Spausdinti

Brangioji Birutėle!

      Tikrai nemokėčiau išreikšti žodžiais to, ką pajutau, gavusi Tavo palaužto gyvenimo liūdesiu persunktą laišką. Gaila, kad taip trumpai terašai, nors suprantu, jog Tau nelengva susikoncentruoti, bestovint gyvenimo kryžkelėje. Norėčiau Tau patėti, paimti Tavo naštos dalį, bet kaip?

      Rašai kad Judviejų gyvenimas nebepataisomas, nebeįmanomas, nebepakeliamas — viskas įkyrėję, trokšti tiktai ramybės. Ramini save, jog nesi nei pirma, nei paskutinė, esi sveika ir pelnysi sau ir vaikams duoną. Pagaliau žadi kreiptis į teismą ir pasinaudoti šio krašto įstatymų palengvinimais.

      Pirmiausia norėčiau maldauti Tave poilsio ir mažos permainos. Jei turi galimybės išvyk pas savo artimuosius, dorus, religingus bei išmintingus žmones. Darbą ir rūpesčius palik namie. Surask laiko ir prisiversk užmiršti, jog be Tavęs namų tvarka, fabriko darbas, ar kišenė nukentės. Visi šitie dalykai yra lengvai pataisomi ir išlyginami.

      Jei neturėtum kur kitur nuvykti, tai atvažiuok tiesiai pas mane. Išsiblaškysi, pasilsėsi, pasiilgsi savo namų ir savųjų. Nesantaika, panašiai kaip raugas, plečiasi kaip ant mielių pervargusių nervų, nusibodusioje ir iki gyvo kaulo įkyrėjusioje atmosferoje. Tokioje atmosferoje ir blaiviai pagalvoti neįmanoma.

      Kitas patarimas būtų: nepamiršk, tuojau pat, pačioje pradžioje, pasitarti su savo nuodėmklausiu! Jei būtų galima, dalyvauti uždarose moterų rekolekcijose. Rekolekcijų atmosfera yra pati geriausia spręsti rimtiems klausimams.

      Žodžiu, pirma atgaivink sielą, sustiprink kūną, tada bus galima realiau ir objektyviau vadovautis šiose nelengvose problemose.

      Brangioji Birutėle, man yra žinomi šio krašto įstatymai šeimos ir moterystės reikalais. Vieni jų tvarko taip plačiai ir negarbingai pagarsėjusį “divorsą”. Teisėjas radęs rimtų, ar bent tariamai rimtų davinių, išskiria porą legaliai ir jie, praėjus po bylos skirtam laikui, įstatymiškai yra du svetimi žmonės. Kiti įstatymai tvarko taip vadinamą “separaciją”, arba laikinį išskyrimą. Juomi dažniausiai naudojasi moterys, jei vyras būna blogo charakterio, neužlaiko šeimos, arba jei yra kenksmingas ir net pavojingas žmonai ir vaikučiams. Jei priežastys pasirodo gana rimtos, kaltąją pusę izoliuoja nuo šeimos gyvenimo. Šiuo įstatymu norįs pasinaudoti katalikas, kreipiasi pirma per savo kleboną į vietos vyskupą leidimui gauti.

      Pradėjus nuodugniau gilintis į nesugyvenimo priežastis, reikia pasakyti, brangioji Birutėle, kad tikrai rimtų, išsiskyrimą pateisinančių priežasčių yra tik mikroskopiškai mažas nuošimtis. Teismo įsikišimas į šeimos reikalus yra tikra ir rimta chirurginė operacija. Kad ir labai suskaudėjus rankai ar kojai, eiti tuojau pat pas chirurgą ir prašyti ją amputuoti, neišbandžius visų kitų galimybių... argi išmintinga?

      Tikiu, kad jūsų nesantaikos pamatuose neglūdi neištikimybė. Tuo atveju klausimas yra pataisomas, ar bent lengviau sprendžiamas. Drįstu spėti, jog jokia jėga nenuves Tavęs prie teismo durų, jei bus abipusė ištikimybė.

      Bet jei jau pasiryžai būtinai pasinaudoti teismu ir bent laikinai išsiskirti, prašau, melste meldžiu, gerai susimąstyti ir apsisvarstyti.

      Gal truputį daugiau atsakomybės skirsiu Tau. Bet reikia nepamiršti, jog Dievas sutverdamas didelėms ir kilnioms pareigoms moterį, suteikė jai daugiau kantrumo, atlaidumo, meilės ir švelnumo. Taigi, iš moters daugiau ir reikalaujama.

      Aš labai suku sau galvą, kas Tau atsitiko. Ar Tu pervargai? Ar trokšti savarankiškumo? Viskas suprantama. Tu dirbi fabrike, kuomet moteris ir motina turėtų didesnę savo laiko dalį pašvęsti šeimai ir namams. Nuovargis turėjo padaryti Tave nekantria, iššaukti Tavyje protesto bangas prieš vyro netaktus, kuriuos, būdama normaliose sąlygose, ramiai ir gydančiai apeitumei. Nuovargis padarė Tave apatiška ir truputėlį suvyriškėjusią, gi Tavo “piece-work” iššaukia automatiškų veiksmų, kurie pripildė Judviejų gyvenimą ir dabar prozaiškai aptemdo ir šiaip jau gana pilkas dieneles svetimame krašte. Visa tai nėra nepataisoma ir nepagydoma. O pagydyti galėtų padėti ir ramus apsigalvojimas ir apsvarstymas visos eilės net Tavo pačios iškeltų dalykėlių.

      Pirmoje vietoje minite esanti pajėgi užsidirbti sau ir vaikams duonelę. Ar tokia, iš paviršiaus žiūrint, nekalta ir teisinga mintis nėra kartais veržimasis į savarankiškumą, į laisvę, taip būdingas šio krašto moterims? Ir tas moters darbas, ypač kur jis ne būtinai reikalingas pragyvenimui, ar jis nėra nedėkingas jėgų pertempimas, taip žalingai veikiąs į moterį, žmoną ir motiną?

      Gal nemažai ir Pati esate skaičiusi apie visas tas blogybes, kurios savaime plaukia iš skyrybų, kaip palaužtas tikėjimas, apleisti vaikučiai, ir visa eilė kitų? Tada duonelės problema pasidaro tokia paprastutė!

      Reiktų Tau prisiminti ir tą tyrą meilę ir tuos laikus, kai abu ėjote prie altoriaus. Ten padaryta priesaika jus riša dar ir šiandien ir riš iki karsto. Moterystės ryšys, surištas palaimintos santuokos metu, yra šventas, kilnus, nors akims ir nematomas. Jis jungia ir lydi abi pusi per visą gyvenimą. Kad ir kažkaip stengsies jį nutraukti, neįstengsi.

      Bendras gyvenimas greit suardomas, bet pamėgink jį atstatyti! Kalbi šiandien tik savo lūpomis. Bet neužmiršk kad Jūsų auginami vaikučiai yra bendras jūsų reikalas. Šiandien jie negali kalbėti šeimos klausimu, bet juk jie irgi suaugs...

      Prisimink, Birutėle, jog džiaugsmas ir skausmas, patirtas moterystėje, lydės ir riš jūsų sielas per visą gyvenimą. Jo irgi neišnaikinsi! Jūs džiaugėtės pirmu prasikalusiu kūdikio danteliu ir abu spindinčiais veidais mėginote subarškinti šaukšteliu ir įsitikinti, jog tikrai dantukas prasikalęs... Arba kokia maloni staigmena buvo, kai vaikutis žengė pirmą žingsnį į tėvelio ar mamos glėbį! Ne vien džiaugsmai, bet ir rūpesčiai, vaikučių ligos, nemiegotos naktys prie lovytės jums buvo saldžios, kai jūsų mažasis ar mažoji eidavo sveikyn. Pagaliau karo išgyventos baisenybės, bombos, gaisrai, artimųjų nežinomas likimas, ar baisi mirtis, ar... toji pasidalintoji sausa duonos plutelė tarp judviejų įspaudė amžinus ir nebeištrinamus įspūdžius, kurie lydės jus kiekviename žingsnyje.

      Ir jei Tu šiandien pasirinksi gyvenime būti viena — kentėti ir džiaugtis turėsi viena. Toji vienatvė Tave lydės, einant į bažnyčią ir į krautuvę; viena būsi žmonių draugijoje ir pasilinksminimuose. Būsi išstatyta tolimų žmonių dviprasmiškumui, smalsuolių klausinėjimams ir dažnai neužtarnautoms apkalboms.

