Spausdinti

 (Sovietų Biologija)

 

      Dar ne taip seniai spaudoje buvo kilę triukšmingi ginčai Europos ir Amerikos biologų su Sovietų biologais. Kad komunistai persekioja religiją, kankina ir žudo visus tuos, kurie aklai neseka Stalino ir Lenino mokslo, tai galima suprasti, nes tai atitinka proletarijato diktatūrą. Kad jie savo kovai laimėti vartoja melą, prie to jau seniai pripratome. Bet kad 1948 m. Rusų Komunistų partija pasmerkė Mendelizmą, kurio per trisdešimt egzistencijos metų niekas nelietė ir neužkabino, tai ne vienas labai nustebo. Juk Mendelizmas, kaip mokslinis biologinis dalykas, nieko bendra neturi nei su politika nei su religija. Antra vertus, Mendelizmas turi tokios didelės reikšmės medicinoje ir biologijoje, kad atrodo labai negudru pradėti prieš jį kovą. Kokia būtų komunistams nauda, jeigu jie sugriautų Mendelizmą? Ką jo vietoje pastatytų ar pasiūlytų. Šiame straipsnyje trupučiuką panagrinėsime šituos klausimus.

Mendelizmas

      Nemanome čia plačiau nagrinėti Mendelizmo, apie tai galima pasiskaityti 1950 m. “Laiškuose Lietuviams” (83-85 ir 97-99 psl.). Trumpai priminsime tik tai, kad šią sistemą sukūrė Grigalius Mendelis (1822-1884). Jis buvo katalikų kunigas, vienuolis augustinijonas. Gimė Čekoslovakijoje, mokslus ėjo Vienos Universitete. Jo biologiniai eksperimentai pasižymi dideliu paprastumu, bet kartu ir nepaprastu geniališkumu. Mendeliui kilo klausimas: “Ar vaikai gali paveldėti bet kokias ypatybes iš tėvų; jei gali, tai pagal kokias taisykles ?”

      Mendelis savo tyrimams pasirinko labai tinkamą augalą — žirnį. Žirnio žiede labai gerai yra atskirti vyriški ir moteriški elementai. Vienus nuo kitų galima labai lengvai atidalinti ir tada be jokio vargo galima pernešti dulkeles nuo vieno žiedo ant kito. Mendelis vartojo baltai ir raudonai žydinčius žirnius. Šias dvi rūšis jis sukryžiavo. Nupešė dulkelių organus nuo vieno žiedo, kad jis neapsivaisintų savo paties dulkelėmis, ir šepetuku pernešė ant jo kitos spalvos žiedo dulkeles. Kad vėjas neatneštų svetimo žiedo dulkių, augalai buvo apdengti. Mendelis visa tai darė labai kruopščiai, viską gerai apskaičiavo ir šiuos tyrimus tęsė septynerius metus (1856-1864) savo vienuolyno darželyje, išaugindamas apie dešimt tūkstančių augalų.

      Sukryžiavus baltus žirnius su raudonais, visa pirmoji generacija buvo raudonais žiedais, nežiūrint to, kad tėvas buvo baltais žiedais. Iš čia pirmasis dėsnis: pirmoji generacija yra visados vienodos spalvos. Spalva, kuri “nugali” kitą spalvą, vadinama dominuojančioji spalva.

      Antrosios generacijos Mendelis jau nebekrvžiavo, bet leido laisvai žirniams apsivaisinti. Kas įvyko? Šioje antrojoje generacijoje vieni žirniai buvo raudonais žiedais, kiti — baltais. Štai ir protėvis pasirodė! Santykis tarp raudonų ir baltų žiedų buvo pastovus: trys raudoni ir vienas baltas. Tai antrasis dėsnis, vadinamas segregacijos (pasiskirstymo) principu.

