Spausdinti

      Materialistinė sociologija kultūros dažniausiai neskiria nuo civilizacijos. Katalikiškoje, ypač europinėje, filosofijoje kultūra griežčiau skiriama nuo civilizacijos. Kultūra ten suprantama kaip dvasinė žmogaus pažanga su jos sukurtomis mokslo, meno, filosofijos, religijos, moralės ir socialinio gyvenimo vertybėmis. Kultūra ten laikoma visa tai, ką žmogus sukuria, tenkindamas savo dvasinius reikalus, būtent: savo linkimą į tiesą, į gėrį, į grožį, į šventumą. Civilizacija katalikų filosofijoje suprantama kaip materialinė pažanga, kuri tenkina jau ne dvasinius siekimus, o biologinius reikalavimus, kaip maitinimąsi, aprangą, apsigyvenimą, techniškuosius pritaikymus, pramonę, prekybą, susisiekimą ir įvairius kitus žmogaus gyvenimo patogumus. Kultūra ir civilizacija, kaip dvasinės ir materialinės pažangos sritys, dažniausiai eina drauge, viena kitą paremdamos bei papildydamos, tačiau jos nėra viena nuo kitos visiškai priklausomos. Gali būti pasiekta didelių dvasinių vertybių be atitinkamai didelės materialinės pažangos. Lygiai gali būti pasiekta didelė materialinė pažanga, visiškai nesirūpinant dvasiniais reikalais bei siekimais.

      Kultūrinė pažanga vyksta, daugiau ar mažiau bendradarbiaujant daugeliui pažangesnių tautų, ir mūsų naudojamos kultūrinės vertybės, kaip mokslas ar menas, yra sukurtos daugelio tautų per daug amžių. Tačiau kiekviena tauta tas bendrąsias kultūros vertybes kiek kitaip ir daugiau ar mažiau savarankiškai kuria, savaip jas priima, savaip jas pergyvena. Kiekviena tauta, kaip etninė grupė su skirtingomis etniškomis savybėmis, savaip pergyvena savo santykius su Dievu, savaip formuluoja savo išmintį, savaip pergyvena ir savaip išreiškia grožį, savaip pasisavina ir perduoda savo žinojimą, savaip tvarko šeimos bei visuomeninius santykius. Iš tokio savotiško vertybių pasisavinimo bei savarankiškumo pergyvenimo ir susidaro tai, kad vienos tautos kultūra yra skirtinga nuo kitų tautų. Kiekvienos tautos kultūra paprastai yra suprantama tai, kąji yra savo sukūrusi ir kuo ji savo dvasinėmis vertybėmis skiriasi nuo kitų tautų. Pagal tai, lietuviška tautine kultūra turime laikyti visas tas formas, kuriomis lietuviai išreiškia savo religinius santykius, savo grožinius pergyvenimus, tas idėjas, kuriomis formulavo savo mąstymą ir pasaulio pažinimą, idėjas, pagal kurias ugdė savyje žmogų, auklėjo savo jaunimą ir tvarkė tarpusavio santykius. Taigi, lietuvių tautos kultūrą sudaro jos žmonių religinis sąmoningumas, jų moralinis lygis, jų papročiai, jų šviesumo laipsnis ir mokslinis pažangumas, žmonių santykių darnumas ir visa tai, ką gero ir gražaus lietuviai yra sukūrę ir išlaikę.

      Siekdama kultūrinės pažangos, lietuvių tauta turėjo kitokias sąlygas negu kitos Vakarų Europos tautos. Dėl istorinių aplinkybių lietuviai, palyginti, vėlai priėmė krikštą ir tuo pavėlavo įstoti į krikščioniškos kultūros kelią; krikščionybė jiems buvo skelbiama svetimomis ir jiems nesuprantamomis kalbomis, dėl ko su religija, kurios jie ilgai nesuprato, ėjo į Lietuvą ir svetimos įtakos: bendras su lenkais valstybinis gyvenimas atidarė lenkų įtakai kelią į didikų dvarus, į miestus, į mokyklas, ir Lietuva ilgiems laikams neteko didžiosios savo šviesuomenės dalies. Šimtą dvidešimt metų užsitęsusi Rusijos okupacija Didžiojoje Lietuvoje ir daug ilgiau užsitęsęs vokiečių valdymas Mažojoje Lietuvoje slopino viską, kas buvo lietuviška. Kas kitose šalyse yra valdžios visada palaikoma, skatinama ir remiama kaip savaime suprantami ir būtini kultūros reiškiniai, tas Lietuvoje buvo ilgus laikus uždrausta, ir už tai lietuviams teko labai sunkiai kovoti ir be galo daug aukotis. Per visą devynioliktą amžių Lietuvai teko pakelti neįsivaizduojamą priespaudą, kuri turėjo lietuvius paversti rusais ir iš jų, katalikų, padaryti stačiatikius. Lietuvių kultūriniam gyvenimui padaryta neapskaičiuojamų nuostolių. Vilniaus universitetas ir visos Lietuvoje veikusios aukštesniosios mokyklos buvo uždarytos ir tik kai kur buvo jų vietoje atidarytos rusiškosios. Anksčiau veikusios parapinės mokyklos buvo uždraustos, o jų vietoje įkurtos rusiškos, skirtos lietuviams surusinti. Vaikus mokyti namie buvo griežčiausiai uždrausta. Kiekvienas veiklesnis lietuvis buvo persekiojamas ir tremiamas, ir daug jų tremtinio gyvenimą baigė kur nors užsienyje. Kovoje dėl lietuvybės ir katalikybės žuvo arba buvo iš Lietuvos visam amžiui deportuoti šimtai kunigų. Katalikų bažnyčios buvo atimamos ir verčiamos į stačiatikių cerkves. Naujas bažnyčias statyti ir remontuoti senąsias taip pat buvo uždrausta. Net ir kryžius prie namų, pakelėje ar kapinėse buvo uždrausta statyti. Daugiau kaip šimtą metų Lietuvoje buvo draudžiama ir persekiojama visa tai, kas darė žmogų religingesnį, šviesesnį, teisingesnį, turiningesnį. Religinis ir tautinis persekiojimas turėjo lietuvius kultūriškai nusilpninti, palikti juos tamsia ir be jokių siekimų mase. Išsilaikydami toje kovoje dėl kultūros, lietuviai parodė labai dideli atsparumą ir mokėjimą neišsižadėti to, ką jie laiko vertinga ir brangu.

      Tuo metu, kai kitų tautų kultūrinis gyvenimas plėtojosi laisvai, savo krašto valdžios palaikomas ir remiamas, lietuviai sunkiai kovojo už savo religiją, už savo kalbą, už knygą ir laikraštį, už pakelės kryžių. Pagaliau jie tą viską laimėjo, tačiau kovoje neteko daugelio pirmaeilių žmonių, kurie, jei jie būtų laisvai gyvenę ir dirbę, būtų davę labai didelį įnašą visų sričių kultūrinei pažangai. Dėl nepalankių istorinių aplinkybių lietuviams dingo daug žymių asmenybių, kurios galėjo būti dideli mokslininkai, rašytojai, menininkai, visuomenininkai ar žymūs dvasiškiai. Daug jų buvo tų nepalankių aplinkybių sugniuždyti ir žuvo nepasireiškę, o kiti jų davė labai didelį įnašą į lenkų, rusų ir vokiečių kultūras, tapdami tų tautų pirmaeiliais rašytojais, mokslininkais, politikais. Dėl visų tų aplinkybių, palyginti, maža teturime individualios kultūrinės kūrybos iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos.

      Lietuviai iš seno yra parodę didelį dinamizmą ir, pagal savo didumą, istorijoje yra labai stipriai pasireiškę. Jie yra turėję genialią valdovų dinastiją, kuri davė karalius Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai. Jie yra turėję daug genialių karo vadų, sukūrusių didelę valstybę, kuri Rytų Europoje yra suvaidinusi didelį vaidmenį, saugodama Europą nuo totorių ir turkų užplūdimo. Jie yra sukūrę genialius įstatymus, kurie laikėsi per tris šimtus metų ir net okupantų ilgai nebuvo pakeisti. Visiškai pagrįstai galime didžiuotis savo tautos istorija ir daugeliu joje pasireiškusių asmenybių: valdovų, politikų, karo vadų, juristų. Savaime suprantama, kad Lietuva, įsijungusi į krikščioniškąją kultūrą, būtų turėjusi tokių pat asmenybių, pasireiškusių moksle, mene, filosofijoje. Jei iki devynioliktojo amžiaus pabaigos jų turėjome, palyginti, maža, tai to priežastis buvo ta, kad lietuviai neteko aukštesniojo luomo, kuris anais laikais sudarė visą šviesuomenę, ir kad ilgą laiką lietuviškumas buvo naikinamas ir persekiojamas.

      Jei nepalankios istorinės aplinkybės Lietuvoje ilgai neleido pasireikšti kultūrinėje kūryboje atskiriems individams, tai jos mažai tepakenkė liaudies kūrybai. Liaudies kūryba čia suprantame visus tuos dalykus, kurių sukūrimo, ištobulinimo ir išlaikymo procese dalyvavo daug ir įvairiais laikais gyvenusių žmonių. Nors kiekvieną dainą, pasaką, šokį ar audimo raštą, reikia manyti, sugalvojo vienas asmuo — vienas vyras ar moteris — tačiau kiti, dainuodami, pasakodami, šokdami ar ausdami, daug ką pakeitė, pagražino, ištobulino, išlaikė ir kitiems perdavė. Todėl liaudies kūrinių pirmieji autoriai yra nežinomi ir nebeatpažįstami, nes jų mintį ar darbą daugelis kitų pakeitė, pataisė, savaip iškraipė, savaip pagražino. Todėl visi tie kūriniai, kurių autoriai nėra žinomi ir kurie dėl jų gražumo neišnyko, bet tradicijų keliu buvo perduodami ir paveldimi, yra vadinami tautos kūryba arba tautosaka.

      Kalbant apie kultūrą, kaip apie dvasinę pažangą, mums savaime iškyla klausimas, ar iš viso tinka neišmokslintos ir net ne per daug raštingos liaudies kūrinius bei dirbinius laikyti tokios kultūros dalykais? Kultūra dažnai suprantama, kaip didelis įmantrumas, rafinuotumas, aukšto laipsnio ištobulinimas ir sudėtingumas. Liaudies kūriniai šių reikalavimų nepatenkina. Tiesa, kad liaudies kūryba yra nesudėtinga, paprasta ir, palyginti, ne per daug įvairi. Bet lygiai yra tiesa, kad grožis dar nereiškia rafinuotumo ar sudėtingumo. Visi didieji dalykai — ir tiesa, ir gėris, ir grožis — yra paprasti, savaime aiškūs ir paprasčiausiam žmogui suprantami bei prieinami dalykai. Tik žmogus, norėdamas juose pasireikšti ar juos dar daugiau išaiškinti, dažnai juos per daug sukomplikuoja ir padaro nebeaiškius. O tada jis, beieškodamas tiesos, neretai nukrypsta nuo tiesos, beieškodamas grožio, nukrypsta nuo grožio. Dažnai nesudėtingas paprastumas yra gražesnis už sudėtingą rafinuotumą. Todėl visiškai suprantama, kad daugelio tautų nesudėtingoje liaudies kūryboje yra tokių dalykų, iš kurių gali pasimokyti ir garsūs menininkai. Tas ypač tinka lietuvių tautos kūrybai.

      Kalbėdami apie liaudies kūrybos ryšį su kultūrine pažanga, visi suprantame, kad čia negalvojame apie mokslinę pažangą, nes mokslo liaudis nekuria — jis tarpsta tik mokyklose. Sudėtingų filosofinių sistemų tradicijų keliu taip pat negalima perduoti. Tačiau sveikos gyvenimo nuovokos ir labai sveikų pažiūrų apie

      Dievą ir žmogų, apie laimę ir gyvenimo prasmę, apie tai kas teisinga, kas gera ir kas gražu, žmonių sukurtose patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose ir dainose rasime daugiau negu bet kurioje filosofinėje sistemoje.

      Pagrindinė kultūros sritis, kurioje daugiausia lietuviai pasireiškė, yra liaudies grožinė kūryba ir jų religiniai, moraliniai ir socialiniai papročiai.

