Spausdinti

      Liuteronai yra Martyno Liuterio sekėjai. Šitas žodis pirmą kartą buvo pavartotas paties popiežiaus bulėje, kuria jis 1521 m. ekskomunikavo Liuterį. Žodis “liuteronas” dar pakartojamas oficialiuose popiežiaus raštuose ir vėliau, bet jis jau apima ne tik Liuterio, bet ir Zvinglio sekėjus. Patys protestantai ilgai to žodžio nevartojo, jie mėgo išsireiškimą: “mūsų reformuotoji bažnyčia — unsere reformierte Kirche”. Tik vėliau, kai prasidėjo ginčai su Kalvinu, kai jau buvo aišku, kad protestantizmas eina dviem kryptim, buvo pradėta vartoti išsireiškimai: “Liuteronų Bažnyčia” ir “Reformatų Bažnyčia”. Reformatai yra vadinami ir Kalvinistais.

      Pats Liuteris nemėgo žodžio “liuteronas”, bet norėjo, kad jo sekėjai būtų vadinami krikščionimis (“christ-lich”). Ir dabar kai kurios jų bažnyčios vengia šio vardo. Pvz. Prancūzijoje liuteronai yra vadinami “Augsburgo Konfesijos Bažnyčia”. Kai kur jie yra tiesiog vadinami krašto vardu, pvz. Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos bažnyčios. Mat, šiose šalyse jie sudaro didžiumą, todėl nėra pavojaus, kad būtų sumaišyti su kitomis tikybomis. Pati valstybė šiose šalyse Liuteronų Bažnyčią laiko savo Bažnyčia.

      Liuteronai taip nesiskaldė į sektas, kaip anglikonai. Jie stengėsi susijungti ir su Reformatais. Prūsijoje liuteronai ir reformatai buvo sudarę konfederaciją (1785 m.) ir pasivadinę bendru “evangelikų” vardu.

      Dėl liuteronų atsiskyrimo Katalikų Bažnyčia, be abejo, liūdi. Panašiai, kaip motina, jeigu nuo jos pabėga dukra. Kad ir kaip bebūtų kalta duktė, motina ir save kartais kaltina, sau priekaištauja. Mano, kad jei nebūtų sakiusi vieno ar kito žodžio, jei nebūtų jos, nors ir užpelnytai, baudusi, gal ji ir nebūtų pabėgusi, gal būtų pasilikusi gyventi vienybėje. Vienas Liuteris, be abejo, nebūtų tiek žmonių nuo Katalikų Bažnyčios atitraukęs, jei nebūtų buvusi tam paruošta dirva. Tiesą sakant, toje dirvoje ir pats Liuteris išaugo. Pažvelkime į vieną kitą istorikų nurodytą faktorių, padedantį mums suprasti protestantizmo kilmę.

Katalikų Bažnyčios būklė Viduramžiuose

      Viduramžiuose Bažnyčia buvo tokia galinga ir savo įtaka taip persunkusi visas valstybes bei jų gyvenimo formas, kad nebuvo reikalo ypatingai budėti ar bijoti pavojų. Atrodė, kad tada krikščionys galėjo bijoti tik mongolų, turkų ar kitų barbarų, bet tur būt, nedaug kam į galvą atėjo, kad didžiausias pavojus glūdėjo pačioje Bažnyčioje, jos dvasiškijoje. Šiandien gal mums nuostabu, kaip tas pats Liuteris taip greitai galėjo tapti kunigu. Vos tik pradėjo savo teologines studijas, ir štai po poros metų jau kunigas! Per tokį trumpą laiką buvo neįmanoma įsigyti tinkamą teologinį išsilavinimą ir bažnytinę bei asketinę dvasią. Panašiai buvo ir su kitais tų laikų kunigais. Dvasiškijos išsilavinimas ir drausmė labai šlubavo. Tik po Tridento susirinkimo buvo padaryta tinkamų reformų.

Renesansas ir Humanizmas

      Su romėnų ir graikų kalbų bei meno studijomis įsiskverbė ir tų tautų pagoniška dvasia. Sakoma, kad daugelis krikščionių, net ir dvasiškių, geriau pažinoję senovės pagonių dievaičius, negu savo krikščioniškąjį Dievą. Pvz. Erazmas, didžiausias tų laikų humanistas, nors buvo kunigas, bet manoma, kad niekados savo gyvenime nėra laikęs Mišių. Nebuvo studijuojama tikroji teologija ir filosofija, bet užsiiminėjama tik tuščia kazuistika.

