Spausdinti

      Kas metai, gruodžio 25 dieną, Romėnai švęsdavo Saulės Šventę, minėdami šviesos pergalę prieš tamsą. Tuo metų laiku naktys pradėdavo trumpėti, dienos ilgėti, ir žmonės džiaugdavosi, kad saulė nenugalima, kad jos šviesa trumpina tamsos valandas. Mat, saulė jiems buvo gimdytoja, o šviesajos kūdikis, kuris turėjo tapti pergalės dievaičiu. Tokios buvo Romėnų mintys Saulės Šventėje.

      Pirmieji krikščionys, kurie pradėjo tikėjimo paslaptis minėti šventėmis, ir Viešpaties Gimimą pradėjo iškilmingai švęsti Romoje Saulės Šventės dieną. Jie galėjo Romėnams pakartoti Šv. Povilo žodžius, pasakytus Graikams Atėnuose: “Aš matau, kad jūs, visais atžvilgiais, esate per daug dievobaimingi. Praeidamas ir žiūrėdamas į jūsų dievą statulas, radau aukurą su įrašu: Nežinomam Dievui. Ką jūs garbinate nežinodami, tą aš jums skelbiu.”

      Romėnai susitiko su Nežinomo Dievo paslaptimi saulėje bei jos šviesoje. Jiesavo nežinojimetikėjo, ką krikščionys sąmoningai skelbė, būtent, kad Dievas yra Šviesa. Kaip saulė gimdo šviesą, taip Dievas pagimdė savo vienatinį Sūnų amžinybėje. Kaip saulės šviesa nepasilieka saulės orbitos kalinė, taip ir Dievo Sūnus neužsidarė amžinybėje. Amžinas Sūnaus gimimas Šv. Trejybėje, kaip saulės šviesa, pasiekė žemę. Sūnus panoro tapti šios žemės vaikas ir užgimė Dievo Motinos rankose. Tai buvo Kalėdos: DievoŠviesos Šventė žemėje.

      Kiek daug šviesos mes matome per Šventas Mišias Kalėdų naktį, kai Bažnyčia ir tikintieji prisimena Viešpaties Gimimą Betliejuje. Šviesa ant altorių, džiaugsmas širdyse. Nors mūsų religiniai papročiai šiek liek skiriasi nuo ankstyvesniųjų laikų, bet Bažnyčios mintis ta pati: Dievas yra Šviesa, kuri pasirodė žemės keleiviams Betliejaus prakartėlėje, kai nakties tamsa dengė pasaulio veidą. Betliejuje prasidėjo Dievo-—• Šviesos kelias į pasaulį, ir mes minime Jo kelionės pradinę fazę pirmose Bernelių Mišiose. Dievo Šviesa užgimė žemėje ir pradėjo gyventi sutemusiame pasaulyje. Nuo šio Gimimo pagoniškojo pasaulio naktys pradės trumpėti, o Bažnyčios dienos ilgės. Tamsioje naktyje spindi Kūdikėlio Jėzaus veidas, nes “Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.” Jis kūdikis, kaip ir kiti. Bet Jo gyvybė viršija visas pasaulio gyvybes, nes jame gyvena visa Dievo Šviesa.

      Pirmosios Bernelių Mišios prasidėdavo vidurnaktį, o antrosiosauštant. Užgimusi gyvybė būtų pasmerkta ankstyvai mirčiai, jei ji nesulauktų auštančio ryto ir veikliu gyvenimu verdančios dienos. Antrose Mišiose mes minime tolimesnį Dievo-— Šviesos kelią į pasaulį. Baisi yra žmogaus sielos naktis, bet aušra yra maloni ir gaivinanti, nes ji baigia naktį ir pradeda dieną. Ne naktis, bet aušra yra ateinančios dienos viltis. Kovoje prieš tamsą Šviesos laimėjimas darosi aiškus aušroje. Aušroje mes liudijame šviesos pergalę.

      Antrosios Mišios, kai aušra iš už kalnų iškelia šviesias rankas, prisimena, kaip Dievo Šviesaper Kūdikėlio Jėzaus gyvybęnugalėjo pasaulio tamsą. Kristus mums čia rodos, kaip rytmetinė žvaigždė, kuri palydi paskutinį nakties tamsos šešėli ir skelbia pasauliui: “Naktis praėjo ir diena prisiartino. Meskite šalin tamsos darbus ir apsivilkite šviesos šarvais(Rom. 13, 12). Kalėdų rytą krikščionis pasijunta stiprus prieš tamsos jėgas, jei jis apsivelka Dievo Šviesos šarvais. Šiais šarvais vilkinąs jis nugalės tamsos darbus, kurie tykoja sukaustyti žmogų naktimi ir užtroškinti auštančio ryto viltis.

      Trečiosios Mišios būdavo aukojamos dienos metu. Kas užgimė nakties tamsoje ir susitiko su rytmetine žvaigžde, tas regės dienos šviesą. Su dienos šviesa gyvenimas pasidaro pilnas ir aiškus. Todėl Bažnyčia kartoja Psalmisto žodžius: “Visi žemės kraštai išvydo Dievo išganymą. Šventa diena prašvito mums. Ateikite, tautos, ir garbinkite Viešpatį, nes šiandien didelė šviesa užliejo žemę."

Krikščionio gyvenimas turi sekti Kūdikėlio Jėzaus pėdomis: per nakties tamsą į dienos šviesą. Mat, Jis yra krikščioniškosios šviesos pirmgimis, kuriame turi atgimti kiekviena širdis ir tapti šviesos vaiku per Ji, kuris buvo ir yra pasaulio Šviesa.

K. P e č k y s, S. J.