Spausdinti

1953 m. Lapkričio (Nov.) mėn. Vol. IV, No. 11

      Drauge su liturginiu judėjimu iškilusi Pasauliečių Kunigystės problema mūsų laikais darosi vis labiau aktuali. Priežastis tam aiški. Juk pagrindinė liturginio judėjimo esmė — įsąmoninti pasauliečius, jog religinėse apeigose jie yra ne tik žiūrovai, bet tikri ir veiklūs dalyviai, ir paveikti, kad jie savo veiksmuose tikrai tokie būtų. Bet jeigu jie yra tikri dalyviai net ir didžiausioje religinėje misterijoje — Šv. Mišių aukoje, — tada kyla toks klausimas, kaip galima pasauliečius vadinti tikrais aukotojais tos Eucharistinės Aukos, kuri yra esmingas kunigo veiksmas, jeigu jie nėra kokiu nors būdu tikri kunigai, jeigu jie nedalyvauja vienu ar kitu būdu Kristaus kunigystėj? (“Auka” savo pagrindinėj prasmėj ir “kunigas” yra dvi tarpusavy surištos sąvokos). Ir jeigu jie dalyvauja Kristaus kunigystėj, ar reikia vadinti toki jų dalyvavimą ir jų, pasauliečių, kunigystę tik metaforine prasme, ar realia?

      Šio straipsnio tikslas ir bus parodyti, jog pasauliečių kunigystė nėra tik metaforinis išsireiškimas, bet realus faktas, nors jį reikia suprasti analogiškai, kaip Kristaus kunigystės, taip ir per šventimus gautos kunigystės atžvilgiu.

 

Botticelli   
Madona iš “Magnificat

      Kad toks dalykas, kaip pasauliečių kunigystė, iš viso gali būti, mes žinom jau iš Šv. Rašto. Išėjimo Knygoje skaitome toki Dievo pažadą žydų tautai: “Dėl to, jeigu jūs klausysite Mano balso ir užlaikysite Mano Sandorą, jūs būsite mano ypatinga nuosavybė kitų tautų tarpe; nes visa žemė yra mano, ir jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta” (Ex. 19, 6). Koks bebūtų tos vietos aiškinimas, šis pažadas pasikartoja beveik tais pačiais žodžiais, ilgam laikui praslinkus po Aarono kunigystės įsteigimo: “Jūs būsite vadinami Viešpaties kunigais; jums sakys: “mūsų Dievo tarnautojai” (Is. 61, 6). Šis paskutinis pažadas skiriasi nuo ano, duoto prie Sinajaus kalno, tuo atžvilgiu, jog jis ne sąlyginis, bet absoliutinis ir amžinas, lygiai kaip ir pati Naujoji Sandora.

      Ir aštuonis šimtus metų vėliau, skelbdamas pasauliui, jog didysis pažadėjimas tapo realybe, Apaštalų Kunigaigštis nedviprasmiškai tvirtina: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės; jūs esate... dvasiniai namai, šventa kunigystė dvasinėms aukoms aukoti” (1 Petr. 2, 9; 2, 5).

      Ir pagaliau Šv. Jonas savo Apreiškime papildo šios didžios tiesos paskelbimą, garbindamas Kristų, “Kurs padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, Savo Tėvui” (Apoc. 1, 6; 5, 10).