      Trečiasis dėsnis yra vadinamas laisvo grupavimosi dėsniu. Augalo įvairios ypatybės, kaip pvz., raudonumas, baltumas, lapų forma eina iš augalo į augalą, kaip atskira ypatybė. Tie žirniai, kurie visą laiką raudonai žydėjo, vadinami genotipais, o tie, kurie kartais pagimdė ir baltus, vadinami fenotipais. Tos dalelytės, kurios karta iš kartos neša atskiras ypatybes, kaip žiedo raudonumą, baltumą, lapų formą, vadinamos genais.

      Apie visus šituos tyrimus 1866 m. Mendelis parašė knygą “Versuche ueber Pflanzenhybriden.” Tačiau tų laikų mokslininkai neįvertino Men-delio tyrimų, jo knyga išgulėjo sudulkėjusi knygynuose iki 1900 metų. Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje trys mokslininkai — De Vries Olandijoje, Correns Vokietijoje ir Tscher-mak Austrijoje — beveik nepriklausomai vienas nuo kito iškasė Men-delio knygą iš dulkių. Ir nustebo, atradę tokį turtą! Šiandien mokslininkai tiesiog garbina tą kuklų vienuolyno sodelį, kuriame buvo daromi bandymai. Ta plona Mendelio knygutė yra laikoma didele mokslo vertybe. Už tai moksliškasis pasaulis 1910 m. Mendeliui pastatė Brno mieste reikšmingą paminklą: prie jo kojų vaizduojami du jauni žmonės, berniukas ir mergaitė, kurie duoda vienas kitam ranką. Juodu atvaizduoja raudonus ir baltus žiedus, skirtus perduoti savo gražiausias ypatybes naujoms kartoms.

Genetika

      Nuostabu, kad visos totalitariškosios valstybės stengiasi įkinkyti biologiją, ypač vieną jos šaką, vadinamą genetika, į savo tarnybą. Hitleris pasirinko savo gyvenimo ir kovos tikslu skelbti germaniško arba ariško kraujo evangeliją. Tai buvo genetika. Genetika yra mokslo šaka, studijuojanti augalų, gyvulių bei žmonių paveldėjimo reiškinius. Jai artima yra eugenika, studijuojanti priemones, kuriomis galima pagerinti žmonių rasę.

      Mendelio dėsnių dėka genetika išaugo į labai svarbią mokslo šaką ir persunkė visas gamtos mokslų sritis. Žemės ūkiui, gyvulininkystei ir sodininkystei Mendelizmas turi didelės reikšmės. Taip pat ir medicina nagrinėja, kurios ligos yra paveldimos, kurios ne. Mendelizmas paskatino valstybes išleisti įstatymus, sprendžiančius, kuriems asmenims leisti tuoktis ir kuriems ne, kad galėtų išgelbėti ateinančias kartas nuo paveldimų ydų ir ligų. Rusija taip pat laikėsi Mendelizmo ir turėjo labai gerų specialistų.

Lysenko marksistinė genetika

      Šeštasis Tarptautinis Genetikos Kongresas, įvykęs Amerikoje 1932 in., buvo paskutinis, kuriame dalyvavo oficialus Sovietų Unijos delegatas Nikolai Vavilov, kadaise buvęs asmeniškai paties Lenino įpareigotas organizuoti Rusijoje genetikos tyrimus. Kongrese Vavilov pranešė, kad jo tautiečio Lysenko genetikos tyrinėjimai esą labai įdomūs ir daug žadą ateičiai. Jis pasiūlė ateinantį kongresą sušaukti Maskvoje 1937 m. ir užtikrino, kad Rusija mielai sutiksianti būti kongreso šeimininkė. Kongreso nariai tikrai manė galėsią pasinaudoti Rusijos vaišingumu, bet jau 1935 m. pradėjo aiškėti, kad tas planuojamas Tarptautinis Genetikos Kongresas Maskvoje negalės įvykti. 1936 m. gruodžio 14 d. “New York Times” pranešė, kad genetistai Agol ir Vavilov yra areštuoti. Ta pačia proga pamini ir Lysenko vardą bei jo ištartus žodžius: “Genetika yra žaislas, panašiai kaip šachmatai arba futbolas, be jokios praktiškos reikšmės”. Gruodžio 26 d. tas pats laikraštis vėl pranešė, kad kitas žinomas genetikas Dr. S. G. Levit, Medicinos-Genetikos Instituto Direktorius, buvo pašalintas iš Komunistų partijos ir nuo to laiko visiškai dingęs be žinios. Agol buvo sušaudytas.