      Į tautosaką ir kitokią tautos kūrybą žiūrime kaip į visos tautos turtą. Tautosakos grožis rodo visos tautos linkimą į grožį ir sugebėjimą savo estetiniams išgyvenimams rasti gražią formą. Kad taip yra, mums geriausias įrodymas yra liaudies dainos. Jos yra visos lietuvių tautos turtas. Šimtus tūkstančių jų yra tauta pridainavus ir šimtai tūkstančių jų yra jau užrašyta. Vienos jų nueina į karstą su šį pasaulį paliekančiais dainininkais, kitos naujai sukuriamos. Kaip grožiniai kūriniai ir poezijos bei kompozicijos atžvilgiu jos aukštai vertinamos kitataučių ir plačiai pasekamos bei panaudojamos ir poetų bei muzikų. Iki šiol didžioji dalis lietuvių kompozitorių dainuojamų veikalų yra sukurta, pasiremiant liaudies dainų melodijomis. Ir labai išlavintiems šių dienų estetams lietuvių liaudies melodijos neatrodo nevertingos ar permenkos panaudoti jas individualioje kūryboje.

      Panašiai grožinę nuovoką ir skonį rodo ir lietuviška medžio skulptūra, kuri apima dailiai išdrožtus medžio kryžius, medines Kristaus, Dievo Motinos ir šventųjų statula, bažnyčių altorius, namų duris, ratelių verpstes, kultuves, klumpes ir daug kitų dalykų. Mes patys jų dažnai nė nevertiname. Tačiau, kai lenkai, surinkę juos iš Vilniaus krašto, 1937 metais išstatė tarptautinėje Paryžiaus parodoje, visi sakė, kad jie gražūs, ir lietuviai jautė didelį nepasitenkinimą, kad lietuviški dalykai išstatyti lenkų skyriuje. Dar daugiau meniško skonio parodo moterys savo audinių raštuose ir jaunos lietuvaitės savo gėlių darželiuose.

      Grožis, kaip matėme, yra viena kultūros pasireiškimo sričių. Linkimas į grožį reiškia linkimą į kultūrinę kūrybą, į kultūros atžvilgiu vertingą pergyvenimą. Sugebėjimas grožinį pergyvenimą išreikšti atitinkamai gražia forma reiškia sugebėjimą dalyvauti kultūrinėje kūryboje. Lietuviai iš seno toje kūryboje dalyvauja ir savo grožiniais kūriniais bei dirbiniais parodo gilią estetinę kultūrą. Kad tai tiesa, rodo ir tas faktas, kad lietuvių liaudies kūrybos motyvais šiandieną naudojasi ir žymūs dailininkai, ir žymūs muzikai, ir žymūs poetai. Ir niekas nemano, kad liaudies kūrybos motyvų panaudojimas juos žemintų. Priešingai, liaudies paprastas priėjimas prie natūralaus grožio jiems padeda giliau pajusti grožinės kūrybos paslaptis ir suprasti grožinio pergyvenimo pradmenis.

      Kaip matėme, dvasinę kultūrą, be mokslo ir meno, rodo dar ir žmonių religinis sąmoningumas, jų moralinis lygis ir socialiniai santykiai. Sprendžiant iš žmonių papročių, negalima lietuviams nieko prikišti. Greičiau galime pasakyti priešingai: iš savo tėvų mes paveldėjome ir sąmoningą religingumą, ir griežtą moralę, ir tvarkingus žmonių santykius.

      Religinį lietuvių sąmoningumą rodo jų kovos ir gausios aukos už katalikybės išlaikymą. Jų religingumą rodo daugybės prie namų ir šiaip pakelėse pristatytų kryžių ir daugybės religinių papročių.