      Žinoma, žiūrint i betarpišką kontekstą, šios Šv. Rašto vietos sunkiai gali būti pavartotos kaip galutinis pasauliečių kunigystės buvimo ir jos specifinės esmės įrodymas. Tai aiškiai matome iš aiškintojų bei teologų, kaip protestantų taip ir katalikų, nesutikimo. Tada, kai daugumas protestantų supranta šiuos Šv. Rašto žodžius apie realią pasauliečių kunigystę siaura prasme, visai neskirdami jos nuo gautos per šventimus kunigystės, daugelis iš garsių katalikų egzegetų (kaip Estius, Cornelius a Lapide, Knabenbauer ir kit.) mato juose tik metaforinį kunigystės pavadinimą: “kunigystė” pripažįstama pasauliečiams arba kaip garbės titulas, arba tik dėl kai kurių išorinių santykių (pavyzdžiui, senovės žydai galėjo būti vadinami “kunigiškais” dėl to, kad priklausė tautai, turėjusiai pašventintus kunigus), arba tam tikra asketine bei mistine prasme (t. y. pasauliečiai gali “aukoti dvasines aukas” maldos, apsimarinimo, gerų darbų, švento gyvenimo ir t. t., bet ne Eucharistinę Auką, kuri gali būti atnašaujama tik pašventintų kunigų rankomis). Bet jeigu imsime tuos tekstus mokslo šviesoje ir pažiūrėsime, kaip juos aiškina Bažnyčios Tėvai, tada minėtųjų Šv. Rašto vietų mintis darosi aiškesnė.

      Šiame straipsnyje nagrinėdami Bažnyčios Tėvų ir vėlesniųjų teologų mokslą, mes stengsimės, sekdami T. Palmer, aiškiai skirti dvi sąvokas: kunigišką garbę (dignitas) arba pasauliečių kunigystę in actu primo, ir kunigišką veiksmą (functio) arba pasauliečių kunigystę in actu secundo. Tai reikalinga dalinai dėl to, kad ne visi argumentai turi lygią vertę pirmosios ir antrosios sąvokos įrodymui, dalinai dėl to, kad daugelis net iš teologų, šiaip prileidžiančių, jog pasauliečiai turi realią kunigišką garbę bei charakterį, paneigia ir prilygina metaforai pasauliečių kunigiškas funkcijas.

      1.    “Karališkoji kunigystė”, apie kurią kalba Šv Petras 2-me savo laiško perskyrime, yra išpildymas Dievo pažado, aprašyto Išėjimo ir Izaijo Knygose, o ne tos kunigystės, kuria galėjo didžiuotis kiekvienas izraelitas, priklausydamas tautai, turėjusiai Dievo skiltus kunigus.

      2.    Naujojo Testamento pasauliečių kunigystę Tėvai nuolat palygina ne su paprasto izraelito kunigyste, kurią jis galėjo turėti bent perkelta metaforine prasme, bet su hierarchine pačios žydų tautos kunigyste.

      3.    Net ir tas palyginimas Tėvams atrodo nepakankamai pilnas šios aukštos tiesos išreiškimui: jie palygina pasauliečių kunigystę su paties Vyriausio Kunigo garbe. Aaronas ir kiti Vyriausieji Kunigai, jo įpėdiniai, pagal Tėvų mokslą, buvo tik paveikslas kunigystės, šiandieną realizuotos kiekviename pakrikštytame pasaulietyje.

      4.    Ta aukšta pasauliečių kunigiška garbė išplaukia iš Krikšto ir Sutvirtinimo Sakramentų.

      5.    Pasauliečių kunigystė, jokiu būdu nesuvestina į metaforą; ji yra ne mažiau reali, negu per šventimus suteikta kunigystė, dėl to, kad kaip viena taip ir kita yra realus dalyvavimas Kristaus kunigystėj.

      Bendrai imant, visą Bažnyčios Tėvų mokslą, kiek jis liečia mus dominantį klausimą, galima visai tinkamai sutraukti į šiuos du dėsnius:

      1. Nors Tėvai vieningai pabrėžia aiškų skirtumą tarp šių dviejų kunigysčių, tačiau jie, kalbėdami apie pasauliečių kunigystę, vartoja tokius žodžius, kurie mus verčia padaryti išvadą, jog ji ne mažiau reali, negu šventimų kunigyste arba net paties Kristaus kunigystė.

      2. Kalbant apie kunigiškas funkcijas, arba pasauliečių kunigystę in actu secundo, Tėvų mokslas nėra toks aiškus, nes jiems dar buvo nežinomos kai kurios teologinės distinkcijos, pradėtos vartoti keletą šimtmečių vėliau. Kartais gaunamas įspūdis, jog kunigiškas funkcijas Tėvai supranta daugiau metaforine negu realia prasme.

      Pažiūrėję į Scholastiką ir į vėlesniuosius laikus, matome, jog teologai ir egzegetai, sekantieji Šv. Tomo mokslą apie sakramentalinį charakterį, beveik vienbalsiai prileidžia pasauliečių kunigystės in actu primo realumą. Pagal šį mokslą (kuris yra ne kas kita, kaip Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvų mokslo santrauka) tarp krikščionių kunigystės ir tų trijų sakramentų, kuriais suteikiamas sakramentalinis charakteris, yra glaudus ryšys. Šv. Tomo veikale “Summa Theologica” randame šiuos žodžius, aiškiai parodančius jo mokslą: “Yra aišku, jog sakramentalinis charakteris yra pirmoj vietoj žymė Kristaus, kurio kunigystei palyginami tikintieji pagal sakramentalinius charakterius, kurie yra ne kas kita, kaip tam tikri dalyvavimo būdai Kristaus kunigystėje, išeiną iš paties Kristaus” (Summ. Theol. III, q. 63, a. 3). Taigi, pagal Šv. Tomo mokslą, kaip išsireiškia T. Palmer, “krikščionių kunigystė turi savo pradžią Krikšte, papildoma iki pasauliečių lygio Sutvirtinime ir pasiekia visišką pilnumą Kunigystės šventimų Sakramente”.

      Ir nors šiandieną teologai laikosi skirtingų nuomonių sakramentalinio charakterio vidujinei esmei ir jo veikimui išaiškinti, tačiau jie visi sutinka tame, jog sakramentalinis charakteris tam tikru realiu būdu daro mus panašius į Kristų - Kunigą ir kad krikščionys pasauliečiai realiai dalyvauja Kristaus kunigystėje, taigi, yra tikri realūs kunigai.

      Tačiau kai paliečiamas klausimas apie pasauliečių kunigystę in actu secundo, arba apie funkciją, kurią pasaulietis gali išpildyti centraliniame krikščionių religijos akte, tai yra Šv. Mišių aukoje, tai teologų sutikimas baigiasi. Daugelis išaiškina jos funkcijas metaforine, perkelta prasme. Jų argumentai gali būti suvesti į šias keturias grupes: iš Šv. Rašto, iš Tėvų, teologiniai - filosofiniai ir istoriniai - polemistiniai.

      Mes peržvelgsim šiuos argumentus ir pažiūrėsim, ar jie tikrai duoda pakankamai tvirtą pagrindą padaryti išvadą, jog pasauliečių kunigiška funkcija yra grynai metaforinio pobūdžio.

      Pirmoj vietoj reikia išnagrinėti tą žinomiausią Šv. Petro laiško žodį apie karališką kunigystę. Daugelis teologų iki pat naujųjų laikų duodavo tokį argumentą: “Tiesa, Šv. Petras vadina krikščionis “karališka kunigyste, šventa kunigyste”, bet tuo pačiu laiku jis tvirtina, kad šios kunigystės funkcija yra “aukoti dvasines aukas”. Bet kunigiška funkcija, kurios objektas yra aukojimas dvasinių aukų (tos, aišku, susideda iš maldų, gerų darbų ir t. t.), yra tik metaforinė funkcija. Taigi, kunigiškoji pasauliečių funkcija yra tik metaforinė, neatsižvelgiant į tai, ką galima sakyti apie jų kunigišką garbę bei galią.”

      Į tai mes galime atsakyti: “Kad šitas argumentas turėtų pilną jėgą, reikėtų įrodyti, jog Šv. Petras žodžius “dvasinės aukos” pastato ne tik prieš kruvinas Senojo Įstatymo aukas, bet ir prieš eucharistinę šv. Mišių auką. Bet to negalima įrodyti.

      Juk jeigu peržvelgsim tos vietos kontekstą, kur Šv. Petras kalba apie šventovę, kunigystę, aukas ir aukojimo veiksmus, atrodys beveik negalimas daiktas, kad jis praeitų, neatkreipęs dėmesio į centralinį krikščionių religijos veiksmą, Šv. Mišias; juo labiau, kad šitas jo laiškas turėtų būti skaitomas krikščionims, susirinkusiems Eucharistinės Aukos atnašavimui.

      Kadangi argumentas iš Bažnyčios Tėvų mokslo pagrinde yra tas pats, kaip ir aukščiau išdėstytasis (jo esmę sudaro Tėvų mokymo išaiškinimas apie subjektyvinio elemento svarbą Šv. Mišių aukoje), mes ji praleisime. Išnagrinėsime tik teologinį argumentą. Problema, kuri kankino teologus nuo pat scholastinio mintijimo pradžios, trumpai gali būti išreikšta šitaip: Šv. Mišių aukos esmė glūdi konsekracijoj, kuri yra vienas ir tas pats dalykas kaip ir aukojimas (dėl to, kad kiekvienas aukojimas turi konsekracijos reikšmę ir kiekviena konsekracija paaukojimo reikšmę). Ir kadangi konsekruoti gali tik kunigas su kunigystės šventimais, taigi, ir aukojimas gali būti daromas tik kunigo, turinčio šventimus.

      Iš to kyla neišvengiama dilema: arba turime paneigti bet kokį realų skirtumą tarp dvasiškių ir pasauliečių, priskirdami šiems paskutiniesiems galią aukoti (taigi, ir konsekruoti), arba turim paneigti pasauliečiams kunigišką funkciją Šv. Mišių aukoje, suvesdami ją, geriausiu atveju, į gryną metaforą. Protestantai, Wickleff, o pirma jų ir montanistai, pasirinko pirmąją galimybę: pagal juos, kunigas nesiskiria nuo pasauliečio. Katalikai laikosi antrosios nuomonės. Pats Šv. Tomas, kalbėdamas apie pasauliečių vietą Šv. Mišių aukoje, išaiškina jų kunigišką funkciją metaforine prasme; tiesa, nepaneigdamas jų kunigiškos garbės. Kokios iš to išvados? Nežiūrint Į Šv. Tomo mokslą apie sakramentalinį charakterį, pagal kurį kiekvienas pakrikštytasis yra tikras dalyvautojas Kristaus kunigystės galioje, tikrumoj pasaulietis po krikšto neturi daugiau galios negu anksčiau. Nes ko gi verta ta galia, jei negali būti pavartota? Turėdamas galvoj minėtąjį Šv. Petro tekstą, Šv. Tomas rašo: “Teisus pasaulietis yra susijungęs su Kristum dvasine vienybe per tikėjimą ir meilę, bet ne per sakramentalinę galią; ir todėl turi dvasinę kunigystę dvasinių aukų atnašavimui, apie kurią pasakyta: šventa kunigystė dvasinėms aukoms aukoti” (S.Th.III,q.82,a.l).

      Išeitų, kad pamaldus krikščionis pasaulietis šiuo atžvilgiu visai nesiskiria nuo pamaldaus pagonio, nes jie abu lygiai gali aukoti Dievui dvasines aukas ir abu neturi jokios sakramentalinės galios.

      Pasauliečių rolė Šv. Mišių aukoje aiškinama ir kitose Šv. Tomo raštų vietose, kur jis svarsto klausimą, kuria prasme galima sakyti, jog visa Bažnyčia aukoja šią Eucharistinę Auką. Jis čia daro skirtumą tarp esminių Šv. Mišių dalių (konsekracijos ir aukojimo) ir papildančiųjų dalių (Šv. Mišių maldų). Pagrindines dalis atnašauja išimtinai tik kunigas, maldas gi — visa Bažnyčia. Ir kadangi aukojimas yra tas pats konsekravimas, galėtų atrodyti, kaip pastebi T. Palmer, kad pagal Šv. Tomo dėstymą Šv. Mišių auka nėra visos Bažnyčios auka, nebent jei Šv. Mišių auka būtų vadinamos tos antraeilės maldos, kurios apsupa pagrindines apeigas! (Pal. IV Sent. 13, q. 5).

