Spausdinti

     Atsigulęs žolėtoje kalno papėdėje, užmigau. Laipiojimas po uolas ir saulė buvo gerokai įvarginę. Niekad dar nesapnavau tokio sapno, kaip tąsyk po atviru dangum užsnūdęs. Gal didingas reginys nuo kalno viršūnės buvo to priežastis? Nežinau. Tik atsibudęs pamačiau, jog sapnavau tikrovę. Tačiau tas sapnas ją nudažė tokia skaidria gražia spalva, kad širdis veržte veržėsi ta tikrove gyventi. Kaip galėčiau tokio sapno nepapasakoti kitiems!

     Sapnavau gulįs pievoje, išmargintoje įvairiaspalviais žiedais. Už keliolikos žingsnių nuo manęs papieve driekėsi vešlūs krūmai, tartum koks prieangis į rytų pusėje dunksantį mišką. Vakaruose stiepėsi į padanges kalnai. Gulėjau, stebėdamas margaspalves peteliškes ir klausiaus, kaip dūzgia bitės, rinkdamos medų.

Ant geltonos pienės žiedo, šalia mano rankos, nutūpė didelis, gražus drugys ir užkalbino:

—    Ką, gražūs mano sparnai?

—    Labai puikūs. Tačiau jei tu galėtum pažvelgti į savo sparną pro mikroskopą, einu lažybų, kad tau akys apraibtų! Kartą buvau vieną jūsų pasigavęs. Pakišau sparniuką po mikroskopo stiklu. Viešpatie, visas dailiai iš mažų žvynukų nuaustas! Visiškai panašiai į spalvotų čerpių stogą.

—    Žinau. Ir musės akis tave labai nustebino: sudėstyta iš šimtų mažų šešiakampių akių, lyg bičių korys. Ar prisimeni, apie ką tąsyk mąstei, pastūmęs mikroskopą į šalį?

—    Jog nuostabus turi būti Tvėrėjas, jei net į tokį menką tvarinį tiek stebuklingo grožio ir išminties įdėta. Taip pat stebėjausi, kokie kvaili turi būti tie, kurie tvirtina, jog neprotingos ir aklos gamtos jėgos gali sugalvoti ir padaryti tiek daug geniališko sumanumo ir grožio pajautimo reikalaujančius kūrinius. Turi kur nors būti visa tai sugalvojusi ir padariusi, be galo išmintinga ir galinga Būtybė! Ar tau, margasparni, nebūtų keista, jei kas, pamatęs aiškiai žemėje paliktus neseniai pravažiavusio automobilio pėdsakus, tvirtintų, jog jie patys galėjo atsispausti, be jokio automobilio?

—    Jie neišmintingi. Bet tu, gudruoli, sakyk, ar taip pat pagalvojai, kodėl, kuriam tikslui Dievas visa tai sukūrė?

—    Apie tai nebūsiu pagalvojęs, — prisipažinau paraudęs. — Tačiau esu tikras, kad Jis, pilnas išminties, nieko nedaro taip sau, be tikslo, — pridėjau.

Tik dabar pastebėjau kregždę, tupinčią aukštai ant elektros laidų, vedančių į miestelį ten toli, pašlaitėje. Jos girdėta visas mano su drugiu pašnekesys.

—    Jei nori, galiu tau padėti galvoti, — įsiterpė ji.

Kitukart būčiau įsižeidęs, jei koks paukštpalaikis būtų ėmęs mane mokyti. Tačiau pateliškės klausimo sugėdintas, jutau, jog mano puikybė buvo išgaravusi.

— Gerai, kalbėk, — tariau.

—    Teisingai samprotauji apie Dievą, vadindamas Jį be galo išmintingu ir galingu. Visa, kas Jame yra, yra be ribų: bekraštė išmintis, neaprėpiamas grožis, neišmatuojama galia. Tokiai be galo turtingai Būtybei nieko netrūksta; kitaip nebūtų begalinė ir tuo pačiu nebūtų Dievas.

—    Teisingai, — pritariau, palinguodamas galvą.

—    Ką tu vakar vakare dirbai garaže? — paklausė, tartum būtų norėjusi kitur nukreipti šneką.

—    Obliavau lentas. Noriu pasidaryti staliuką ir suolą sodeliui. Bet kodėl tau tai parūpo?

