Spausdinti

     Rusai mėgsta vaizdingai pasakoti apie krikščionybės įvedimą į savo kraštą. Tai įvykę 988 m. vasarą, kai jų kunigaikštis Vladimiras, vadinamas Raudonąja Saulute, po Kersoneso pergalės vietoje kariško grobio parsivežė krikčionę karalaitę su daugeliu dvasiškių. Tuoj pradėjo kristi, dužti ir Dniepru plaukti senieji stabai. Tuoj buvo duotas įsakymas eiti į Dnieprą krikštytis. Kiek ten apsikrikštijo, sunku pasakyti, gal kelios dešimtys tūkstančių. Dauguma pasiliko pagonijoje. Reikėjo dar apie trejetos šimtmečių, kol apsikrikštijo tautos didžiuma.

     Rusų metraštininkai duoda dar ir kitokių įdomių žinių, kurias liaudis labai mėgsta. Komskų bulgarai, kurie neseniai buvo tapę mahometonais, atvykę pas Vladimirą, kalbėjo: “Tu išmintingasis ir protingasis kunigaikšti, nepažįsti tikrojo tikėjimo. Priimk mūsų tikėjimą ir nusilenk prieš Mahometą.” Vladimiras paklausęs, ko jų tikėjimas moko. “Tikime į vieną Dievą, o mūsų pranašas Mahometas mums liepia nevalgyti kiaulienos ir negerti vyno; po mirties jis mums duos kiekvienam po septyniasdešimt gražiausių žmonų.” Vladimiras atsakęs: “Rusijoje mes daug linksminamės, negerti — mums neįmanoma.”

     Paskui atėję vokiečiai, popiežiaus šalininkai. Vladimiras jiems taręs: “Grįžkite atgal, iš kur atėjote, kaip mano bočiai nenorėjo tapti katalikais, taip nenoriu nė aš.” Po to atėję žydai, girdami Mozės tikėjimą. Vladimiras jų paklausęs:

     —    Kur yra jūsų tėvynė?

     —    Palestinoje, — atsakė žydai.

     —    Tai dėl ko jūs ten negyvenate?

     —    Dievas supyko ant mūsų tėvų ir išblaškė mūsų tautą po visą pasaulį.

     —    Tai dėl ko jūs kitus mokote, jei patys esate Dievo atmesti? — atrėžė Vladimiras.

     Paskutinieji atėjo graikai. Jie pasakojo apie savo tikėjimą ir parodė paskutiniojo teismo paveikslą su teisingaisiais ir prakeiktaisiais. Kunigaikščiui tai padarę didelį įspūdį. Jis sušaukęs bajorų pasitarimą ir papasakojęs visiems apie girdėtus įvairius tikėjimus. Bajorai patarę išrinkti pasiuntinybę iš dešimt protingų ir patikimų asmenų ir pasiųsti juos į tuos kraštus, iš kur buvo atėję misijonieriai.

     Apkeliavę visus kraštus, pasiuntiniai sugrįžo ir papasakojo, ką matę. Mahometonai savo mečetėse jiems atrodę lyg pamišėliai. Nebuvo matyti juose džiaugsmo, bet tik liūdesys. Tas tikėjimas negalįs būti geras. Katalikų bažnyčiose taip pat nematę grožio. Bet koks grožis buvęs Bizantijos bažnyčiose! Kiek ten smilkalų, ikonų, giesmių! Pamatę patrijarką didžiausiame kilnume. Paskui buvę priimti karaliaus rūmuose, kur gavę daug dovanų. Trumpai sakant, jie nežinoję, ar buvę žemėje ar danguje. Vladimiras nusprendė, kad Bizantijos bažnyčia Rusijai labiausiai tinkanti ir dar pridėjęs: “Jeigu graikų tikėjimas būtų blogas, tai mano bobutė Olga, išmintingiausioji moteris, nebūtų jo priėmusi.”

     Yra dar ir kitokių pasakojimų apie krikščionybės įvedimą Rusijoje. Metraščiai mums nepasako, kodėl pagonija taip lengvai pasidavė, kodėl Rusija priėmė tikėjimą iš Bizantijos, o ne iš kitur. Rusai iš kitų kraštų pirklių žinojo ir apie kitus tikėjimus. Dėl ko jie atmetė Vakarų krikščionybę? Nežinia, ar jiems buvo aišku, kas vyko tarp Romos ir Bizantijos. Taip pat nežinome, kiek Rusija jau buvo sukrikščionėjusi nuo oficialaus naujo tikėjimo įvedimo (988 m.) iki antrosios ir galutinės Rytų Schizmos (1054 m.) ir ar drauge su Bizantija ir ji atskilo nuo Romos.