Nacionalizmas ir Avignono Schizma

      Su naujaisiais amžiais atėjo ir naujas tautinis susipratimas, kartais gerokai perdėtas. Katalikų Bažnyčią tada valdė italai ir prancūzai. Kai popiežius sėdėjo Romoje, aukštąją dvasiškiją sudarė beveik tik vieni italai, o kai popiežiaus sostas buvo perkeltas į Avignoną, kardinolais buvo skiriami daugiausia tik prancūzai. Liuteris kovoje prieš Bažnyčią labai pabrėžė germanišką elementą ir dėl to turėjo didelį pasisekimą. Į savo pusę jis patraukė žymią Vokietijos diduomenės dalį. Kituose kraštuose buvo panašiai: protestantiškas judėjimas pasireiškė kaip tautinis atbudimas.

      Buvo tikra nelaimė, kad Klemensas V, anksčiau buvęs vyskupas Bordeaux mieste, 1307 m. perkėlė Šv. Petro sostą iš Romos į Avignoną. Septyni popiežiai valdė Bažnyčią iš Avignono, kurie ten išbuvo 70 metų, t. y. iki 1377 m. Tas laikotarpis yra vadinamas Katalikų Bažnyčios Babilonijos Nelaisve. Popiežiaus prestižas labai nuo to nukentėjo: jis neteko savo universalios reikšmės ir buvo prancūzų karalių nelaisvėje.

      Paskui įvyko Vakarų Schizma, kuri tęsėsi nuo 1377 iki 1417 metų. Kai Grigalius XI nutarė grįžti į Romą, prancūzų kardinolai išsirinko Avignone kitą popiežių. Pradžioje net visa krikščionija buvo pasidalinusi į dvi dali — nežinojo kurio klausyti. Martynas V (1417) atnešė vienybę, bet paskutinis antipopiežius mirė prie Nikalojaus V, kuris pradėjo valdyti Bažnyčią 1447 metais. Iki šio laiko Bažnyčia pergyveno didžiausią nelaimę. Istorikai mano, kad jei to nebūtų įvykę, būtų buvęs geriausias laikas Bažnyčiai laimėti mongolus, kinus ir kitas pagoniškas tautas. Bažnyčios silpnybe pasinaudojo ir turkai, 1453 m. užimdami Konstantinopolį ir sugriaudami Bizantijos imperiją.

      Kai kurie dar prideda ir kitas priežastis, dėl kurių žmonės pradėjo tolti nuo Bažnyčios. Tai buvo Naujojo Pasaulio atradimas (1492 m.) ir spaudos išradimas. Spauda jau ir tada, panašiai kaip ir šiandien, buvo panaudota kovai prieš Bažnyčią. Tai padarė humanistai. Naujasis Pasaulis nebuvo artimas Bažnyčiai. Ispanams priklauso didelis nuopelnas, kad bent dalis to pasaulio prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, bet kita didelė dalis vis dėlto tapo protestantizmo tvirtove (Šiaurės Amerika).

Liuterio asmenybė

      Liuteris turėjo kelias svarbias ypatybes, kurios jam padėjo tapti naujo religinio perversmo vadovu. Pirma, jis buvo vienuolis. Antra, jis buvo blogas vienuolis. Ir tokių, kaip jis, buvo nemaža tais laikais, todėl nenuostabu, kad jo mokslas daugeliui patiko. Liuteris priklausė prie tokių vienuolių, dėl kurių patys protestantai peikia ir keikia Bažnyčią ir kurie davė pradžią protestantizmui. Pats Liuteris prisipažįsta, kad jis jau taip toli buvo nuėjęs savo apsileidime, jog jam buvo svetimi dalykai ir Mišios, ir Brevijorius, ir Celibatas. Toks gyvenimas, be abejo, yra atviras kelias į visišką dvasios bankrotą. Jis savaime veda ir prie garsiosios Liuterio išga-nymo (justifikacijos) teorijos: žmogus esąs visiškai sugadintas, jis nieko gera iš savęs negalįs padaryti, visi jo veiksmai — tik nuodėmės. Vienintelis išsigelbėjimas — ne žmogaus, bet Kristaus nuopelnai. Juk žmogus nieko negali užsipelnyti. Jam yra negalimas bet koks vidujinis atgimimas ar atsilyginimas už savo nuodėmes. Užtenka tik tikėti, ir Kristus tave išgelbės, nelaukdamas iš tavęs jokių gerų darbų ar nuopelnų. Iš čia yra kilęs tas garsusis posakis: “Pecca fortiter, crede firmiter — et salvus eris”. Tai reiškia, kad gali daryti nuodėmių, kiek tik nori. Užtenka tik tikėti, ir būsi išganytas.

