą raudonu pieštuku. Jeigu sutinka katalikų kunigą, tuojau klausia, ar jis esąs tėvas — Father. Jei kunigas, daug negalvodamas, duoda teigiamą atsakymą, tuoj jį užpuola, pradeda kolioti ir, atsivertus Šv. Raštą, paskaito tą vietą, kur pasakyta: “Ir nė vieno nevadinkite sau žemėje tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kurs yra danguje” (Mato, 23, 9). Toliau pradeda užmėtinėti, kad katalikai nesilaiko Šv. Rašto, vartodami švęstą vandenį, tikėdami, kad yra skaistykla, garbindami šventuosius ir jų statulas.

      Jeigu, norėdamas jiems paaiškinti apie šventųjų garbinimą, pasakai, kad mes ir civiliniame gyvenime dažnai panašiai elgiamės, nukeldami kepurę ir pagerbdami Amerikos vėliavą arba kokio nors žymaus prezidento statulą, tai tuoj išgirsti atsakymą, kad jie ir to nepripažįsta, laikydami blogu dalyku nukelti kepurę prieš kokį nors asmenį, statulą ar vėliavą. Kiti bendrakeleiviai, tai išgirdę, pradeda piktintis, klausia, kaipgi geras amerikietis gali negerbti savo vėliavos. Kyla triukšmas, sumišimas, kartais net ir peštynės.

      Ši sekta save vadina “Witnesses of Jehova” — Jehovos Liudininkai. Moterys ir jauni vyrukai gatvėse bruka kiekvienam į rankas savo leidinius ir stengiasi pradėti religines diskusijas. Jie vaikščioja taip pat ir į namus, eidami nuo durų prie durų ir įkalbinėdami žmones priimti jų tikėjimą, nuo kurio priklauso žmogaus gyvenimas ir laimė. Jie giriasi, kad neseniai atvertę apie milijoną žmonių, kad apie juos rašo didžiausi žurnalai ir laikraščiai.

Istorija

      Šios įkyrios sektos įsteigėjas yra Charles Taze Russel (1852-1916). Jo tėvas buvo audeklų pardavėjas Pensilvanijoje. Karolius priklausė prie vietinės Kongregacionalų bažnyčios. Jis, galvodamas apie Kalvino skelbtą predestinaciją, pradėjo pergyventi didelius sąžinės sukrėtimus. Galvojo, kad jis yra Dievo atstumtas, prakeiktas, pasmerktas pragarui. Vaikštinėdavo ir visur kreida rašinėdavo, kad netikintiesiems gresia pragaras. Būdamas 17 metų amžiaus, Russel sutiko kažkokį ateistą ir pasiryžo jį atversti, bet įvyko priešingai: ateistas “atvertė” jį patį ir padarė ateistu. Russel prisiekė, kad niekados netikės, jog yra pragaras. Jis liovėsi eiti į bažnyčią, bet ir toliau skaitė Šv. Raštą. Beskaitydamas įsikalė sau į galvą, kad ir Šv. Raštas nieko nesako apie pragaro buvimą. Būdamas 20 metų. pradėjo skelbti naują tikėjimą “be pragaro”. “No hell” — tai buvo žodžiai, kurie magiškai traukė žmones. Savo naują religiją pavadino “Tūkstančio metų aušra”, bet pastebėjęs, kad šis vardas priminė adventistus, jį pakeitė kitu vardu “Šv. Rašto studijos”.

Skaityti daugiau:

Angelas

Filippino Lippi

Angelas

PASKUTINIS LAPAS

KNYGA, KURI TURĖTŲ BŪTI KIEKVIENOJE ŠEIMOJE

KUN. DR. JONAS GUTAUSKAS

VAIKO DIEVAS IR RELIGIJA

      Religinis vaiko auklėjimas ryšium su jo dvasine raida

      I    dalis: vaiko kelias į pasaulį — dvasinė ir fizinė raida;

      II    dalis: vaiko kelias į religiją — religinis brendimas;

      III    dalis: religinis auklėjimas šeimoje ir mokykloje;

      IV    dalis: ypatingieji religinio auklėjimo uždaviniai.

      328 ir VIII psl. Kaina $3.

      Knyga tėvams, kurie nori geriau pažinti savo vaikus ir juos religiniai auklėti, knyga mokytojams ir tiems, kurie domisi vaiko psichologija.

      Galima gauti pas spaudos platintojus arba leidėją: Spaudos B-vė “Žiburiai”, 941 Dundas Str. W., Toronto, Ont., Canada

Skaityti daugiau: