Spausdinti

MARTIN LUTHER

      Vienas iš sunkiausių uždaviniųtiek rašytojams, tiek aktoriamsyra pilnai, teisingai ir gyvai pavaizduoti didelę ir komplikuotą asmenybę. Ypač filme, kur laikas apribojamas minimumu, didelės sunkenybės tampa milžiniškomis. Tai vienas faktorius, kuris bijografinio tipo filmą gali lengvai paversti į karikatūrą, tendencingą faktų parinkimą ir neskanią propagandą.

      Panašus Įspūdis susidarys žiūrovui, nuėjusiam pasižiūrėti “Martin Luther” filmo. Katalikas greitai įsitikins, kad filmas nukreiptas prieš katalikus. Nekatalikas pagalvos, kad katalikai buvo ir yra primityvūs ir menkos inteligencijos žmonės.

      Liuteris vaizduojamas ne toks, kokį jį pažįsta istorikai, neišskiriant nei protestantų; jis neturi verdančios energijos, aistringos ir kovingos ugnies ir įspūdingo “furor teutoni-cus”. Ekrane pasirodo asmuo, kuris primena ne tiek Liuterį, kiek blankų, nors užsispyrusį pradžios mokyklos mokytoją Anglijoje arba Skandinavijoje.

      Filmas skubotai ir paviršutiniškai paliečia Liuterio gyvenimo faktus, kurie buvo kertiniai akmenys jo pergyvenimuose, kovose, krizėse, nepasisekimuose ir laimėjimuose. Nė žodžionors portestantų istorikai aiškiai pažymikad Liuteris buvo giliai įaugęs į viduramžių religinį gyvenimą, kad jis buvo daug gavęs iš didžiųjų Vokiečių mistikų, kurie buvo katalikai. Nė žodžio apie Liuterio maištą prieš tradiciją, prieš sistematinę filosofiją ir intelektualizmą. Nė žodžio apie pagrindinį Liuterio nusistatymą, kuris rėmėsi vokišku nacijonalizmu, nukreiptu prieš Bažnyčios internacijonalinį charakterį.

      Liuteris vaizduojamas laisvės kovotoju. Į jo burną dedami revoliuciniai žodžiai: “Nebūti jokio žmogiško autoriteto vergu; išpažinti tik tai, kas man atrodo teisinga, ir pasitikėti individo sąžine." Deja, istorija liudija priešingai. Liuteris pasirodė žiauriai negailestingas. Vokiečių ūkininkams—• kumečiams, kurie sukilo prieš savo ponus, “nenorėdami būti žmogiško autoriteto vergais ir pasitikėdami individualia sąžine." Liuterio mokslas neigė teisę priešintis net tironams. Iš kitos pusės, tiek Liuteris, tiek Kalvinas, atmesdami Katalikų Bažnyčios tradicinį Šv. Rašto aiškinimą, jokiu būdu nesutiko, kad kiekvienas individas galėtų aiškintis Šv. Raštą, kaip patinkamas. Ši praktika pasiekė protestantizmą, prasidėjus skaldymuisi į sektas. Protestantų istorikai iškelia ši faktą ir neapdengia jo nei nutylėjimu, nei dviprasmiškumu.

      Jei Liuterio portretas filme yra iškreiptas ir atitrauktas nuo pilnutinių istorinių faktų bei komplikacijų, tai ir Katalikų Bažnyčia vaizduojama lygiai tuo pačiu būdu. Niekas negali neigti, kad Kataliku Bažnyčioje buvo perijodų, kurie turėjo netvarkos, palaidumo, atsiradusių Bažnyčios gyvenime dėl to, kad eilė jos narių prasilenkdavo su tikėjimo ir disciplinos reikalavimais. Liuterio amžius buvo vienas iš tokių perijodų. Katalikas istorikas Ludwig Pastor, rašydamas ir pasmerkdamas minėtą netvarką ir asmenų sauvaliavimus, vartoja stipresnius žodžius ir griežtesni tiesos mastą negu protestantas Leopold von Ranke Bet net didelės netvarkos ir individualių sauvaliavimu negalima priskirti visuotinam Bažnyčios gyvenimui ir visiems jos nariams. Gaila, kad tai daro Martin Luther filmas. Popiežius

      Leonas X yra nevykusi Medici šeimos sūnaus karikatūra. Be to, niekas jo nėra laikęs ir nelaiko tipingu Bažnyčios popiežiumi. Bažnyčios mokslas apie relikvijas ir atlaidus yra iškreiptas. Žmogiškosios vertybės, kurias Bažnyčia skelbė ir palaikė, kaip antai, tradicija, žmogaus proto kilnumas, pagarba žmogaus teisėms ir tt., filme sąmoningai išleistos.

      Filmas rodo, kad Vokiečių kunigaikščiai ir grafai priėmė Liuterio mokslą, vaduodamiesi religiniais motyvais. Deja, istorija liudija priešingai. Tvirtinimas, kad viduramžiai buvo pamiršę Dievo meilę, yra lygus sakymui, kad viduramžių švelnios ir gracingos Madonos yra neapykantos ir keršto simboliai. Nors primenama, kad filme vartojamos giesmės, karūnos, pergamentai ir žiedai yra autentiški, bet to negalima pasakyti apie Liuterio eros dvasią, kurią filmas bando atkurti.

      Filmo gamyba rūpinosi penkios didžiosios Liuteronu Bažnyčios. Minėdama šį faktą, Mariorie Hoagland, filmų kritikė, rašė: “Liuteronai turėtų būti patenkinti ne tik filmu, bet ir faktu, kad jiems pavyko įtikinti Louis de Rochement, genijalų filmų direktorių, mesti istorinį objektyvumą į šalį ir duoti žiūrovams tik tai, už ką jam buvo užmokėta.”

Bruno Markaitis, S. J.



 

  Nėra pilnai tobulų žmonių. Visi turime savo trūkumų. Kiekvienas žmogus yra didesnė ar mažesnė našta kitiems, ir tik meilė tą naštą padaro lengvą. Jeigu tu neapkęsi kito, kaip gali norėti, kad jis tave mylėtų?

 

G. Guicciardini