Rusijos svarba pasauliui

     Rusijos plotai yra milžiniški. Ji užima 8.700.000 kvadratinių mylių arba šeštąją visos pasaulio sausumos dalį. Rusija yra didesnė už visą Šiaurės Ameriką (Jungtines Amerikos Valstybes ir Kanadą). Rusijos vėliava plevėsuoja prie ilgiausių upių, ant aukščiausių kalnų, plačiausiuose slėniuose, nepereinamose tundrose ir neišmatuojamose stepėse. Rusijoje rasi didžiausią floros ir faunos įvairumą, didžiausią kiekybę metalų, pasakiškus turtus. Etnografiškai Rusija sudėta iš 172 tautų su 125 kalbomis. Joje priskaitoma apie 42 įvairios tikybos. Tai yra tikra Eurazijos tautų sąjunga.

     Biologinė tautos galybė yra labai aukšta: tūkstančiui gyventojų tenka 45 gimimai. Vakarų Europos tautose perpus mažiau — tik apie 20-30 gimimų. Biologai sako, kad 1975 m. trys ketvirtadaliai visos Vakarų Europos bus slavai. Ir šių dienų knygose nuostabiai daug yra rašoma apie šį kraštą. Rašo draugai, rašo priešai, rašo mokslininkai ir agitatoriai. Vieni ją gina, kiti jos nekenčia, kad ten nežmoniškai žudomi ir kankinami gyventojai. Kiek ten gyvybių nuskinta, kiek pralieta kraujo, tik vienas Dievas težino. Kad Rusijoje užviešpatautų žmoniška tvarka, jos reikšmė pasauliui būtų nepaprastai didelė.

Trumpi istorijos bruožai

     Pirmasis Rusijos organizuotas gyvenimas prasidėjo prie Riuriko 860 metais. Riurikas buvo skandinaviškos kilmės. Po jo mirties (879 m.) valdė ne jo sūnus Igoras, bet giminaitis Olegas. Didžiausias jo žingsnis — tai Kijevo užkariavimas (882 m.). Čia jau turime Rusijos imperijos pradžią. Po Olegos valdė Igoras nuo 912 iki 945 m. Kadangi Igoro sūnus Sviatoslavas buvo per jaunas, valdžią paėmė jo motina Olga, laikoma išmintingiausia moteris, kuri kada nors sėdėjo karaliaus soste. Po Sviatoslavo sostą užėmė Vladimiras, prie kurio buvo įvesta krikščionybė. Neužilgo įvyko Bizantijos schizma. Kitas liūdnas visai tautai įvykis — tai totorių invazija, kuri tęsėsi nuo 1223 iki 1480 metų. Iš Kijevo sostinė buvo perkelta į Maskvą. Tai įvyko prie jauniausio Aleksandro Nevskio sūnaus Danielio. Rusijos galybės didėjimas jau visiškai aiškus. Ji pradeda kovoti su Lenkija ir Lietuva. Žymiausias tų laikų valdovas buvo Jonas IV, vadinamas Žiauriuoju (1530-1584). Tuo metu Ispanijoje šv. Teresė ir šv. Jonas nuo Kryžiaus savo gyvenimu ir veikalais puošė Katalikų Bažnyčią. Šv. Ignacas Loyola įsteigė naują beveik karišką organizaciją ginti tikėjimui. Liuteris Vokietijoje paskelbė kovą Katalikų Bažnyčiai, o Henrikas VIII Anglijoje dėl moters atskyrė savo tautą nuo Kristaus Vietininko.

     Jonas IV, vietoje Didžiojo Kunigaikščio, pasivadino Caru. Prie jo Rusija perėjo Uralo kalnus ir užėmė Sibirą. 1643 m. Rusija pasiekė Pacifiką. Tai buvo negirdėta ekspansija. Jonas IV vieną savo sūnų nužudė, o kitas jo sūnus Feodoras buvo sosto įpėdinis, dėl savo būdo vadinamas caru-vienuoliu. Jis neturėjo vaikų.

     Feodoro žmona buvo Irena, Boriso Godunovo sesuo. Su Feodoru dingo senoji Riuriko dinastija. Mykolas Romanovas pradėjo naują dinastiją. Jis buvo apvainikuotas Maskvoje 1613 metais. Paskutinis šios dinastijos valdovas Nikalojus II buvo bolševikų nužudytas 1918 m. Ekaterinburge.