      Ir kadangi Tridento Sinodas paliko tą klausimą atvirą, Šv. Tomo nuomonės apie pasauliečių ir visos Bažnyčios vietą Šv. Mišių aukoje laikosi vėliau ir Suarez ir visi teologai bei Šv. Tomo aiškintojai.

      Tik antroje praėjusio šimtmečio pusėje, atgimstančio liturginio judėjimo ir mokslo apie mistinį Kristaus Kūną įtakoje, tas klausimas apie pasauliečių dalyvavimą Eucharistinėj Aukoj buvo iš naujo iškeltas ir svarstomas. Prie šios didžiosios problemos išrišimo, kuri visą septynetą amžių privertė daugumą teologų sumažinti pasauliečių reikšmę Šv. Mišių aukoje, daugiausia prisidėjo T. De la Taille, S. J.

      T. De la Taille išriša šį didįjį klausimą ir išvengia garsiosios istorinės dilemos įrodydamas, kad, nors abu veiksmai (konsekracija ir aukojimas) yra vienas ir tas pats, jų formalinis pagrindas (causa formalis) yra skirtingas. Pagal jo žodžius: “Jei Dievas būtų norėjęs, būtų galėjęs būti įsteigtas neaukojamas konsekravimas ir nekonsekruojamas aukojimas... Nes konsekracijoj — jis tęsia —- Dievas pakeičia duoną į Kristaus Kūną; o aukojime žmonės atnašauja Dievui Kristaus Kūną. Taigi, kunigas konsekruoja Visagalio Viešpaties Dievo vardu ir Jo galia; o aukoja savo paties ir visų tikinčiųjų vardu. Jis konsekruoja, kaip Dievo įrankis, o aukoja, kaip Bažnyčios įgaliotinis (Mysterium Fidei, 328 p.).

      Tėvo De la Taille problemos išsprendimas ir jo puikus Bažnyčios rolės Šv. Mišių aukoje apibrėžimas susilaukė bažnytinio autoriteto patvirtinimo dvejose iš paskutiniųjų enciklikų: Pijaus XI “Miserentissimus Redemp-tor” ir ypatingai Pijaus XII “Mystici Corporis”. Jų mintys, kaip pastebi T. Palmer, yra ne kas kita “kaip ankstyvojo padavimo balsas, praskambėjęs dviejų popiežių mokyme”.

      Taip enciklikoj “Mystici Corporis” Pijus XII visai aiškiai, beveik tik kitais žodžiais išreikšdamas Tėvo De la Taille mintis, pabrėžia: “Kristus Viešpats norėjo, kad ši stebėtina ir begalinio pagyrimo verta vienybė, kuria mes savo tarpe ir su Dieviškąja Galva esam sujungti, ypatingu būdu tikintiesiems apsireikštų Eucharistinėj Aukoj. Nes čia pašventinti tarnautojai atstovauja ne tik mūsų Išganytoją, bet ir visą Mistini Kūną ir kiekvieną iš tikinčiųjų. Šioje aukoje patys tikintieji krikščionys, bendrais maldavimais susijungę, Nekaltą Avinėli, vieno kunigo žodžiu ant altoriaus pašauktą, to paties kunigo rankomis aukoja Amžinajam Tėvui, kaip labiausiai priimtiną garbinimo ir permaldavimo auką už visuotinės Bažnyčios reikalus” (Mystici Corporis AAS XXXV, 1943, 232-33).