—    Kad pamatytum skirtumą tarp jūsų, žmonių, ir Dievo darbų. Žmonės daug ką daro, norėdami pasiekti, ko neturi. Tavo darbo tikslas — stalas ir suoliukas. Studentai eina į mokyklą įsigyti žinių. Sportininkas treniruojasi, norėdamas išlavinti kūno jėgas ir vikrumą. Tačiau Dievas tokio tikslo turėti negali. Jam nieko nestinga, ir todėl Jis nieko negali įsigyti, ko dar neturėtų. Ir padidinti tai, ką turi, negali, nes viso Jame jau yra neišmatuojama gausybė; nieko nebegali būti pridėta. Jei tad Viešpats ką nors daro, tai ne norėdamas ko nors gauti, bet duoti.

—    Niekad nebuvau apie tai pagalvojęs, kregžde.

—    Dabar mudu atsakysime į drugelio klausimą: kuriam tikslui Dievas visa sutvėrė, — tęsė jinai.

     Pasukęs galvą į šalį, pamačiau, jog visas klausytojų būrys buvo susirinkęs aplink mus. Iš kurios kiaurymės jie visi ir išlindo! Iš pakrūmės atėjusi kurapka su būriu savo vaikų šildėsi prieš saulę prie kupsto; Kelios avys, netoliese sugulusios, atrajojo. Metęs varles paupy, gandras stovėjo ant vienos kojos ir, atrodė, labai domėjosi mūsų pokalbiu. Arklys, visą laiką mojavęs galvą aukštyn ir žemyn, gindamasis nuo musių, dabar ramiai stovėjo, retkarčiais uodega nuvydamas per daug įsidrąsinusį bimbalą. Gulėti buvo nebepatogu, tiek publikos aplink save turint. Atsisėdau.

—    Bet aš jau ir taip ilgai užtrukau, įsileidusi į pašnekesį, — atsiprašė kregždė. — Turiu skubėti nešti savo mažyčiams lizde maisto. Sarti, tu

tęsk toliau, — paprašė nuskrisdama.

—    Aš kalbėsiu daugiausia pavyzdžiais, — pradėjo arklys. — Ar tau nėra pasitaikę, kad suradęs ką nors tikrai gražaus, arba atėjus į galvą puikiai ir vertingai idėjai, norėjai bėgti, pasakoti apie tai kitiems??

—    O, žinoma! Pavyzdžiui kad ir tąsyk, pamatęs pro mikroskopą, koks įstabus drugio sparniukas. Bėgau kitų pašaukti, kad ir jie pamatytų. Manau, kad mano kaimynas Pranas būtų tam, ką sakai, ypač geras pavyzdys. Jis piešia paveikslus. Jei jam ateis kokia graži mintis, tuosyk veltui bus žmonos šauksmas, kad laikas vakarienei ! “Mano visas vidus veržte veržiasi tą idėją teptuku išreikšti. Joje tiek daug viliojančio grožio!” — yra man nekartą pasakojęsis.

—    Nuostabi gėrio ir grožio savybė — plėstis, skleistis, — gyvai kalbėjo Sartis. — Tai būdinga kiekvienam gėriui, taip pat ir Dievuje esančiam. Dievas mato savyje tiek daug gėrio, tiek grožio ir vertės, kad nori leisti savo vidinei esybei sušvisti išorėje, pavaizduoti save kūriniuose.

 Kažkas labai panašaus į tavo Praną. Štai ir atsakymas į drugelio klausimą, kam visa sukurta: tvarinių tikslas — būti Dievo atspindžiais.

—    O kadangi ribotam tvariniui neįmanoma atvaizduoti beribio gėrio, pasaulyje kaip tik dėl to tiek daug ir tokių įvairių kūrinių, ar ne tiesa? — bandžiau parodyti, kad supratau jo aiškinimą.

—    Taip. Štai pažvelk į pievą. Neįmanoma, kad viena gėlė sujungtų savyje visas formas ar visas spalvas. Dėl to pienės žiedas geltonas, lauko roželės — rausvas, dobilo — raudonas, vandens lelijos ir narcizo — baltas. Ir kiekvienos pavidalas kitoks. Tavo kaimynas menininkas čia vėl labai geras pavyzdys: jis negali ant vieno paveikslo nupiešti visų savo idėjų. Vienas vaizduoja tą, kitas — kitą, trečias — vėl kitą. Kiekvienai reikia imti naują.