      Žinau, Birutėle, jog esi išauklėta doroje ir religingoje šeimoje, tai šventą pareigą ir motinystę statysi aukščiau visako. Jei įvyktų ir tai, ko aš Tau nelinkiu, Tu būsi viena.

      Atsimink, Brangioji, jog kiekvienas gyvis, kiekvienas žmogus įauga į savo luomą ir paskirtį.  Pripranta.

     Jei Tu šiandien ir turi kokią brangenybę dėžutėje, Tu jos nevertini ir nė negalvoji apie ją. Bet jei jos netektum, kaip imtum gailėtis ir ieškoti!

      Gal pirmasis pavasario spindulėlis atneš Tavo sielai ir širdžiai nerimastį ir abejones...

      Pagaliau mūsų karta palengva pereina į savo gyvenimo saulėlydį, o ką ir bekalbėti apie amžinybę! Ar nereiktų ir apie tai pagalvoti?

      Tavo vienatvės didžiausi liudininkai bus Tavo vaikučiai. Gal jie bus kuklūs ir neparodys to, kas jųjų mintyse ir širdyse vyksta, bet jie irgi kentės. Vaikai pavydės kitiems vaikams, kurių šeimos nėra sugriuvę. Vaikai jaučia tėvą kaip šeimos nuosavybę ir nori ją turėti augdami, ar bent užaugę. Vaikai iškels, o ir savaime iškils visa eilė klausimų: auklėjimas, religija, pašaukimas, šeimos ir mokslo reikalai, brendimo trapiausias amžius. Visa tai vargins Tave ir dažnai bus neišsprendžiami be tėvo. Žemaitijoje vartojama patarlė: “Mažas vaikas žiurstą drasko, didis vaikas širdį plėšo” yra šventa liaudies išmintis.

      Paprastai šeimos papročiai, pasakos, šeimos juokai ir vargai bei džiaugsmai yra susiję su kraštu, religiniais bei tautiniais motyvais. Įvairiomis progomis apvaikščiojamos šventės, sukaktys ir tt. ir tt.

      Kaip pasijusi, Birutėle, Tu ir Tavo vaikučiai palaimintų Kūčių vakarą be tėvo? Prie žibančios eglaitės? Argi išplėši iš vaikų lūpų tą “Tėve mūsų”, kurį jie kalbėjo, jums visiems drauge gyvenant, už mamytę ir tėvelį?

      Net pasakos, artimos savo būviui pasakos, negalėsi pasekti, nes mūsų tautosakoje nerasi pasakų apie išsiskyrusią motiną; greičiau tik apie žiaurią pamotę, girtuoklį tėvą, pametusį žmoną ir vaikus.

      Teko man kartą stebėti išsiskyrusios šeimos vaikučius, pievelėje žaidžiant kaštanais. Žinoma, jų pasaulyje tėvelis ir mamytė suprantami, kaip neišskiriamos būtybės. Taigi, jie dėstė tenai kaštanus. Pats didžiausias tai tėvelis. Mažesnysis — mamytė, o vaikučiai — patys mažieji... Ir štai jų vaizduotes glostančiame momente atėjo jų išsiskyrusi mama pietums kviesti. Vaikučiai pasijuto sugauti savo pasakų ir žaidimų pasaulyje, liūdesys apgaubė jų veidelius...

      Sutinku su tuo, jog garbinga motina ne tik išaugins ir išauklės savo vaikus, bet ir iškels juos. Tačiau lengviau bus tai pasiekiama tikrai našlei, ar likimo išskirtai, arba pamestai moteriai, negu pačiai atsiskyrusiai.

      Tavo vaikučius viešoji opinija lydės per gyvenimą, per mokslo įstaigas, visą jų ateitį. Pagaliau kils ir jų gyvenime nesusipratimų. Gal jie bus vedę, ištekėję ir, neduok Dieve, jei jų priešingoji pusė ims prikaišioti: “jau ir tavo motina nesugyveno su vyru, pametė !” Čia nieko nereiškia, kuri pusė kalta buvo, nes gyvybė buvo duota vaikui per tėvą ir motiną.