      Kaip matome, šiuo paskutiniu sakiniu Tėvo De le Taille mokymas apie pasauliečių kunigystę yra, taip sakant, kanonizuotas. Enciklikos žodžiai “vieno kunigo žodžiu ant altoriaus pašauktą Nekaltą Avinėli...” išreiškia aukojimo veiksmą — konsekraciją, kurią vien tik kunigas gali atlikti; taigi, tik kunigas turi galią konsekruoti. O žodžiai “patys tikintieji krikščionys... to paties kunigo rankomis aukoja Amžinajam Tėvui...” išreiškia aukojimo veiksmą, esmingą tikintiesiems, net ta prasme, kad kunigas tampa tik patarnaujančiu aukotoju. Pirmaeilis aukotojas yra Bažnyčia, tikintieji; lygiai taip, kaip pirmaeilis konsekruotoj as yra pats Kristus. Šiais Šventojo Tėvo žodžiais išreiškiama labai didelės svarbos tiesa. Pasauliečiai nėra tik šalia stovintieji, aukojamieji tik tas antraeiles maldas, apsupančias esminę Šv. Mišių dalį, bet jie kaip tik aukoja šią pačią esminę Šv. Mišių dali. Tiesa, jie neatlieka konsekracijos veiksmo; bet aukojimo veiksmas, kurį jie atlieka, yra lygiai esminis šioje aukoje. Jie turi kunigišką galią ir gali ją pavartoti, ir vis dėlto jie skiriasi nuo kunigų, gavusių šventimus. Tuo būdu garsioji istorinė dilema yra išrišta, surasta trečia galimybė. Kunigiška pasauliečių galia kaip in actu primo, taip ir in actu secundo yra reali lygiai kaip ir pašventintųjų kunigų ir net kaip paties Kristaus galia. Ir tuo pačiu metu pasauliečių kunigystė yra tik analoginė, palyginus su kunigyste, gauta per šventimus; lygiai kaip ši šventimų kunigystė yra analoginė, palyginus su Kristaus kunigyste.

      Didysis Kristaus į šį pasauli atėjimo tikslas buvo sugrąžinti žmonių giminę atgal prie prarastų amžinųjų dieviško gyvenimo šaltinių. Jo vienintelis uždavinys — būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių, sutaikinti žmones su Dievu. Bet tarpininkavimo ir atpirkimo darbas nesibaigia su Jo mirtimi ir Dangun žengimu. Tas darbas tęsiasi Bažnyčioj, kuri yra Jo Mistinis Kūnas. Tik būdas yra skirtingas. Kaip Kristus buvo pastatytas tarp Dievo ir žmonių hypostatinio susijungimo malone, taip Jo Bažnyčia yra pastatyta taip Dievo ir žmonių panašumo susijungimu (unio configurativa), t. y. tuo, kad ji yra panaši į Kristų. Ši malonė yra ne kas kita, kaip neišdildomas sakramentalinis charakteris, pradiniai suteiktas per Krikštą ir pilnai įspaustas per Sutvirtinimo Sakramentą. Kas nors galėtu pastebėti: tiesa, Bažnyčia yra tarpininkė, nes ji yra Mistinis Kristaus Kūnas; bet kaip su atskirais Bažnyčios nariais? Kaipgi jie gali būti vadinami tikrais tarpininkais? Atsakydami į šią problemą, mes priminsime gerai žinomą logikos dėsni: “Nihil est in toto, quod non est aliquomodo in partibus”. Bažnyčios tarpininkavimas ir jos kunigystė tik tada yra realūs, jei kiekvienas iš jos narių realiai (ir ne tik metaforiškai) turi tą savybę bent nedideliame laipsnyje. Iš to išeina, kad kiekvienas tikintysis yra tam tikru būdu tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Žinoma, jis nėra tarpininkas ta pačia prasme kaip Kristus. Kristus yra pirmaeilis, tobuliausias tarpininkas. Jo Mistinio Kūno narių tarpininkavimas yra antraeilis, sekąs Kristaus tarpininkavimą, visais atžvilgiais ji suponuojąs ir esminiai nuo jo priklausąs. Tai yra analogiškas, netobulas, bet vis dėlto realus tarpininkavimas.