      Viso pasaulio mokslininkai pradėjo labai jaudintis, kad nuo komunistų rankos turėjo užgesti tokios šviesios mokslo žvaigždės. Negalint įvykti žadėtam kongresui Maskvoje, jis buvo sušauktas 1939 m. Škotijoje. Tuoj užėjo Antrasis Pasaulinis Karas ir sutrukdė tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą. Pasibaigus karui, paaiškėjo, kad garsusis Nikolai Vavilov (nesumaišyti su jo broliu Sergiejum, žymiu fiziku) 1941-1942 m. žiemą praleido koncentracijos stovykloje Saratove ir mirė Sibire (Ochotske). Vavilovo vieton Žemės ir Ūkio Mokslų Lenino vardo Akademijos pirmininku buvo paskirtas Trofim Lysenko.

      Įdomu, kas atsitiko? Kodėl pasaulinio vardo mokslininkai buvo pašalinti, o iškilo žmogus, iki šiol moksle visiškai nežinomas? Atrodo, kad Lysenko buvo Malenkovo malonėje, todėl taip ir iškilo. 1943 m. Lysenko išleido veikalą, pavadintą “Paveldėjimas ir Pasikeitimai”. 1947 m. “Pravda” pradėjo rašyti apie “biologus reakcionierius”, minėdama net jų vardus. A. Žebrak, Baltgudijos Mokslo Akademijos pirmininkas, žymus genetikas, buvo atleistas. 1948 m. buvo rengiamas aštuntasis Genetikų Tarptautinis Kongresas, į kuri buvo kviečiami ir rusų genetikai. Gautas atsakymas, kad jie negalėsią dalyvauti, nes esą per daug užimti ir negalį palikti savo darbo. Greitai paaiškėjo, dėl ko jie buvo užimti — mat, ruošė savo kongresą.

      Tame rusų kongrese 1948 m. Lysenko paskelbė naują genetiką, kartais ją vadindamas darvinistine, kartais mičiuristine, o kartais marksistine. Mendelio, Morgano ir Weismanno mokslą šiais klausimais laiko “kapitalistų, reakcionierių ir idealistų genetika”. Jis aiškiai pasisako, kad reikalinga turėti tokią biologiją ir genetiką, kuri atitiktų dialektinį materializmą. Senoji Mendelio genetika esanti “idealistinė”. Čia plačiau neaiškinsime, kas yra tas dialektinis materializmas, nes apie tai jau esame rašę 1951 m. “Laiškuose Lietuviams” (28-30 ir 36-37 psl.).

      Šalia marksistinių principų Lysenko išdėstė ir savo biologinius tyrimus su savais filosofiniais aiškinimais. Jis padarė savo teorijų šalininkais jau mirusius mokslininkus: Timiriazevą, Burbank, Mičurin. Jo paskaita buvo tokia keista, kad iššaukė daug opozicijos ir diskusijų. Jį pradėjo atakuoti žymūs mokslininkai : Zavadovsky, Poliakov, Schmalv hausen, Alichanin, Žukovsky ir kiti. Staiga kažkam atėjo į galvą paklausti Lysenko, ar jo paskaitą matė Centralinis Komunistų Partijos Komitetas. Lysenko atsakė, kad Partijos Komitetas jo paskaitą matė ir patvirtino. Tada viskas pasikeitė. Susirinkime kilo panika, nes visi suprato, ką tai reiškia. Kai kurie tą susirinkimą pavadino “Valpurgijos naktimi”. Kitą dieną visi oponentai pradėjo atšaukti savo “klaidingas” mintis ir patys pradėjo skelbti, kad nauji rusų biologijos išradimai ir geniališki Lysenko eksperimentai aiškiai įrodo, kad Mendelio ir kitų reakcionierių biologija komunistams netinka, kurie yra padarę tokią neįsivaizduojamą pažangą mokslo srityje, valdant visų mokslų tėvui Stalinui.