Liuterio mokslas

      Liuterio mokslas yra charakteringas visam protestantizmui. Tik Kalvinas su savo predestinacija davė pradžią kitai protestantų šakai. Svarbiausias protestantų dokumentas yra “Augsburgo Konfesija”, paruošta 1530 metais. Liuterio eretiškos idėjos jau buvo aiškiai matomos 95 tezėse, kurias 1517 m. jis buvo prikalęs prie Wittenbergo universiteto bažnyčios durų. Antras svarbus dokumentas yra “Melanchtono Apologija”, kurioje jis gina “Augsburgo Konfesiją” ir puola katalikų paruoštą tos konfesijos kritiką. Trečias dokumentas yra “Šmalkaldo Punktai”, kurie buvo paruošti būsimam Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui. Protestantai prašė, kad popiežius tą susirinkimą sušauktų, bet kai buvo sušauktas toks susirinkimas Tridente, tada protestantai jau nebenorėjo jame dalyvauti. Kitas dokumentas yra “Melanchtono Traktatas”, pridėtas prie “Šmalkaldo Punktų”. Čia jau aiškiai pasakyta, kad popiežius neturi jokio autoriteto gavęs iš Dievo valdyti Bažnyčią. Taip pat atmetė kunigiškus šventimus, kurie palieka neišdildomą ženklą. Protestantai kalba apie šventimus, bet tie jų šventimai nėra tokie, kaip Katalikų Bažnyčioje, t. y. neįspaudžia neišdildomo ženklo — kunigiško charakterio. Dar galima paminėti kitą dokumentą “Formula Concordiae” (1577 m.), kuriame yra kalbama apie skirtumus tarp Liuterio ir Zvinglio.

      Dabar trumpai paminėsime kai kuriuos svarbesnius Liuterio mokslo klausimus, skirtingus nuo Katalikų Bažnyčios.

Nuodėmės supratimas

      Katalikams nuodėmė yra laisvas žmogaus veiksmas, prasižengiant Dievo įsakymams. Tiek papildai nuodėmių, kiek kartų tą blogą veiksmą padarai. Jeigu visiškai laisvai, pilnai suprasdamas, peržengei svarbų įsakymą, padarei sunkią nuodėmę. Jeigu įsakymas nėra toks svarbus arba jei trūksta valiai laisvės ar protui pažinimo, tai gali būti tik lengva nuodėmė. Liuteris šių skirtumų nepripažįsta, jis kalba tik apie nuodėmę arba, geriau sakant, apie tam tikrą sielos stovį, apie natūralų ir visuotinį žmogaus prigimties sugedimą. Jeigu obuolys yra supuvęs, anot jo, tai jis nėra sveikas, ir nebėra prasmės kalbėti apie daugiau ar mažiau. Pati žmogaus prigimtis yra nuodėminga, taigi, nuodėmė nėra padaroma, bet ji yra, ji gyvena, kol gyvena žmogus. Taigi, Liuteris nedaro skirtumo tarp gimtosios nuodėmės ir žmogaus asmeniškų nuodėmių.