      Nelengva įvertinti tokį dalyką, kaip tautos moralė. Jai tiksliai apibūdinti reikalinga pasinaudoti statistika, rodančia nusikaltimų dažnumą ir jų rūšis, šeimos pastovumą, jaunimo skaistumą, žmonių tiesumą, duotojo žodžio laikymąsi, nepaperkamumą, blaivumą ir t.t. To viso neturint, negalima skaičiais operuoti. Tačiau praktiškai visi žinome, kad vagystės, apiplėšimai ir kiti panašūs nusikaltimai Lietuvoje buvo labai reti ir įvykdomi dažniausiai ten gyvenančių kitataučių, atgabentų Lietuvos kolonizuoti. Pairusi šeima taip pat neseniai buvo labai retas dalykas. Melas ir apgavystės taip pat buvo labai smerkiami. Dar neseniai žmonės nežinojo jokių vekselių ar kitokių pinigų skolinimo raštų. Pinigus skolino ir grąžino, pasitikėdami vien duotuoju žodžiu. Pasitaikius nesusipratimams, jų išspręsti dažniau ėjo ne į teismą, o pas kunigą, arba kvietėsi šiaip abiems besiginčijančioms pusėms žinomus dorus žmones. Lietuviškų šlykščių keiksmų beveik nėra: kurie buvo paplitę, tie buvo visi nelietuviški — rusiški ar lenkiški. Sukčiavimas buvo būdingas daugiau tik vienai prekyba besiverčiančiai tautinei mažumai; smerkdami sukčiavimą, lietuviai vengė ir paties prekybos verslo. Lietuvių tautosaka yra gana morali, ir joje atsispindinti jaunimo erotika yra, palyginti, gana skaisti.

      Tradicinė lietuvių moralė buvo religinė, pagrįsta religinėmis normomis. Visa tai, kas apsunkina žmogaus sąžinę, buvo laikoma blogiu. Kur padėtis buvo sudėtinga ir nebuvo aišku, kur teisybė, sprendimo buvo ieškoma Bažnyčios mokyme. Šeimos santykius daugiau tvarkė įsakymas “Gerbk savo tėvą ir motiną”. Greta pagarbos tėvams, buvo tradicija gerbti visus vyresniuosius. Dar neseniai visi vyresnieji jaunesniųjų buvo pagarbiai dėdėmis ir tetulėmis vadinami. Taigi, žmonių santykiuose vyravo tam tikra tvarka, pagrįsta tarpusavio pagarba.

      Naujų laikų įtakos palietė ar pakeitė daug lietuviškų tradicijų. Tos iš svetur ateinančios įtakos atnešė ir gera ir bloga. Jos nešė gera, nes su jomis plito žmonių švietimas. Bloga buvo tai, kad dėl jų pradėjo nykti daug gerų ir vertingų papročių. Drauge su svetimomis įtakomis Lietuvon atėjo daug nemoralės, materializmo ir ateizmo. Per Petrapilį, Maskvą, Dorpatą, Rygą, Varšuvą į Lietuvą mokslo bei pažangos vardu brovėsi materializmas, nihilizmas ir ateizmas. Tuose miestuose bestudijuojanti lietuviška jaunuomenė dažnai pasiduodavo svetimoms įtakoms. Būdami idealistai, ir beieškodami mokslo šviesos, jie godžiai savinosi viską, kas buvo mokslo vardu skelbiama. Bet, būdami jauni ir nekritiški, su mokslu ir pažanga jie drauge pasisavino ir visokių “izmų”. Tuo būdu su kova už materialinę pažangą, už laisvę ir lygybę drauge atėjo religinis indiferentizmas. Ateistinės įtakos laisvės vardu kovojo su religine morale, siekdamos ją susekuliarinti. Tos naujos įtakos daugiau siekė moterialinės kultūros, kitaip tariant civilizacijos pažangos, tačiau jos neigiamai veikė senas lietuviškas tradicijas ir jomis besiremiančią lietuvių dvasinę kultūrą.

      Tačiau, iškeldami naujų laikų materialistines įtakas, neturėtume perdėti jų reikšmės, nes jos palietė Lietuvos gyvenimą daug mažiau negu tai buvo kituose kraštuose. Tiesa, jos kiek sudrumstė tradicinę lietuvių moralę, ir dėl jų pradėjo menkėti kai kurie lietuvių religiniai papročiai. Tačiau didžioji lietuvių tautos dalis visada priešinosi materialistinėms tendencijoms. Dėl to kultūra Lietuvoje išliko labiau krikščioniška negu daugumoje kitų kraštų. Tą Lietuvos kultūros krikščioniškumą patvirtino ir dar patvirtina daug tūkstančių šių dienų nežinomų Lietuvos kankinių.

