Kazimiero Kl. Cirtauto “Skausmo pergalė”
Amerikiečių žurnalistas Vinner, apibūdindamas Europos, o ypač prancūzų pokarinę literatūrą, sako, kad joje vyrauja karo pralaimėjimo, baimės ir kaltės nuotaikos. Prancūzų rašytojai jaučiasi atsakingi už gyvenamąjį metą: jų herojai yra mūsų laikų žmonės, kovojantieji ir ieškantieji gyvenimo prasmės šių dienų chaose. Jie žino, kad dabar ne laikas rišti estetines problemas, atsidėti specifiniams meno uždaviniams ar kultivuoti individualinius savo jausmus.
Ir mūsų rašytojai nėra kurti laiko problemoms, laiko reikalavimai ir dvasia vienaip ar kitaip atsispindi jų kūryboje. Viena didžiųjų mūsų problemų yra tremties problema: kaip įprasminti tremties gyvenimą, kaip apsaugoti lietuviškąją sielą gresiančių pavojų akivaizdoje? Šiai problemai yra paskirti tokie vertingi veikalai, kaip Pr. Gaidamavičiaus “Išblokštasis Žmogus”, K. Cirtauto “Tremtinio portretas” ir dar ne taip seniai pasirodžiusi to paties auto-raus “Skausmo pergalė”. Tremties dienų įprasminimas, atsakomybės už tremties metą iškėlimas ir lietuviškosios sielos apsaugojimas sudaro pagrindinę šio veikalėlio idėją.
Šiai idėjai išryškinti autorius panaudoja pusiau beletristinę, pusiau filosofiškai - psichologišką formą. Tai yra forma, kurią prancūzai ir angiai vadina “esėjomis” — mėgini-mais. Tiesa, šia forma jau parašytas ir jo “Tremties portretas”, kurio tu-rinį sudaro pusiau moksliški, pusiau beletristiški tremties gyvenimo nagrinėjimai. Bet ypač šis “esėjinis” vaizdavimo būdas ryškus “Skausmo pergalėje”. “Skausmo pergalė” yra ne tiek apysaka, kiek psichologiškai -filosofiški dialogai, apysakos fone. Turėdami tai prieš akis, nusikalstumėm autoriui, jei jo darbą vertindami, pritaikintumėm jam vien estetinį ar kokį kitą grynai formalinį metodą, nes toks metodas neatskleistų kūrino esmės, jo pagrindinės idėjos ir parodytų patį kūrinį kreivoje švieso-je. Mums svarbu pažvelgti, kaip autoriui pavyko įprasminti tremties tragiką jo veikėjuose, kiek išlaikytas kūrinio vientisumas ir kaip pateisinti veikėjai pagrindinės veikalėlio minties atžvilgiu.
Vyriausia šios apysakaitės herojė yra Vijoklė. Ji palieka brolį Tadą — partizaną tėvynėje ir išeina tremties keliu. Jos uždavinys, autoriaus žodžiais, stengtis, “kad nepalūžtų tremtyje po sunkia likimo dalia, kad padarytų viską išgelbėti iš mirties savo mylimą tėvų kraštą” (9 pusl.). Kokia tad turi būti Vijoklė, kad ji tremties dienas įprasmintų, kad liktų ištikima Dievui, tėvynei ir savo broliui Tadui? Ji turi būti idealiste, besivadovaujanti savo vidujiniais nusistatymais, mintimis ir jausmais, apspręstais Dievo ir tėvynės meile. Vijoklė ir yra tokia. Ji gryna idealiste. Tai ypač išryškėja jos santyky su broliu Tadu. Brolio ir sesers meilė yra pati kilniausia ir tyriausia, ji gražesnė už motinos meilę, nes motinos meilę dar drumsčia biologinis momentas, tuo tarpu brolio ir sesers meilė yra grynai dvasinė, laisva tiek nuo biologiškumo, tiek nuo kiekvieno oportunizmo. Ši meilė savo skaidrumu prilygsta Dievo meilei, todėl Vijoklė sako: “O vis dėlto meilė, gimusi iš kraujo, kad ir skaisčių širdžių ir kilnaus tikslo vardan, yra maitinama savimeilės dvasia, persekiojama kūno geidulių” (66 pusl.). Šios idealistinės nuotaikos įtakoje Vijoklė lengvai atsisako nuo turtingo amerikiečio Bernardo, rodančio jai turtingą ir pilną patogumų gyvenimą ir svajoja apie tokią moterystę, kuri bus apspręsta vien Dievo ir tėvynės meile. Su pasibiaurėjimu ji atstumia Mr. Bressenden dovanotas gėles ir jo kelionės pasiūlymą, nes tai nesuderinama su jos principais bei nusistatymais.