Laisva valia

      Po gimtosios nuodėmės žmogus turi laisvą valią tik išoriniuose dalykuose, bet ne dvasiškuose. Jis turi laisvą valią stovėti, miegoti, valgyti, gerti, bet neturi laisvos valios atlikti dvasinių veiksmų: mylėti Dievą, Jo bijoti,

      Juo pasitikėti. Liuteris žmogaus nuodėmingumą labai padidino. Protestantai sako, kad katalikai, kalbėdami apie kasdieninę nuodėmę, Dievą padarė panašų į žmogų, kuris gali labai supykti, nedaug supykti. Jų nuomone, katalikai per lengvai žiūri į nuodėmę. Atsižvelgiant į žmogaus menkumą ir Dievo didumą, kiekviena žmogaus nuodėmė yra didelė. Tačiau Dievo malonė esanti tokia didelė, kad ji dėl Kristaus nuopelnų tų nuodėmių neužskaito. Bet tų nuodėmių neišdildo ir neatleidžia, kaip moko katalikai.

      Kas per daug nesigilina į teologinius skirtumus tarp katalikų ir protestantų, gali manyti, kad protestantai yra labiau nusižeminę, nes laiko save didesniais nusidėjėliais negu katalikai. Juk katalikas kartais visai ramia sąžine gali pasakyti: “Aš nesijaučiu turįs sunkių nuodėmeių”. Protestantas to niekados negali sakyti, nes jis visados gyvena nuodėmės stovyje.

      Protestantai didžiuojasi, kad jie Dievą laiko gailestingesniu ir Jo malonę didesne, negu katalikai. Liuteris mano išskaitęs savo išteisinimo teoriją iš šv. Pauliaus laiško Romėnams, kur pasakyta: “Nes mes esame tos nuomonės, kad žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų” (3, 28). “Įstatymo darbais” čia reikia suprasti Mozės įstatymo apeigų laikymą. Bet Liuteris visai kitaip tai supranta ir taip filosofuoja: “Taigi, matai, koks turtingas yra žmogus krikščionis, kad net norėdamas ir bet kokiomis nuodėmėmis negali prarasti savo išganymo, jeigu tik tiki. Jokios nuodėmės negali žmogaus pražudyti, nebent tik netikėjimas”. Taigi, jei žmogaus išganymas priklauso vien tik nuo tikėjimo, tai nėra jokio reikalo lavintis dorybėse, nėra reikalo laikyti įsakymus, nėra reikalo daryti gerus darbus. Bet šv. Jokūbo laiške aiškiai parašyta: “Nes kaip kūnas be dvasios, taip ir tikėjimas be gerų darbų yra miręs” (2, 26). Visas laiškas kalba apie gerų darbų reikalingumą. Todėl šis laiškas Liuteriui labai nepatiko, jis jį pavadino “šiaudiniu laišku”. Bet šis laiškas priklauso prie Šv. Rašto lygiai taip, kaip ir šv. Povilo laiškai.

Šv. Raštas

      Mums, katalikams, yra du tikėjimo šaltiniai: Šv. Raštas ir Tradicija. Liuteris atmetė Tradiciją, jis pripažįsta tik Šv. Raštą. Mes žinome, kad apaštalai ne viską surašė, ką girdėjo iš Kristaus. Po to, kai buvo parašytos evangelijos, kai kurie apaštalai dar ilgai gyveno ir mokė gyvu žodžiu. Jų mokslas buvo Kristaus mokslas, nes jie mokė tai, ką buvo iš Jo girdėję.

      Mes, katalikai, garbiname šventuosius. Protestantai jų negarbina, nes apie tai nieko nėra šv. Rašte. Bet mes žinome, kad pirmieji krikščionys, dar esant gyviems kai kuriems apaštalams, katakombose meldėsi ir prašė užtarimo savo nukankintų brolių, kuriuos tikėjo esant Danguje. Šv. Petras, šv. Povilas ir kiti apaštalai tai matė ir nedraudė, taigi, tikrai tas šventųjų gerbimas ir prašymas jų užtarimo nesipriešino Kristaus mokslui.

      Protestantams Šv. Raštas yra lyg koks sakramentas, kurs suteikia malonę. Liuteris skiria Šv. Rašto įstatymą nuo Šv. Rašto malonės. Įstatymas primena Dievo įsakymus, jų nepildymas — nuodėmes ir Dievo bausmę. Liuteris to nenori. Jis Šv. Rašte ieško tik Dievo malonės, saldumo, nuodėmių atleidimo. Su Kristaus atėjimu įsakymai pasibaigė, pasiliko tik Dievo gailestingumas. Kristus nereikalauja iš mūsų gerų darbų, Jis ir be jų duoda mums nuodėmių atleidimą.