      Amerikos mokslininkai labai nustebo ir negalėjo suprasti, kokius “egzorcizmus” komunistai vartoja, kad galėjo priversti tokius garsius mokslininkus išsižadėti savo mokslo ir savo nuomonės. Bet tiems, kurie pažįsta komunizmą ir jo metodus, čia yra viskas aišku.

      Kongresas suredagavo Stalinui laišką, kuriame pareiškia, kad komunistinė biologija yra labiausiai pažengusi pasaulyje. Paskui prašo valdžios, kad visų mokyklų knygos būtų peržiūrėtos ir ištaisytos, kad visos kapitalistinės biologijos žymės būtų pašalintos ir visos biologinės teorijos suderintos su Lysenko ir Mičurino mokslu. Tais pačiais 1948 m. SSSR Mokslo Akademija laiške Stalinui prižadėjo, kad “su dideliu ryžtingumu bus pataisytos visos klaidos, kad bus pertvarkyti biologiniai institutai pagal gryną Mičurino mokslą”. Tai nebuvo tušti žodžiai. Visa tai tuoj buvo pradėta vykdyti.

Ivan Vladimirovič Mičurin (1855-1935)

      Kai kam galėtų kilti klausimas, dėl ko kaip tik 1936 m. pradėta Rusijoje smerkti Mendelis ir garbinti Mičurinas? Tam progą, gal būt, davė Mičurino mirtis (1935 m.). Tada jo mokslu buvo pradėta daugiau domėtis, ir gal net tam pačiam Lysenko atėjo į galvą mintis padaryti Mičuriną Rusijos Mendeliu. Kam čia klausyti Mendelio, kurs buvo katalikas, kunigas ir net vienuolis, turint autentišką ateistą ir komunistų partijos narį Mičuriną? Pagaliau ir pačiam Lysenko iš to buvo naudos, nes, keldamas Mičuriną, ir jis pats iškilo.

      Dar vaikas būdamas, Mičurin labai domėjosi daržininkyste. Sakoma, kad visuomet turėdavęs pilnas kišenes visokių sėklų, uogų kauliukų, riešutų. Mokėsi Riazanės gimnazijoje, bet jos nebaigė, nes buvo pašalėtas “už nepaklusnumą vyresny-bei”, kad kartą, sutikęs direktorių, nepakėlė kepurės. Vaikas teisinosi, kad jis to nepadaręs dėl to, jog buvę šalta, bet į jo teisinimąsi nebuvo kreipta dėmesio. Parvažiavęs namo, norėjo privačiai ruoštis universitetui, bet nieko neišėjo, nes tam reikėjo lėšų, kurių nebuvo.

      Tada Mičurin, būdamas 18 metų amžiaus jaunuolis, gavo geležinkelio stoties viršininko padėjėjo vietą Kozlove. Po metų vedė buvusią baudžiauninkę ir dėl to neteko savo tėvo malonės. Ateitis atrodė tamsi. Ko galėjo tikėtis žemos kategorijos valdininkas su 12 rublių mėnesine alga? Laisvu laiku pradėjo ušsiiminėti sodininkyste. Nusisamdę pigų sodelį, kur sodino viską, kas tik jam pakliūdavo į rankas. Dirbo apie dešimtį metų, stengdamasis aklimatizuoti šiltų kraštų vaismedžius centralinėje Rusijoje, bet neturėjo pasisekimo. Paskui pradėjo selekcijos metodą: rinkdavo geresnius vaismedžius, manydamas, kad geresni medžiai duos geresnius vaisius. Bet ir čia nusivylė. Tada priėjo prie kryžiavimo metodo. Pastebėjo, kad laukinės rūšys iš Rytų Azijos, sukryžiuotos, su kultūrinėmis rūšimis iš šiltesnių kraštų, duoda gana atsparius šalčiui augalus. Čia jis susilaukė didelio pasisekimo, išaugindamas labai gerų obuolių, kriaušių, persikų, aprikosų.