Šis idealizmas yra labai ryškus visame kūrinyje ir sudaro vyraujančią jo nuotaiką, jaučiamą nuo pradžios iki galo. Jis palaiko kūrinio vieningumą ir užkrečia skaitytoją pasiaukojimo, meilės, savęs išsižadėjimo ir kitais altruistiniais jausmais. Ir tai yra labai teigiamos veikalėlio savybės.
Tačiau kyla klausimas, kiek čia iškelti tipai yra gyvenimiški, natūralūs? Matuojant mūsų laikų bendru mastu, nei Vijoklė, nei amerikietis Bernardas, nei jo sesuo Krista, nei pagaliau partizanas Tadas nėra realūs. Realesni šiuo atžvilgiu yra UNRos tarnautojai Mr. Bressenden, Janis, Nora, Nelė, Anastazija, o ypač Valė — visų principų karikatūra. Tačiau, kur yra pasakyta, kad autorius turi vaizduoti tik kasdieniškus žmones? Kodėl jis negalėtų atvaizduoti žmones ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie turėtų būti? Aišku, autorius gali vaizduoti idealinius, retai sutinkamus tipus, jei tik jie yra psichologiškai pagrįsti ir vedamosios veikalo idėjos pateisinti.
Šiuo atžvilgiu susidaro įspūdis, kad autoriui ne visur pavyko vyriausios herojės elgesį pateisinti. Jei lengvai gali būti suprantamas tokios idealiai nusiteikusios mergaitės, kaip Vijokės noras stoti į griežčiausią vienuolyną, tai sunkiai pateisinamas jos noras nusižudyti; jei brolio ir tėvynės meilės verčiama, ji ryžtasi grįžti į Lietuvą, mes galime suprasti, bet mums sunku suvokti, kaip paprasto sapno įtakoje ji šio sumanymo lengvai atsižada. Jos griežti ir staigūs gyvenimo lūžiai sunkiai pateisinami, nors jie ir yra būdingi brendimo ir jaunystės metui. Ir visi kiti veikėjai veik vienodi. Per mažai juose tipiškumo, individualinių savybių, būdo bruožų. Jie nenuoseklūs savo veiksmais ir labai schematiški. Turi savo principus, bet neturi individualaus veido. Autorius juos visus be pasigailėjimo įjungia į vedamąją mintį, visai nesistengdamas juos tam iš anksto paruošti. Ypač tai ryšku Vijoklės elgesy, kuri atstovauja visą veikalėlio ideologinę liniją. Savo staigiais būdo posūkiais ji dažnai prieštarauja pati sau arba būna labai naivi, jos asmenybė perdaug kampuota ir vietomis darosi visai neaiški. Gal ir pats uždavinys — įprasminti tremties skausmą, buvo per sunkus Vijoklės pečiams?
Nežiūrint tų trūkumų, čia gražiai ir prasmingai parodyta tremties tragika ir jos pergalė amžinųjų principų šviesoje. Visas veikalėlis persunktas giliu, labai paprastu, kartais naiviu religingumu. Šiuo atžvilgiu veikalėlis įspūdingas, vientisas, stipriai veikiąs į skaitytoją savo idealistine nuotaika. Šia prasme darbas pavykęs ir atliktas pavyzdingai. Jį labai mielai skaitys jaunimas ir ras jame savo troškimų, kovų ir laimėjimų atvaizdą. Bet jis bus įdomus ir visiems, kuriems dar nėra miręs žmoniškumas.
Meninius ir kompozicinius šios knygutės trūkumus pastebės tik specialistai, bet jos turinyje iškeltos vertybės nevienam padės rimčiau pažvelgti į mūsų dienų tragiką, kuri formuoja vienokius ar kitokius žmones ir apsprendžia jų likimą. Gyvenimą turime išgyventi patys ir būti tvirti. Kaip tvirti turime būti šiandien, kad prasmingai išgyventumėm tremties gyvenimą ir išliktumėm ištikimi lietuviškiesiems idealams? Šiai mūsų dvasiai ugdyti ir lietuviškumui palaikyti K. Kl. Cirtauto “Skausmo pergalė” yra vertingas paskatinimas.
A. Baltinis.
Mergaitės,
Tur būt, skaitėte praėjusiame numeryje straipsnelį “Pasisekimo paslaptis”. Ten buvo paminėta pačių mergaičių nuomonė, kad mandagus berniukas visoms patinka. Vis dėlto pamatėme, kad yra mergaičių, kurios kitaip galvoja. Atėjo ir laiškų, kuriuose rašoma, kad mandagumas berniukui neprivalomas. Kai kurioms net labiau patinką padaužos, mėgstą išgerti ar kokį “riebesni” žodį pavartoti.
Netrukus manome šią temą plačiau panagrinėti. Tam tikslui laukiame dar ir daugiau mūsų mergaičių pasisakymų. Iš jūsų laiškų paaiškės dabartinis mergaičių nusistatymas ir skonis. Redaktorius.