     Kurį laiką susimąstę tylėjome. Dabar supratau, kodėl Kristus taip dažnai ėmė savo mokymui pavyzdžius iš gamtos: ji yra Dievo atspindys. Dėl to Jo taip dažnai raginta pakelti akis ir pažvelgti į dangaus paukščius ir lauko lelijas. Žiūrėdamas į kurapką su savo vaikais, prisiminiau Jėzaus žodžius, jog norėjęs surinkti savo tautą, kaip višta kad surenka viščiukus po sparnais. Garstyčių grūdas buvo dangaus karalystės paveikslas. Vynmedis ir juo teką syvai į šakutes vaizdavo mūsų Viešpatį ir Jo sakramentus...

—    Koks nuostabus ir giliaprasmis Dievo sukurtas pasaulis, — atsidusau.

—    Tačiau žmogus jame užima ypatingą vietą, — nebeiškentė ir įsijungė į kalbą gandras. — Neprotingi tvariniai, nors ir kaip didingi ir gražūs būtų, negali pavaizduoti Dievo pažinimo ir meilės. Dėl to jie ir vadinami ne Dievo paveikslais, bet vien pėdsakais. Panašiai kaip kad žmogus praeidamas palieka įspaustus žemėje pėdsakus, taip ir vienuose iš tvarinių yra įdėta dalelytė Dievo išminties, kituose — jėgos, dar kituose — grožio. Žmogus tuo tarpu yra apdovanotas protu ir valia — galia pažinti ir mylėti. Jis tokiu būdu yra Kūrėjo

— pažįstančios ir mylinčios Būtybės — paveikslas.

— “Padarykime žmogų į savo paveikslą ir panašumą”, — prisiminiau šventojo Rašto žodžius.

—    Žmogaus prakilnybę parodo ir tai, — tęsė toliau, — kad visi kiti tvariniai žemėje yra sukurti dėl jo. Vieni teikia reikalingą maistą, apdangalą ir įvairius reikmenis. Kiti yra tam, kad būdami amžinojo Dievo pėdsakais, pasakotų žmogui apie Tvėrėją, uždegdami širdyje Jo meilę. Žmogus dar ir tuo išsiskiria iš visos regimosios tvarinijos, kad tik jis vienas pasiekia Dievą: čia žemėje Jį pažindamas ir mylėdamas, o anapus tapdamas Jo laimės dalininku. Kaip nuostabiai jūs, žmonės, esate panašūs į Kūrėją: kaip Jis, pažindamas ir mylėdamas savo begalinį gėrį ir grožį, yra nesibaigiančiai laimingas, tokia pat ir jūsų dalis: Jį pažinti, mylėti ir dalintis džiaugsmu!

      Vakarų pusėje jau kuris laikas griaudė. Šiauštelėjo vėjas. Mano bendrakalbiai pradėjo skirstytis. Dar kartą sugriaudė. Pabudau. Artinosi audra. Pakilau eiti namo. Debesys buvo paslėpę saulę ir kalnai dabar atrodė niauriai didingi. Tikrai juose paliktas Viešpaties galybės pėdsakas, galvojau. Tik visagalė valia galėjo tas milžiniškas granito mases pašaukti į būtį iš nieko. Baltais žiedais apsipylusios vyšnios tamsių debesų fone atrodė dar vešlesnės negu paprastai, ir lyg kalbėte kalbėjo apie Dievuje esančią gyvybinę jėgą, kasmet atnaujinančią augmeniją ir brandinančią javus ir sodo vaisius.

      Ilgai negalėjau pamiršti savo sapno. Nemanau, kad kada nors ir pamiršti galėsiu. Viena dar tik norėjau pridėti: miegamajame ant sienos kabąs mano portretas privertė mane porą kartų susimąstyti. Kodėl, klausiau savęs, ir aš ir kiti nori, kad jų paveikslas būtų gražus? Ir kodėl, gavęs grupės fotografiją, visada pirmiausia žiūriu, kaip aš atrodau? Ir Dievui turi būti ne vis tiek, ar žmogus, elgdamasis prieš savo prigimtį ir dangaus įstatymą, sudarko savyje Jo paveikslą, ar atvira širdimi ieškodamas tiesos ir ją sekdamas, atkuria savy gyvą paties Amžinojo atvaizdą.

A. Tamošaitis, S. J.