      Tačiau ne visi medžiai kryžiuodavosi. Tada jis išgalvojo kitą metodą. Jis pastebėjo, kad kai kurie medžiai, pvz. kriaušė su obele, kartais nesikryžiuoja, bet jeigu paimsi seno medžio šakelę ir ją įskiepysi į kito jauno medžio kamieną, tai tas jaunas medis įgauna senojo medžio ypatybes, lyg su juo susigiminiuoja, ir tada jau galima kryžiuoti.

      Be abejo, Mičurinas buvo nepaprastas žmogus. Jis atliko milžinišką darbą, kuris atrodo dar didingesnis dėl to, kad nesusilaukė jokios pagalbos nei iš valdžios nei iš visuomenės. Valdžia nepadėjo, nes Mičurinas neturėjo jokio mokslinio diplomo. Visuomenė nuo jo šalinosi dėl to, kad jis buvo labai atsiskyręs, visų vadinamas puikuoliu ir bedieviu. Pats Mičurinas save laikė visišku ateistu. Dvasiškiai jį stengėsi atversti, bet visos pastangos nuėjo veltui, jis iš jų tik pasijuokdavo.

      Kartą, vargo prispaustas, jis parašė carui laišką, prašydamas pagalbos. Po dviejų metų atėjo atsakymas, kad galėtų gauti pagalbą, jei dirbtų su valdžios paskirtais žmonėmis. “Puikuolis” su tuo nesutiko. Kitą kartą valdžia atsiuntė savo atstovą pasižiūrėti, ką tas keistuolis veikia. Atstovas labai nustebo Mičurino atliktais darbais. Už tai jam buvo suteiktas trečiojo laipsnio šv. Onos medalis. Mičurinas tai palaikė tik pikta ironija. Tada jau nieko iš caristinės valdžios nesitikėjo sulaukti. 1913 m. amerikiečiai norėjo nupirkti Mičurino kolekciją bei visus jo išradimus, o jį patį pasikviesti į Ameriką. Mičurinas ilgai galvojo, bet pagaliau atsisakė.

      Kilus revoliucijai ir komunistams paėmus valdžią, Mičurinas pasiryžo dirbti jos naudai. Pats Leninas labai susidomėjo jo darbais. Komunistai perėmė visus jo medelynus ir įrengimus. Šiandien viskas yra paversta į gigantiškus pastatus ir į moderniškiausias laboratorijas su geriausiu personalu. Kozlov miestas, kur Mičurinas atliko visus savo bandymus, yra pavadintas Mičurinsku. Ten vyksta didžiausios jaunimo ekskursijos, kur jaunimas gali pasimokyti, kaip reikia būti didžiu mokslininku ir geru komunistu.

Lysenko biologija

      Trofim Denisovič Lysenko 1925 m. yra baigęs Kievo agronomijos institutą. Kadangi rusų mokyklos gerokai skiriasi nuo mūsiškių, tai sunku pasakyti, koks yra jo išsilavinimo laipsnis, bet galima manyti, kad daržovių ir javų auginime jis turi patyrimo, nes šiais dalykais ypatingai domėjosi. Lysenko pagarsėjo savo eksperimentais su pomidorais, kuriuos kryžiavo skiepijimo būdu. Bet mendelistai mokslininkai labai skeptiškai į visa tai žiūri, nes jis neduoda jokių savo tyrinėjimų aprašymų. Kai kas daro išvadą, kad jis neturi jokių mokslinių kvalifikacijų ir savo eksperimentais nieko naujo nepasiekęs.