      Iškeldami lietuvių prisirišimą prie to, kas gražu, iškeldami jų, palyginti, aukštą moralę ir didelį religingumą, mes matome, kad lietuviai laikėsi tų dvasinių vertybių, ir jos yra charakteringos lietuvių kultūrai. Tai yra įrodymas, kad lietuviškoji kultūra, pagrįsta tokiomis grožinėmis, moralinėmis ir religinėmis vertybėmis, yra aukšto laipsnio. Ją paneigti reikštų nepaisyti to, kas joje yra gražaus, nevertinti žmonių moralės ir jų religinio sąmoningumo.

      Tačiau, kalbant apie kultūrą, reikia nepamiršti, kad ją sudaro visos dvasinės vertybės, kartu paimtos, visų vertybių suma, arba jų integralumas. Lietuviškoje kultūroje kaip tik ilgą laiką trūko vieno labai svarbaus faktoriaus, būtent: greta jos didelio meniškumo ir aukštos moralės trūko atitinkamo laipsnio švietimo ir mokslinės pažangos. Švietimo pažanga, kaip jau matėme, buvo Lietuvą okupavusių jėgų sutrukdyta, ir šiuo atžvilgiu Lietuva turėjo atsilikti nuo savo vakarinių kaimynų.

      Kai kam gali atrodyti, kad Lietuva mokslinės pažangos atžvilgiu atsiliko nuo kitų Vakarų Europos tautų tik todėl, kad lietuviai nesuprato švietimo reikšmės ir jo nevertino. Kas taip manytų, darytų didelę klaidą. Mokslą ir mokymąsi lietuviai visada labai vertino. Gal būt, jokiame krašte žmonėms neteko padėti tiek pastangų savo vaikams mokyti, kaip Lietuvoje. Kai rusai uždarė lietuviškas parapines mokyklas, tėvai mokė savo vaikus patys. Mokė, kiek patys mokėjo. Dauguma motinų pačios išmokė savo vaikus skaityti. Vyresni broliai ir seserys mokė jaunesniuosius. Jei atsirasdavo daugiau prasilavinęs ir raštingas žmogus, jį samdydavo visas kaimas savo vaikams mokyti. Taip atsirasdavo ir visoje Lietuvoje veikė slaptosios mokyklos. Jokie valdžios draudimai jų nesulaikė. Į valdžios mokyklas jaunesnių vaikų neleisdavo todėl, kad žmonės suprato jų tikslus — nutautinti ir nukatalikinti. Tik tada, kai vaikas jau išmokdavo namie skaityti ir rašyti lietuviškai, leisdavo jį jau į rusišką mokyklą. Į aukštesnes mokyklas lietuvių įstodavo tiek, kiek tik jų priimdavo. Tik, deja, į daugumą rusiškų gimnazijų lietuvių maža tepriimdavo.

      Ta lietuvių kultūros spraga buvo žymiai pataisyta, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Atsipalaidavus nuo svetimųjų priespaudos jaunimo veržimasis į mokslą buvo labai didelis. Tam jo veržimuisi patenkinti reikėjo daug naujų mokyklų. Jos ir buvo įkurtos. Greit įvairių mokyklų Lietuvoje buvo daugiau, negu jų atitinkamam gyventojų skaičiui turėjo vokiečiai. Ir kai antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai, okupavę Lietuvą, norėjo sumažinti lietuvių švietimąsi ir bandė uždarinėti mokyklas, jie susidūrė su didelėmis kliūtimis: visos mokyklos buvo jaunimo perpildytos, ir gyventojai labai priešinosi jų uždarymui. Nepriklausomo gyvenimo metais lietuviams charakteringas buvo didelis veržimasis į mokslą, į mokslinę pažangą. Tai pažangai paspartinti šimtai gabiausių žmonių, baigusių Lietuvos aukštąsias mokyklas, buvo siunčiami specializuotis įvairiuose moksluose į Vokietijos, Prancūzijos ir kitų kraštų universitetus, muzikos ir dailės mokyklas pas geriausius to meto specialistus, kad jie vėliau, grįžę ir mokydami aukštosiose Lietuvos mokyklose, skleistų tą žinojimą, kurį buvo Vakarų Europa pasiekusi. Ir jei ne paskutinio karo katastrofa, Lietuva savo švietimu ir moksline pažanga būtų greit prilygus pažangiausiems kraštams.