      Mūsų išganymas priklauso tik nuo vieno Dievo, nuo mūsų visiškai nepriklauso. Liuteris leido kiekvienam aiškintis Šv. Raštą taip, kaip jis supranta. To pasekmė buvo ta, kad privedė protestantus prie susiskaldymo į daugelį sektų.

Bažnyčia

      Katalikams Bažnyčia yra tobula organizacija, siekianti savo narių amžinos laimės, panašiai, kaip ir valstybė yra tobula organizacija, siekianti žemiškos savo narių laimės. Katalikų Bažnyčia, kaip ir kiekviena kita tobula organizacija, turi vyriausiąją valdžią, kurią sudaro Šv. Tėvas ir įvairios Kongregacijos, turi savo įstatymdavystę, savo kanonus, pagal kuriuos bažnytinis teismas sprendžia bylas. Bažnyčia yra valdoma visomis tomis žemiškomis priemonėmis, kuriomis yra valdoma ir valstybė, nes ją juk sudaro tokie pat žmonės.

      Liuteris savo “Augsburgo Konfesijoje” duoda tokią Bažnyčios definiciją: “Bažnyčia yra šventųjų vienybė, kurioje yra teisingai skelbiama Kristaus evangelija ir kurioje yra teisingai teikiami sakramentai”. Katalikų Bažnyčioje vienijantis principas yra popiežius, kas tas vienijantis principas yra Protestantų Bažnyčioje? Jie į tai atsako, kad tas principas yra tam tikras nusistatymas Šv. Rašto atžvilgiu.

      Katalikų Bažnyčia yra matoma, kaip ir kiekviena kita organizacija. Ji turi savo narių sąrašus, sprendžia, ar teisingai yra atliekami krikštai, moterystės, šventimai. Jeigu pasitaiko nusikaltimų, tai pati Bažnyčia teisia ir baudžia, nepaliekama viskas vien Dievo teismui. Protestantų Bažnyčia yra nematoma. Jos galva yra tik Kristus. Ją sudaro tie, kurie tiki.


 

O, tėviške! koks mielas kraštas, 

Kurio taip netekau ūmai, —

To neišreikš nė vienas raštas,

Tai pasakys vieni jausmai...

P. Vaičaitis

Liuteris — Bažnyčios reformatorius

      Liuteris išbuvo kataliku 37 metus, o protestantu — 26. Kodėl jis, tiek laiko išgyvenęs Katalikų Bažnyčioje, sumanė ją reformuoti? Protestantai kartais mėgsta sakyti, kad jis gavęs tam tikrą įkvėpimą iš paties Dievo reformuoti Bažnyčią. Bet kas tai gali įrodyti? Kristus pasakė, kad Jo įsteigtos Bažnyčios nei pragaro vartai nenugalės, tad atrodo, kad Kristus suklydo, nes leido savo Bažnyčiai taip nuo Jo mokslo nutolti, kad reikėjo Liuteriui ją iš pagrindų reformuoti!

      Kaip galima prileisti, kad Dievas būtų pasirinkęs reformuoti Bažnyčiai Liuterį, kuris 1541 m. parašė “Hans Worst”, paskui savo “Pasikalbėjimus Prie Stalo”, kur yra tiek pripliaukšta! Protestantas Bullinger rašo: “Deja, yra aišku kaip dieną ir visai neginčytina, kad niekas taip vulgariškai, taip netašytai ir neleistinai tikėjimo, krikščioniško kuklumo ir kituose rimtuose dalykuose nėra kalbėjęs, kaip Liuteris. Liuteris yra parašęs tokių purvinų, tokių nešvarių ir vulgariškų dalykų, kurių mes nedovanotumėm net paprastam piemenukui, nekalbant jau apie sielų ganytoją” (New Light on Martin Luther”, 20 psl., Fathers Rumble and Carty, Saint Paul, Minn.).

