Vėl vienas gigantas, kuris 55 metus stebino pasaulį savo stiliumi, mintimi, plika teisybe ir genijaliu universalumu, atsigulė i kapus. Nors mūsų era darosi abejinga Dante, Da Vinci ir Michelangelo genijams, bet literatą rinktinis būrys, susirinkęs paminėti 71-jį Hilaire Belloc gimtadienį, nebuvo nei abejingas, nei šykštus, liaupsindamas Belloc universalą genijų ir laimėjimus.

      Pusšimčio metų bėgyje iš Belloc amžinai kūrybingos plunksnos pylėsi, kaip iš gausybės rago, pirmos rūšies straipsniai, vaizdingi ir originalūs kelionių aprašymai ir aštri satyra. Lygiu meistriškumu jis rašė knygas vaikams ir politines bei ekonomines studijas. Net metęsis į žurnalizmą, jis netapo bespalviu ir nevaisingu faktų rekorduotoju, bet pasirodė minties virtuozu, valdančiu žodį, kaip čempijonas gladijatorius kardą. Literatūros kritikas Desmond McCarthy pastebėjo, kad jis nežinąs kito didelio Anglų rašytojo, išskyrus Defoe, kuris būtų pasiekęs Belloc virtuoziškumo ir šaunaus stiliaus nesvyruojančio vienodumo. Nesvarbu, koks žanras, kokia tema, kokia skaitytojų publika

Belloc rašė meistriškai, gyvai ir pagaunančiai. Jis ne tik žodį, mintį, stilių valdė. Jo žinių gilumas, platumas ir universalumas prilygo jo literatiniam genijui. Geriausias pavyzdys yra jo raštai apie karinę strategiją, kurią jis patiekė skaitytojų ignorantiškai masei taip aiškiai ir paprastai, kad karo štabų komplikuoti planai ir strateginė akrobatika atsirišo prieš skaitytojų akis, kaip perkirstas Gordijaus mazgas.

      Belloc raštai ekonominiais ir socijaliniais klausimais, nors drąsūs, gilūs ir įkvepiantys, nesusilaukė platesnio pripažinimo ir gausesnio skaitytojų skaičiaus. Panašus likimas ištiko ir jo noveles, nes Belloc daugiau dėmesio kreipė į idėją ir mažiau į formą.

      Jo kūrybinis genijus stipriausiai pasireiškė istorijoje ir bijografijose, kur istorija pynėsi su asmenybių įvairiu ir komplikuotu gyvenimu. Jis parašė keliolika bijografijų, kurias sunku pralenkti tiek stiliumi, tiek istorinėmis žiniomis, tiek išmintinga inteligencija, objektyvumu ir subrendusiu faktų bei asmenų vertinimu. Paminėsime tik keletą: DANTON, ROBESPIERRE, MARIE ANTOINETTE, WOLSEY, E-LIZABETH, JAMES II ir RICHELIEU. Prancūzijos Revoliucija ir Anglijos istorija buvo pagrindiniai jo istorinių interesų šaltiniai. Visose bijografijose jis parodė nepaprastą sugebėjimą atkurti istorinius charakterius, atverti praeities žmogaus užtvankas ir pašaukti gyveniman mirusią ir apdulkėjusią erą.

      Belloc ne tik prikėlė iš numirusių istorines asmenybes ir faktus, bet, kaip katalikas, drįso pakelti tradicinį praeities šydą ir iš naujo pasverti vertybes, kuriomis rėmėsi istorija. Jo autoritetas ir iškalbos jėga verte istorikus vertinti praeiti teisingiau ir objektyviau. Tiek istorikai, tiek angliškai kalbantieji katalikai jam liks skolingi už jo neilstančias pastangas ir studijas, kurios daug pasitarnavo ir tikėjimui ir istorijai. Jo knygos: “Europe and the Faith,” “Essays of a Catholic” atvėrė naujas erdves ir vertinimo normas. Jo raštai apie ekonomiją ir nuosavybę iššaukė skaitlingas, bet sveikas diskusijas. Ir Christopher Dawson parašė puikų veikalą, vardu “The Making of Europe”, Įkvėptas Belloc studijų, kurios bandė pritaikyti krikščionybės normas istorijai ir socijaliniams klausimams.

      Belloc buvo ir gimęs poetas, kurio muzikalus žodis, lyrinė mintis ir dainos gracija sukūrė šimtus nemirtingų eilių tiek soneto, tiek balades formoje. Laikas nuo laiko lyrika susikryžiuodavo su satyra ir šelmiškai pašaipia ironija, bet niekada neparsiduodavo pigumui ir ambicingam asmeniškumui. Visą gyvenimą jis liko Tikėjimo Gynėjas ir. kaip milžiniškas švyturys, nepailso šviesdamas tiesos ir grožio ieškantiems milijonams. Tai liudija jo paties žodžiai:

      “Puolęs į kovą,tikėjimą išlaikiau,
Krauju pasruvusiu keliu vienas aš ėjau.
Jau temsta. Dievą visagalį ir mirtyje
Su manim būt ir saugoti mane prašiau

Bruno Markaitis, S. J.