      Kiekvienas tikintysis yra tarpininkas jau pačia savo, krikščionio, prigimtimi. Nes juk viena iš esminių tarpininko savybių yra būti vidury tarp dviejų priešingumų, kuriuos jis, kaip tarpininkas, turi sujungti. Krikščionis jau ir yra toks vidurinis narys, turis kažką bendra su abejomis priešingybėmis: su žmonėmis jam yra bendra žmogiška prigimtis, su Dievu jam yra bendras dieviškasis gyvenimas.

      Kiekvieno tarpininkavimo pareigos išpildymas apima jau viena savo prigimtim dvejopą veiksmą: tarpininkas kreipiasi ir į vieną ir į kitą iš tų, kurių tarpe jis stovi. Mūsų klausime tas veiksmas gali būti išreikštas: aukštyn link Dievo, ir žemyn link žmonių. Didysis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Kristus, išpildydamas savo “munus sacerdotale”, atneša iš žemės į dangų, link Dievo, žmonių aukas, jų pastangas atsilyginti už savo nuodėmes, ir pirmoj eilėj savo paties, Žmogaus Sūnaus, kryžiaus auką. Ir iš dangaus į žemę, link žmonių, Kristus atneša “vitam et veritatem”, dieviškąjį gyvenimą ir dieviškąją tiesą, išpildydamas taip savo “munus propheticum” ir “munus regale”. Šis, žemyn link žmonių nukreiptas veiksmas lyg ir reikalauja kito, aukštyn link Dievo nukreipto veiksmo: Dievas duoda atpirkimo malonę, nes Jis mato aukas ir ypač kryžiaus auką. Žinoma, Dievas būtų galėjęs atleisti žmonėms jų padarytą įžeidimą ir vėl leisti jiems dalyvauti dieviškame gyvenime ir dieviškoje tiesoje, nereikalaudamas jokio atlyginimo ir jokių aukų iš žmonių pusės. Bet tikrumoje Dievas išrinko kitokį atpirkimo būdą: tikrumoje dieviškasis gyvenimas ir dieviškoji tiesa grąžinama žmonių giminei lyg ir dovana už tai, kad įžeista Dievo garbė atitaisyta Žmogaus Sūnaus auka. Tuo būdu mes matome, kad Kristaus - Pranašo uždavinys, Jo “munus propheticum” (sugrąžinimas žmonėms esminių dieviškosios tiesos dovanų) ir Kristaus - Karaliaus uždavinys arba “munus regale” (įsteigimas ir valdymas Bažnyčios, tos matomos bendruomenės, per kurią dieviškasis gyvenimas teka į žmones) remiasi pirmuoju uždaviniu, Kristaus - Kunigo uždaviniu (kryžiaus auka).

      Panašiai ir tikinčiųjų dalyvavimas Kristaus tarpininkavimo darbe apima ši trigubą uždavinį: kunigišką, pranašišką ir karališką. Panašiai kaip ir Kristaus pranašiškas ir karališkas uždavinys esminiai remiasi ir esminiai priklauso nuo kunigiško uždavinio. Kaip išpildomi šie tikinčiųjų pasauliečiu tarpininkavimo uždaviniai? Neklysime tvirtindami, kad “munus propheticum” ir “munus regale” — tai pasauliečių apaštalavimas ir ypač oficijalus apaštalavimas, išreikštas Katalikų Veikimo sąjūdy. Jis remiasi pasauliečių kunigystės tiesa. Tuo būdu mes čia randame giliausią, ontologinį pasauliečių apaštalavimo (ir kiekvieno apaštalavimo) pagrindą. Apaštalavimas, kurs nesiremtų kunigyste, tiesiog neįsivaizduojamas.