      Liuterio Šv. Rašto vertimas yra sąmoningai netikslus. Kaip jau minėjome, jis atmetė šv. Jokūbo laišką, kuris labai pabrėžia gerų darbų vertę. Paskui, versdamas laiško Romėnams 3, 28, kur yra sakoma, kad “žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų”, jis prideda žodį “vien”, t. y. žmogus išteisinamas vien tikėjimu.

      Tas, žinoma, pakeičia prasmę Liuterio naudai. Kai buvo Liuteriui tas pakeitimas nurodytas, jis atsakė: “Dr. Martynas Liuteris taip nori”. Ar taip turėtų elgtis religijos reformatorius, kuriam Šv. Raštas yra virš visko?

      Liuteris leido kiekvienam aiškinti Šv. Raštą pagal savo supratimą. Ar tai yra gera? Atsakymą randame pačiame Šv. Rašte. Šv. Petras antrame savo laiške (3, 16), kalbėdamas apie šv. Povilo laiškus, rašo: “Tuose laiškuose yra dalykų, kurie yra sunku suprasti; juos neišmanantieji ir svyruojantieji iškreipia, kaip ir kitus Raštus, savo pačių žuvimui.” Kas nori tiksliai Šv. Raštą suprasti, turi mokėti kai kurias senas, jau mirusias kalbas, rytų tautų papročius ir daug kitokių dalykų, kurie tik nedaugeliui gali būti prieinami. Tad ar galima manyti, kad Kristus taip sunkiai prieinamą dalyką galėjo mums duoti vienintele tikėjimo norma? Ne, Jis liepė apaštalams mokyti, o mums — jų klausyti.

      Gal kai kam bus įdomu žinoti, kaip atsirado protestantų vardas. Šis vardas buvo pradėtas vartoti po Speierio Seimo (1529 m.). Katalikai tame seime Liuterio mokslą priėmusių kunigaikščių reikalavo, kad jie savo valstybėse duotų katalikams laisvę. Tie kunigaikščiai parašė “protestą” sakydami, kad visi pavaldiniai turi išpažinti tokį tikėjimą, kokį išpažįsta pats kunigaikštis, pagal principą “cuius regio, eius religio”. Kadangi jie protestavo, tai ir buvo praminti protestantais. Patys protestantai šį vardą pradėjo oficialiai vartoti 1789 m. Amerikoje, pasivadindami “Protestant Episcopal Church”. Kai kurie protestantai mėgina labai pamaldžiai aiškinti šio žodžio reikšmę. Sako, kad jis kilęs iš lotyniško “pro-testor”, tai reiškia, liudyti už savo tikėjimą.

      Neverta stebėtis, jei kartais ir protestantus girdime kalbant apie vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią. Pagal jų galvoseną tie žodžiai turi visai kitokią prasmę negu katalikų teologijoj. Net nėra visai aišku, ką protestantai supranta sakydami “Krikščioniška Bažnyčia”. Ar yra tik viena Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, ar jų yra daug? Vieni mano, kad galima kalbėti apie vieną visų protestantų Bažnyčią. Bet tada taip reikia Bažnyčią suprasti, kad joje tilptų ir liuteronai, ir reformatai, ir baptistai, ir visos kitos sektos. Kiti protestantai mano, kad negalima kalbėti apie vieną Protestantų Bažnyčią, kad jos yra skirtingos. Tada kyla klausimas, ar Kristus norėjo steigti tiek daug bažnyčių, kurių mokslas gana skirtingas?

      Paskutiniu metu galima pastebėti, kad protestantai jaučia norą vienytis, jungtis, ruošti pasaulio konferencijas. Taip pat pradeda įvesti kai kurias pirmiau atmestas praktikas, pvz., išpažintį, kaip dar taip neseniai laikraščiuose galėjome skaityti apie vokiečių liuteronus.