Giotto    Kristus

      Dar rašai trokštanti ramybės. Mano Geroji! Sunku tau sugyventi su daug skausmo teikiančiu vyru. Bet neužmiršk, jog nuo tos dienos prarasi visą ramybę, kai pasijusi viena, “išsilaisvinusi”. Namuose sukelta triukšmo ir neramybės banga užeina ir praeina, kaip ir gamtoje: čia saulutė, čia siaučia vėjai, dargana, čia vėl giedra. Gi toji banga, kuri užlies Tavo širdį ir kurią tariamai vadinsi ramybe, bus nuliūdimas, prarasta ramybė. Jos neapčiuopsi ir nepajusi, iki nebūsi išbandžiusi.

 

      “Nebūsiu pirma, nei paskutinė”... Suprantama. Tačiau vargiai bus Tau lengviau kentėti, kad kiti prieš Tave, su Tavimi ir po Tavęs kenčia? Jei tik Tu pasibelstum į tas išsiskyrusiųjų širdis ir gautum teisingą atsakymą — labai skaudžiai apsiviltum ir verktum dėl jų nelaimingo gyvenimo. Jų sielos apsunkintos, o sąžinės vis priekaištauja. Jie yra parkritę po nepakeliamu svoru, tik dažnai neranda nei Dievo, nei kelio, nenusilenkia teisingumui, o norėdami žmonių akyse pasirodyti laimingi — jie veidmainiauja.

      Gal tos dvasinės naštos slegiama ne viena pora, kiek pagyvenusi atskirai, vėl susitaiko ir susieina. Bet didžiulė dalis, vien dėl viešos ambicijos ir opinijos, užgautos sielos, dėl žmonių akių ir ausų neranda kelio atgal. Taip jie ir lieka ir blaškosi audros ir abejonių jūrose. Dažnai jie būna kitų nesuprantami ir vengiami, kaip negeistini ir pavojingi kitiems.

      Užsminei savo laiške, norinti “pasinaudoti šio krašto palengvinamais įstatymais”. Taip, šis kraštas yra visam pasauliui žinomas savo “divorsų” daugybe. Bet ar tai yra jo garbei? Ir ar tai nėra įrodymas, jog “divorsai” nieko nepataiso, šeimyninio gyvenimo nepagerina? Nejaugi mes, smūtkelių krašto ir Marijos žemės vaikai įsijungsime į šitą savimylos ir aistrų smaugiamųjų būrį? Nejaugi mes išsižadėsime gražiųjų mūsų tautos šeimyninių idealų?

      Trumpais bruožais apibėgusi tai, ką geidžiau Tau pasakyti, norėčiau pabrėžti, jog atsakomybė prieš Dievą, prieš vaikus, ir išvilkimas šeimos nesugyvenimo į dienos šviesą persekios Tave, bus jautriausi Tavo geros širdies refleksai, kuriuos pajusi tuomet, kai galės būti per vėlu. Tai bus ne dalinė nesantaika, bet visapusiškas skausmas ir nelaimė.

      Prisimena man sužeisto ir labai kenčiančio kario žodžiai jį beguodžiančiam kapelionui: “Oh liebe Zahnschmerzen!” Ir nesantaika namuose galima prilyginti prie “malonaus dantų skaudėjimo”, sugretinus jį su didžiosiomis sielos kančiomis. Vadovautis savo sąžine, mokėti atleisti, tarti vieną, tik vieną gerą žodį, kurs yra galingesnis už stipriausias armijas, žodį, kuris tirpdo stipriau už saulę ledus, guodžia ir stiprina, net pakelia iš mirties. Tą žodį įkvėps Tau tas, Kurs guodė apleistus ir vargstančius ir Jis atlygins šimteriopai už Tavo geras intencijas, darbą ir pasiaukojimą šeimos labui.

      Žinau ir pažįstu Tave, Birutėle, jog paveldėjai iš motinos atlaidžią ir gerą širdį, o iš tėvo protą! Elkis taip, kad Tavo vaikučiai galėtų Tavim didžiuotis ir suaugę. Raminkis ir žinok, kai kieno siela verkia iš skausmo, tas žino, jog labiausiai nepataisomoje situacijoje, skaudžiausiame momente — pradeda gerėti!

Visad Tavo J.

      Red. prierašas: Šitas laiškas įgauna ypatingos vertės, kad yra išplaukęs iš persiskyrimo tragediją išgyvenusios širdies.