      Iš čia išplaukia visas tos aukštos minties — dalyvavimo Kristaus uždaviniuose turiningumas. Ir kiek vaisių ji galėtų atnešti, jei būtų tinkamai pritaikyta praktiškose pastoracinio darbo aplinkybėse! Pasauliečiai turėtų būti supažindinti su ta didinga mintimi, jog jie nėra tik išblaškyti asmenys, atskirai besidarbuoją savo paties išganymo pasiekimui, ir neatsakingi už kitus žmones, bet kad jie dalyvauja didžiame Kristaus atpirkimo darbe, kad jie yra tikri tarpininkai tarp Dievo ir žmonių giminės — nemažiau tikri, kaip kunigai su šventimais ir net kaip pats Kristus.

      Pasauliečiai turėtų būti įtikinti, jog per Krikštą jie yra tapę pranašais, lygiai kaip Izaijas ir Jeremijas, ir net dar aukštesne prasme; ir kad, vienu ar kitu būdu prisidėdami prie dieviškojo gyvenimo ir dieviškosios tiesos skleidimo ir platinimo žmonių tarpe, jie ne tik išpildo savo pareigą, bet tęsia paties Pranašų Karaliaus, paties Kristaus darbą.

      Per Sutvirtinimo Sakramentą jie tampa ir Kristaus galios tikrais dalyviais. Jie realiai dalyvauja ir Jo Bažnyčios, Jo žemiškosios karalystės valdyme, lygiai kaip kareiviai dalyvauja valstybės valdyme: tuo, kad gina valstybę nuo išorinių priešų ir padeda palaikyti įstatymus bei tvarką viduje. Iš tikrųjų, per Sutvirtinimo Sakramentą pasauliečiai tampa kariais šioje Dievo karalystėje. Tiesa, tas pareigas jie gavo jau per Krikštą (panašiai kaip visi piliečiai turi pareigą ginti valstybę sunkiam pavojuj gresiant vien dėl to, kad jie yra tos valstybės nariai), bet per Sutvirtinimą jie yra pakelti į pilnateisio kario garbę.

      Išeinant iš šių minčių, darosi aišku, kodėl Šventasis Tėvas pakartotinai pasauliečių apaštalavimo pareigą išveda iš Krikšto ir ypatingai iš Sutvirtinimo Sakramento, ir kodėl jis taip dažnai ragina tikinčiuosius išoriniai ir aktyviai išreikšti tą krikščionio esmėje glūdintį apaštalavimo pašaukimą ir prisidėti prie viešai pripažinto Katalikų Veikimo sąjūdžio.

      Ir galų gale pasauliečiai turėtų būti įsąmoninti, jog per Krikštą ir Sutvirtinimą jie yra pašaukti pirmiausia ir pirmoj vietoj tęsti Kristaus kunigiško darbo; jog jie yra tikri kunigai, nors jų kunigystė ir skiriasi nuo per šventimus gautos kunigystės. Jų kunigiškos galios aukščiausias ir kilniausias veiksmas yra Eucharistinės Aukos aukojimas. Tačiau jų kunigiška galia nesiriboja šiuo sakramentu: reikalui esant, jie gali suteikti Krikšto sakramentą. Ir Moterystės Sakramente susituokiantieji suteikia sakramentą vienas kitam.

      Visos šios tiesos pasauliečiams turi būti skelbiamos ir aiškinamos. Jie turi suprasti ir žinoti savo galią ir savo vietą Bažnyčios bendruomenėj, kad ne tik savo privatinį gyvenimą tvarkytų, kaip tinka Kristaus Mistinio Kūno nariui, bet kad ir visas visuomeninis žmonių bendruomenės gyvenimas, nuo pasauliečių priklausąs, būtų vedamas pagal pranašišką ir kunigišką pasauliečių apaštalavimo ir paaukojimo pašaukimą.

S. Riūkas, S. J.