      Greta mokslinės pažangos, nepriklausomo gyvenimo metu lietuvišką kultūrą ugdė daugybė rašytojų, dailininkų, muzikų, filosofų, dvasiškių, auklėtojų, visuomenės veikėjų ir kitų sričių žmonių, nusiteikusių kelti savo krašto kultūrą ir ja papildyti bendrąją žmonijos kultūrą.

      Dvasinė pažanga Lietuvoje buvo toli pralenkusi materialinę pažangą. Taigi, kultūra Lietuvoje buvo pralenkusi civilizaciją. Tačiau ji drauge yra išvengusi ir kai kurių trūkumų, kurie neišvengiamai įsibrauna, kai civilizacija ima vyrauti prieš kultūrą. Tokiu būdu ji yra išlaikiusi didelę pagarbą visa tam, kas gražu, gera, teisinga, šventa, t. y. dvasinėms vertybėms, kurios aukštoje civilizacijoje yra sumechaninamos ir nuvertinamos. Ji yra išlaikiusi pagarbą žmogui, žmogaus amžiui ir darniems šeimos santykiams. Joje vyrauja daug didesnė pagarba tiems, kurie pasireiškia moksle, mene ir socialiniame veikime negu tiems, kurie kuria materialines gėrybes.

      Kaip jau matėme, lietuviai savo kultūrą iš seno gynė, dėl jos kovojo ir daug dėl jos aukojosi. Nelygioje kovoje su priespauda ar kitomis pikto jėgomis jie nekartą yra pralaimėję ir skaudžiai nukentėję. Tačiau, būdami įsitikinę, kad jie gina labai svarbius dalykus, niekada nenusileido ir savo lietuviškumo neišsižadėjo. Tai žino ir šių dienų Lietuvos okupantai. Nors ir būdami didžiausi priešai visa to, kas lietuviška, jie nebando lietuvišką kultūrą paneigti. Jie tik bando ją iškraipyti, sužaloti, savo naudai pritaikyti ir tik per ilgesnį laiką ją sunaikinti.

      Mūsų, esančių laisvame pasaulyje, uždavinys ją išsaugoti sveiką, joje ugdyti augantį jaunimą ir, progos sulaukus, vėl ją grąžinti Lietuvon.

      Dvasinės kultūros dalykai yra žmogui vertingi visur, kur jis begyventų. Šiame krašte begyvendami, mes savo kultūrinėmis vertybėmis vertingai papildome ir praturtiname šio krašto kultūrą. Kai nors mažą dalelę savo tautinio turto parodome kitiems ir su savo programomis, šokiais ir koncertais pasirodome bendrose su kitomis tautomis šventėse, visi gėrisi, gerai vertina ir sako, kad tai gražu. Taip vertina mus kiti. Būtų tiesiog nusikaltimas, jei mes patys tinkamai neįvertintume to mūsų tėvų ir brolių išlaikyto ir brangiai apmokėto lietuviško turto. Tą kultūros turtą išlaikyti yra visų lietuvių pareiga. Tačiau tai yra ypatinga pareiga tų, kuriems skirta rūpintis kultūros ugdymu, jos palaikymu ir perdavimu priaugančiajai kartai.

      Kultūra yra tautos kraujas, kuris palaiko jos gyvybę ir sveikatą. Kultūrininkams, jų tarpe ir auklėtojams, tenka širdies pareigos. Nuo tinkamo širdies veikimo pareina viso organizmo sveikata. Nuo lietuvių kultūrininkų, jų tarpe ir auklėtojų, veiklumo, dinamizmo ir savo uždavinių supratimo pareis lietuvių kultūros, o kartu ir lietuvių tautos ateitis  

 P. Maldeikis

 


Daugiausia šeimyninių nesusipratimų įvyksta ne dėl to, kad teisybė pasakoma, bet dėl to, kad ji pasakoma netinkamu laiku.

Jean Paul