Liuteronų skaičius

      Liuteronai daugiausiai yra paplitę paties Liuterio tėvynėje — Vokietijoje. Ten jų yra apie 37 milijonai, įskaitant ir Prūsijos evangelikus, sulipdytus iš liuteronų ir reformatų. Ne visi liuteronai tą susijungimą pripažino, todėl sukūrė taip vadinamus “senuosius liuteronus”, kurių yra apie 72 tūkstančiai. Prie Prūsijos unijos priklauso apie 20 milijonų. Jie nemėgsta būti vadinami liuteronais, bet evangelikais. Kitose šalyse liuteronų skaičius taip atrodo:

Švedijoje .................... 6,000,000

Norvegijoje ................... 2,500,000

Danijoje ........................ 3,300,000

Estijoj ir Latvijoj ........ 2,500,000

Suomijoj ........................ 3,500,000

Lenkijoj ............................ 515,000

Rusijoj ........................ 7,846,000

Austrijoj ........................ 259,700

Vengrijoj ........................ 540,000

Rumunijoj ........................ 500,000

Jugoslavijoj .................... 250.000

Bulgarijoj ....................... 2.000

Anglijoj ............................ 250,000

Prancūzijoj .................... 90,000

Liuteronai Jungtinėse Valstybėse

Pirmieji liuteronai pasiekė Ameriką 1619 m., atvykę iš Danijos. Paskui, vis imigruojant vokiečiams, švedams, olandams, jų skaičius augo. Atvažiavę iš Europos liuteronai iš pradžių buvo susiskaldę. Paskui kilo noras jungtis. Šiandien yra keletas grupių:

1. The United Lutheran Church in America,

2.    Synodical Lutheran Conference,

3.    American Lutheran Conference, vadinama “Free Church”.

      Bet atskiros tautybės dažniausiai turi savo atskiras bažnyčias. Jų skaičių čia neminėsime. Kas nori, gali juos rasti paskutiniųjų metų “Yearbook of American Churches”. Visoje Amerikoje yra apie penki milijonai liuteronų.

      Amerikoje jų bažnyčios yra geriau organizuotos negu Europoje. Bažnyčias čia palaiko patys tikintieji. Dėl to visi yra prašomi prisidėti prie parapijų. Didelės reikšmės turi ir tautiniai motyvai.

Išvados

      Pirmiau katalikybė jungė visas tautas. Protestantizmas jas suskaldė. Tos pačios tautos žmonės vieni nuo kitų nutolo, nes tapo skirtingų tikėjimų. Prasidėjo visokios nesantaikos. Kai Karolius V norėjo sujungti tautas prieš turkų pavojų, tada Prūsijos protestantai šaukė, kad verčiau tegul ateina turkai, negu kad Romos katalikai paima valdžią. Kai kurie istorikai mano, kad protestantizmas Vokietiją privedė tiek prie pirmojo, tiek prie antrojo pasaulinio karo. Manoma, kad protestantizmas padėjo išsivystyti ir idealistinei filosofijai, kuri privedė Vokietiją ir kitas tautas prie racionalizmo. O tikrieji racionalizmo vaikai yra bolševizmas, socializmas ir darvinizmas.


Atsibus tėvynės sūnūs,

Didžią praeitį atminę;

Pagimdys vargai galiūnus,

Ugnimi uždegs krūtinę!

Maironis

 

      Protestantiškojo liberalizmo vaikas buvo ir Modernizmas, kuris buvo pradėjęs skverbtis į katalikų mokyklas ir net į kunigų seminarijas. Tik Pijus X, geniališkai pramatydamas didelį Modernizmo pavojų visai Katalikų Bažnyčiai, laiku ją apsaugojo. Modernizmo tikslas buvo ir yra sunaikinti žmonėse dieviškąjį ir antgamtiškąjį gyvenimą. Kažkas pasakė, kad Liuteris nuvilko nuo kunigų sutaną, o jie nuvilko nuo tikinčiųjų antgamtinį rūbą.

      Kažin ką šiandien pats Liuteris, atsikėlęs iš karsto, pasakytų, kai pamatymų, kad tik Amerikoje esama virš trijų šimtų įvairių protestantiškų sektų. O tų sektų nariai, kaip rodo statistikos, mažai savo tikėjimu tesirūpina: 50% visiškai neina į bažnyčią, 25% tik retkarčiais pasirodo bažnyčioje, vos tik 25% pasisako, kad stengiasi reguliariai lankyti bažnyčią. Žinoma, galime daug ką prikišti ir katalikams, bet pagal statistikas 62% katalikų reguliariai eina į bažnyčią. Taigi, skirtumas didelis. Todėl neatrodo, kad Liuterio reforma būtų prisidėjus prie tikėjimo pagyvinimo.

J. Venckus, S. J.