      Lysenko giriasi, kad jam pasisekę paversti vasarinius kviečius į žieminius. Vasariniai kviečiai turi 28 chromosomus, o žieminiai — 42. Mūsų biologams yra nesuprantama, kaip būtų galima paversti vienus į kitus. Taip pat Lysenko sakosi sukūręs naują augalų teoriją, vadinamą fazių teorija. Kiekvienas augalas turįs pereiti penkias fazes, kurių kiekviena skiriasi savo reikalavimais maisto, šviesos ir kitais atžvilgiais. Jis sako, kad ši teorija yra nepaprastai didelės reikšmės, bet mes tos reikšmės nematome.

      Maskvos radijas 1950 m. paskelbė didelę sensaciją. Mokslo Akademijos susirinkime, kuriam pirmininkavo pats Lysenko, Olga Lepešinskaja padariusi nepaprastos reikšmės pranešimą. Ji įrodžiusi, kad gyvybė galinti kilti iš negyvos medžiagos. Taigi, iki šiol skelbta teorija, kad gyvybė gali kilti tik iš kitos gyvybės, esanti klaidinga, ji buvusi sugalvota tik tam, kad būtų lengviau įrodyti Dievo buvimą. Bet ir čia lygiai tas pats metodas: skelbia tik tuščią teigimą, neduodami jokių platesnių žinių apie tuos tyrimus ir įrodymus. Rusai reikalauja, kad pasaulis aklai jų Akademijos žinioms tikėtų.

Išvados

      Kad komunistų ideologijai geriau tinka darvinizmas už mendelizmą, tai savaime suprantama. Todėl jie ir pradėjo kovą prieš Mendelį. Jie nenori pripažinti gamtoje kokių nors įstatymų, kurie atrodytų kokios nors aukštesnės galybės įdiegti. Jie viską bando išaiškinti natūraliu būdu. Pagal juos ir augalų rūšį gali pakeisti išorinės sąlygos: maistas, klimatas ir kiti panašūs faktoriai. Pagal Mendelį to pasikeitimo priežastis yra pačiame augale, ji priklauso nuo chromosomų.

      Mokslininkai mėgino patikrinti tuos Lysenko darytus bandymus, pvz., Burdick labai kruopščiai bandė skiepijimo būdu (o ne kito augalo dulkelėmis apvaisinant) gauti naujų rūšių, kurios paskui tokios ir pasiliktų, eidamos iš kartos į kartą. Visi tie bandymai buvo veltui. Taigi, manoma, kad visi komunistų pasigyrimai yra tik jų įprasta propaganda. Komunistai galį išrišti sunkiausias problemas, prieš kurias kapitalistai esą bejėgiai.

      Yra biauru, kad komunistai politikoje vartoja melą ir žudynes, bet dar biauriau, kad panašiai elgiasi ir moksle. Štai kur reikia ieškoti šios biologinės “schizmos” priežasties. Ateityje gal galėsime aiškiai pamatyti, ar sovietų mokslininkai žiūrėjo to, ką rodo mikroskopas, ar tik klausė, ką sako Stalinas.

J. Venckus, S. J.

BIBLIOGRAFIJA:

      Robert C. Cook: Lysenko’s Marxist Genetics. Science or Religion? J. Hered. 1949 (40: 169-292).

      U. B. Mičurin: Itogi Šestidiesiatilietnich Rabot. 1934.

      M. B. Crane: Soviet Biology. Heredity, 1949 (3:252-261).

      R. C.: Communist Biology in Peking and Moscow. J. Hered. 1951 (42:69-70).

      A. N. Studitski: Fly-Lowers and Man-Haters.J. Hered. 1949 (40:307-314).

      A. B. Burdick: Experimental Evidence relating to one postulate of the New-Russian Genetics. Genetics, 1952 (37:570).

      Erich von Tschermak - Seysenegg: The Rediscovery of Gregor Mendel’s Work. J. Hered. 1951 (42:163-171).