Rusų Bažnyčia

     Kai kurie mano, kad Rusija dar ir po Bizantijos schizmos pasiliko vienybėje su Katalikų Bažnyčia. Rusų Bažnyčia išvystė savo hierarchiją, pasirinko savo patrijarką ir pasidarė nepriklausoma nuo Konstantinopolio. Kai Rusijos patrijarkas Adrijonas mirė (1700 m.), Petras Didysis visiškai nesiskubino, kad būtų paskirtas naujas. Kai daug kartų jam tai buvo priminta, galų gale, rodydamas pirštu į save, pasakė: “Štai jūsų patrijarkas.” 1721 m. buvo įsteigtas Šventas Sinodas, kurs turėjo administruoti visos Rusijos Bažnyčios reikalus. To sinodo pirmininkas buvo ne patrijarkas ar vyskupas, bet paprastas pasaulietis, net nebūtinai tikintis. Petras Didysis jį vadino “caro akimi”.

     Nors Petro Didžiojo negalima vadinti tikru ateistu, bet pagarbos savo Bažnyčiai jis niekados nejautė ir dažnai labai nemandagiai pasityčiodavo iš bažnytinių apeigų. Jam atrodė, kad Bažnyčios ir Valstybės susijungimas yra idealus dalykas: abidvi valdo tas pats asmuo Imperatorius — Popiežius. Bet to sujungimo pasekmės buvo blogos. Jei kam nepatiko caras, tas neapkentė ir Bažnyčios. Rusija save vadino šventa. Bet ar tikrai ji tokia buvo? Jei taip, tai kaip galėjo kilti joje komunizmas?

     Bielinskis savo laiške Gogoliui 1847 m. tvirtino, kad rusų tauta nebuvo ir nėra religinga. Religijos fundamentas esąs pamaldumas, Dievo baimė. Bet rusai jokios pagarbos Dievui nejaučia. Bekalbant apie ikonus arba šventųjų paveikslus, jis išsireiškė: “Jei kas tave mato, tai melskis į ikoną, o jei nemato, tai gali pridengti juo puodą.” Rusijos inteligentai ieškojo dvasinio peno ne Bažnyčioje, bet kur kitur. Kai vienas Dostojevskio herojus didžioje desperacijoje ieško pagalbos pas popą, tas jam pasako: “Melskis ir pasninkauk”. Tai yra teisingi žodžiai, bet pasakyti be širdies ir be noro padėti, be abejo, nepataisė jo gyvenimo. Turgenevas (1818-1883) nukalė rusų intelektualams žodį “nihilistas”. Rusų nihilizmas tai yra savos rūšies davatkiškai bedieviška religija. Masarykas pasakė, kad nihilistas yra netikįs, bet jis tiki į varlę, į elektros vielą, į geležinkelį. Nihilistas yra ateistas ir materialistas. Jis gali nemažiau fanatiškai tikėti, kaip ir kitas tikintis Dievą, tik jų tikėjimo objektai yra skirtingi.

     Nihilizmas, materializmas ir socializmas buvo labai paplitę rusų visuomenėje. Materializmas istorijoje visados buvo revoliucionieriškas. Šiandien yra visų pripažinta, kad rusų revoliucija buvo labai gerai teoretiškai, ideologiškai ir psichologiškai paruošta. Dr. Sternberg rašo: “Kaip organiškai istoriškas faktas, proletariškas bolševizmas tikrai nėra be motinos į pasaulį atėjęs, nei galima sakyti, kad jo tėvas mums būtų nežinomas”. Mykolas Bakuninas sakydavo: “Aistra griauti yra kūrybinė jėga.” Jis visą savo gyvenimą pagal šį dėsnį elgėsi ir tikrai daug ką sugriovė. Jis sakydavo, kad Rusijos tikslas yra pasiekti pasaulinę revoliuciją, kurioje rusai vaidins vadovaujančią rolę. Jis sakydavo: “Iš ugnies ir iš kraujo garbingai pakils virš Maskvos revoliucijos žvaigždė, kuri išvaduos visą žmoniją.” Bielinskis sakė “Socializmas atneš laimę. Kraujas turi tekėti, tūkstančiai galvų turi riedėti, kad užtikrintume laimę ateinančioms kartoms.”

     Jų pranašavimai apie kraują ir galvų riedėjimą tikrai išsipildė. Bet laimės tas niekam neatneš. Mes tikime, kad išsipildys Marijos pranašavimas, ir Rusija prisijungs prie tikrosios Bažnyčios. Gal ir mums, lietuviams, teks ten misijonieriauti. Ši galimybė tikrai yra reali. Kai rusams nusibos komunizmas, gal jie tada visai natūraliai pradės ieškoti naujų kelių, naujų gyvenimo formų. Tikėkimės, kad visa tai jie ras Katalikų Bažnyčioje.

J. Venckus, S. J.